Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal LR BK 178 str. 1 d. laisvės apropojimu 10 mėnesių, įpareigojant per šį laikotarpį nuo bausmės atlikimo pradžios atlyginti nusikalstama veika padarytą 5604 (penkių tūkstančių šešių šimtų keturių) Lt turtinę žalą, nukentėjusiajam V. D. mokant kiekvieną mėnesį po 506,4 Lt.

Iš L. M. nukentėjusiajam V. D. priteista 5604 (penkių tūkstančių šešių šimtų keturių) Lt turtinės žalos, 2000 (dvejų tūkstančių) Lt litų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

L. M. nuteista už tai, kad nuo 2011 m. gegužės 29 d. iki 2011 m. birželio 1 d., tikslesnis laikas teismo nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), pagrobė A. Š. 300 Lt vertės vamzdžius, 90 Lt vertės gulsčiuką, 50 Lt vertės kūjelį, 3 Lt vertės ruletę – iš viso 443 Lt vertės turto; iš V. D. – 484 Lt vertės betono maišyklę, 1000 Lt vertės perforatorių, 120 Lt vertės karutį, 4000 Lt vertės vibroplokštę – viso pagrobė 5604 Lt vertės turto; iš R. V. – 98 Lt vertės 2 vnt. kastuvų, 50 Lt vertės pjūklą, 60 Lt vertės gulsčiuką – iš viso 208 Lt vertės turto.

Nuteistoji L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-03-04 nuosprendį ir ją pagal LR BK 178 str. 1 d. išteisinti. Apeliantė nurodo nesutinkanti su skundžiamu nuosprendžiu, nes, pasak jos, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių LR BPK pažeidimų vertinant įrodymus bei nesilaikė nuosprendžio aprašomajai daliai nustatytų reikalavimų, tuo pažeisdamas LR BPK 305 str. 1 d. nuostatas.

Apeliantė skunde nurodo, kad nors yra nuteista pagal LR BK 178 str. 1 d. už svetimo turto pagrobimą, tačiau baudžiamosios bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio analizė, pasak jos, leidžia pagrįstai suabejoti vagystės fakto buvimu. Apeliantės teigimu, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nėra nustatyti faktiniai duomenys (įrodymai), patvirtinantys turto, kuris neva buvo pagrobtas, buvimą. Apie tokio turto egzistavimą galima daryti prielaidą, remiantis tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie apklausos metu vardina neva pagrobtus daiktus. Nuteistoji L. M. pažymi, kad šiuo atveju nukentėjusiųjų parodymai vertintini itin kritiškai.

Skunde nurodoma, kad tarp apeliantės ir nukentėjusiųjų kilo konfliktas dėl už trinkelių klojimą sumokėtos sumos. Nuteistoji L. M. nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog buvo sutarta, kad ji V. D. sumokės 3500 Lt už trinkelių klojimą. Minėtas susitarimo faktas bei kaina nebuvo paneigti jokiais byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys savo parodymuose pažymi, kad apeliantė su jais atsiskaitė ir sumokėjo 5800 Lt. Kitaip tariant, nukentėjusieji patvirtina tik patį atsiskaitymo faktą, sumokėtą pinigų sumą. Šios sumos neginčijanti skunde nurodo ir apeliantė, tačiau teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių dėl kokios sumos už atliktą darbą tarėsi apeliantė ir nukentėjusieji. Jai akivaizdu, kad esant susitarimui dėl 3500 Lt, sumokėta 5800 Lt suma viršija sutartą, o „nukentėjusiųjų“ A. Š., R. V. ir V. D. veiksmai šmeižiant ir melagingai kaltinant apeliantę vagyste nukreipti į gautos didesnės, nei sutarta sumos išsaugojimą. Tokiu būdu, pasak apeliantės, „nukentėjusieji“ turėjo motyvą imtis keršto veiksmų prieš L. M., tam, kad išsaugotų didesnę pinigų sumą. Taip pat nurodo, kad „nukentėjusiųjų“ duotų parodymų sąžiningumu bei vagystės fakto buvimu ją verčia abejoti tai, kad į policijos pareigūnus buvo kreiptasi ne iš karto, o praėjus mėnesiui.

Apeliantė ir toliau skunde nurodo pasigendanti logiškumo nukentėjusiųjų veiksmuose, nurodo, kad pats V. D. kreipdamasis į Vilniaus aps. VPK Vilniaus raj. PK VPS Nemenčinės PN tyrėją Č. O. prašė ne pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės fakto, o profilaktiškai pasikalbėti su apeliante. Tą jis patvirtino savo parodymuose apklaustas liudytoju. Be to, apeliantė pažymi, kad nei V. D., nei A. Š., nei R. V., nei P. K. nepateikė jokių įrodymų, ikiteisminio tyrimo metu nei teisminio nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad minėtų asmenų, neva, dingę daiktai apskritai buvo ir buvo naudojami klojant trinkeles. Be to, nebuvo pateikti jokie dokumentai ar kitais būdais nustatyta, kad galimai pagrobti daiktai nuosavybės teise priklauso nukentėjusiesiems. Apeliantės teigimu, tankinimo plokštės vartotojo vadovas ar betono maišyklės garantijos kopija negali būti laikomi dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teises į tam tikrus daiktus, o būtent šių dokumentų pagrindu Vilniaus rajono apylinkės teismas grindžia nuosavybės teisę į galimai nukentėjusiųjų turėtus darbo įrankius bei grindžia vagystės fakto buvimą. Pasak nuteistosios L. M., akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas net nevertino minėtų faktų, ko pasėkoje nebuvo tinkamai nustatyti objektyvūs nusikalstamos veikos padarymo požymiai, kas neleido teismui objektyviai įvertinti ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių.

Skunde taip pat nurodoma, kad vagystė yra tyčinė nusikalstama veika. Tokiu būdu, pasak nuteistosios L. M., pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (t.y. BK 178 str. 1 d.), t.y. inkriminavo nusikalstamą veiką nesant nei vieno iš nusikaltimo sudėties elementų, bet ir nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, t.y. netiksliai, neaiškiai ir nedetaliai išdėstė nusikalstamos veikos aplinkybes bei nemotyvavo priimto galutinio sprendimo toje dalyje, kiek tai susiję su apeliantės kaltės (tyčios) pagrindimu. Apeliantė pažymi, kad tik tiksliu, aiškiu nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymu yra garantuojama kaltinamojo teisė į gynybą ir teisė į teisingą teismo procesą. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio nuteistajai L. M. nėra aišku kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė jos tyčia užvaldyti (pagrobti) svetimą turtą, būtent nukentėjusiųjų darbo įrankius, nes pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 4 d. nuosprendyje neįvardino kokius konkrečius apeliantės veiksmus jis vertino kaip įrodančius jos tyčią pagrobti svetimus daiktus (turtą). Pasak apeliantės, akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas pažeidė BK 2 str. 4 d. įtvirtinta imperatyvą, netinkamai (neteisingai) pritaikė BK 178 str. 1 d. ir priėmė nepagristą ir nemotyvuotų nuosprendį.

Taip pat nuteistosios L. M. teigimu, apylinkės teismas, nuosprendyje tikrindamas bei vertindamas įrodymus ir darydamas išvadą, kad ji kalta dėl BK 178 str. 1 d. jai inkriminuoto nusikaltimo, pažeidė BPK 20 str. įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus, nes byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus vertino neatlikęs išsamaus bylos nagrinėjimo. Pasak apeliantės, skundžiamajame nuosprendyje ne tik nepašalintos dviprasmybės ar netikslumai (neaiškumai) liudytojų parodymuose, bet ir teismas vertindamas įrodymus, neįvertino jų atitikimo sąsajumo ir leistinumo kriterijams, neįvertino, kad rašytiniai įrodymai (procesiniai dokumentai) neatitinka jų formai ar turiniui keliamų reikalavimų, procesiniuose dokumentuose ne tik apstu gramatinių klaidų, bet jie yra neinformatyvūs ir dviprasmiški. Apeliantei iš įvykio vietos apžiūros protokolo nėra aišku, kas laikytina įvykio vieta: garažas, priklausantis apeliantei ir jos vyrui, žolė šalia namo, kur kurį laiką mėtėsi nukentėjusiųjų neva dingę darbo įrankiai ar pats namas.Taip pat iš prierašų liudytojų apklausos protokoluose apeliantė daro išvadą, kad yra pagrįstų abejonių, ar liudytojų parodymai buvo užfiksuoti tinkamai, ar liudytojai suprato proceso kalba, ar būtent tą, kas buvo užfiksuota apklausos protokole, norėjo pasakyti ir pan., nes liudytojai nepakankamai gerai žino valstybinę kalbą, o jų apklausose vertėjas nedalyvavo. Pasak apeliantės, visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą nagrinėjo ir duomenis (įrodymus) vertino formaliai, paviršutiniškai.

Skunde nuteistoji L. M. teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apylinkės teismui priimti teisingas išvadas. Apeliantės teigimu, skundžiamame nuosprendyje nebuvo išdėstytos, įrodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai tinkamai neįvertinti, o būtent, nebuvo pasisakyta, kokiu pagrindu vieni argumentai buvo priimti kaip teisingi, o kiti abejotini ir atmestini, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamojo bei liudytojų parodymai nepakankamai išanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.

