Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-22 · Administracinė byla Nr. I-4372-331/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-11-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-01-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-22
Bylos Nr.
I-4372-331/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02282-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4372-331/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02282-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 22 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 20 000 eurų neturtinės žalos.

Paaiškino, kad nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Lukiškių TI-K, buvo patalpintas į karantino kamerą Nr. 124, kuri buvo maža, purvina, šalta. Išduota patalynė smirdėjo, buvo netinkama naudoti. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 11 d. buvo perkeltas į antro korpuso kamerą Nr. 383, esančią rūsyje. Šioje kameroje, anot pareiškėjo, taip pat buvo šalta, nes langai nesandarūs, todėl miegojo su rūbais. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 298 trečiame aukšte. Kameroje langai buvo išdaužti, šalta. Kamera buvo po gaisro, joje tvyrojo nemalonus kvapas, sienos padengtos kalkių milteliais iš gesintuvų. Valymo priemones kamerai sutvarkyti Lukiškių TI-K administracija atnešė tik po penkių dienų. 2016 m. sausio 21 d. pareiškėją perkėlė į kamerą Nr. 161. Ši kamera buvo avarinės būklės, nuo lubų sienų krito tinkas ir dažai. Jie patekdavo ne tik ant patalynės, bet ir į maistą. Sanitarinis mazgas buvo nešvarus, unitazas suskilęs. Vėliau pareiškėją perkėlė į kamerą Nr. 171. Šioje kameroje tualetas varvėjo, lubos ir sienos buvo avarinės būklės. Nuo 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 130. Šioje kameroje nuo sienų luposi dažai, jos buvo supelijusios. Kameroje Nr. 300 buvo nemalonus kvapas, pareiškėją sukandžiojo parazitai, teko kreiptis gydymo. Nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 386. Šioje kameroje buvo labai šalta, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, unitazas tupimo tipo. Nebuvo sąlygų džiovinti drabužių, jie tuoj pat prasmirsdavo. Kameroje buvo drėgna, pelijo patalynė, rūdijo lovos. Į prašymus pakeisti pagalvę Lukiškių TI-K nereagavo. Tokiomis sąlygomis, anot pareiškėjo, nebuvo sąlygų pailsėti, nusilpo organizmas, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 16–25) paaiškino, kad turimais duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d. Įsigaliojusioje nuo 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos normoje (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K administracija sudaro galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Laikantis nustatytų normų yra išduodamos visos būtinos higienos priemonės ir patalynė.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 3,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–12) informavo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeniniu laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, Kalėjimų departamento nuomone, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas i š dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant jo suėmimą laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d. Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 16–17) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. gruodžio 10 d. ir išvyko 2016 m. spalio 10 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už jo skunde ir atsakovės atsiliepime nurodytą laikotarpį.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Šioje byloje EŽTT pažymėjo, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 124 (plotas 7,31 m²), Nr. 383 (plotas 7,22 m²), Nr. 298 (plotas 8,03 m²), Nr. 161 (plotas 7,94 m²), Nr. 171 (plotas 7,94 m²), Nr.130 (plotas 7,94 m²), Nr. 300 (plotas 7,78 m²), Nr. 328 (plotas 7,57 m²), Nr. 325 (plotas 7,28 m²), Nr. 321 (plotas 7,70 m²), Nr. 386 (plotas 26,81 m²), 360 (plotas 6,59 m²), Nr. 266 (plotas 7,74 m²), nuo 1 iki 6 asmenų. Pagal byloje esančius dokumentus sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo 0,56 m².

Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d. (iš viso 301 dieną) buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš kurių 249 paras minimali gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui nebuvo pažeista. Tačiau 52 paras, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį kameros plotą (0,56 m²), pareiškėjui tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 m², todėl buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjo teigimu kamerose buvo šalta, langai nesandarūs ar išdaužti, tvyrojo nemalonus kvapas, sienos padengtos kalkių milteliais iš gesintuvų, nuo lubų bei sienų krito tinkas ir dažai, jie patekdavo ne tik ant patalynės, bet ir į maistą.

Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 p.).

Laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laivės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 14 d. pranešimas dėl pareiškėjo skundo Nr. 24-4670 (toliau – Pranešimas) patvirtina, kad kamerose Nr. 124 ir Nr. 161 remonto darbai buvo atlikti 2006 m., kamerose Nr. 383 ir Nr. 386 – 2012 metais, kameroje Nr. 171 – 2007 metais, kameroje Nr. 130 – 2011 metais. Duomenų apie kamerose Nr. 298 ir 300 atliktą remontą byloje nėra. Vadovaujantis Pranešimo duomenimis taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125) turi tvarkyti jose gyvenantys asmenys. Į gyvenamąsias kameras (iškyrus Nr. 104-125) yra išduotos dezinfekuotos, švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė, 100 gr./mėn. geriamosios sodos indų plovimui ir 100 gr./mėn. kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrenginių dezinfekavimui. Taip pat į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Gyvenamąsias patalpas Nr. 104-125 valo nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teises aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Lukiškių TI-K suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodamos pagalvės, čiužiniai ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius Pranešime informuoja, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai laužo, daužo ir kitaip niokoja kameroje esančius baldus ir įrangą. Sugadinta ir neveikianti įranga remontuojama arba keičiama (b. l. 48-49). Atsakovo atstovo atsiliepime teigiama, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per atidaromus langus.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad vykdant visuomenės sveikatos kontrolę Lukiškių TI-K, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas (iki reorganizavimo – Vilniaus visuomenės sveikatos centras; toliau – VSC) ginčui aktualiu ar jam artimu laikotarpiais atliko planinius ir operatyvinius patikrinimus, patikrinimų aktuose užfiksuodamas tikrintose Lukiškių TI-K patalpose aptiktus neatitikimus higienos normoms. VSC 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad kamerą Nr. 124 tvarko nuteistieji asmenys, atliekantys ūkio darbus. Patikrinimo metu kameroje Nr. 124 buvo vizualiai švaru. Kamerą Nr. 300 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016-06-30 iki 2016-07-06) turi valyti jose apgyvendinti asmenys, patikrinimo metu kameroje buvo valymo inventorius (b. l. 53-54). Nei kameroje Nr. 124, nei kameroje Nr. 300 HN 134:2015 pažeidimų, susijusių su patalpų temperatūra ir drėgme VSC patikrinimo metu nenustatė.

Atliekant periodinę kontrolę (2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas) buvo matuojama kameros Nr. 300 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta ir nukrypimų nuo higienos normų taip pat nenustatyta (b. l. 56-58). VSC taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K yra parengta bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarka. Patikrinimo metu nustatyta, kad I korpuse esančias paskirstymo kameras tvarko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas, kitas gyvenamąsias patalpas privalo tvarkyti jose apgyvendinti asmenys. Gyvenamųjų patalpų valymui yra išduodamos valymo priemonės (b. l. 58). VSC taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas., kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas.

Operatyviosios kontrolės metu (2016 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo aktas), be kita ko, buvo tikrinama kamera Nr. 298, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. sausio 20 d.). Patikrinimo metu buvo matuojama kameros oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir apšvieta. Jokių nukrypimų nuo normos patikrinimo metu nenustatyta (b. l. 64). Taip pat nebuvo vizualiai aptikta nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Patikrinimo metu paruoštas naudojimui minkštasis inventorius I-ajame ir II-ajame korpuse buvo vizualiai švarus, nesuplyšęs ir tinkamas dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose.

Operatyviosios kontrolės metu (2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktas) nustatyta, kad kameroje Nr. 386, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. rugpjūčio 29 d., yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus, santykinė oro drėgmė – 59,5 proc., dirbtinė apšvieta -284 lx, nariuotakojų buvimo vizualiai nenustatyta, nebuvo užfiksuoti HN 134:2015 pažeidimai: oro temperatūra kameroje buvo 26,2 ?C, santykinė oro drėgmė - 36,7 proc., dirbtinė apšvieta – 259,9 lx, tualetai techniškai tvarkingi, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, patalpos vėdinamos per langus (b. l. 78-79). Jokių HN 134:2015 pažeidimų kameroje Nr. 386 nebuvo užfiksuota ir VSC 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo akte, kuriame taip pat buvo nurodyta, kad kameroje įrengti unitazai buvo techniškai tvarkingi (b. l. 82).

Duomenų, kad VSC atliko patikrinimus kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatė higienos normų pažeidimus, nėra. Pažymėtina, kad dėl praėjusio didelio laiko tarpo ir dėl to, kad VSC patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo visais pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais. Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepimo ir VSC patikrinimo aktų duomenimis, Lukiškių TI-K vykdomi remonto darbai, šalinami VSC aptikti higienos normų pažeidimai. Byloje duomenų, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai reiškė nusiskundimus dėl kamerų būklės, nėra. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kameros neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl minkštojo inventoriaus būklės bei galimybės džiovinti skalbinius.

HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime teigiama, kad pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną sausi. Minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas ir laikomas švarus tam skirtose patalpose. Šias aplinkybes patvirtina ir VSC patikrino aktuose užfiksuoti duomenys. VSC nustatė, kad įstaigoje naudojami skalbiniai skalbiami ne įstaigos skalbykloje. Dėl skalbinių skalbimo Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Vilniaus skalbykla“. Švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas yra laikomi korpusuose jiems skirtose švariose uždarose spintose. Gyventojų asmeniniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose, įstaigoje yra pildomi dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data. Minkštasis inventorius patikrinimo metu buvo tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose (b. l. 56-58). Visa tai tvirtina, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra tinkamas naudoti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundo teiginių, jog kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo minkštojo inventoriaus pakeitimo, nesukonkretino ir įrodymais nepagrindė. Vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl netinkamo minkštojo inventoriaus kamerose nepakanka neteisėtiems Lukiškių TI-K veiksmas konstatuoti.

Pareiškėjo teigimu kamerose, kuriose buvo laikomas, yra netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, sklido blogas kvapas, kameroje Nr. 386 unitazas sėdimo tipo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, uždengimas užuolaida ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kai pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 7 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, iš viso 281 parą neatitiko teisės aktų reikalavimų, o 20 parų atitiko reikalavimus, nes pareiškėjas kamerose kalėjo vienas. Todėl teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu (netinkama ventiliacija ir pan.).

Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 32–46) matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu diagnozuota pilvo išvarža, peties trauma, tačiau depresija ar kitokie panašaus pobūdžio susirgimai nebuvo diagnozuoti. Taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad 52 paras, kai pareiškėjui teko minimalus gyvenamasis plotas mažesnis nei 3 kv. m., įvertinus kitus nustatytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus (281 parą neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje) yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

EŽTT byloje Bilinskas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 281 paras (iš jų visas 52 paras neužtikrinant teisės į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija - 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija - 273,86 (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos - 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka - 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 3 000 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė 3,78 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 11 A4 formato lapai.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti P. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas