- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-05
- Bylos Nr.
- 3K-3-34/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Pranas Žeimys, Algis Norkūnas (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Tavilta“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai
- Kategorijos
- 124.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 124.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Prano Žeimio ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Tavilta“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tavilta“ ieškinį atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir privažiuojamųjų geležinkelio kelių atstatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į geležinkelio privažiuojamuosius kelius. Ieškovas teismo prašė pripažinti nuosavybės teisę į Stoniškių opokos karjero geležinkelio privažiuojamuosius kelius; panaikinti šių kelių registraciją atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu; įpareigoti atstatyti nurodytus privažiuojamuosius geležinkelio kelius. Šilutės rajono apylinkės teismas 2005m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. sausio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2007 m. birželio 12 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismui atnaujinus procesą šioje civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, ieškovas patikslintu ieškiniu papildomai prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos valstybės sekretoriaus 2003 m. balandžio 7 d. potvarkį „Dėl statinių registravimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vardu“ Nr. 4-40 bei teisinę registraciją privažiuojamiesiems geležinkelio keliams Nekilnojamojo turto registre.
Ieškovas 2000 m. kovo 3 d. viešo aukciono būdu iš NSMVĮ „Skalda“ įsigijo bei perėmė visą NSMVĮ „Skalda“ priklausantį turtą, įskaitant pastatus, statinius, ūkinį inventorių, kelius, inžinerinius tinklus bei įrenginius, esančius Stoniškių seniūnijoje. Tuo metu valstybinė registracija privažiuojamiesiems keliams nebuvo vykdoma, todėl jie nebuvo įregistruoti VĮ Registrų centre. 2002 m. rugsėjį AB „Lietuvos geležinkeliai“ inventorizavo Stoniškių opokos karjero privažiuojamuosius kelius ir 2003 m. balandžio mėnesį įregistravo juos Nekilnojamojo turto registre kaip savo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai įregistravo minėtus kelius savo vardu remdamasis ilgalaikio turto apskaitos kortele ir pagrindinių priemonių inventorizacijos aprašu, nes ši kortelė buvo užpildyta tik 2003 m. sausio 1 d. Ieškovo teigimu, dėl objektų tuo pačiu adresu Stoniškėse buvo priimti du aktai – 1987 m. gruodžio 28 d. ir 1987 m. gruodžio 31 d., todėl, patikrinus archyvinius dokumentus, paaiškėjo, kad Stoniškių opokos karjeras turėjo savo vidinius geležinkelio kelius. 1987 m. Stoniškių stoties geležinkelio keliai buvo rekonstruoti ir perduoti Pabaltijo geležinkeliui. Ieškovo teigimu, AB „Lietuvos geležinkeliai“ neteisėtai ir savavališkai nusavino UAB „Tavilta“ nuosavybę, todėl prašė pripažinti geležinkelio kelių ir privažiuojamojo kelio į sprogmenų iškrovimo aikštelę nuosavybės teisę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą. Teismas nurodė, kad procesas byloje atnaujintas privažiuojamųjų geležinkelio kelių priklausomybei nustatyti. Teismas konstatavo, kad iš Stoniškių stoties geležinkelio priėmimo eksploatacijai ir Stoniškių stoties kelių tinklo rekonstrukcijos priėmimo komisijos 1987 m. gruodžio 28 d. akto matyti, kad ši komisija susipažino su projektine dokumentacija ir, apžiūrėjusi objektą, nustatė, jog visi opokos karjero komplekso geležinkelio privažiuojamieji keliai atitinka projekto reikalavimus ir Pabaltijo geležinkelių apygardos išduotas technines sąlygas. Teismas sprendė, kad šis komisijos aktas patvirtina, jog Stoniškių karjero opokos geležinkelio privažiuojamieji keliai patenka į bendrą statybos kompleksą, kurį 1988 m. sausio 20 d. aktu NSMVĮ ,,Skalda“ perdavė Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardai. Teismas nurodė, kad ieškovas papildomai pateiktais dokumentais neįrodė, jog šie keliai yra vidiniai karjero keliai ir buvo naudojami technologiniams opokos pervežimams tarp karjero ir cechų gamybos proceso metu. Teismas konstatavo, kad ginčo geležinkelio privažiuojamieji keliai buvo skirti karjere iškasamai skaldai išvežti ir buvo sujungti su bendra geležinkelio linija, o ne skirti įmonės vidaus technologinėms reikmėms, ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo priklausyti tik geležinkelio įmonėms.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškovo atskirąjį skundą atmetė, o Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį dalį pakeitė – naujus ieškinio reikalavimus (panaikinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos valstybės sekretoriaus 2003 m. balandžio 7 d. potvarkį ir ginčo geležinkelio kelių teisinę registraciją bei įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstatyti išardytus ginčo geležinkelio kelius) paliko nenagrinėtus. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė papildomą archyvinę projektinę medžiagą teigdamas, jog joje yra duomenų, kad ne visi ginčo privažiuojamieji keliai 1988 m. buvo perduoti atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Byloje nustatyta, kad buvo pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame ieškovas, be jau išnagrinėtų reikalavimų, pareiškė naujų. Teismas, atnaujinęs procesą, bylą turėjo nagrinėti neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad patikslintame ieškinyje naujai iškelti reikalavimai šioje byloje neturėjo būti nagrinėjami, todėl paliktini nenagrinėtini. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais 1987 m. gruodžio 28 d. ir 1988 m. sausio 20 d. aktais bei projektine dokumentacija, padarė teisingas išvadas, jog ginčo privažiuojamieji keliai patenka į bendrą statybos kompleksą, kurį 1988 m. sausio 20 d. aktu NSMVĮ „Skalda“ perdavė Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardai; Pabaltijo geležinkeliai privažiuojamuosius kelius į savo balansą įrašė 1989 m.; reorganizavus Pabaltijo geležinkelius, geležinkelio keliai buvo perduoti VĮ „Lietuvos geležinkeliai“, o 2001 m. panaikinus Šiaulių skyrių, Stoniškių geležinkelių stotis su visais keliais ir turtu buvo perduota AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialams. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ teiginys, jog, pasikeitus turto valdytojui ir 2003 m. rengiant medžiagą registruoti Nekilnojamojo turto registre, senos ilgalaikio turto apskaitos kortelės buvo verčiamos iš rusų kalbos į lietuvių ir pildomos naujos formos blankuose, nepaneigia, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir iki to laiko valdė ginčo geležinkelio privažiuojamuosius kelius. Dėl atskirajame skunde nurodytų CPK nuostatų pažeidimo, kad Šilutės rajono apylinkės teismas, atnaujinęs procesą, bylą privalėjo perduoti Klaipėdos apygardos teismui, nes ieškinio suma viršija 100 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nei priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant apeliacinį skundą ieškovas šio klausimo nekėlė, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad jau tuo metu geležinkelio kelių vertė buvo apie 100 000 Lt. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir atskirojo skundo motyvais jį naikinti nėra teisinio pagrindo, tačiau nutartis keistina nurodant, kad patikslintame ieškinyje pareikšti nauji reikalavimai paliktini nenagrinėti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nutarties apskundimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi ir žodiškumo principus, nes neteisingai pritaikė CPK nuostatas, reglamentuojančias teismo sprendimų apskundimo tvarką (CPK 301, 334 straipsniai). Atnaujinus procesą, taikomos bendrosios CPK taisyklės, todėl teismas turėjo išspręsti bylą iš esmės ir priimti sprendimą, o ne nutartį (CPK 259 straipsnio 1 dalis), kuris gali būti skundžiamas apeliacine tvarka. Kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė nutarties apskundimo tvarką (t. y. kad ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju, o ne apeliaciniu skundu), tai atėmė iš kasatoriaus galimybę pateikti tinkamą ir išsamų apeliacinį skundą, nes apskundimo terminas buvo sutrumpintas 23 dienomis. Dėl netinkamai nustatytos nutarties apskundimo tvarkos kasatorius prarado galimybę tiesiogiai teisme išreikšti savo poziciją, dalyvauti tiriant papildomus įrodymus, duoti teismui paaiškinimu žodžiu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo kasatoriaus atskirojo skundo argumento dėl netinkamos apskundimo tvarkos, todėl nemotyvuotai šį argumentą atmetė.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė ir neanalizavo bylai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų, taip pažeidė įrodinėjimo procesą, įrodymų vertinimą bei teismo sprendimo turinį reglamentuojančių teisės normų nuostatas (CPK 176-185 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Nors kasatorius rėmėsi papildomai pateiktu 1987 m. gruodžio 31 d. aktu, įrodančiu, kad vidiniai Stoniškių karjero geležinkelio keliai negalėjo būti perduoti Pabaltijo geležinkeliui pagal 1988 m. sausio 20 d. aktą, tačiau teismai šių argumentų ir papildomo įrodymo neanalizavo ir nevertino. Be to, kasatoriaus teiginius dėl nuosavybės teisės į ginčo objektą perleidimą kasatoriui patvirtino iškviesti liudytojai, teismui buvo pateikti ir kiti nauji įrodymai (NSMVĮ „Skalda“ kadastrinių bylų planai; 1998 m. nuosavybės teisės pažymėjimas; 1998m. gruodžio 16 d. NSMVĮ „Skalda“ materialaus turto įvertinimo ataskaita; Stoniškių opokos karjero techninis projektas, rengtas mokslinio tyrimo instituto „Giprocement“), tačiau teismas jų neanalizavo, nevertino ir nemotyvavo, kodėl padarė išvadą, kad tai neįrodo kasatoriaus nurodytų aplinkybių. Kasatorius atskirajame skunde buvo nurodęs šiuos pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų motyvuotai nepasisakė, taip pažeisdamas teismo sprendimų turiniui keliamus reikalavimus.
3. Dėl teismingumo. Atnaujinus procesą, atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė ir įrodymais pagrindė, kad ginčo geležinkelio kelių vertė šiuo metu yra daugiau kaip 2 mln. Lt. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs procesą byloje, privalėjo, vadovaudamasis CPK 34 straipsnio 1 dalies nuostata, perduoti šią bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui, tačiau to nepadarė. Pasikeitus rūšiniam teismingumui, teismas negalėjo bylos išspręsti iš esmės. Šį argumentą kasatorius nurodė ir atskirajame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nei priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant apeliacinį skundą ieškovas šio klausimo nekėlė, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad jau tuo metu geležinkelio kelių vertė buvo apie 100 000 Lt. Dėl to pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė civilinių bylų teismingumą reglamentuojančias normas ir tokiu būdu nepagrįstai išnagrinėjo šią bylą pirmąja instancija, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-93/2007).
Atsiliepimas
Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, o Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimuose nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Nesvarbu, kokį procesinį sprendimą teismas priėmė, nes pagal CPK 371 straipsnio 2 dalies nuostatas, jo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Be to, toks proceso teisės normų pažeidimas pagal CPK 329 straipsnį nepriskiriamas prie absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas taikymas gali būti pagrindas panaikinti sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl to pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Ieškovas naudojosi advokato paslaugomis ir atskirąjį skundą teismui pateikė laiku, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl nurodyto apskundimo termino ieškovas negalėjo pateikti detalaus ir išsamaus apeliacinio skundo. Ieškovas savo argumentus žodžiu išdėstė bylą nagrinėjant pirmąja bei apeliacine instancija ir atnaujintoje byloje. Visi ieškovo argumentai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamai medžiagos priimti teisėtą ir pagristą sprendimą.
Šalies argumentai
2. Kasaciniame skunde kasatorius neteisingai nurodo, kad pagal 2000 m. kovo 3 d. viešojo aukciono aktą Nr. 2 ir šio akto priedą jis perėmė ginčo geležinkelio kelius, nes nei šiame akte, nei kokiame nors kitame jo pateiktame dokumente nenurodyta, kad kasatorius perėmė ginčo geležinkelio kelius. UAB Korporacijos „Matininkai“ turto vertintojas R. J., atlikęs nepriklausomą parduodamo turto vertinimą, ir sudaręs parduodamo turto sąrašą, liudydamas Šilutės rajono apylinkės teisme nurodė, kad ginčo privažiuojamųjų geležinkelių, kaip atskirų objektų, jis nevertino, o kasatoriaus nurodomi keliai yra ne geležinkelių, o asfalto ir grunto automobilių keliai. Teismo posėdžio metu R. J. konkrečiai išvardijo visus pirkimo-pardavimo sutarties priede nurodytus kelius kaip automobilių kelius. Proceso atnaujinimo institutas nėra tolygus bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kaip proceso atnaujinimo pagrindu, pripažintos tik 1988 m. sausio 25 d. TSRS statybos medžiagų pramonės ministerijos įsakymas Nr. 48 su priedais bei Stoniškių opokos karjero techninio projekto ištrauka. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į jau įsiteisėjusius šioje byloje teismo sprendimus, nutartyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas ir aprašė ieškovo pateiktų argumentų atmetimo pagrindus bei motyvus. Patikslintu ieškiniu, pateiktu atnaujinus procesą šioje byloje, kasatorius nepagrįstai kėlė papildomą reikalavimą panaikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro potvarkį, nes apie ginčijamą potvarkį jam buvo žinoma 2005 m. pradžioje ir šį reikalavimą jis galėjo reikšti bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Dėl to, kad ginčytinas potvarkis ieškovui buvo žinomas daugiau kaip dvejus metus, jis neatitinka naujai paaiškėjusios aplinkybės požymių, todėl nebuvo ir negalėjo būti proceso atnaujinimo pagrindas ir nepatenka į atnaujinto proceso nagrinėjimo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus naujus ieškinio reikalavimus pagrįstai paliko nenagrinėtus.
3. Kasatorius nekėlė klausimo dėl bylos teismingumo pasikeitus ginčo objekto vertei nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Dėl to šiuo atveju ieškinio suma yra reali ginčo privažiuojamųjų geležinkelių kaina, t. y. kaina, kuria jie buvo įvertinti prieš jų nuardymą. Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad kasatorius prašo pripažinti nuosavybės teisę į turtą, kurio vertė 138 348 Lt, nes 2007 m. rugsėjo 1 d. tokia buvo šių kelių likutinė kaina. Kasatorius patikslintu ieškiniu sumažino savo reikalavimus ir atsisakė pretenzijų į geležinkelio kelią į sprogmenų iškrovimo aikštelę; dėl to sumažėjo ir ieškinio suma. Kasatoriaus sumokėto žyminio mokesčio dydis taip pat parodė jo supratimą ir įsitikinimą, kad byla yra teisminga apylinkės teismui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. A. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-55/2008, išaiškinta, kad bylos teismingumas konkrečiam teismui nustatomas, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 straipsnis), o ieškinio suma gali būti perskaičiuojama įstatyme nustatytais atvejais (CPK 85 straipsnio 2 dalies 10 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 1 dalis), todėl teismui įstatymo nustatyta tvarka ir momentu nustačius bylos rūšinį teismingumą pagal ginčo turto rinkos vertę, šios vėlesnis kitimas nagrinėjant bylą nesudaro pagrindo iš naujo spręsti bylos teismingumo klausimo. Dėl to, atsakovų manymu, nagrinėjamoje byloje teismai nepažeidė teismingumo taisyklių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl procesinių pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka, vertinimo ypatumų
Šioje kasacinėje byloje keliamų proceso teisės normų pažeidimo klausimų ypatumas tas, kad civilinė byla buvo nagrinėjama pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį ir kasacinio skundo nagrinėjimas vyksta po proceso atnaujinimo. Teisės klausimų kaip kasacijos pagrindų aiškinimas šioje byloje turi būti siejamas su proceso atnaujinimo instituto tikslais ir esme.
Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis ir specialus būdas peržiūrėti įsiteisėjusiam teismo sprendimui. Teisinio apibrėžtumo principas reikalauja, kad galutiniu teismo sprendimu byloje neturi būti abejojama. Abejonių dėl galutinio teismo sprendimo pagrindai turi būti konkretūs ir patikimai įrodyti. Procesinio pobūdžio pažeidimai gali būti pagrindas kasacine tvarka panaikinti teismo sprendimą ar nutartį, priimtą CPK 370 straipsnio tvarka, jeigu nustatomas bent vienas iš pagrindų, išvardytų CPK 366 straipsnyje. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau tai - netapatus savo apimtimi nagrinėjimas kaip bendrąja tvarka. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kokia tvarka vyksta nagrinėjimas – pagal bendrąsias CPK taisykles, neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
Nagrinėjant kasacinį skundą dėl civilinėje byloje po proceso atnaujinimo priimto teismo sprendimo ar nutarties, kasacijos pagrindai ir jų konstatavimas turi būti siejami su civilinio proceso tikslais, esme ir principais, taip pat su proceso atnaujinimo tikslais. Civilinio proceso tikslai yra ginti pažeistas teises, tinkamai taikyti įstatymus, kuo greičiau atkurti teisinę taiką, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Taip teismai įgyvendina teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis). Proceso atnaujinimo tikslas ir procedūra siekia pašalinti teismo klaidas, jeigu jos nustatytos ir įrodytos, jų negalima pašalinti kitu būdu, kaip panaikinant ar pakeičiant galutinį teismo sprendimą, o klaida suprantama kaip pažeidimas, dėl kurio buvo pagrindas priimti iš esmės kitokio turinio teismo sprendimą. Tai rodytų, kad galutiniu teismo sprendimu civiliniame procese nebuvo pasiekta teismui keliamo uždavinio – vykdyti teisingumą. Teisingas sprendimas negali būti panaikinamas formaliais pagrindais.
Šių motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacijos pagrindai dėl teismo sprendimų ir nutarčių, priimtų CPK 371 straipsnio tvarka, turi būti siejami su proceso atnaujinimo pagrindais. Pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar nutartį, priimtą pagal CPK 371 straipsnį po nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, yra materialinės ir procesinės teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui tokiu būdu, kad konstatuojamas bent vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 366 straipsnis).
Kasacinio skundo argumentai dėl nutarties surašymo, apskundimo tvarkos, teismingumo nurodo galimus procesinius pažeidimus, kurie nepaneigia ir nekeičia priimtų teismų nutarčių esmės, ginčija tik procedūrines taisykles, todėl nepagrindžia nė vieno iš CPK 366 straipsnio pagrindo procesui atnaujinti. Kadangi nagrinėjimas šioje byloje turi būti siauresnis ir neišeiti už proceso atnaujinimo pagrindų, tai už proceso atnaujinimo pagrindų išeinantys pažeidimai ar galimi pažeidimai vertintini kaip formalūs, nesudarantys pagrindo keisti teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo. Kasacinio skundo argumentai dėl teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. T. v. A. K.; bylos Nr. 3K-3-93/2007, ir 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. A. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-55/2008, nepagrįsti, nes teismingumo pažeidimo klausimas tose bylose nebuvo analizuotas proceso atnaujinimo kontekste ir neįvertinta pažeidimo specifika. Kasaciniame skunde neargumentuojama ir pagal bylos aplinkybes nenustatyta, kad dėl tokio pobūdžio pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas ar nutartis. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl įrodymų vertinimo ypatumų, nagrinėjant bylą CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka
Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nagrinėjant bylą pakartotinai pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį gali būti siejami su CPK 366 straipsnio 2 punktu. Tai -vienas iš pagrindų atnaujinti procesą. Šiuo atveju įrodymų vertinimo ypatumas yra tai, kad neturi būti peržengiamos ribos, kurios yra nustatytos proceso atnaujinimo pagrindų. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas po civilinės bylos atnaujinimo nėra tapatus įrodinėjimo dalykui kaip iš naujo nagrinėjant bylą. Jis yra siauresnis dėl jau pirmiau nurodytų proceso atnaujinimo tikslų ir pagrindų. Atnaujinus procesą byla ne nagrinėjama iš naujo, o patikrinama, ar padaryta klaida, kurią reikia pašalinti. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas gali būti nustatytas, jeigu nevertinta visi ar dalis įrodymų, kurie susiję su aplinkybėmis, sudarančiomis įrodinėjimo dalyką.
Šiuo atveju įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės, kurios pagrindžia ieškovo nuosavybės teisės į konkrečius daiktus įgijimą. Ieškovo nuosavybės teisės įgytos pirkimo–pardavimo sutartimi. Šios sutarties, jos priedais ir su ja susijusiais įrodymais gali būti įrodinėjama ieškovo nuosavybės teisės apimtis ir su tuo susijusi reikalavimo teisė apginti, jo manymu, pažeistą nuosavybės teisę. Ieškovas savininko teises įgijo pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Daiktų pirkimas-pardavimas yra subjektinės nuosavybės teisės įgijimas perdavimo būdu. Nuosavybės teisę įgyjant perdavimo būdu naujas savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata reiškia, kad savininkas negali perduoti daugiau teisių, negu pats turi. Kasatorius teigia, kad savininkas perdavė ne tiek teisių, kiek jų turėjo.
Pastatyti privažiuojamieji geležinkelio keliai priklausė nuosavybės teise valstybei. Jie buvo perduoti valdyti valstybinei įmonei patikėjimo teise. Kasatoriaus nurodyti duomenys apie 1988 m. perdavimo aktą yra apie tai, kokie objektai buvo perduoti valstybinei įmonei naudojimui, tačiau šis aktas nepatvirtina nuosavybės teisės perdavimo valstybinei įmonei ar ieškovui. Valstybinė įmonė neginčijo turto perdavimo, įvykdyto 1988 m. sausio 20 d. Bankroto procedūros eigoje pirkėjas šiuos daiktus galėjo įgyti nuosavybės teise iš valstybės tik tuo atveju, jeigu konkrečia pirkimo-pardavimo sutartimi jie buvo parduodami. Pirkėjo (ieškovo) iš valstybinės įmonės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgytą nuosavybės teise turtą apibrėžia ši sutartis, o ne pirmiau nurodytas perdavimo aktas.
Kasaciniame skunde išvardyti įrodymai (kaip neįvertinti teismo) yra susiję su naudojimo teisių perdavimu pardavėjui, t. y. valstybinei įmonei. Jie nesusiję su nuosavybės teisių perėjimu ieškovui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde pateikiami kaip neįvertinti įrodymai yra nesusiję su ieškovo reikalavimo teise, ir su nagrinėjama byla, todėl neleistini (CPK 5 straipsnis, 180 straipsnis). Teisėjų kolegija atmeta nurodytus kasacinio skundo argumentus dėl CPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nekonstatuotina pagrindų skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.