Apeliantės nuomone, bylą nagrinėjantis teisėjas, nuvertindamas pastarosios parodymus ir juos laikydamas gynybine pozicija, demonstruoja šališkumą. Pasak nuteistosios, kaltinamojo pasirinkta pozicija (duoti parodymus ar ne) bei patys parodymai negali būti laikomi kaltinamojo kaltės įrodymu. Apeliantė taip pat pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiųjų (liudytojų) parodymus, neįvertino asmeninių santykių tarp pačių nukentėjusiųjų (liudytojų) (tarp jų dažnai būdavo pykčiai, kerštas, giminystės ryšiai ir pan.), todėl, pasak jos, tokie parodymai turi būti vertinami labai kritiškai. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nukrypsta nuo suformuotos teismų praktikos ir apkaltinamąjį nuosprendį grindžia tik netiesioginiais įrodymais, kurie, apeliantės nuomone, iki galo neišsklaido abejonių dėl galimo jos kaltumo. Taip pat nuteistoji L. M. teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas jos kaltę grindžia nukentėjusiojo A. Š. protokolu-pareiškimu bei pareiškimu ir prašymu, policijos pareigūnės Lukenskienės tarnybiniu pranešimu ir jos apklausos protokolu, A. Š., V. D. ir R. V. prašymu, liudytojo D.E. D. parodymais ir kita bylos medžiaga. Čia pat apeliantė pažymi, kad jos nuomone, tam tikrus tyrimo veiksmus atlikę pareigūnai apskritai negali būti apklausti kaip liudytojai, nes jie nelaikytini liudytojais BPK 78 str. prasme, kadangi tam tikri duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką jiems tapo žinomi vykdant savo tarnybines funkcijas, atliekant tam tikrus veiksmus (pvz., apklausas, kratas) su nuteistąja, V. D. ir kitais apklausiamaisiais asmenimis. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė dar vieną pažeidimą, kuris gali būti vertintinas kaip esminis: priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi ne liudytojų parodymais, bet juos apklausinėjusių pareigūnų parodymais. Apeliantės nuomone, tai akivaizdus ir grubus ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos pažeidimas, bet ir prieštaravimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms. Pasak jos, šiuo konkrečiu atveju jos kaltė grindžiama ne faktiniais (objektyviai egzistuojančiais) įrodymais, o prielaidomis, spėlionėmis ir kitų asmenų (net ne liudytojų) perpasakojimais.

Skunde apeliantė mini ir 2012 m. balandžio 4 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, cituoja prokuroro padarytas išvadas bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nutarime minimų aplinkybių net nevertino. Teismas nemotyvavo apkaltinamojo nuosprendžio, o apsiribojo teigimu, kad kaltė įrodyta protokolu-pareiškimu ir prašymais, kas, pasak apeliantės, prieštarauja ne tik formuojamai teismų praktikai.

Teismo posėdyje nuteistojo L. M. ir jos gynėja skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis V. D. siūlė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios L. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą.

Kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. įtvirtintų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. M. buvo atiduota teismui kaltinant ją pagal LR BK 178 str. 1 d. dėl to, kad ji nuo 2011-05-29 iki 2011-06-01, tikslesnis laikas teismo nagrinėjimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), pagrobė A. Š. 300 Lt vertės vamzdžius, 90 Lt vertės gulsčiuką, 50 Lt vertės kūjelį, 3 Lt vertės ruletę – iš viso 443 Lt vertės turto; iš V. D. – 484 Lt vertės betono maišyklę, 1000 Lt vertės perforatorių, 120 Lt vertės karutį, 4000 Lt vertės vibroplokštę – viso pagrobė 5604 Lt vertės turto; iš R. V. – 98 Lt vertės 2 vnt. kastuvų, 50 Lt vertės pjūklą, 60 Lt vertės gulsčiuką – iš viso 208 Lt vertės turto.

Pagal LR BK 178 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Taigi šiuo konkrečiu atveju kaltinime turi būti atskleisti visi kaltininko veiksmai, sudarantys LR BK 178 str. 1 d. dispozicijos sudėtį, svetimo turto pagrobimo pagrindai ir sąlygos, sudarančios realų pagrindą manyti, kad inkriminuoti veiksmai yra nusikalstami. Svetimo turto pagrobimas yra tiesiogiai susijęs su turto paėmimu prieš savininko ar jo valdytojo valią.

Kolegijos manymu, visos šios faktinės aplinkybės L. M. pareikštame kaltinime buvo išdėstytos netinkamai, o tai sutrukdė apylinkės teismui visapusiškai ir pilnai išnagrinėti baudžiamąją bylą, ištirti bei įvertinti įrodymus ir padaryti neabejotinas bei teisingas išvadas dėl L. M. veiksmų kvalifikacijos, jos kaltės. Šis procesinis pažeidimas trukdo bylą išnagrinėti apeliacine tvarka.

Bylos įrodymais, kurių niekas neginčija , yra nustatyta, kad nukentėjusieji A. Š., V. D., R. V. pas nuteistąją L. M. namų, esančių (duomenys neskelbtini) , kieme klojo trinkeles , tam naudojo savo įrankius bei iš nukentėjusiojo P. K. pasiskolintą įrankį-vribroplokštę. Šiuos įrankius nukentėjusieji po darbo palikdavo nuteistosios garaže, esančiame jos namų valdoje. Nukentėjusiųjų aiškinimu, kilus ginčui dėl apmokėjimo už darbą, nuteistoji atsisakė grąžinti jiems įrankius, sakydama, kad juos grąžins, kai jie jai grąžins pagal ją permokėtą pinigų sumą už darbą. Nuteistoji L. M. patvirtina, kad nukentėjusieji, dirbdami jos namų valdoje, laikė įrankius , kuriais jie naudojosi, klodami trinkeles, tačiau kada ir kaip jie juos pasiėmė, ji nežino, patvirtina, kad tarp jos ir nukentėjusiųjų kilo ginčas dėl apmokėjimo už darbą , jos manymu, ji sumokėjo per didelę pinigų sumą ir reikalavo, kad jis grąžintų jos permokėtą pinigų sumą. (b. t. 2, b. l. 12-13, 83-118).

Tai, kad nuteistoji L. M. atsisakė atiduoti nukentėjusiesiems pas ją paliktus jų darbo įrankius, iki jie nesugražins jos permokėtos pinigų sumos, be kitų nukentėjusiujų patvirtina ir nukentėjusysis P. K. , kuris nurodė kalbėjęs su apeliante, kuri atsisakė grąžinti meistrams įrankius, kol jai nebus grąžinta 2000 Lt (t. 1 b.l.110-111, 112, 113-114, 115-116, 126-127, 128, 129, 130, 131-132, 133-134, 147-148, 149, 150-151, 152-153, t. 2, b. l.12, 2, 86, 100-102). Liudytojas J. Ž., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (yra miręs), taip pat patvirtino, kad matė nuteistosios namų garaže nukentėjusiųjų įrankius, iš pačios nuteistosios girdėjo, kad ji skundėsi nukentėjusiesiems permokėjusi už darbą, kad dėl to negražins įrankių, juos parduos ir taip susigrąžins permokėtą sumą (t. 1 b.l. 168 ). Liudytojas Č. U., policijos darbuotojas, bendravęs su nuteistąja, patvirtino, kad ji patvirtino turinti nukentėjusiųjų daiktus, tačiau juos grąžins tik tada, kai jie sugrąžins jai už jų atliktus darbus permokėtą pinigų sumą (t. 1 b.l. 178, t.2 b.l. 85).

Byloje surinktais įrodymais nėra įrodyta , kad nuteistoji L. M. padarė jai inkriminuotą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. , tačiau iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad L. M. veiksmuose galimai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 str. 1 d.. Tokią išvadą leidžia daryti byloje nustatyti faktai, kad nukentėjusiųjų daiktai, kurie jai inkriminuoti kaip nusikaltimo dalykas, buvo pas nuteistąją, tie daiktai jiems nebuvo grąžinti ir galimai jie nebuvo grąžinti, nuteistajai siekiant savavališkai realizuoti savo tariamą teisę -atgauti pagal ją iš nukentėjusiųjų jiems permokėtus pinigus, be to tokia veika buvo sukeltos pasekmės-negrąžinus nukentėjusiesiems priklausančių daiktų , jiems buvo padaryta 6255 Litų žala, tai gali būti vertinama kaip didelės žalos padarymas nukentėjusiųjų teisėms ar teisėtiems interesams.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, jog kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neatitinka tų faktinių aplinkybių, kurios nustatytos įrodymais byloje, toks kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų , o tai trukdo nagrinėti bylą teisme.

Atsižvelgiant į baudžiamojo proceso įstatymą, teismas, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo, savo iniciatyva, kuomet keičiasi faktinės aplinkybės, L. M. veiksmų negali perkvalifikuoti į kitą nusikaltimą (LR BPK 255 str., 256 str.). Prokuroras nepasinaudojo savo teise pakeisti kaltinimą nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl išvardintų esminių kaltinamojo akto trūkumų byla negali būti objektyviai ir visapusiškai išnagrinėta teisme, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-03-04 nuosprendis naikintinas, baudžiamoji byla perduotina Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, nuteistosios L. M. apeliacinio skundo argumentai, susiję su jos nuteisimu pagal LR BK 178 str. 1 d., nenagrinėtini.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p., nutarė :

Nuteistosios L. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį panaikinti dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto ir baudžiamąją bylą Nr. 1-57-1-01345-2011-1 perduoti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.