Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-791-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-23
Bylos Nr.: 2A-791-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02019-2013-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“
Ieškovas: R. M.

Kategorijos

2.5.8.9Sutarčių vykdymas

Civilinė byla Nr. 2A-791-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02019-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.9.; 2.5.20. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“ ir ieškovo R. M. personalinės įmonės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1862-798/2014 pagal R. M. personalinės įmonės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Staticus“ dėl nuostolių atlyginimo ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties vykdymo tinkamumo ir sutarties šalies teisės į negautų pajamų (negauto užmokesčio) atlyginimą.

Šalies argumentai

Ieškovas R. M. personalinė įmonė kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Staticus“ 13 976 552 Lt dydžio nuostolius, 24 219 580 Lt dydžio netesybas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. R. M. personalinė įmonė ir UAB „Staticus“ (buvęs UAB „Hrono fasadai“) sudarė Tarpininkavimo paslaugų sutartį, kurios 3.1 punkto pagrindu ieškovas įsipareigojo pagal sutartyje aptartas sąlygas surasti prekių ir paslaugų potencialius pirkėjus nustatytoje teritorijoje bei atsakovui pageidaujant atlikti organizacinius darbus, siekiant sudaryti ir sėkmingai įvykdyti sandorius su potencialiais pirkėjais, o atsakovas įsipareigojo ieškovui sutartyje nustatyta tvarka už kiekvieną įvykdytą sandorį dėl paslaugų ir prekių pardavimo asmeniui iš potencialių pirkėjų sąrašo sumokėti atlyginimą. Ieškovas pažymėjo, kad šalys susitarė, jog šiai sutarčiai nėra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) antrosios knygos, XII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios komercinio atstovavimo teisinius santykius. Pagal sutarties 5.1 ir 5.2 punktus potencialiam pirkėjui pareiškus norą sudaryti su atsakovu sutartį dėl prekių ir paslaugų pirkimo, šalys susitarimą dėl ieškovo atlyginimo įformina atskiru susitarimu, kuris tampa sudėtine sutarties dalimi. Ieškovo atlyginimas derinamas kiekvienu atveju atskirai. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal sutarties 6.1 punktą, jei atsakovas parduos paslaugas ir prekes asmeniui iš potencialių pirkėjų sąrašo be ieškovo žinios ir ne dėl ieškovo kaltės nesumokės pastarajam atlyginimo, ieškovas įgis teisę reikalauti netesybų, kurių dydis 10 proc. nuo kiekvieno sandorio, sudaryto pažeidžiant sutarties sąlygas, sumos.

Ieškovas taip pat paaiškino, kad jis 2008 m. balandžio 28 d. sudarė susitarimą su K. H., gyvenančiu (duomenys neskelbtini), Norvegijoje, kuriame susitarė kartu ieškoti lietuviškų produktų (langų, durų, fasadų ir kt.) Norvegijoje ir organizuoti sutartis tarp Norvegijos ir Lietuvos įmonių, uždirbti komisinius nuo kiekvieno sandorio ir pasidalinti juos po 50 proc. kiekvienai šaliai. K. H. betarpiškai dalyvavo potencialių pirkėjų paieškose.

Ieškovo teigimu, jis visas pareigas, kylančias iš pasirašytos Tarpininkavimo sutarties, įvykdė tinkamai, t. y. pasinaudodamas per daugelį metų nustatytais ryšiais bei padedamas K. H. vykdė intensyvų susirašinėjimą su pačiu K. H. be potencialių pirkėjų atstovais, vyko į komandiruotes į Norvegijos karalystę, surado atsakovui potencialius pirkėjus, įmones John Fleming Construction Company, Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab, kartu su įmone Skanska ir K. H., įtraukė atsakovą į patikimų įmonių sąrašą Startbank. Vėliau, ieškovo žiniomis, atsakovais su jais sudarė sutartis dėl prekių ir paslaugų pardavimų. Taigi atsakovas, pasinaudodamas ieškovo darbo rezultatais, bendradarbiavo su potencialiais pirkėjais - John Fleming Construction Company, Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab, sudarė su jais sutartis dėl prekių ir paslaugų pirkimo, tačiau atsiskaitė su ieškovu už jo paslaugas tik iš dalies, t. y. už įmonės John Fleming Construction Company suradimą. Ieškovui už paslaugas, sudarant ir vykdant statybos rangos sutartį su John Fleming Construction Company, buvo nustatytas 159 750 Eur atlyginimas, tačiau atsakovas sumokėjo tik 75 000 Lt, todėl liko skolingas 133 096,82 Eur. Už kitų įmonių, t. y. Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab suradimą ieškovui iš viso nebuvo sumokėta. Ieškovas, taip pat pažymėjo, kad nesulaukęs tinkamo atsiskaitymo už ieškovo su John Fleming Construction įmone suorganizuotą sandorį, jis 2013 m. vasario 20 d. pasirašė sutartį su UAB „Ekskomisarų biuras“ dėl tarpusavio atsiskaitymų su atsakovu išsprendimo. UAB „Ekskomisarų biuras“ atliko Tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. 1/08 tyrimą, pravedė derybas su atsakovu ir padarė išvadą, kad ieškovo interesai yra pažeisti ne tik sandoryje su John Fleming Construction įmone, bet ir vykdant sandorius su įmonėmis Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab, surastomis dėka ieškovo pastangų, ryšių ir finansinių investicijų. Ieškovas akcentavo, kad raštais jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas atstatyti bendradarbiavimo santykius, suderinti skolos likutį ir pan., tačiau atsakovas 2013 m. kovo 13 d. atsakymais nurodė, jog ieškovo pastangos surasti potencialius pirkėjus liko nesėkmingais bandymais, o apmokėjimo sumą 159 750 Eur už įmonės John Fleming Construction Company suradimą mažina iki 14 481 Eur. Be kita ko, atsakovas raštuose nurodė, kad faktiniai sutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo yra faktiškai nutrūkę dar 2009 metais. Taigi ieškovas patyrė nuostolius, kurie pasireiškė negautomis pajamomis už atliktą darbą. Ieškovas, išanalizavęs atsakovo pateiktą informaciją internete, adresu www.staticus.lt, pritaikė vidutinę fasadinių konstrukcijų 1 kv. m kainą – 1400 Lt ir apytiksliai apskaičiavo savo nuostolius. Kadangi šalys tarpusavyje sudarytos sutarties 6.1 punkte susitarė dėl netesybų, tai ieškovui turėtų būti priteistos iš atsakovo ir 10 procentų dydžio netesybos nuo kiekvieno sandorio, sudaryto pažeidžiant Tarpininkavimo sutarties sąlygas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalavimą atlyginti nuostolius grindžia atsakovo prievolės sumokėti už atliktas tarpininkavimo paslaugas pažeidimu, tačiau, teismas akcentavo, jog ieškovas prašo būtent sumokėti atlygį (negautas pajamas) už atliktas paslaugas, o ne atlyginti piniginius nuostolius, patirtus dėl kelionių, telefoninių pokalbių ir pan.

Teismas nurodė, kad įstatymas suteikia kreditoriui teisę į negautų pajamų atlyginimą sutarties pažeidimo atveju, tačiau kartu jam priskiria patirtų nuostolių fakto ir dydžio įrodinėjimo naštą. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas negautų pajamų atlyginimo reikalavimą kildina iš to, jog atsakovui nepažeidus Tarpininkavimo sutarties ir nenutraukus bendradarbiavimo, ieškovo surastos įmonės būtų įtrauktos į potencialių pirkėjų sąrašą, numatytą Tarpininkavimo paslaugų sutarties 2.4 punkte, ir būtų parengtas verslo planas, numatytas sutarties 4.4.6 punkte, ieškovas būtų dalyvavęs tolimesnėse derybose su jo surastomis įmonėmis ir gavęs Tarpininkavimo sutarties 2.6 punkte sutartą atlyginimą už kiekvieną įvykdytą sandorį dėl atsakovo paslaugų ir prekių pirkimo, byloje nėra duomenų, jog įmonės Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab nebuvo įtrauktos į potencialių pirkėjų sąrašą ir ieškovas negalėjo aktyviai dalyvauti derybose su potencialiais pirkėjais dėl atsakovo kaltės, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas parengė verslo planą. Teismas pastebėjo, kad ieškovo teiginys apie atsakovo pareigą sumokėti atlyginimą už potencialių pirkėjų suradimą prieštarauja Tarpininkavimo sutarties sąlygai, kurioje nurodyta, kas laikomas potencialiu pirkėju, t. y. tik ta įmonė, kurią ieškovas pasiūlė įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą, o atsakovas patvirtino jos įtraukimą. Todėl teismas priėjo išvadą, kad nesant šalių sutarimo dėl įmonių Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab įtraukimo į minėtą sąrašą, šios įmonės nelaikytinos potencialiais pirkėjais, o atsakovo argumentas, kad vien kontaktų užmezgimas, pokalbiai nelaikytini ieškovo pareigų pagal sutartį įvykdymu, pripažintinas pagrįstu.

Dėl įmonės John Fleming Construction Company teismas pažymėjo, kad ši įmonė yra susijusi su 2008 m. liepos 14 d. sutarties Nr. 2008 05 14 vykdymu, dėl kurio ieškinys nėra pareikštas, taigi atsakovo pareigos, kylančios iš 2008 m. liepos 14 d. sutarties, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentavo ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovo pastangomis atsakovas buvo įrašytas į Norvegijos tiekėjų registrą Startbank. Teismo vertinimu, UAB „Staticus“ buvo įrašyta į visiems prieinamą tiekėjų registrą, pačiam atsakovui užpildžius atitinkamą anketą ir sumokėjus registracijos mokestį.

Teismo nuomone, ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimas priteisti nuostolius atmestinas. Atmetęs ieškovo reikalavimą atlyginti nuostolius, teismas nevertino ieškovo argumentų dėl jų dydžio pagrįstumo, netesybų, taip pat procesinių palūkanų priteisimo klausimo.

Be kita ko teismas konstatavo, kad šalys nesusitarė dėl Tarpininkavimo paslaugų sutarties nutraukimo, o galimybė vienašališkai nutraukti sutartį numatyta 7.2 punkte, kuriame nurodyta, jog vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik pranešus kitai šaliai apie jos numatomą nutraukimą prieš mėnesį laiko. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog atsakovas pranešė ieškovui prieš mėnesį apie numatomą sutarties nutraukimą, o tai, kad ieškovas viename el. laiške parašė, jog atsakovas nutraukė sutartį, teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti vienašalį sutarties nutraukimą. Nesant pakankamo pagrindo konstatuoti sutarties nutraukimą, vadovaudamasis favor contractus principu, teismas laikė, kad sutartis yra galiojanti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas UAB „Staticus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. dėstomosios dalies teiginius, kad ieškovo ir atsakovo 2008 m. rugsėjo 3 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartis Nr. 1/08 yra galiojanti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Kadangi konkrečių darbų pagal ginčo sutartį per metus laiko po jos sudarymo ieškovas neatliko, dėl to 2009 metais sutartis buvo nutraukta. Aplinkybę, kad 2009 m. lapkričio mėnesį sutartis buvo nutraukta, pranešant apie tai el. paštu ieškovui, o ieškovas dėl nutraukimo neprieštaravo, patvirtino ir atsakovo kviesti liudytojai. Sutarties nutraukimą pripažino ir pats ieškovas 2009 m. lapkričio 7 d. el. laiške atsakovo vadovams V. V. ir T. A.. Vėlesniuose susirašinėjimuose el. paštu (2010 m. gegužės 24 d., 2013 m. vasario 4 d.) bei kituose dokumentuose dėstomi teiginiai taip pat patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma bei suprantama, jog sutartis nutraukta.Po sutarties nutraukimo 2009 metais jokių dalykinių kontaktų atsakovas su ieškovu neturėjo, o nuo 2010 m. gegužės mėnesio nebuvo išvis jokių kontaktų ir susirašinėjimo sutarties klausimu iki pat 2013 m. vasario mėnesio, kai ieškovas pasiūlė atkurti bendradarbiavimą. Taigi visos aplinkybės įrodo, kad sutartis de facto buvo nutraukta, o ieškovas su nutraukimu sutiko ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė – toks nutraukimas kartu reiškia ir sutarties pabaigą šalių susitarimu. Be to, dar iki 2009 m. lapkričio mėnesio ieškovas pats pripažino, kad tinkamai nevykdė sutarties. Atsakovas daugiau kaip metus negavo to, ko tikėjosi ir nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog sutartis bus tinkamai įvykdyta ateityje. Taigi atsakovas turėjo teisę nutraukti šią sutartį ir dėl esminio jos pažeidimo.

Šalies argumentai

Ieškovas R. M. personalinė įmonė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo ir atsakovo bendradarbiavimas, siekiant surasti potencialius pirkėjus, prasidėjo gerokai anksčiau, t. y. dar 2008 m. kovo–birželio mėnesiais. Byloje esantys įrodymai neleidžia abejoti, kad būtent ieškovas ir jo partneris K. H. surado įmonę Skanska, kaip potencialų pirkėją atsakovui, tačiau atsakovas atsisakė įtraukti šią įmonę į potencialių pirkėjų sąrašą. Taip pat atsakovas atsisakė įtraukti ir kitus ieškovo pasiūlytus pirkėjus. Teismas sprendime pripažino faktus, kad ieškovo pateikti dokumentai įrodo, jog ieškovas vyko į Norvegijos karalystę, pristatė atsakovui įmonę Skanska, ne kartą susutiko su atsakovo direktoriumi, kalbėjosi telefonu, susirašinėjo dėl įvairių produktų. Be kita ko teismas pripažino ir tai, kad ieškovo elektroniniuose laiškuose akcentuota Startbank duomenų bazės svarba ir tai, jog atsakovas taptų jos nariu. Tačiau teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nesant šalių susitarimo dėl įmonių Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir PEAB įtraukimo į potencialių pirkėjų sąrašą, šios įmonės nelaikytinos potencialiais pirkėjais. Dėl pirmojo ginčo sutarties 3.1 punkte nustatyto ieškovo įsipareigojimo įvykdymo, kuris pasireiškia realiu potencialių pirkėjų suradimu, yra pateikti visi įrodymai, kuriuos įvertino ir teismas, savo ruožtu atsakovas nepageidavo, jog ieškovas atliktų organizacinius darbus, numatytus 3.1 punkto antrojoje dalyje. Būtent su ieškovo surastomis įmonėmis atsakovas sudarė sutartis. Atsakovas, vengdamas įtraukti ieškovo surastus pirkėjus į potencialių pirkėjų sąrašą, veikė savanaudiškai ir pažeidė sutarties 4.4.1 punkto reikalavimus. Atsakovas taip pat pažeidė sutarties 4.3.3, 5.1, 3.1 punktus. Dėl atsakovo pažeidimų ieškovas patyrė nuostolių, kurie pasireiškė negautomis pajamomis už realiai atliktą darbą.Teismas neatsižvelgė į tai, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo įmonė, tai ji atsako visais atvejais, nebent įrodo, jog savo prievolių neįvykdė dėl nenugalimos jėgos. Be to, CK 6.200 straipsnyje numatyta, kad šalis savo prisiimtus įsipareigojimus privalo įvykdyti tinkamai ir sąžiningai, šiuo tikslu bendradarbiaujant ir kooperuojantis su kita sutarties šalimi.K. H. betarpiškai dalyvavo potencialių pirkėjų paieškoje Norvegijos teritorijoje, todėl galėjo pateikti teismui svarbius paaiškinimus, o teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą apklausti šį asmenį kaip liudytoją. Dėl to ieškovui po teismo posėdžio teko vykti į Norvegiją video įrašui su K. H. padaryti. Manytina, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį svarbią įrodomąją reikšmę, įrodymą, nuo kurio priklausytų bylos nagrinėjimo rezultatas, būtų nepateisinamas protingumo sąžiningumo ir teisingumo požiūriu.Ieškovas visas pareigas, nustatytas sutartyje, įvykdė tinkamai. Ieškovas nuoširdžiai padėjo atsakovui patekti į Skandinavijos rinką, su ieškovo surastais klientais atsakovas įvykdė daug sandorių, kurių sumos siekia šimtus milijonų litų, ir pasirašo naujas sutartis, tačiau ieškovui atsisako mokėti atlyginimą ir derėtis dėl atlyginimo nuo naujų sutarčių, prie kurių gavimo ieškovas prisidėjo. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas nerado nė vieno potencialaus pirkėjo ir objekto, neatitinka tikrovės ir byloje esančių bei su apeliaciniu skundu teikiamų įrodymų, kurie buvo surasti specialiai nuvykus į Norvegijos karalystę jau po teismo posėdžio Vilniaus apygardos teisme. Iš naujų įrodymų aišku, kad būtent ieškovas ir jo partneris K. H. surado konkretų objektą atsakovui – SCHOUS KULTURBRYGGERI, kurį pateikė įmonė Peab. Iš 2008 m. spalio 31 d. – gruodžio 2 d. susirašinėjimo tarp atsakovo atstovės J. R.-S. ir potencialaus pirkėjo Peab matyti, kad atsakovas realiai įtraukė į derybas ieškovą bei K. H., naudojosi pastarųjų paslaugomis, surandant būtiną informaciją konkurencingam pasiūlymui pateikti. Būtent ieškovas surado atsakovui Oslo senojo oro uosto projektą ir dabar atsakovas sudarė 150 mln. Lt sandorį. 2009 m. gegužės 4 d. viešbutyje „Astorija“ ieškovas suorganizavo atsakovo atstovų susitikimą su Obos viceprezidentu. Ieškovas surado ir projektą, kurį buvo pateikusi Skanska.

