- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-95-64-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00111-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- M. B.
- Advokatai
- Gediminas Lukauskas
- Kategorijos
- 1.2.19.3Papirkimas (BK 227 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio 3 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kilometre, policijos tarnybiniame automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, tai yra siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už padarytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje, 124 straipsnio 3 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje pažeidimus, davė tris 50 litų nominalo kupiūras, įdėtas į sulankstytą automobilio privalomojo draudimo polisą, kurį padėjo policijos tarnybinio automobilio priekinėje dalyje tarp sėdynių, ir taip davė 150 Lt kyšį (duomenys neskelbtini) apskrities VPK KPB PB pareigūnams G. M. ir J. O..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-11-21 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teigia, kad pareigūnų nepapirkinėjo, to visiškai nesiekė, todėl nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė. Nurodo, kad teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų – kelių policijos pareigūnų parodymais, juos vertino neobjektyviai, neištyrė kitų byloje surinktų įrodymų. Atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnų parodymai yra tendencingi, prieštaraujantys kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems įrodymams, t. y. jo paties, liudytojų G. G., A. R., I. J. parodymams. Nors pagal tarnybinio automobilio „WV Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palydovinės navigacinės sistemos (telemetrinės sistemos) išklotinės duomenis konstatuotas faktas, kad, kai buvo rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jis nebuvo išlipęs iš tarnybinio kelių policijos automobilio ir nebuvo nuėjęs į savo vairuotą automobilį ieškoti vairuotojo pažymėjimo bei automobilio registracijos pažymėjimo, apylinkės teismas šiuos duomenis vertino abstrakčiai ir jo nenaudai, nurodydamas, „kad laikotarpiu 2011-04-03, 14:02 ir vėliau automobilio galinės keleivio pusės durelės nebuvo visą laiką uždarytos, o buvo kai kuriuo metu ir atidarytos“. Teigia, kad toks abstraktus teismo šių ir kitų įrodymų tyrimas bei vertinimas kelia abejones teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu. Tvirtina, kad jis nuo pat tyrimo pradžios teigė, jog kyšio nedavė ir nebandė pareigūnų papirkti, kad iš transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo poliso iškritę pinigai buvo ne jo ir jis apie draudimo polise buvusius pinigus nieko nežinojo. Nurodo, kad teismas privalėjo tinkamai ištirti ir išanalizuoti, ar jis (apeliantas) pagal policijos pareigūnų parodymus galėjo išlipti iš tarnybinio automobilio, eiti ieškoti trūkstamų dokumentų, o sugrįžus į tarnybinį automobilį, pakartotinai pateikti vairuoto automobilio draudimo polisą, į kurį jau, neva, jis buvo įdėjęs „kyšį“. Teigia, kad liudytojų G. M. ir J. O. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nenuoseklūs, o teismo posėdyje jų duoti parodymai iš esmės prieštarauja vieno kitam. Liudytojas G. M., atsakydamas į užduotą klausimą, ar jis paduotą automobilio draudimo polisą apžiūrėjo, paaiškino, kad draudimo poliso neapžiūrėjo, jis buvo perlenktas į dvi ar keturias dalis, kad tų pinigų ten iš tikrųjų nebuvo; kad neprisimena, ar rašant duomenis buvo išlankstęs paduotą sulankstytą draudimo polisą. Liudytojas J. O., atsakydamas į klausimą, kada buvo prašymas leisti jam (apeliantui) nueiti iki automobilio paieškoti reikalaujamų dokumentų, paaiškino, kad protokolas jau buvo surašytas, kai pažeidėjas išėjo ieškoti dokumentų. Skiriasi liudytojų parodymai, kiek kartų jie įspėjo M. B. (apeliantą) dėl numatytos baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, kai iš draudimo poliso iškrito 50 Lt kupiūra, nes liudytojas G. M. atsakė, kad jis vieną kartą pasakė, kad M. B. pasiimtų duodamus pinigus, o liudytojas J. O. paaiškino, kad jo kolega keletą kartų pasakė pasiimti pinigus, nes už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pats apeliantas aiškina girdėjęs kaip vienas policijos pareigūnas kitam pasakė – „trys po penkiasdešimt, kviesk grupę“, kad nebuvo pokalbio apie tai, kad pareigūnai jį įspėtų apie baudžiamąją atsakomybę už policijos pareigūnų papirkimą.
Skunde nurodo, kad iš liudytojų G. G., A. R., I. J. parodymų matyti, jog jis iš tarnybinio automobilio nebuvo atėjęs prie savo vairuoto automobilio. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad liudytojas A. R. po to, kai M. B. policijos pareigūnai nusivedė į tarnybinį automobilį, skambino I. J. ir klausė kur yra automobilio „Audi 8“ dokumentai, kad I. J. atsakė, jog automobilio registracijos dokumentai yra pas jį, jo vairuojamame automobilyje ir iš karto automobilio „Audi 8“ techninį pasą atnešė A. R., o pastarasis minimą dokumentą nunešė į tarnybinį automobilį. Teigia, kad teismo teiginys, jog šie liudytojų parodymai, nors ir neesmingai, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nemotyvuotai pakeisti, yra nepagrįstas, nes liudytojai G. G. ir I. J. teisme parodymų nekeitė, jų parodymai atitiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tik kai kurių bylai neesminių aplinkybių nebegalėjo tiksliai nurodyti.
Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai ir šališkai vadovavosi tik dviejų liudytojų – policijos pareigūnų duotais parodymais, o ignoravo ir kritiškai vertino kitų liudytojų duotus parodymus, kurių tikrumas netgi pagrindžiamas kitais rašytiniais faktiniais bylos duomenimis (iš (duomenys neskelbtini) AVPK Kelių policijos biuro išreikalautų tarnybinio automobilio „WV Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palydovinės navigacinės sistemos (telemetrinės sistemos) išklotinės duomenimis). Analizuojant būtent šiuos duomenis matyti, kad tarnybinio automobilio „WV Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinės kairės pusės durelės: 14:02 val. – uždarytos; 14:02 val. – atidarytos; 14:03 val. – atidarytos; 14:03 val. – uždarytos; 14:03 val. – atidarytos; 14:04 val. – atidarytos: 14:04 val. – uždarytos. Iš alkotesterio parodymų kvito matyti, kad alkotesterio parodymai atspausdinti 03.04.11., 14 val. 06 min. Jį policijos pareigūnai automobilyje pasodino ant galinės keleivio sėdynės kairėje pusėje, blaivumą policijos pareigūnai tikrino paduodami alkotesterį atidarę tarnybinio automobilio dureles, neblaivumą nustatė iš antro karto. Todėl analizuojant telemetrinės sistemos išklotines, akivaizdžiai matosi, kad pateikti duomenys atitinka faktines aplinkybes. Atkreipia dėmesį į tai, kad kitas telemetrinės sistemos užfiksuotas tarnybinio automobilio galinių kairės pusės durelių atidarymas tik 14 vai 40 min., t. y. praėjus 36 minutėms. Mano, kad šis tarnybinio automobilio kairės pusės galinių durelių atidarymas įvyko jau darant įvykio vietos apžiūrą, kuri pradėta 2011-04-03, 14 val. 30 min., o baigta 15 val. 00 min. Iš to seka, kad liudytojų – policijos pareigūnų G. M. ir J. O. parodymai neatitinka tikrovės ir yra paneigiama pareigūnų versija, kad, neva, jis pareigūnams leidus, ėjo ieškoti reikalaujamų dokumentų, o vėl atėjęs į tarnybinį automobilį, paprašė grąžinti anksčiau jiems pateiktą automobilio draudimo polisą, į jį įdėjo atsineštus pinigus ir jį grąžindamas su pinigais, bandė papirkti pareigūnus. Mano, kad dėl to nėra pagrindo netikėti ir nesivadovauti liudytojo I. J. parodymais, jog jis į draudimo polisą buvo įsidėjęs pinigų ir tą kartą galėjo būti 150 Lt – trys kupiūros po 50 Lt. Be to, nurodo, kad liudytojo J. O. paaiškinimas, jog protokolas jau buvo surašytas, kai pažeidėjas išėjo ieškoti dokumentų, daro situaciją neįtikinamą, nes pareigūnams surašius administracinį teisės protokolą nebelieka faktinės galimybės jų papirkti. Dėl nurodytų aplinkybių teigia, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai M. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama M. B. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliantas akcentuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik kelių policijos pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtina nei jo, nei kitų liudytojų parodymai, nei byloje esantys telemetrinės sistemos duomenys, bei tvirtina, kad jam nebuvo pagrindo duoti kyšio, kad nebūtų surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, kadangi protokolas jau tada buvo surašytas.
M. B. teigė, kad jis iš policijos tarnybinio automobilio nebuvo išlipęs, kad pinigų į draudimo polisą nedėjo tam, kad papirkti pareigūnus, kad tie pinigai buvo jo draugo I. J.. Tačiau tokie apelianto parodymai yra paneigti nuosekliais liudytojų G. M., J. O. parodymais, telemetrinės sistemos duomenimis.
Iš karto po įvykio 2011-04-03 liudytojais apklausti J. O. ir G. M. parodė, kad policijos tarnybiniame automobilyje patikrino M. B. girtumą, kad po to M. B. prašė nerašyti jam administracinės teisės pažeidimo protokolo, kad jis vietoje susimokės pinigais, o kai rašydamas protokolą G. M. paprašė M. B. pateikti dokumentus – vairuotojo pažymėjimą, M. B. paprašė leisti jam nueiti iki automobilio ir atsinešti dokumentą. M. B. buvo leista nueiti iki savo automobilio. Grįžęs į policijos tarnybinį automobilį, M. B. paprašė paduoti draudimo polisą, kadangi šis dokumentas pareigūnams nebebuvo reikalingas, jį padavė apeliantui, tačiau pats M. B. greitai tą polisą grąžino, pareigūnams padėdamas dokumentą prie rankinio stabdžio. Pastebėję išlindusią 50 Lt nominalo kupiūrą, perspėjo M. B. pasiimti pinigus, tačiau pastarasis atsisakė pasiimti pinigus ir pasakė, kad duoda už tai, kad nebūtų rašomas protokolas, kad tai atlygis (1 t. 25, 26, 27, 28 b. l.). Tokius parodymus liudytojai G. M. ir J. O. patvirtino ne tik akistatų su M. B. metu, bet ir teisme (1 t. 98–101, 101–103, 32–34, 35–37 b. l.). Be to, teisme, liudytojas G. M. paaiškino, kad kai sustabdė M. B. vairuojamą automobilį ir priėjus prie automobilio matė, kad automobilyje sėdėję keleiviai tą patį draudimo polisą buvo išlankstę ieškodami automobilio registracijos liudijimo, kad nors pats, rašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo išlankstęs draudimo poliso, tačiau kategoriškai tvirtino, kad jame pinigų nebuvo, kad pinigai atsirado tik po to, kai M. B. buvo nuėjęs iki savo automobilio ir grįžus jam buvo grąžintas draudimo polisas. Pastebėtina, kad teismas nenustatė jokių priežasčių, dėl ko liudytojais apklausti policijos pareigūnai galėjo apkalbėti M. B.. Be to, liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.
Liudytojų G. M. ir J. O. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus patvirtina telemetrinės sistemos ir kiti byloje esantys užfiksuoti rašytiniai duomenys. Nors M. B. neblaivumas pagal alkotesterio čekį buvo nustatytas 14.06 val., kas sugretinus su telemetrinės sistemos duomenimis, leidžia manyti, kad M. B. po 14.06 val. iš policijos tarnybinio automobilio nebuvo išlipęs iki kol buvo pradėta įvykio vietos apžiūra. Tačiau apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas liudytoju G. M. paaiškino, kad patikrinus M. B. neblaivumą jam buvo leista nueiti iki savo automobilio, bei paaiškino, kad nuo patikrinimo blaivumo iki rodmenų atspausdinimo praeina laikas, kol alkotesteris susijungia su spausdintuvu, todėl alkotesterio parodymų laikas gali šiek tiek skirtis. Be to, teisme G. M. tvirtino, kad kyšis buvo paduotas po to, kai M. B. buvo nustatytas girtumas. Aplinkybę, kad alkotesterio parodymai buvo atspausdinti vėliau rodo tai, kad G. M. apie kyšio davimą 14.05 val. pranešė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnams (1 t. 1 b. l.). Įvykio vietos apžiūra buvo pradėta 2011-04-03 14.30 val. (1 t. 4–6 b. l.). Byloje nustatyta, kad M. B. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas apie 13.54 val. Taip pat apeliantas ir liudytojai G. M. bei J. O. parodė, kad M. B. policijos tarnybiniame automobilyje sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės keleivio pusėje. Sugretinus šiuos nustatytus laikus su byloje pateiktais telemetrinės sistemos duomenimis, matyti, kad policijos tarnybinio automobilio keleivio pusės galinės durelės buvo darinėjamos šiuo laiku: 14.02 val. galinės durelės buvo atidarytos ir iš karto uždarytos (tai duoda pagrindą manyti, kad tada M. B. įsėdo į policijos tarnybinį automobilį), 14.03 val. vėl durelės buvo atidarytos ir apie minutę laiko buvo uždarytos (tai yra pagrindas manyti, kad tada M. B. buvo paduotas alkotesteris girtumui nustatyti), o nuo 14.03 val. vėl apie minutę laiko galinės keleivio durelės buvo atidarytos ir uždarytos tik 14.04 val. (ir tai leidžia manyti, kad tada M. B. buvo išlipęs iš policijos tarnybinio automobilio) ir keleivio galinės durelės buvo uždarytos iki 14.40 val. (kas leidžia manyti, kad jos buvo atidarytos pradėjus automobilio apžiūrą į įvykio vietą atvykus (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnams pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 227 straipsnio 1 dalį) (1 t. 120–121 b. l.). Taigi, šie telemetrinės sistemos duomenys patvirtina liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymus, jog M. B. pareigūnams leidus buvo išlipęs iš tarnybinio automobilio.
Nors teisme liudytojai kai kurias aplinkybes – kiek kartų buvo pranešta apie atsakomybę už kyšio davimą, iš kelinto karto nustatytas girtumas ar kiek kartų buvo pasakyta pasiimti pinigus – skirtingai nurodė, tačiau tai nėra esminės aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas netikėti G. M. ar J. O. parodymais. Todėl, įvertinus liudytojų G. M., J. O. parodymus bei paminėtus objektyvius duomenis, kolegija daro išvadą, kad šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, todėl apylinkės teismas pagrįstai šiuos parodymus laikė patikimu įrodymų šaltiniu ir grindė M. B. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.
Taip pat apylinkės teisme liudytojas G. M. parodė, kad nei iš sustabdyto automobilio, nei iš sustojusio šalia kito automobilio nei vienas iš juose važiavusių asmenų jiems neatnešė jokio dokumento, bet iš sustojusio šalia kito automobilio priėjęs vaikinas pasiteiravo kas vyksta, pasakė, kad čia nieko baisaus, pasakys, jog pinigai iškrito iš poliso. Tokius G. M. parodymus patvirtina nuteistojo tvirtinimą, jog pinigai iškrito iš draudimo poliso. Be to, liudytojas I. J. prisipažino, kad pinigai draudimo polise priklauso jam, kad jis galėjo būtent tokią sumą – 150 litų būti įsidėjęs į draudimo polisą. Pastebėtina, kad M. B., liudytojai I. J., G. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti praėjus beveik dviem mėnesiams po įvykio, dėl ko, jų parodymus sugretinus su byloje liudytojų G. M., J. O. parodymais, duotais iš karto po įvykio, kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, daroma išvada, kad liudytojų I. J. ir G. G. parodymai vertintini kritiškai kaip siekis padėti M. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi minėti liudytojai su M. B. yra draugai. Vertinant liudytojų I. J. ir G. G. parodymus kaip atskirus įrodymų šaltinius, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti jų parodymai turi neesminių skirtumų, ką teisingai nurodė apylinkės teismas, tačiau juos įvertinus visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, matyti, kad jie yra nuginčijami. Dėl to pagrįstai liudytojų I. J. ir G. G. parodymai, jog M. B. iš policijos tarnybinio automobilio nebuvo išlipęs, kad draudimo polise buvę pinigai priklauso liudytojui I. J. – vertintini kritiškai.
Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus išsamiai ir objektyviai ištyrė, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą dėl M. B. kaltės.
Atsakomybė pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2000, Nr. 85-2741) redakcija) atsiranda tam, kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, jei kyšio vertė daugiau kaip 250 MGL arba, jei asmuo šią veiką padarė, siekdamas neteisėtos paperkamo asmens veikos vykdant įgaliojimus. Minėto įstatymo dispozicijoje papirkimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 227 straipsnis taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Papirkimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta: 1) pasiūlius duoti kyšį; 2) pažadėjus duoti kyšį; 3) davus kyšį.
Iš M. B. pareikšto kaltinimo matyti, jog jis kaltinamas davus kyšį valstybės tarnautojams G. M. ir J. O.. Pagal teismų praktiką, kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kada kyšis duodamas – prieš ar po pageidaujamų veiksmų atlikimo (ar neatlikimo) – veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia ne susitarimo tarp kaltininko ir valstybės tarnautojo buvimas ar nebuvimas, o tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą. Taip pat įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 227 straipsnį visais atvejais būtinai nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos paperkamas asmuo atliko (neatliko) ar turėtų atlikti (neatlikti) papirkėjo naudai.
Pagal BK 227 straipsnį baustinas ne tik siekimas kyšiu savo naudai kokių nors konkrečių teisėtų ar neteisėtų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų vykdant įgaliojimus, bet ir siekimas kyšiu išimtinės padėties ar apskritai paperkamo asmens palankumo. Vadinasi, pagal BK 227 straipsnį kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės. Todėl nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas jau buvo surašytas kai iškrito pinigai, dėl to nebuvo pagrindo duoti kyšio, tačiau kaip jau buvo minėta, kad veikos kvalifikavimui reikšmės neturi kada kyšis buvo duodamas – prieš ar po pageidaujamų veiksmų atlikimo. Nuteistojo gynėjo teiginys, jog jo ginamajam baudžiamoji byla dėl kyšio davimo buvo pradėta dėl to, kad pareigūnams buvo siūloma tik 150 Lt, tačiau net ir mažesnė pinigų suma kaip kyšis BK 227 straipsnio prasme yra netoleruotina ir užtraukia asmeniui baudžiamąją atsakomybę.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo jo naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio atmesti.