- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-884-185-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00287-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- L. P.
- Advokatai
- Rasa Užkuraitienė
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-884-185-2013
Teisėjas Audrius Sadauskas Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00287-2013-4
Procesinio dokumento kategorija 2.4; 2.4.6.3.2.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2013 m. lapkričio 19 d.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir uždrausti per laisvės apribojimo bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąja L. P. (BK 48 str. 5 d. 2 p., 6 d. 3 p.).
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. P. nubaustas už tai, kad 2013m. kovo 21 d., apie 22.00 val., namo Nemuno g. 64 laiptinėje, Panevėžyje, nukentėjusiąją L. P. tyčia pastūmė, tampė už plaukų, stvėrė už kaklo ir kumščiu smogė jai į viršugalvį, po to, jai įėjus į butą, esantį Nemuno g. 64-104, pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji atsitrenkė į spinteles, tampė ją už plaukų, spyrė į kairės kojos šlaunies išorinę pusę, stumdė ir taip smurtaudamas padarė L. P. nežymų sveikatos sutrikdymą – odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje bei sukėlė jai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant tėvą B. P.. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atsisakė jo atžvilgiu taikyti laidavimą reglamentuojantį BK 40 straipsnį, kuris numato teismui galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, esant asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymui perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Apeliantas teigia atitinkantis BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumą, nes nusikalto pirmą kartą, pilnai prisipažino ir labai gailisi, žada ateityje nenusikalsti. Nukentėjusiosios teigimu, jo veiksmai žalos nesukėlė. Konfliktas kilo dėl buto, esančio Nemuno g. 64-104, Panevėžio m., valdymo ir naudojimo, kuris nuosavybės teise priklauso jam (t.y. A. P.) ir nukentėjusiajai. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo prisipažinimą laikė daliniu, kadangi nesutiko su nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių jau teismo posėdžio metu nukentėjusioji neprisiminė, kad jis, neva, nukentėjusiajai stvėrė už kaklo ir kumščiu smogė į viršugalvį. Apeliantas skunde cituoja Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad L. P. padarytas odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje buko daikto poveikyje. Sužalojimas L. P. padarytas vieno smūgio pasėkoje, pašalinės jėgos poveikyje ir negalėjo gautis pačiai susižalojant (b 1.16.). Kitų įrodymų dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų teismui nebuvo pateikta. Teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad smūgis į galvą buvo vidutinio stiprumo, žymių neliko, tačiau pirmą parą ant kaklo buvo žymė - paraudimas. A. P. mano, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie smūgį į viršugalvį ir stvėrimą už kaklo bei buvusį paraudimą paneigia minėta specialisto išvada, kurioje tokie sužalojimai neužfiksuoti, šių aplinkybių nukentėjusioji nenurodė ir specialistui. Apeliantas taip pat pažymi, kad, jei būtų pripažinęs smūgį į viršugalvį ir smaugimą, iš esmės savo padėties nebūtų apsunkinęs, kadangi dėl šių veiksmų padaryta žala nukentėjusiajai nepadidėjo – jai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl teismo nepagrįstai nurodyta, kad nukentėjusios parodymai yra nuoseklūs. Apeliantas pažymi, kad jo parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo metu buvo nuoseklūs ir jais netikėti teismui nebuvo jokio pagrindo.
Apeliantas cituoja kasacines nutartis Nr.2K-84/2010 ir 2K-P-82/2010, kuriose formuojama teismų praktika dėl BK 40 straipsnio taikymo. Nutartyse konstatuojama, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės konstatavimas, taikant BK 40 straipsnį, reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Apeliantas mano, jog jo parodymai atitinka 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, nes jis pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl teismas turėjo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju skiriant tėvą - B. P..
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka ir su teismo paskirta bausme, kuri, jo manymu, neatitinka bausmei keliamų tikslų sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Paskirta teismo bausmė - laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir uždraudžiant per laisvės apribojimo bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąją L. P.. Teismui buvo nurodęs, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) mechaniku, taip pat kad dėl darbo specifikos gyvena darbo dienomis Jurbarke, o savaitgaliais - pas tėvus, (duomenys neskelbtini). Šiuo metu normalus bendravimas su nukentėjusiąją yra negalimas dėl skirtingų požiūrių bei nuoskaudų ir nesusiklosčiusio šeimyninio gyvenimo, tačiau su ja tenka bendrauti dėl vaiko interesų. Teismas, uždrausdamas bendrauti su nukentėjusiąją, pažeidžia ne tik jo, bet mažamečio sūnaus D. interesus, kadangi, negalėdamas bendrauti su L. P., negalės su ja suderinti bendravimo su vaiku klausimo. Per devynis mėnesius sūnus jį gali pamiršti, atprasti ir nutolti, gali būti prarastas dvasinis ryšys su sūnumi. Dėl šio draudimo jis bus visiškai eliminuotas nuo sūnaus auklėjimo, o tai pakenks ir sūnaus interesams. Esant tokiai paskirtai bausmei, jis net negalėsi iš L. P. gauti informaciją apie sūnaus sveikatos būklę. Todėl, apelianto manymu, teismo paskirta bausmė BK 41 straipsnyje įtvirtinto bausmės teisingumo principo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji apeliacinio skundo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūrai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nuteistasis A. P. neginčija savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., tačiau tvirtina, jog, esant visoms BK 40 straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas turėjo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju skiriant tėvą - B. P.. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo paskirtu draudimu per laisvės apribojimo bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąja L. P..
A. P. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės bei jo tėvo B. P. prašymas perduoti sūnų jo atsakomybėn pagal laidavimą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas prašymų netenkino, nesant tam būtinos sąlygos – visiško prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką. Su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
BK 40 str. numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra visuma šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas sprendžia, ar yra pagrindas taikyti kaltininkui BK 40 straipsnio nuostatas.
BK 40 str. 2 d. 2 p. sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien nuoširdžiais apgailestavimo pareiškimais ar atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos buvimą byloje konstatuoti negalima.
Nukentėjusioji viso proceso metu, t.y. rašydama protokolą – pareiškimą apie jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką (b.l. 4), ne kartą apklausiama liudytoja (b.l. 10-11, 12-13), tvirtino, kad A. P. ją laiptinėje stūmė nuo laiptelių, stvėrė už plaukų ir patampė, stipriai sugriebė už kaklo, po to vieną kartą smogė kumščiu į viršugalvį. Užlipusi į penktą, aukštą, buto duris rado užrakintas, girdėjo prie durų verkiantį sūnų. Po 4-5 minučių grįžęs A. P. butą atrakino, tačiau jos į butą įsileisti nenorėjo. Pavykus įeiti, A. P. smarkiai pastūmė, dėl ko atsitrenkė į spinteles nugara, ir vėl tampė abejomis rankomis sugriebęs už plaukų, koja spyrė į kairės kojos šlaunį. Įbėgusią į savo kambarį L. P. nuteistasis atsivijo, vėl stvėrė abejomis rankomis už plaukų, patampė ir, sugriebęs už pečių, pastūmė ant lovos. Nors, kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo mažiau išsamūs, tačiau, teisėjui perskaičius nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos pilnai patvirtino. Šiais nukentėjusiosios nuosekliais ir nesikeičiančiais parodymais netikėti nėra pagrindo, juolab, kad iš nukentėjusiosios parodymų, tarnybinio pranešimo (b.l.46) ir iš pažymos apie asmens baustumą (b.l. 47-48), matyti, kad A. P. jos atžvilgiu mažamečio vaiko akivaizdoje vartojo smurtą nebe pirmą kartą. Tuo tarpu nuteistasis, nors ir neneigia, kad jis padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau akivaizdžiai siekia švelninti savo baudžiamąją atsakomybę, siaurindamas atliktų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu apimtį, t.y. negia smūgius, kurie praėjus trims dienoms nuo įvykio, nebuvo fiksuoti teismo medicinos specialisto išvadoje (b.l.16). Jo žodžiais tariant, laiptinėje L. P. vedė namo už rankos riešo ir plaukų, už kaklo nestvėrė smūgio į galvos sritį nesudavė. Nukentėjusiąją laikė, kad ji jo nestumdytų. Buto koridoriuje timptelėjo už plaukų ir švelniai spyrė į šlaunį. Po to, įėjęs į jos kambarį, paklausė, kodėl neprižiūri vaiko ir pastūmęs, išėjo. Nuteistasis neigia griebęs L. P. už kaklo, sudavęs jai smūgį į viršugalvį, nes to nepatvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Tačiau, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad smūgiai ne visada žmogaus kūne palieka žymes, kurias po kelerių dienų galėtų vizualiai matyti ir dokumentais užfiksuoti teismo medicinos specialistas, nors jie neabejotinai gali sukelti fizinį skausmą. Toks A. P. dalinis prisipažinimas paneigia byloje BK 40 str. 2 d. 2 p. sąlygos buvimą, kuri, kaip minėta, reikalauja visiško savanoriško, o ne verčiant byloje surinktų įrodymų savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi. Reikia pažymėti ir tai, kad nuteistojo tėvas B. P., dirbantis ir gyvenantis kitame mieste, negalėtų daryti sūnui pakankamai teigiamos įtakos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 40 str. nuostatas bei neįvertino visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, taigi nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutraukti šią baudžiamąją bylą BK 40 straipsnio pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas A. P., įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai individualizavo bausmės rūšį, teisingai nustatė jos dydį. Nors nuteistasis skunde nesutinka su bausme, tačiau iš pateiktų motyvų yra aišku, kad jis nesutinka tik su į laisvės apribojimo turinį įeinančiu draudimu per laisvės apribojimo bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąja L. P.. A. P. teigia, kad dėl šio draudimo yra pažeidžiami mažamečio vaiko interesai bei jo, kaip tėvo, įstatymu nustatytos teisės ir pareigos auklėti savo mažametį vaiką, rūpintis jo sveikata, bendrauti su juo, nes tai galėtų įgyvendinti tik susitaręs su jo motina. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka, jo panaikinimui apeliacinės instancijos teismo posėdyje pritarė ir nukentėjusioji L. P.. Konstitucinė tėvų pareiga auklėti ir ugdyti savo vaikus bei rūpintis jų sveikata detalizuota civilinio kodekso trečiojoje knygoje (CK 3.30 str., 3.165 str.). CK 3.165 str. 3 d. nurodyta, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Todėl draudimas per laisvės apribojimo bausmės laiką bendrauti su nukentėjusiąja L. P., neatitinka bausmės paskirtį, jis pažeidžia ne tik A. P., bet ir jo mažamečio sūnaus interesus, todėl naikinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija
NUSPRENDŽIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti į A. P. paskirtos devynių mėnesių trukmės laisvės apribojimo turinį įeinantį draudimą bendrauti su nukentėjusiąja L. P. (BK 48 str. 5 d. 2 p.)
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.