Atsiliepimas

Ieškovas R. M. personalinė įmonė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovas negalėjo pateikti teismui jokių konkrečių duomenų, kad atsakovo atstovai 2009 m. lapkričio mėnesį pranešė ieškovui apie ginčo sutarties nutraukimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad buvo šalių susitarimas nutraukti sutartį, taigi teismas pagrįstai konstatavo, jog sutartis yra galiojanti.Ieškovo laiškai, kuriuose buvo keliami klausimai dėl sutartinių santykių plėtojimo, negali būti vertinami ieškovo nenaudai, priešingai, ieškovas tokiais laiškais siekė suaktyvinti bendradarbiavimą bei siekė sutartyje numatytų tikslų.Skundo pradžioje atsakovas nurodo, kad sutartis nutraukta suderinta šalių valia, o po to, jog sutartis nutraukta atsakovo vienašališkai. Toks nenuoseklumas suponuoja, kad atsakovas visais būdais mėgina įtikinti teismą, kad sutartis nutraukta, pamirštant, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių tokius argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Staticus“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovo apeliacinis skundas neatitinka įstatymo normų reikalavimų. Skunde keliami klausimai dėl kai kurių sprendimo išvadų pagrįstumo, tačiau nenurodoma, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamas prieštaravimas, t. y. faktiškai apeliaciniame skunde nenurodytas apeliacinio skundo pagrindas. Taip pat nesuprantama, kodėl reikalaujama naikinti sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundo argumentai turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Be to, kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, apeliacinis teismas turėtų nagrinėti tik apeliaciniame skunde apelianto nurodytas aplinkybes. Ieškovas neįrodė ne tik atsakovo neteisėtų veiksmų, bet ir kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Potencialiu pirkėju pagal sutarties 2.3 punktą gali būti laikomas sutartimi aptartoje teritorijoje esantis fizinis arba juridinis asmuo, kuriam nekilnojamojo turto vystymo projekte yra reikalingos atsakovo paslaugos ar prekės, už kurias šis potencialus pirkėjas yra pajėgus tinkamai atsiskaityti su atsakovu ir kuris yra nurodytas sutarties priede „Potencialių pirkėjų sąrašas“. Pagal sutarties 2.4 punktą potencialius pirkėjus suranda ir pateikia ieškovas, o atsakovas turi juos patvirtinti. Taigi, kad asmuo taptų potencialiu pirkėju, jis turėjo atitikti 2.3 punkto sąlygas, turėjo būti ieškovo atsakovui pasiūlytas, atsakovas jį turėjo patvirtinti ir jis turėjo būti nurodytas sąraše. Nei viena sutarties šalis neturėjo teisės vienasmeniškai pripažinti tam tikrą asmenį potencialiu pirkėju. Dviem priedais prie sutarties (2008 m. rugsėjo 3 d. ir 2009 m. gegužės 21 d.) šalys įtraukė asmenis, kurie ir buvo laikomi potencialiais pirkėjais. Kaip matyti iš šių priedų, nei viena iš ieškovo ieškinyje nurodytų įmonių į potencialių pirkėjų sąrašą nebuvo įtraukta, su jomis jokios sutartys ieškovo dėka nebuvo sudarytos, ką patvirtina ir šių įmonių raštai. Atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti atlyginimą už sandorio įvykdymą su asmeniu iš Potencialių pirkėjų sąrašo, dėl konkretaus atlyginimo mokėjimo šalys turėjo sudaryti rašytinį susitarimą. Teismas pagrįstai pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas negalėjo aktyviai dalyvauti derybose su ieškovo nurodytomis įmonėmis dėl atsakovo kaltės.Ta aplinkybė, kad dviem priedais tam tikri subjektai buvo įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą, patvirtina, jog priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas nevengė įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą užsienio įmones. Minėta aplinkybė patvirtina ir tai, kad ieškovas žinojo ir suprato, jog potencialiais pirkėjais sutarties prasme laikomi tik į tokį sąrašą įtrauktos įmonės, todėl visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, kad įmonės laikytinos potencialiais pirkėjais ir nesant šalių susitarimo dėl jų įtraukimo į sąrašą. Po sutarties sudarymo ieškovas siūlė įtraukti į sąrašą tik Skanska ir Implenia. Implenia buvo įtraukta 2009 m. gegužės 21 d. priedu, o Skanska neįtraukta dėl jos neatitikimo sutartyje nustatytoms sąlygoms, dėl to ginčo tarp šalių nebuvo.Savo paslaugas ieškovas turėjo teikti jo parengtu ir atsakovo patvirtintu verslo plano pagrindu, kurį ieškovas įsipareigojo pateikti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, tačiau kuris taip ir nebuvo ieškovo parengtas. Ieškovo pozicijai, kad potencialių pirkėjų suradimas turi būti suprantamas, kaip pranešimas atsakovui apie bet kokį užsienio subjektą, galintį būti atsakovo paslaugų pirkėju, prieštarauja net tik ginčo sutarties nuostatos, bet ir šalių iki ginčo sutarties buvusi praktika pagal teismui pateiktą 2008 m. liepos 14 d. sutartį Nr. 2008 07 14. Pats ieškovas aiškino, kad ginčo sutartį sudarinėjo veikti taip, kaip buvo veikiama, vykdant 2008 m. liepos 14 d. sutartį. Apelianto verslo esmė ir buvo organizuoti sutartis tarp Norvegijos ir Lietuvos įmonių, uždirbti komisinius nuo kiekvieno sandorio, o toks sandorių organizavimas reiškė net tik pirkėjų suradimas ir pasiūlymas atsakovui, kurie turėjo būti įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą, bet ir siūlymas potencialiems pirkėjams atsakovo konkrečių prekių ir paslaugų atsakovo nustatytomis kainomis, į kurias turėjo būti įskaičiuotas ieškovo atlyginimas, prieš tai šalių aptartas rašytiniu susitarimu, taip pat vedimas preliminarių derybų dėl konkrečių sandorių sudarymo, aktyvus dalyvavimas kartu su atsakovu derybose su pirkėjais dėl konkrečių atsakovo sutarčių palankiausiu rezultatu su jais sudarymo.Iš ieškovo patektų el. laiškų turinio matyti, kad tai yra bendro pobūdžio laiškai, bet ne apie kažkokius konkrečius projektus, dėl dalyvavimo kuriuose buvo deramasi. Skundo teiginiai, kad neva ieškovas įtraukė atsakovą į derybas dėl įmonės Peab objekto SCHOUS KULTURBRYGGERI, taip pat surado Oslo senojo oro uosto objektą, kai tokie objektai net neminimi ieškinyje, įrodo tik lakią apelianto fantaziją, o ne tai, kad jis įvykdė savo įsipareigojimus.Prie ieškinio yra pridėti dokumentai apie dvi ieškovo komandiruotes į Norvegiją, tačiau viena komandiruotė vyko 2008 m. birželio mėnesį, t. y. 2,5 mėnesio iki ginčo sutarties sudarymo. Kita komandiruotė buvo 2008 m. lapkričio mėnesį su tikslu parduoti UAB „Hronas“, UAB „Hrono fasadai“ ir UAB „Dalios baldai“ langus, fasadus bei baldus ir uždirbti komisinius, tačiau nėra pateikta įrodymų apie parduotus langus, fasadus bei baldus be uždirbtus komisinius.Su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai, nenurodant motyvų dėl jų pateikimo būtinumo, nėra ir prašymo juos priimti bei pagrindimo, kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar. Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taigi teikiama nauja medžiaga negali būti priimta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarpininkavimo paslaugų sutarties vykdymo tinkamumo, jos galiojimo bei sutarties šalies (paslaugų teikėjo) teisės į negautų pajamų (negauto užmokesčio) atlyginimą.

Ieškovo R. M. individualinės įmonės įsitikinimu, atsakovas UAB „Staticus“ sudarė sutartis su pirkėjais (užsienio įmonėmis Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab), būtent ieškovo pastangų, atliktų veiksmų pagal sutartį dėka (būtent ieškovas rado minėtas įmones, pristatė joms atsakovą), taigi ieškovas, kiek tai susiję su minėtomis įmonėmis, įvykdė visas savo prievoles pagal tarp šalių sudarytą Tarpininkavimo paslaugų sutartį ir įgijo teisę reikalauti sutartyje numatyto atlyginimo, kurį atsakovas nesąžiningai vengia mokėti, taip pažeisdamas sutarties nuostatas bei padarydamas ieškovui žalą (pasireiškiančią negautų pajamų (atlygio už atliktas paslaugas) forma). Savo ruožtu atsakovo nuomone, Tarpininkavimo paslaugų sutartis buvo nutraukta dar 2009 metų lapkričio mėnesį, be to, per jos galiojimo terminą ieškovas neatliko sutartyje numatytų įsipareigojimų, už kurių tinkamą įvykdymą jam priklausytų atlyginimas. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tarp šalių sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartis yra galiojanti, todėl šis teismo motyvas, paliekant patį teismo sprendimą nepakeistą, turėtų būti pašalintas iš sprendimo motyvuojamosios dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia šalių pateiktus apeliacinius skundus bei atsiliepimus į juos, taip pat nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi teisinio ir / ar faktinio pagrindo sutikti su apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais bei naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio kodekso 314 straipsnyje, o taip pat motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.

Nagrinėjamu atveju apeliantas R. M. individuali įmonė prašo priimti ir nagrinėti byloje ieškovo su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateiktus: video medžiagą su stenograma, kurioje įrašyti K. H. duoti paaiškinimai, ieškovo ir atsakovo raštus 2014 m. rugsėjo mėnesį, bei 2008–2009 metais vykusį susirašinėjimą, kuriuo ieškovas siekia pagrįsti savo indėlį į įmonės Peab suradimą bei sandorių su ja sudarymą, o taip pat atsakovo pavedimų vykdymą. Ieškovas taip pat 2015 m. birželio 18 d. pateikė prašymą prijungti prie bylos ieškovo susirašinėjimą pašto dėžutėje raimundas.meilus@baulim.ch.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, ieškovo 2015 m. birželio 18 d. prašymo, atsakovo 2015 m. gruodžio 7 d. paaiškinimų dėl naujų teikiamų įrodymų prijungimo bei ieškovo atsikirtimų į atsakovo paaiškinimus, argumentus konstatuoja, kad ieškovo prašymas dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo atmestinas.

Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovas kartu su apeliaciniu skundu teikdamas naujus įrodymus, nepateikė jokių argumentų (motyvų), kodėl šie įrodymai (išskyrus video įrašą su K. H. ir stenogramą) nebuvo pateikti anksčiau (t. y. dar pirmosios instancijos teismui), nors, kaip matyti pagal šių įrodymų datas, minėti dokumentai jau egzistavo iki paskutiniojo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme dienos (t. y. 2014 m. spalio 21 d.), ir, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo ir turėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui.

Antra, būtinybę priimti ir nagrinėti video įrašą su stenograma, kuriuose užfiksuoti paties R. M., o taip pat K. H. paaiškinimai dėl ginčo santykių su atsakovu, apeliantas grindžia pirmosios instancijos teismo, ieškovo vertinimu, nepagrįstu atsisakymu kviesti pastarąjį asmenį (K. H.) liudytoju į bylą ir po tokio teismo atsisakymo ieškovui atsiradusiu poreikiu vykti į Norvegiją pokalbiui su K. H. įrašyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą kviesti K. H. liudytoju dar 2014 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje, o sekantis teismo posėdis buvo tik 2014 m spalio 21 d., t. y. praėjus beveik 1,5 mėnesiui nuo teismo atsisakymo patenkinti ieškovo prašymą dėl liudytojo iškvietimo. Savo ruožtu apeliaciniame skunde ieškovas nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, leidžiančių tikėtinai konstatuoti, kad su apeliaciniu skundu pateikiama video medžiaga bei stenograma negalėjo būti gauta anksčiau, t. y. dar iki antrojo teismo posėdžio (kuriame ieškovo direktorius dalyvavo) bei pateikta pirmosios instancijos teismui.

Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad jo pašto dėžutės raimundas.meilus@baulim.ch turinio atstatymas anksčiausiai buvo įmanomas tik 2015 m. balandžio 24 d. Kitaip tariant, byloje nėra įrodymų, kad ieškovas (kuris akivaizdžiai žinojo, kad dalis susirašinėjimo su atsakovu vyko būtent per raimundas.meilus@baulim.ch) būtų kreipęsis dėl minėtos pašto dėžutės atstatymo dar pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą, tačiau šių duomenų atstatymas ir pateikimas pirmosios instancijos teismui dėl techninių ar kitų objektyvių priežasčių nebuvo įmanomas. Ta aplinkybė, kad pirmiau nurodytos pašto dėžutės turinys buvo atstatytas tik 2015 m. balandžio 24 d. savame nereiškia, kad jos turinio atstatymo veiksmai nebuvo įmanomi anksčiau ir ieškovas nėra pats neapdairiai uždelsęs rinkti jo pozicijai pagrįsti būtinus įrodymus. Jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl pašto dėžutės atstatymo galimybės dar 2013 ar 2014 metais, ieškovas nenurodė ir jo 2015 m. gruodžio 14 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose atsikirtimuose.

Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, teikdamas naujus įrodymus, nepagrindė, kad šių įrodymų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jų pateikimo būtinybė atsirado tik vėliau. Atsižvelgiant į tai, ieškovo pateikti nauji įrodymai nepriimami ir plačiau šioje byloje nenagrinėjami, tačiau viena ieškovo pateiktų dokumentų kopija paliekama byloje, kaip įrodymas, kad tokie dokumentai buvo gauti teisme.

Dėl ieškovo teisės į negautų pajamų atlyginimą

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 1–2 dalys). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai pastebėjo ieškovas savo apeliaciniame skunde, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Minėtoje normoje nustatyta verslininko atsakomybė be kaltės, tačiau akcentuotina, kad pirmiau nurodyta norma neatleidžia sutartinę atsakomybę reikalaujančio taikyti asmens nuo pareigos įrodyti atsakovo (įmonės / verslininko) neteisėtus veiksmus (sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą), padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp atliktų neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos. Kaip jau buvo ne kartą išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2008; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2008 m. rugsėjo 3 d. sudarė Tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 1/08, kurioje susitarė, jog pagal sutartyje aptartas sąlygas klientas (atsakovas) paveda paslaugų teikėjui (ieškovui) surasti prekių ir paslaugų (t. y. kliento aliumininių langų, fasadų sistemų, berėmio stiklo konstrukcijų, jų sumontavimo, inžinierinių ir projektavimo paslaugų, statybos darbų bei kitų paslaugų ir darbų) Potencialius pirkėjus nustatytoje teritorijoje bei klientui pageidaujant, atlikti organizacinius darbus, siekiant sudaryti ir sėkmingai įvykdyti sandorius su Potencialiais pirkėjais, o klientas įsipareigoja paslaugų teikėjui šioje sutartyje nustatyta tvarka už kiekvieną sandorį dėl paslaugų ir prekių pardavimo asmeniui iš Potencialių pirkėjų sąrašo, sumokėti atlyginimą (3.1 punktas, 2.5 punktas). Sutarties 2.7 punkte šalys sutarė, kad klientas paslaugų teikėjui suteikia teisę ieškoti Potencialių pirkėjų Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Norvegijoje. Savo ruožtu Potencialus pirkėjas, pagal sutarties 2.3 punktą, yra pirmiau nurodytoje teritorijoje esantis fizinis arba juridinis asmuo, kuriam nekilnojamojo turto vystymo projekte (-uose) yra reikalingos paslaugos ir prekės (kaip apibūdintos 2.5 punkte), už kurias jis yra pajėgus tinkamai atsiskaityti su klientu, ir kuris yra nurodytas šios sutarties priede „Potencialių pirkėjų sąrašas“. Pagal sutarties 2.4 punktą, potencialių pirkėjų sąrašas – tai potencialių pirkėjų, kuruos paslaugų teikėjas surado ir pateikė klientui, sąrašas, kurį pastarasis patvirtina. Sutarties 2.6 punkte sulygta, kad ieškovo atlyginimas – tai šioje sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuota pinigų suma, kurią klientas sumoka paslaugų teikėjui už kiekvieną pirkėjo iš Potencialių pirkėjų sąrašo įvykdytą sandorį dėl paslaugų ir prekių pirkimo.

Taigi, sistemiškai įvertinus Tarpininkavimo paslaugų sutarties nuostatas, akivaizdu, kad atlyginimas ieškovui pagal šalių sudarytą sutartį priklausytų tuo atveju, jei ieškovas surastų sutartyje apibrėžtoje teritorijoje pirkėją, kuriam reikėtų atsakovo teikiamų prekių ir / ar paslaugų, kuris būtų pajėgus atsiskaityti su atsakovu už prekes bei paslaugas, tokį pirkėją ieškovas pateiktų atsakovui, šis pirkėjas šalių suderinta valia (atsakovui jį patvirtinus) būtų įtrauktas į Potencialių pirkėjų sąrašą ir būtent su šiame sąraše esančiu pirkėju atsakovas būtų sudaręs sandorį.

Ieškovo interpretavimą, kad faktiškai sutarčiai įvykdyti bei atlyginimui gauti ieškovui pakaktų tik surasti nurodytoje teritorijoje galimus atsakovo prekių pirkėjus, paneigia kitos sutarties nuostatos, kaip antai sutarties 4.3.4 punktas, pagal kurį klientas derybas dėl prekių ir paslaugų pardavimo asmenims iš Potencialių pirkėjų sąrašo veda kartu su paslaugų teikėju, sutarties 4.4.4. punktas, įtvirtinantis, jog paslaugų teikėjas privalo aktyviai dalyvauti derybose su Potencialiais pirkėjais ir siekti klientui palankiausio rezultato, galiausiai, jau minėtas sutarties 2.6 punktas, kuriame aiškiai įtvirtinta, kad klientas sumoka paslaugų teikėjui už kiekvieną pirkėjo iš Potencialių pirkėjų sąrašo įvykdytą sandorį dėl paslaugų ir prekių pirkimo. Taigi, kaip jau minėta pirmiau, teisę į atlyginimą ieškovas pagal sutarties nuostatas įgyja tik tuo atveju, jei atsakovas sudaro sutartį su pirkėju esančiu šalių patvirtintame Potencialių pirkėjų sąraše ir ši teisė, atsižvelgiant į sutarties 2.6 punktą bei 5.3 punktą, pagal kurį atlyginimas paslaugų teikėjui sumokamas į jo nurodytą sąskaitą visas arba dalimis, priklausomai nuo to, kaip Potencialus pirkėjas atsiskaito su klientu, yra siejama net tik su sandorio sudarymu, bet net su jo realiu įvykdymu.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovo ieškinyje nurodytos įmonės (Skanska, Veidekke, Obos, NCC ir Peab), už kurių suradimą bei atsakovo sandorių su kuriomis sudarymą ieškovas reikalauja atlyginti negautas pajamas (atlygį už suteiktas paslaugas), būtų įtrauktos į šalių suderintą Potencialių pirkėjų sąrašą, kaip kad to reikalauja sutarties nuostatos. Be kita ko, byloje nėra įrodymų (CPK 178 straipsnis), leidžiančių tikėtinai konstatuoti, kad minėtos užsienio įmonės nebuvo įtrauktos į Potencialių pirkėjų sąrašą dėl atsakovo kaltės, jo nesąžiningumo ir, kaip teigia ieškovas, siekio išvengti atlyginimo ieškovui mokėjimo. Vien tik savaime aplinkybė, kad šalys 2008 m. rugsėjo 3 d. pasirašė priedą Nr. 1 (1 t., 43 b. l.), kuriame buvo įtvirtintas Potencialių pirkėjų sąrašas, į kurį pateko 5 įmonės, tarp jų The Fleming Group, Fleming Construction bei Fleming Developments UK, o 2009 m. gegužės 21 d. priedu prie sutarties (1 t. 44 b. l.) į Potencialių pirkėjų sąrašą buvo įtraukta ir Implenia AG, kurią 2009 m. vasario 24 d. ieškovas nurodė atsakovui su prašymu įtraukti į sąrašą (1 t., 173 b. l.), paneigia ieškovo nurodomą atsakovo siekį visomis įmanomomis priemonėmis išvengti įmonių įrašymo į Potencialių pirkėjų sąrašą bei atlyginimo ieškovui mokėjimo. Pastebėtina, kad 2009 m. vasario 24 d. ieškovas kartu su Implenia AG siūlė atsakovui patvirtinti ir įmonę Skanska, tačiau minėta įmonė sąraše įtvirtinta nebuvo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Skanska į sąrašą nepateko dėl atsakovo nesąžiningumo ar pan., todėl, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų (el. laiškų ar pan.), patvirtinančių, kad jis būtų 2009 metais išsakęs atsakovui pretenzijas dėl Skanska neįtraukimo į sąrašą, tikėtina, jog Skanska nebuvo įtraukta į sąrašą suderinta šalių valia.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nesąžiningo vengimo įtraukti įmones į Potencialių pirkėjų sąrašą bei prievolės mokėti ieškovui atlyginimą pažeidimo nepatvirtina ir ieškovo pateikti įrodymai, liudijantys apie ieškovo direktoriaus bei jo partnerio K. H. vykdytus susirašinėjimus, telefoninius pokalbius, susitikimus su Norvegijos karalystės įmonių atstovais, ieškovo vadovo komandiruotes į Norvegijos karalystę. Ieškovo kontaktų su užsienio įmonėmis užmezgimo fakto iš esmės neginčija ir pats atsakovas, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina to fakto, kad ieškovui bei jo partneriui K. H. pavyko susitarti dėl konkrečių projektų atsakovui suteikimo, užtikrinti konkrečių užklausimų pateikimą bei sutarčių pagal šiuos užklausimus su atsakovu sudarymą. Pavyzdžiui, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, net ieškovo pateiktuose įsakymuose dėl įmonės savininko (vadovo) R. M. komandiruotės į Norvegijos karalystę, nurodyta, kad komandiruotės tikslas parduoti atsakovo langus ir fasadų sistemas ir užsidirbti komisinių. Tačiau įrodymų dėl komandiruočių metu įvykusio (pasiekto) atsakovų prekių pardavimo nėra. Faktiškai tarp ieškovo (jo partnerio) bei ieškinyje nurodytų įmonių vyko tik bendro pobūdžio susipažinimo, atsakovo, kaip Baltijos įmonės, patikimumo tikrinimo ir pan. apsitarimai, atsakovo, kaip įmonės, reklama. Antai, 2009 m. balandžio 28 d. įmonė Veidekke dar tik sprendė, ar apskritai galima patikėti nežinomai įmonei (atsakovui) projektą (arba suteikti tam tikrą su projektu susijusią medžiagą)(1 t., 175, 77 b. l.) ir iš laiško turinio akivaizdu, kad pats ieškovas suvokė bendradarbiavimo su Veidekke tikėtiną negalimumą. Savo ruožtu jokių konkretesnių susitarimų su Obos neturėjimą patvirtina ieškovo 2009 m. gegužės 7 d. laiško elektroniniu paštu Obos atstovui turinys (1 t., 87 b. l.). Akcentuotina, kad ieškovo indėlio į atsakovo sandorių su Norvegijos įmonėmis sudarymą bei teisės į atlyginimą pagal sutartį įgijimo niekaip nepatvirtina ir ieškovo itin akcentuojamas R. M., atsakovo atstovų ir Obos atstovo A. S. susutikimas Vilniuje, kadangi, kaip matyti iš 2009 m. gegužės 4 d. R. M. laiško partneriui K. H., jokių konkrečių susitarimų, pastovesnių bendradarbiavimo santykių užmezgimo susitikimo metu dalyviai nepasiekė. Kaip laiške nurodo pats R. M. (1 t., 89 b. l.), susitikimas truko vos 20 minučių, o visas rezultatas – A. S. pažadėjo pakalbėti su Veidekke ir Skanska apie produktus ir pabandyti padėti pradėti bendradarbiavimą su šiomis įmonėmis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš 2009 m. spalio 19 d. R. M. elektroninio laiško atsakovo atstovams matyti, jog praėjus daugiau nei metams po ginčo sutarties sudarymo nebuvo pasiekta jokių konkretesnių susitarimų ir su Skanska, be to, faktiškai, kaip matyti iš paties R. M. laiško teiginių, kad jis sieks išsiaiškinti „kas priima sprendimą, kokiais kriterijais remiantis, ko reikia, kad Skanska pirktų mūsų produktą ir paslaugas. Kokios kainos tikisi. Kiek svarbu kaina“, ieškovas net nebuvo surinkęs visos bendradarbiavimui su Skanska vykdyti reikalingos informacijos, ir tik žadėjo „galų gale pradėti rimtai dirbti“. Minėto susirašinėjimo turinys papildomai patvirtina teismo išvados, kad nėra pagrindo manyti, jog Skanska į Potencialių pirkėjų sąrašą nebuvo įtraukta nepagrįstai, teisingumą. Akcentuotina ir tai, kad pirmiau minėtame 2009 m. spalio 19 d. laiške R. M., be kita ko pažymi, jog „dar reikėtų susitarti dėl mano komisinių sėkmės atveju“, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas suvokė, jog komisiniai (atlyginimas) jam priklauso tik sėkmės atveju, t. y. atsakovui ieškovo dėka sudarius su potencialiu pirkėju sandorį, o ne vien už ryšių užmezgimą ar bendro pobūdžio atsakovo reklamavimą užsienio įmonėms.

Galiausiai, pirmosios instancijos teismo tinkamai atliktą įrodymų vertinimą patvirtina ir įmonių NCC, Peab, Obas bei Skanska raštai, kuriuose šios įmonės patvirtino, kad atsakovo įvykdyti projektai (už kuriuos ieškovas mano turintis teisę į atlyginimą pagal Tarpininkavimo sutartį) buvo gauti UAB „Staticus“ bei „Staticus Norge AS“ ne dėl R. M. ir / arba K. H. pastangų, pagalbos ar pan. (2 t., 65–71 b. l.). Savo ruožtu vien tik informacijos apie Startbank atsakovui suteikimas bei pranešimas apie šio registro svarbą įmonei Skanska, atsižvelgiant į tai, kad ši informacija prieinama www.startbank.no interneto svetainėje, atsakovas pats užpildė anketą ir sumokėjo registracijos mokestį, o ieškovo akcentuojamos įmonės taip ir nebuvo įrašytos į Potencialių pirkėjų sąrašą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pats savaime taip pat nesudaro pagrindo reikalauti atlyginimo sutartyje nustatyta tvarka.

Įvertinusi nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis atliko tokius ir tiek veiksmų, kad jam pagal Tarpininkavimo paslaugų sutartį atsirastų teisė reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nelaikytinas pažeidusiu sutartines prievoles, o ieškovui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovo ieškinys dėl negautų pajamų priteisimo pagrįstai atmestas.

Nagrinėjamo klausimo kontekste papildomai pažymėtina, kad ieškovo apeliaciniame skunde bei vėliau apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose minimi objektai (SCHOUS KULTURBRYGGERY, Teigas Scholl & Sportshall bei Kjeller Skole Prisforesporsel Aluminiumsarbeider) nebuvo nurodyti nei ieškovo ieškinyje, nei vėlesniame dėl nuostolių dydžio patikslinimo teiktame pirmosios instancijos teismui dokumente, taigi ieškovo reikalavimai atlyginti neva negautą atlygį nebuvo susiję su atsakovo sutarčių dėl šių objektų su užsienio įmonėmis sudarymu.

Dėl Tarpininkavimo paslaugų sutarties galiojimo

Pagal sutarties 7.2 punktą sutartis gali būti nutraukta kiekvienos iš sutarties šalių iniciatyva bendru raštiniu susitarimu ar vienos iš šalių valia, raštu pranešus apie numatomą sutarties nutraukimą kitai šaliai ne vėliau nei prieš mėnesį iki numatomo sutarties nutraukimo.

Nors atsakovas teigia, kad sutarties nutraukimo 2009 m. lapkričio mėnesį faktą patvirtino į pirmosios instancijos teismo posėdį kviesti liudytojai (atsakovo darbuotojai), byloje nėra pateikti patys el. laiškai, kuriuose atsakovo darbuotojai, kaip to reikalauja sutarties 7.2 punktas, būtų pranešę ieškovui apie ginčo sutarties nutraukimą atsakovo valia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju vien tik atsakovo darbuotojų (suinteresuotų asmenų) paaiškinimai (nesant rašytinių įrodymų) nėra pakankami teisėtam sutarties nutraukimui pagrįsti.

Priešingai nei mano apeliantas (atsakovas), sutarties nutraukimo fakto nepatvirtina ir byloje esantis šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vienas ieškovo 2009 m. lapkričio 7 d. laiškas, ištrauktas iš bendro viso susirašinėjimo konteksto, nepatvirtina nei sutarties nutraukimo fakto, nei tuo labiau ieškovo neprieštaravimo sutarties nutraukimui, be to, kaip matyti ši šio laiško turinio, jis visų pirma susijęs su Skanska įmone, o ne su bendradarbiavimu apskritai pagal Tarpininkavimo paslaugų sutartį. Tuo tarpu 2010 m. gegužės 24 d. ieškovo elektroniniame laiške ir 2013 m. vasario 4 d. rašte atsakovui esančios frazės apie bendradarbiavimo atnaujinimą, bendradarbiavimo santykių atstatymą į normalią būseną, teisėjų kolegijos įsitikinimu, parodo tik ieškovo siekį toliau tęsti santykius su atsakovu, toliau ieškoti pirkėjų atsakovui, nepaisant tarp šalių įvykusio konflikto dėl atlyginimo, tačiau savaime nei patvirtina, nei paneigia sutarties galiojimo. Be to, 2013 m. vasario 4 d. ieškovo atsakovui pateiktas raštas Nr. 13.03-01 (1 t. 50 b. l.) yra pavadintas „dėl tolimesnio bendradarbiavimo vykdant 2008-09-03 sutartį Nr. 1/08“, o tai prieštarauja atsakovo teiginiams, kad ieškovas su sutarties nutraukimu sutiko, neprieštaravo ir jį pripažino.

Be to, atkreiptinas dėmesys į atsakovo nenuoseklumą nagrinėjamu sutarties nutraukimo klausimu. Vienu atveju atsakovas teigia, kad sutartis buvo nutraukta de facto, o kitur nurodo, jog sutartis buvo nutraukta pranešant apie tai ieškovui el. laišku (t. y. pagal sutarties 7.2 punktą). Pastebėtina ir tai, kad atsakovo 2013 m. kovo 13 d. rašte Nr. ST32-PR (1t., 54 b. l.) ieškovui, kuriame kalbama apie faktinį santykių su ieškovu nutrūkimą, joks elektroninis laiškas, kuris tariamai buvo siunčiamas ieškovui, pranešant apie sutarties nutraukimą, nėra minimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad jis, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas tinkamai nevykdė ginčo sutarties, turėjo teisę nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, kadangi pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį dėl esminio sutarties pažeidimo nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą, apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešusi kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Tuo tarpu, kaip jau minėta, įrodymų, kad atsakovas įspėjo ieškovą apie sutarties nutraukimą per sutartyje nurodyta terminą, byloje nėra, taigi atsakovo apeliacinis skundas, kuriame prašoma pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies teiginius dėl Tarpininkavimo paslaugų sutarties galiojimo, atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 2 168,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokėjus advokatui už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą paruošimą. Bylinėjimosi išlaidų patyrimo faktui bei dydžiui patvirtinti atsakovas pateikė advokatų kontoros išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas ir advokato kontoros banko sąskaitos išrašą (3 t., 3–5 b. l.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais bei atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktą, taip pat į tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teisme atsakovą atstovavo tas pats atstovas, priėjo išvadą, jog atsakovui iš ieškovo sąžininga ir protinga priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 2 344,30 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą byloje, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovas įpareigotinas sumokėti į valstybės biudžetą pirmiau nurodytą žyminio mokesčio sumą.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, nauji ieškovo pateikti įrodymai nepriimti, o išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme, susidarė dėl ieškovo į bylą teiktų naujų įrodymų (jų siuntimo atsakovui), ieškovas taip pat įpareigotinas sumokėti į valstybės biudžetą 3,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Staticus“ (j. a. k. 126189242) iš ieškovo R. M. personalinės įmonės (j. a. k. 125632418) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo R. M. personalinės įmonės (j. a. k. 125632418) 3,64 Eur (tris eurus 64 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo R. M. personalinės įmonės (j. a. k. 125632418) 2 344,30 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus 30 ct) atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis