Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-09-29 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-244-860/2014 pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovui I. B. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei atsakovo I. B. priešieškinį ieškovei M. V. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu; trečiasis asmuo – J. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tuo metu galiojęs šeimos teisinių santykių ir sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės reglamentavimas nenumatė, jog sutuoktinių turtas gali būti padalintas tik ištuokos metu. Sutuoktinių F. B. ir V.M. B. turtas buvo padalintas būtent teismo sprendimu. Tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo numatyta, kad teismo sprendimui reikėtų papildomo teisminio patvirtinimo. Nei viena iš apeliaciniame skunde minimų sutarčių savo esme neatitinka tarp F. B. ir V.M. B. susiklėsčiusių santykių esmės, todėl ieškovės teiginiai, jog per 3 mėnesius atitinkamoje registravimo įstaigoje neįregistravus nekilnojamojo turto sandorio, teismo sprendimas prarado savo teisinę galią, yra absoliučiai nepagrįsti. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas bei santuokos nutraukimas buvo du atskiri savarankiški reikalavimai.1982-09-20 Vilniaus rajono Liaudies teismo sprendime nurodoma, jog „Išnagrinėjus atvirame/uždarame teismo posėdyje civilinę bylą dėl F. B. ir V. B. turto dalybų“, šiame teismo sprendime apskritai nėra kalbama apie santuokos nutraukimą kaip turto padalijimo pagrindą. Šis sprendimas buvo tarp šalių faktiškai vykdomas ir neapskųstas – F. B. ir V.M. B. gyveno jiems teismo paskirstytose namo dalyse, kuriose buvo įrengti atskiri elektros tinklai, apskaitos sistemos ir kt;Remiantis dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LTSR Civilinio kodekso 282 ir 255 straipsnių nuostatomis, gyvenamojo namo dovanojimo sutarčiai buvo būtina notarinė forma bei privaloma registracija atitinkamoje įstaigoje, tokiu atveju, pasak ieškovės, F. B. ir V.M. B. valdant bendrąją jungtinę nuosavybę, siekiant padovanoti visą ar dalį šios nuosavybės kito sutuoktinio valia privalėjo būti išreikšta rašytine forma. Ieškovė teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių buvus tokį rašytinį sutikimą, kuris įrodytų, jog perleidžiama dovanojimo sandoriu buvo dalis būtent bendrosios jungtinės nuosavybės, o ne kiekvieno asmeninės. Pačioje ginčijamoje dovanojimo sutartyje nedviprasmiškai nurodyta, kad dovanojamas turtas priklauso F. B. privačios nuosavybės teise, kas akivaizdžiai paneigia apeliantės teiginius apie tai, jog F. B. ir V.M. B. turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė;Nepagrįsti yra ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas apskritai negalėjo pripažinti įrodymu ir remtis atsakovo pateiktoje Namų valdo techninės apskaitos byloje Nr. 5689 esančiais įrašais, kadangi teismui buvo pateiktos neva tik nepatvirtintos kopijos. Tačiau teismui buvo pateikta ne tik Namų valdos techninės apskaitos bylos kopija, tačiau ir originalas. Atsakovas negali atsakyti už tai, kad įrašai būtų padaryti visose egzistuojančiose Namų valdos techninės apskaitos bylose. Atsakovas mano, jog įrašas ieškovės turimoje namų valdos byloje nebuvo padarytas dėl to, jog ši byla atiteko iš F. B. po jo mirties, o F. B. skirtingai nei V.M. B., neįregistravo minėto teismo sprendimo, todėl jo turėtoje byloje ir nebuvo padarytas atitinkamas įrašas;Apie atsakovo teisių pažeidimą sužinojo tik po to, kai 2014-01-31 gavo ieškovės ieškinį šioje civilinėje byloje ir kreipėsi į advokatę, kuri informavo apie atsakovo teisių pažeidimą. Pats testamento sudarymo faktas 1995-10-05, kuriame labai aiškiai nurodyta, kad mansarda V.M. B. priklauso asmeninės nuosavybės teisėmis, patvirtina, kad net ir pati šalių motina V.M. B. nežinojo, jog ginčijama dovanojimo sutartimi F. B. perleido ieškovei daugiau turto, nei pats turėjo, t.y. dalį mansardos, kuri objektyviai priklausė V.M. B..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino dovanojimo sutarties dalį negaliojančia ir netaikė ieškinio senaties termino pareikštam reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vilniaus rajono Liaudies teismo 1982-09-20 sprendimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra įsigaliojęs ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Taip pat jokių teisinių pasekmių nesukelia ir minėto teismo sprendimas dėl F. B. ir V. B. turto padalinimo, todėl dovanojimo sutartis, kuria F. B. ieškovei padovanojo pusę ginčo objekto dalies yra galiojanti ir sudaryta teisėtai. Pasak apeliantės atsakovo priešieškiniu pareikštam reikalavimui turi būti taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija sutinka.

Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymo nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius jo pradžią. Ieškinio senaties termino pradžios momentas nagrinėjamu atveju svarbus ir sprendžiant klausimą, kokiu teisės aktu (1964 m. CK ar CK) nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas nagrinėjant bylą ir priklausomai nuo to – kokios trukmės. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Tiek 1964 m. CK 86 straipsnyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad 1995-08-17 dovanojimo sutartimi V. M. B. atsakovui I. B. padovanojo ½ pastatų dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kuri jai priklauso privačios nuosavybės teise pagal Vilniaus rajono Rudaminos seniūnijos 1995-08-15 išduotą pažymėjimą Nr. 501 ir pagal Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo valstybinės įmonės 1995-08-15 išduotą pažymėjimą. 1995-08-17 kita dovanojimo sutartimi analogiškomis sąlygomis F. B. padovanojo jam priklausančią ½ dalį nekilnojamojo turto ieškovei M. V.. Šios sutartys VĮ Registrų centre buvo įregistruotos atitinkamai 1995-09-06 ir 1995-09-15, kartu išviešinant aplinkybę, jog šalims priklauso po ½ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegija, daro išvadą, kad atsakovas galėjo ir turėjo žinoti bei suprasti apie savo teisių pažeidimą jau 1995-08-15, kuomet buvo sudaroma dovanojimo sutartis, kuria jam perleista tik ½ nekilnojamojo turto, priklausančio V. M. B., skirtingai nei buvo nustatyta Vilniaus rajono Liaudies teismo 1982-09-20 sprendimu. Vėliausiai 1995-09-15, t. y. kuomet duomenys apie ieškovės ir atsakovo nuosavybės teise priklausančias nekilnojamojo turto dalis buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, atsakovui buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, kad jam ir ieškovei priklauso lygiai po ½ dalį tėvų namo. Nors atsakovas aplinkybę, kad jam nuosavybės teise priklauso mansarda, grindžia 1995-10-05 testamentu, kuriame nurodyta, kad V. M. B. jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią namo, esančio (duomenys neskelbtini), mansardą palieka sūnui I. B., įrodymų, kad po V. M. B. mirties jis būtų paveldėjęs tokį turtą į bylą nepateikė. Priešingai, byloje esantis 2007-03-14 Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas patvirtina, kad po V. M. B. mirties jos sūnus paveldėjo tik 0,0619 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 63-64). Paveldėjimo teisės liudijimas dėl ginčo namo mansardos I. B. nebuvo išduotas ir jis nuosavybės teisių į jį neįgijo.

Nors ieškinio termino pradžios nustatymui įtakos neturi, tačiau pastebėtina, kad ieškovė ir atsakovas 2012-11-06 susitarimu dėl nekilnojamojo turto naudojimo tvarkos nustatymo išreiškė valią ir dar kartą patvirtino, kad pripažįsta aplinkybę, jog jiems priklauso po ½ gyvenamojo namo su mansarda, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie atsakovo amžių dovanojimo sutarties pasirašymo metu (37 m.) ir nesant pagrindo vertinti, kad atsakovas neatitinka atsakingo ir protingo asmens sampratos standarto, daroma išvada, kad atsakovas galėjo ir turėjo suprasti apie galimą savo teisių pažeidimą ir turėjo visas objektyvias sąlygas jas ginti įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1995-09-15, todėl yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį ir tuo pagrindu atsakovo priešieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo pripažinti, kad atsakovas ieškinio senatį praleido dėl svarbių ir pateisinančių priežasčių nėra (CPK 178 str.).

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Vilniaus rajono Liaudies teismo 1982-09-20 sprendimas dėl santuokos nutraukimo, tiek sprendimas dėl turto padalijimo yra negaliojantys, nes pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, šie sprendimai turėjo būti registruojami viešame registre. Pasak apeliantės, esant negaliojantiems teismo sprendimams, jie nesukelia jokių teisinių padarinių ir darytina išvada, kad F. B. ir V. M. B. gyveno santuokoje iki pat mirties, o dovanojimo sutartis sudaryta tarp F. B. ir ieškovės yra galiojanti. Nors ieškinio senaties taikymas yra savarankiškas pagrindas atmesti atsakovo priešieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau teismas, sutikdamas su tokia apeliantės pozicija, pasisako trumpai ir dėl dovanojimo sutarties galiojimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežiūrint į tai, kad Vilniaus rajono Liaudies teismo 1982-09-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 21-700-82 nutraukė F. B. ir V. M. B. santuoką, įregistruotą 1960-11-14, tačiau teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo iki šiol nėra įregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje. Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-11-18 Nr. VIII-1864) 23 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK; iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Iki CK įsigaliojimo šeimos santykius Lietuvoje reglamentavo SŠK. Pagal SŠK 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis įregistruoja santuokos nutraukimą Civilinės metrikacijos įstaigoje. Santuokos nutraukimas registruojamas vienam iš sutuoktinių pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą. Įregistravus santuokos nutraukimą išduodamas ištuokos liudijimas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 straipsnį savaime nesukėlė santuokos nutraukimo padarinių, jei jis nebuvo įregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes, daroma išvada, kad teismo sprendimo įsiteisėjimas santuokos nenutraukia, nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. iki ištuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose santuoka laikoma galiojančia su visais teisiniais to padariniais. Byloje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nebuvo pateiktas Centrinės metrikacijos įstaigai santuokos nutraukimui įregistruoti, ištuokos liudijimas neišduotas. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo priimtas ir įsiteisėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, bet iki šiol neįregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl laikytina, kad santuokos nutraukimo procedūra nebaigta. Tai reiškia, kad, Civilinės metrikacijos įstaigoje neįregistravus ištuokos, 1982-09-20 priimtas sprendimas pagal galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas santuokos nenutraukia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad F. B. ir V. M. B. santuoka nebuvo nutraukta.

Apeliantė ginčija ir teismo padarytas išvadas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisių padalinimo teisinių pasekmių. Pasak apeliantės, Vilniaus rajono Liaudies teismo 1982-09-20 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-700-82 dėl F. B. ir V. M. B. turto padalijimo nesukelia jokių teisinių padarinių, kadangi klausimas dėl turto padalijimo buvo sprendžiamas kartu su klausimu dėl santuokos nutraukimo, todėl sprendimas dėl turto padalijimo turėjo būti taip pat įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje, priešingu atveju jis neįsigalioja.

SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

F. B. ir V. M. B. ištuokos ir turto pasidalijimo ginčo metu galiojęs SŠK ir 1964 m CK nenumatė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (CK 4 str. 2 d. 1 p.), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 4 str. 2 d. 5 p.).

Vilniaus rajono Liaudies teismas 1982-09-20 sprendimu išsprendė klausimą dėl F. B. ir V. M. B. turto padalijimo. Tos pačios dienos sprendimo buvo išspręstas klausimas dėl santuokos nutraukimo tarp F. B. ir V. M. B.. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog sprendimo dalies dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsiradimas negali būti siejamas su sprendimo dalies dėl turto padalinimo pasekmėmis. Tokiu būdu teismas laikė, kad sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių pakeitimo ar nustatymo pagal reguliuojamų santykių pobūdį (ginčo dalyką) yra savaime besirealizuojantis arba savaime vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Pagal SŠK 23 straipsnio 3 dalį turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu. Byloje esantys išrašai iš 1982-09-20 teismo sprendimų, kurių vienas įvardijamas kaip dėl santuokos nutraukimo, o kitas kaip dėl turto padalijimo, leidžia vertinti, kad abu klausimai buvo sprendžiami vienoje byloje, tačiau išspręsti atskirais procesiniais sprendimais. Taigi ir SŠK 40 straipsnio reikalavimas įregistruoti santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigoje tam, kad sprendimas įsigaliotų, taikomas tik teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo. Tačiau teismo sprendimas dėl turto padalijimo, nepriklausomai nuo įsigaliojimo fakto, tam, kad sukurtų teisines pasekmes, turėjo būti vykdomas, t. y. sutuoktinių nuosavybės teisės į turto dalis turėjo būti įregistruotos viešame registre. Tačiau visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad F. B. ir V. M. B. 1982-09-20 teismo sprendimo dėl turto padalijimo nevykdė. Pažymėtina, kad daiktinių teisių viešumo principo įgyvendinimas apsaugo tiek daiktinės teisės turėtojo, tiek trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus: daiktinės teisės turėtojas gali būti tikras, kad apie jo ryšį su daiktu yra informuoti visi tretieji asmenys ir niekas negalės teisintis aplinkybe, kad nežinojo apie egzistuojančią daiktinę teisę, tuo tarpu tretieji asmenys bus informuoti, kokios daiktinės teisės egzistuoja ir riboja jų elgesio galimybes. VĮ Registrų centre 1995-08-09 buvo įregistruota, jog F. B. ir V. M. B. nuosavybės teise priklauso po ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Šių duomenų atsakovo pateikta kopija iš Namų valdos techninės apskaitos bylos, kurioje yra įrašas, kad F. A. B. priklauso 10/29 dalys, o V. B. 19/29, nepaneigia, šis įrašas yra visiškai neinformatyvus - nėra nurodyta, kada toks įrašas atliktas ir kas jį atliko, yra nurodyta tik teismo sprendimo data – 1982-09-20 (t. 1, b. l. 101). Šie duomenys visiškai neatsispindi vėlesniuose įrašuose, nustatyta, kad Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techniniame pase 1988-04-27 buvo įrašyta, kad abiems sutuoktiniams priklauso po ½ dalį ginčo namo, atitinkamos nuosavybės dalys buvo nurodytos ir 1995-08-09 įraše, kurio duomenys visiškai sutapo su Vilniaus rajono Rudaminos seniūnijos 1995-07-25 pažymos Nr. 453 duomenimis, kurios pagrindu VĮ Registrų centre buvo įregistruotos V. M. B. ir F. A. B. nuosavybės teisės (t. 1, b. l. 140). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2014-04-07 sprendimu atsisakė keisti Nekilnojamojo turto registre įrašus apie V. M. B. nuosavybės teise valdytą gyvenamojo namo dalį, nustatęs, kad Vilniaus rajono Rudaminos seniūnijos 1995-07-25 pažymos Nr. 453 pagrindu V. M. B. nuosavybės teisės buvo įregistruotos į ½ dalį nekilnojamųjų daiktų, jų tarpe – gyvenamojo namo, kuriame yra mansarda, tačiau 1995-09-15 išregistruotos 1995-08-17 dovanojimo sutarties, kuria savo turėtą nekilnojamojo turto dalį padovanojo sūnui I. B., pagrindu (t. 1, b. l. 93). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog 1982-09-20 teismo sprendimas dėl sutuoktinių turto padalijimo nebuvo įvykdytas ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Konstatavus šias aplinkybes, nėra pagrindo dovanojimo sutartį, sudarytą tarp F. B. ir ieškovės, pripažinti negaliojančia.

Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą. Pagal byloje esančius įrodymus bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme yra galimybė, todėl teisėjų kolegija panaikina pirmos instancijos teismo sprendimą ir priima naują: ieškovės ieškinį tenkina visa apimtimi, o atsakovo priešieškinį atmeta. Tarp šalių ginčas yra tik dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), mansardos naudojimosi tvarkos, kuri buvo nustatyta 2012-11-06 I. B. ir M. V. susitarimu, kad bendrasavininkai mansardoje esančiomis patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-9 ir 1-10 naudosis po ½. Akivaizdu, kad toks šalių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos yra ydingas, nes juo realiai nebuvo išspręstas naudojimosi mansarda tvarkos klausimas – mansardoje esančios patalpos buvo paliktos bendram naudojimuisi, kuris netenkina nei vienos šalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas paskirti jai naudotis namo mansardos (antro aukšto) kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-10/18.96, o atsakovui - namo mansardos (antro aukšto) kambariu, plane pažymėtu indeksu 1-9/17.59; yra pagrįstas ir racionalus, nes, kambarys, pažymėtas indeksu 1-10, yra virš ieškovei tenkančio turto dalies, todėl yra galimybė į šią patalpą patekti iš ieškovei tenkančio turto dalies, įrengus laiptus. Atsakovui tuo pačiu užtikrinama teisė į jam tenkančią patalpą patekti iš jau įrengtos laiptinės (CK 4.75 str. 1 d.).

Panaikinus pirmosios instancijos sprendimą ir ieškinį patenkinus visa apimtimi, o priešieškinį atmetusi, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir išsprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 99 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą:

„Ieškinį tenkinti visiškai. Priešieškinį atmesti.

Nustatyti tokią naudojimosi nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką:

- ieškovė M. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudojasi ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 1 430 Lt; bei žemės sklypo dalimi (plotas yra 587 kv.m.), individualios S. B. įmonės „Matininkas“ 2014-06-04 parengtame plane pažymėta indeksu „2“; taip pat naudojasi namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) mansardos kambariu plane pažymėtu indeksu 1-10/18.96;

- atsakovas I. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudojasi garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 1 180 Lt; lauko virtuve (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios vidutinė rinkos vertė 2 240 Lt; ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 401 Lt; garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė – 931 Lt; garažu (unikalus Nr. 4196-5019-1079), kurio vidutinė rinkos vertė 1250 Lt bei žemės sklypo dalimi (plotas yra 586 kv m.), individualios S. B. įmonės „Matininkas“ 2014-06-04 parengtame plane pažymėta indeksu „1“; taip pat naudojasi namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) mansardos kambariu plane pažymėtu indeksu 1-9/17.59;

- kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetas, tvora) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat žemės sklypo dalis, plane žymima indeksu „1- 2/65“, yra naudojami bendrai.

Priteisti iš atsakovo I. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 42,00 EUR (145,00 Lt) (keturiasdešimt du eurus, 00 ct) žyminio mokesčio už ieškinį, 6,54 EUR (22,59 Lt) (šeši eurai, 54 ct) išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą ir 185,36 EUR (640,00 Lt) išlaidų už ieškovės antrinę teisinę pagalbą“.

Priteisti iš atsakovo I. B. ieškovės M. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 42,00 EUR (145,00 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.