Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-07 · Administracinė byla Nr. I-4737-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-07
Bylos Nr.
I-4737-463/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
L. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) arba po 6 (šešis) Eur už parą, praleistą netinkamomis laikymo sąlygomis, neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2007-08-07 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Į kameros plotą buvo įskaityti joje esantys baldai. Jokių galimybių kameroje judėti nebuvo, buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Teigė, kad kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė pareiškėjo akims. Kamerose buvo šalta, drėgna. Daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Esant žemai oro temperatūrai buvo priverstas nusirengti nuogai, o drabužius dėti į nešvarias dėžes. Pareigūnai elgėsi nepagarbiai, neetiškai.

Dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Valstybė neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 13–24).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015-11-10 kreipėsi į teismą su skundu dėl laikotarpiu nuo 2010-08-07 padarytų pažeidimų, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais paryškėjas buvo laikomas nepažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Teigė, kad asmens apžiūra buvo atliekama nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Kratų patalpose palaikoma sanitarinė švara. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose pagal jo atvykusiojo anketoje nurodytus duomenis, t. y. ar pageidavo būti laikomas su rūkančiais, ar – ne. Pareigūnai su laikomais asmenimis bendrauja mandagiai ir laikydamiesi etikos principų.

Lukiškių TI-K su bylos nagrinėjimu realiai patyrė 8,46 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

Lukiškių TI-K apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama rašytini proceso tvarka Lukiškių TI-K atstovui nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsileipimo į skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui pranešta apie teismo posėdžio laika ir vietą tinkamai, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinama iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007-08-07.

Pareiškėjas 2015-11-10 kreipėsi į teismą su skundu (išsiuntė paštu, b. l. 4) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2007-08-07, o skundą teismui išsiuntė 2015-11-10 (b. l. 4). Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teismo vertinimu, pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, neteikė skundo teismui. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka.

Atsižvelgus į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Kadangi Lukiškių TI-K prašo taikyti senatį, tai reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2007-08-07 iki 2012-11-09 taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2015-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015). Pareiškėjo pažeista teisė ginama nuo 2012-12-10 (kai jis išsiuntė skundą), tačiau pagal pateiktus duomenis jis į Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu atvyko 2013-05-30, o išvyko 2015-09-24. Byloje vertinama būtent šis laikotarpis, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013-05-30, kai atvyko į Lukiškių TI–K, iki 2015-09-24 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 8,08 kv. m., o 2013-10-04 ir 2014-10-05 byla laikomas kameroje, kurios plotas 36,51 kv. m (b. l. 15–17). Tokie duomenys atitinka ir pareiškėjo Apskaitos kortelėje nurodytus duomenis (b. l. 25–32).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2015-09-24 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 58 paras. Pareiškėjas iš esmės tik laikotarpiu nuo 2014-12-20 iki 2015-01-20 iš viso 14 dienų nepertraukiamai buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą, o kitais laikotarpiais – tik po dieną ar keletą dienų. Esminis pareiškėjo pažeidimas buvo ploto trūkumas. Konstatuotina, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, daiktų laikymas, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato.

Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo per tamsu ir tai pakenkė jo regėjimui yra abstraktūs ir nepagrįsti. Jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į gydytojus dėl suprastėjusio regėjimo į gydytojus ir būtų skirtas gydymas, pareiškėjas teismui nepateikė. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimo aktų (b. l. 71–141)matyti, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatytų apšvietos pažeidimų. Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansine galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai (b. l. 146–165). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją. Jo teiginiai yra nekonkretūs, neindividualizuoti. Todėl teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pareiškėjo teiginius dėl asmenų kratos ir daiktų apžiūros vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, kada jam buvo atlikta krata, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra abstraktūs, neindividualizuoti, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 23 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į esminę sąlygą – kalinimo trukmę (58 paros), daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Lukiškių TI-K prašo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 8,46 Eur iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 141 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 141 x 0,06, t. y. 8,46 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2015-11-23 nutartį (b. l. 5), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 3 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127–129 straipsniais,

nusprendė:

L. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė