Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Danguolės Šiugždinytės,

išteisintiesiems T. T., T. T., jų gynėjui advokatui Valdui Grendeliui, išteisintajam V. B. jo gynėjai advokatei Ramunei Genovaitei Baltrušaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų E. K., D. B., D. K. ir jų atstovo advokato Antano Pliaugos bei Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Redos Berčiūnienės apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. ir T. T. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), 284 straipsnyje, V. B. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnyje, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

T. T., T. T., V. B. ikiteisminio tyrimo metu skirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta nuosprendžio nuorašą išsiųsti Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo bylos T. T. ir T. T. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 481 straipsnį iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. T. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę gauti iš E. K. 450,00 eurų skolos susigrąžinimą už atliktus ūkio darbus, 2016 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ieškodamas E. K. atvyko į jo motinos D. K. namus, (duomenys neskelbtini) ir neradęs E. K., panaudodamas psichinę prievartą, grasinamai D. K. nurodydamas grąžinti skolą, kuriai atsisakius, siekdamas ją įbauginti, grasino nuimti traktoriaus ratus, padegti namus ar surinkti šieno rulonus, toliau reikalavo grąžinti E. K. 450 eurų skolą, taip panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo E. K. artimam asmeniui motinai D. K., padarė didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas kartu su T. T., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę gauti iš E. K. 450 eurų skolos susigrąžinimą už atliktus ūkio darbus, 2016 m. lapkričio mėn. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atvyko į E. K. namus, (duomenys neskelbtini) ir neradę E. K., panaudodami psichinę prievartą, grasinamai jo sugyventinei D. B., nurodydami grąžinti skolą, kuriai atsisakius, siekdami ją įbauginti, grasino nuimti traktoriaus ratus, padegti namus ar surinkti šieno rulonus, toliau reikalavo jiems grąžinti E. K. 450 eurų skolą, taip panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo E. K. artimam asmeniui sugyventinei D. B., padarė didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams.

2. Be to, T. T., T. T. ir V. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį buvo kaltinami tuo, kad 2017 m. vasario 10 d. apie 14.20 val. (duomenys neskelbtini), bibliotekos automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę gauti iš E. K. 450 eurų skolos susigrąžinimą už atliktus ūkio darbus, o V. B. savavališkai siekė padėti skolą susigrąžinti, viešoje vietoje, įžūliu elgesio, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu bei grasinimu susidoroti, pašalinių asmenų akivaizdoje, taip pat sukeldami išgąstį mažametėms V. M., gim. 2010 m., ir K. B., gim. 2004 m., tyčia prikibo prie nukentėjusiojo E. K., sėdėjusio „Škoda“ automobilyje dėl 450 eurų skolos sugrąžinimo, T. T. sudavė vieną smūgį ranka į veidą bei kartu paimdami už drabužių ir ištempdami iš automobilio, pargriovė ant žemės, spyrė nemažiau tris smūgius į nugarą bei rankomis sudavė nemažiau dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, tuo metu D. B. ir D. K. ginant nukentėjusįjį E. K., V. B. tyčia prikibo prie nukentėjusios D. B., kuriai, ranka stumdamas nuo savęs, sudavė vieną smūgį į nosį bei nukentėjusiąją D. K. abiem rankomis suimdamas už drabužių ties krūtine ir ją tempdamas, sudavė vieną smūgį į krūtinę, tuo nukentėjusiajam E. K. dėl poodinės kraujosruvos už kairės ausies, dešinio žasto srityje, kairės blauzdos srityje, odos nubrozdinimo kairės blauzdos srityje, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o V. B. nukentėjusiajai D. B. dėl nosies sumušimo sukėlė fizinį skausmą ir nukentėjusiajai D. K. dėl krūtinės sumušimo sukėlė fizinį skausmą bei padarė didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams.

7.1. T. T. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimo 2016 m. spalio mėnesį ir lapkričio mėnesį) ir nubausti terminuotu laisvės atėmimu 6 mėnesiams, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje ir nubausti 50 MGL dydžio bauda, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimo 2017 m. vasario mėnesį) ir nubausti terminuotu laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti terminuotą laisvės atėmimą 10 mėnesių. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

7.2. T. T. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimo 2016 m. lapkričio mėnesį) ir nubausti terminuotu laisvės atėmimu 4 mėnesiams, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje ir nubausti 50 MGL dydžio bauda, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimo 2017 m. vasario mėnesį) ir nubausti terminuotu laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti terminuotą laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant neiš gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

7.3. V. B. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje ir nubausti 50 MGL dydžio bauda, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimo 2017 m. vasario mėnesį) ir nubausti terminuotu laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę skirti terminuotą laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

7.7. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai dėl grasinimų 2016 m. lapkričio mėnesį D. B. atžvilgiu vienintelio liudytojo R. B. parodymus vertino kritiškai, iš parodymų taip pat išskirdamas tik išteisintiesiems palankių parodymų turinį, nors iš parodymų ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2017-09-21 matyti, kad liudytojas nurodė, jog nukentėjusioji D. B. kalbėjo su vyriškiais, tačiau nors ir nepasakojo apie ką, tačiau matėsi, kad D. po pokalbio buvo susinervinusi. Teismas nuosprendyje visiškai nevertino pačios nukentėjusiosios D. B. parodymų, nors pastaroji teisme nurodė, jog atvykę Tadas ir T. T. klausė kada E. atiduos pinigus, nes jei neatiduos jie pasiims šieno ritinius, numaus traktoriaus ratus arba sudegins namus. Dėl šių grasinimų ji labai išsigando, nes namuose buvo viena su vaikais, o grasinimai buvo išsakyti griežtai, pakeltu tonu ir vartojant necenzūrinius žodžius. Tai, kad pas D. B. atvykę išteisintieji ir neradę E. K. grasino jai, nurodydami grąžinti skolą, patvirtina ne tik, nukentėjusiosios D. B. ir liudytojo R. B. parodymai, tačiau ir paties E. K. parodymai apie tai, kad D. po T. apsilankymo jam skambino verkdama. Tokia nukentėjusiosios D. B. reakcija į išteisintųjų T. T. ir T. T. apsilankymą jų su E. K. namuose, kuomet jo nebuvo, pagrindžia tai, kad šio apsilankymo tikslas ir buvo siekis ne tik susigrąžinti skolą, tačiau ir įbauginti tiek E. K., tiek D. B.. Teismas nepagrįstai E. K. parodymus dėl grasinimų jo mamai ir sugyventinei atmetė, motyvuodamas, kad jis grasinimų negirdėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad E. K. pasakojo tai, ką jam nurodė D. K. ir D. B. apie įvykių 2016 m. spalio ir lapkričio mėnesių aplinkybes. Todėl teismas visiškai nepagrįstai sumenkino nukentėjusiųjų E. K., D. K. ir D. B., bei liudytojo R. B. parodymus.

7.9. Skunde taip pat nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu 2017 m. vasario 10 d. įvykusį konfliktą suskirstyti į tris dalis- prie automobilio, prie bibliotekos laiptų ir bibliotekos kiemo aikštelėje. Kilęs ir vykęs konfliktas negalėjo būti išskaidytas į atskiras dalis, kadangi nuo pat konflikto pradžios iki pabaigos buvo atliekami veiksmai, kurie pagal BK 284 straipsnį negali būti pateisinami ir išskaidyti į atskiras dalis, nes visi veiksmai buvo atliekami koncentruotai nuo pradžios iki pabaigos: jie nenutrūko, viskas vyko tarp tų pačių asmenų (tiek išteisintųjų, tiek ir nukentėjusiųjų, toje pačioje vietoje. Be to atliktų veiksmų intensyvumas rodo, kad jie sudaro vieną visumą ir nebuvo nutrūkę. Teismas darydamas išvadą, jog kaltinime nurodyti galimai atlikti smurtiniai veiksmai nebuvo atlikti pašalinių žmonių akivaizdoje, netinkamai įvertino nuketėjusiųjų ir liudytojų parodymų visumą ir padarė nepagrįstą išvadą dėl BK 284 straipsnio sudėties nebuvimo. Kaip matyti iš liudytojos R. A. parodymų, įvykis įvyko po jos langais, ši vieta yra vieša, nes tai bibliotekos kiemas. Pirmiausiai ji išgirdo triukšmą, netrukus atėjo verkdama ir drebėdama jos mergaitė, per langą pamatė, kad vyksta konfliktas kieme, T. T. konfliktavo su E. K.. Nors liudytoja ir nurodė, kad nematė besimušančių, tačiau matė agresyviai nusiteikusius vyrus, taip pat nukentėjusias moteris, kurios bandė vyrus išskirti. Liudytoja girdėjo kaip T. grasino E. K.. Liudytoja nepilnametė R. R. nurodė, kad įvykis vyko kieme prie bibliotekos Beržų g. Ji tvarkėsi kambarius ir per virtuvės langą išgirdo K. riksmą, pro langą, pamatė, kad E. buvo be marškinėlių ir konfliktavo su trimis agresyviai nusiteikusiais vyrais. Konfliktą stebėjo apie 10 min., buvo sukrėsta, šokiruota tokio elgesio, drebėjo rankos, jautė baimę, nerimą.

7.13. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodė, kad teisme nenustatyta jog V. B. turėjo realų ar tariamą pagrindą reikšti turtines pretenzijas nukentėjusiesiems, taip pat nenustatytas V. B. subjektyvaus požymio buvimas, kad V. B. tyčia padėjo T. T. ir T. T. vykdyti ginčijamą teisę susigrąžinti skolą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. B. žinojo apie skolą, tai patvirtino visi išteisintieji. Nors apie skolą V. B. sužinojo tik automobilyje vykdamas į įvykio vietą, tačiau vykstant konfliktui šią priežastį jis jau žinojo. Pažymėtina, kad remiantis teismų praktika konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsiaiškinę visas nusikalstamos veikos detales.

7.14. Skunde teigiama, kad teismas, išteisindamas kaltinamuosius dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, nurodė, kad kaltinime nebuvo suformuluoti šios veikos padariniai. Pažymėtina, kad nors išteisintiesiems kilę padariniai tiesiogiai neįvardinti, tačiau iš išteisintiesiems inkriminuotų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog padariniai kilo - veiksmai atlikti viešoje vietoje, pasireiškė įžūliu elgesiu, fizinio smurto panaudojimu bei grasinimu susidoroti, būtent išteisintųjų veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliacinius skundus ir prašė priimti naują nuosprendį, nukentėjusieji bei jų atstovas apeliacinius skundus palaikė, išteisintieji T. T. ir T. T. bei jų atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti, išteisintasis V. B. ir jo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

9. Nukentėjusiųjų E. K., D. B., D. K. bei Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Redos Berčiūnienės apeliaciniai skundai atmetami.

10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

11. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis, kurio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

12. Apeliaciniais skundais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neobjektyviai ir nepagrįstai bei suinteresuotai vertino nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus tik išteisintųjų naudai, visiškai ignoruodamas nukentėjusiųjų ir kitų objektyvių liudytojų parodymus bei kitus surinktus duomenis, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes susijusias su išteisintiesiems T. T., T. T. ir V. B. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nesuteikė prioriteto nei vienam iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, jie išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, palyginus juos tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai išdėstyti motyvai, kuriais T. T., T. T. ir V. B. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įvertinus apeliacinių skundų argumentu, nėra jokio teisinio pagrindo.

13. BK 294 straipsnis nustatytos dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtys. Pirmoje straipsnio dalyje pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą taikyti galima tik tais atvejais, kai asmuo savo turimą subjektinę teisę įgyvendina sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, be to, turi būti nustatyta, kad toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelę žalą kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą galima nustačius būtinąjį šios nusikalstamos veikos požymį – padarinius bei tai, jog asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, norėjo, kad kiltų padariniai (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2012, 2K-357/2014, 2K-33-677/2015). Susiformavusios teismų praktikos yra nustatyta, kad nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-16-628/2018).

14. Psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, pasireiškiantis pasikartojančiais ar nuolatinio pobūdžio tyčiniais kaltininko veiksmais, kurie pasižymi aiškiu priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Sistemingu žmogaus bauginimu, naudojant psichinę prievartą, laikoma grasinimai nužudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais. Psichinė prievarta, savaime neteisėtas veiksmas, kuris nukentėjusiajam gali sukelti įtampą, dvasinius išgyvenimus. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti pavienis, tačiau itin šiurkštus, bauginantis kaltininko veiksmas.

15. Iš skundui nagrinėti pateiktos medžiagos nustatyta, kad išteisintieji T. T. ir T. T. nukentėjusiajam E. K. atliko žemės ūkio darbus, už kuriuos jis liko skolingas 450 Eur. Aplinkybė, kad su išteisintaisiais E. K. yra atsiskaitęs iš dalies, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išteisintieji, reikšdami pretenzijas nukentėjusiajam, turėjo tam teisinį pagrindą. Vienas iš būtinųjų savavaldžiavimo požymių – padariniai. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet pavyzdžiui, tai, jog nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti realų jų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Išteisintieji T. T. ir T. T. nurodė, kad psichinės prievartos nenaudojo. Šią aplinkybę patvirtinta ir nukentėjusiosios D. K. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad į T. T. ir T. T. išsakytus grasinimus, jog jiems negrąžinus pinigų, pastarieji numaus traktoriui ratus, pasiims šieno rulonus, viską ugnimi paleis, reagavo ramiai, neišsigando. Nukentėjusiosios teigimu, ji nekreipė dėmesio į šiuos išteisintojo T. T. žodžius, pagalvojo, kad jis susinervino ir taip išliejo pyktį. D. K. dėl išsakytų grasinimų į policiją nesikreipė. Pastaroji apie įvykį papasakojo sūnui E. K., o D. B. apie šį įvykį nieko nežinojo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad psichinė prievarta buvo panaudota ir E. K. bei D. B. atžvilgiu. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog nukentėjusiosioms D. K. ir D. B. išteisintųjų veiksmai būtų sukėlę psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, dėl ko būtų galima konstatuoti didelės žalos buvimą. Kaip jau aptarta aukščiau, būtent, didelės žalos buvimo fakto nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti. Svarbu paminėti, kad pareikštuose kaltinimuose nukentėjusiosioms D. K. ir D. B. padarytos didelės žalos požymis nekonkretizuotas, nenurodyta kokia žala – turtinė ir (ar) neturtinė buvo padaryta, tik formaliai nurodoma, kad padaryta didelė žala jų teisėms ir teisėtiems interesams. Šių aplinkybių bei aukščiau išdėstyto teisinio reguliavimo pagrindu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju didelės žalos buvimo faktas nenustatytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. T. ir T. T. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje savavaldžiavimo sudėties.

16. Apeliaciniuose skunduose nukentėjusieji E. K., D. B. ir D. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prieš nukentėjusiuosius panaudotą fizinę prievartą bei nepagrįstai išteisino T. T., T. T. ir V. B. dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Iš bylos medžiagos, nukentėjusiųjų bei išteisintųjų parodymų matyti, kad konfliktas tarp nukentėjusiųjų E. K. ir D. B. bei išteisintųjų T. T., T. T. ir V. B. vyko viešoje vietoje.

17. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad išteisintųjų T. T., T. T., V. B. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, tačiau to paties negalima pasakyti apie nukentėjusiųjų E. K., D. K. ir D. B. parodymus. E. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam sėdint automobilyje, T. T. sudavė smūgį į veidą, o teisme nurodė, kad smūgis buvo suduotas į kaklą. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip V. B. sudavė smūgį D. B., ko pasekoje jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nematė, kas Daivai sudavė smūgį, tik matė iš nosies jai bėgantį kraują. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. nebuvo nurodęs aplinkybės, kad jį laikė V. B., kai tuo metu T. T. ir T. T. smūgiavo jam rankomis ir kojomis, o teisiamojo posėdžio metu tokią aplinkybę jau nurodė. Nukentėjusioji D. B. 2017 m. vasario 10 d. apklausos metu nurodė, kad privažiavus automobiliui, iš jo išlipo du vyriškiai, kurių nepažįsta, tuo metu iš automobilio išlipo ir E. K.. 2017 m. balandžio 18 d. apklausos metu jau nurodė aplinkybę, kad išteisintieji T. T. ir T. T. ištempė iš automobilio E. K.. Taip pat, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji negalėjo nurodyti smurto prieš E. K. panaudojimo mechanizmo, o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kas ir kokius veiksmus atliko. Nukentėjusioji D. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad išėjusi iš bibliotekos, šalia jos laiptų pastebėjo ant žemės gulintį E. K., kuris buvo be viršutinės kūno dalies drabužių. Prie jo stovėjo T. T. su V. B., kurie rankomis laikė prispaudę prie žemės nukentėjusįjį, o T. T. su kojomis jį spardė į viršutinę kūno dalį. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad nematė, kaip buvo suduodami smūgiai kojomis, matė kaip T. T. buvo užlipęs keliais ant Edvardo ir, kad smūgiai buvo suduodami keliais ir rankomis. Nepilnametės nukentėjusiosios K. B. ir V. M. nurodė, kad matė, kaip E. K. buvo priremtas prie sienos. Šią aplinkybę patvirtina T. T. ir T. T. parodymai, kad T. T., paėmęs E. K. už drabužių, visa jėga jį stūmė ir prirėmė prie sienos, kad šis nusiramintų. Minėtos aplinkybės nukentėjusysis E. K. nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Taip pat svarbu paminėti, jog nukentėjusiosios K. B. ir V. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos praėjus trims mėnesiams po įvykio. V. M. nurodė, kad mamai trenkė dėdė, kuris buvo girtas, o aplinkybę dėl girtumo jai nurodžiusi mama. Įvertinus tokius nukentėjusiosios parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad mažamečių parodymai galimai buvo įtakoti šeimos narių. Išteisintieji T. T., T. T. ir V. B. savo kaltės nepripažino, tačiau neneigė, kad tarp jų ir nukentėjusiojo įvyko ginčas, prasidėjęs nuo žodžių ir perėjęs į aktyvius veiksmus. Iš bylos duomenų matyti, kad minėto konflikto metu buvo išsakyti necenzūriniai žodžiai, stumdomasi tarpusavyje, vyko grumtynės, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokių pagrįstų įrodymų, jog smurto veiksmus pradėjo, būtent, išteisintieji. Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiųjų parodymais tikėti nėra jokio pagrindo, kadangi viso proceso metu parodymai buvo nenuoseklūs bei prieštaringi. Tokias išvadas konstatavo ir apylinkės teismas. Bylos nagrinėjimo metu buvo keliamos naujos konflikto tarp nukentėjusiųjų ir išteisintųjų versijos, kas nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai, remiantis šiais parodymais, keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. L. R. R. ir R. A. parodymai taip pat nepatvirtina aplinkybių, kad konflikto iniciatoriai buvo būtent išteisintieji. Pasak liudytojų, jos nematė kaip E. K. buvo ištemptas iš automobilio, kaip buvo išrengtas, taip pat nematė suduodamų smūgių. Liudytojos matė tik tą konflikto dalį, kai vyrai ginčijosi. L. R. R. matė, kad vyrų automobilis stovėjo už aikštelės prie krūmų, matė, kaip E. K., laikydamas rankoje raktą, vijosi automobilį. Palyginus liudytojos R. A. (1 t., b. l. 156 – 162) parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotas aplinkybes su nukentėjusiojo E. K. (1 t., b. l. 78 – 84) ir T. T. (1 t., b. l. 193 – 198) parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodyti galimai atlikti smurtiniai veiksmai, nebuvo atlikti pašalinių žmonių akivaizdoje. Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus, ypatingą reikšmę įgyja byloje apklaustų asmenų parodymai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti išteisintųjų asmenų kaltę nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nustatytoms aplinkybėms, kad nukentėjusysis E. K. konflikto metu buvo aktyvus, nenustačius, jog smurto veiksmus pradėjo būtent išteisintieji, esant nenuosekliems išteisintųjų ir prieštaringiems nukentėjusiųjų parodymams, nėra jokio teisinio pagrindo išteisintuosius T. T., T. T. ir V. B. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Kadangi konflikto metu buvo vartojami necenzūriniai ir įžeidžiantys žodžiai, konfliktas truko pakankamai ilgą laiko tarpą, jį stebėjo pašalinai asmenys, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintųjų T. T. ir T. T. veiksmuose yra nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 471 straipsnyje, požymiai.

18. Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su apylinkės teismo sprendimu 2017 m. vasario 10 d. įvykusį konfliktą suskirstyti į tris dalis – prie automobilio, prie bibliotekos laiptų ir bibliotekos kiemo. Pasak apeliantės, kilęs ir vykęs konfliktas negalėjo būti išskaidytas į atskiras dalis, kadangi nuo pat konflikto pradžios iki pabaigos buvo atliekami veiksmai, kurie pagal BK 284 straipsnį negali būti pateisinami ir išskaidyti į atskiras dalis, nes visi veiksmai buvo atliekami koncentruotai nuo pradžios iki pabaigos: jie nenutrūko, viskas vyko tarp tų pačių asmenų, tiek išteisintųjų, tiek ir nukentėjusiųjų, toje pačioje vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad konflikto suskirstymas į atskiras dalis neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kaip jau minėta anksčiau, išteisintųjų veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymių. Tam, kad būtų galima asmenis pripažinti kaltais pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti BK 284 straipsnyje numatytą būtinąjį viešosios tvarkos sudėties požymį – pavojingus veikos padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą bei tyčią tokius veiksmus atliekant. Teisėjų kolegija atmeta aukščiau paminėtus prokurorės argumentus dėl nesutikimo su konflikto išskirstymo į atskiras dalis, kadangi tai neturėjo įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir be to, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad išteisintųjų veiksmuose buvo tik administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje, požymių.

19. Atmestini ir tie prokurorės argumentai, kuriais ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų išteisintojo V. B. smurtinių veiksmų atlikimą, taip pat, kad teisme nėra nustatyta, jog V. B. turėjo realų ar tariamą pagrindą reikšti turtines pretenzijas nukentėjusiesiems. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl V. B. veiksmų nurodė, kad apklausti nukentėjusieji nenurodė jokių išteisintojo V. B. veiksmų D. B. ir D. K. atžvilgiu. Į konflikto vietą atvykus medicinos darbuotojams, D. B. nesikreipė į medikus, taip pat jokiais objektyviais duomenimis nėra patvirtintas smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktas. Kaip jau minėta, ta aplinkybė, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, dėl ko visos abejonės yra aiškinamos išteisintųjų naudai. Prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nenurodė jokių svarbių priežasčių ir aplinkybių, kurios leistų abejoti pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Vien ta aplinkybė, jog prokurorė įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

20. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas vertino specialisto išvadą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam E. K. atsirado dėl tyčinių kaltinamųjų veiksmų. Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiųjų parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, liudytojai taip pat nurodė, jog smurto panaudojimo fakto prieš nukentėjusįjį E. K. nematė. Pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė aplinkybę, kad sudavė smūgį T. T., dėl ko, T. T. stūmė nukentėjusįjį ir prirėmė prie sienos, norėdamas jį nuraminti. Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti, būtent, dėl minėtų T. T. veiksmų, kuriais buvo siekiama išvengti nukentėjusiojo agresijos, tačiau ne tyčiniais išteisintųjų veiksmais. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi išteisintųjų parodymais, kadangi, kaip minėta, jie buvo nuoseklūs ir nepaneigti kitomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Esant prieštaringiems ir nenuosekliems nukentėjusiųjų parodymams, kyla pagrįstos abejonės, kurios aiškinamos išteisintųjų naudai. Pažymima, kad aiškinant in dubio pro reo (nekaltumo prezumpcijos) principą, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo, dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018). Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu, apygardos teismas atmeta prokurorės apeliacinio skundo motyvus, kad pirmosios instancijos teismas padarė subjektyvią, jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad sužalojimai E. K. galėjo atsirasti tuo metu, kai T. T. nukentėjusįjį stūmė ir prirėmė prie sienos, norėdamas jį nuraminti, siekiant išvengti jo agresijos.

21. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jei kaltinamasis išteisinamas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad T. T., T. T., V. B. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pareikšti civiliniai ieškiniai pagrįstai palikti nenagrinėti.

Motyvuojamoji dalis

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, įvertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, dėl ko padarė teisingas ir surinktais įrodymais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstas išvadas, jog T. T., T. T. ir V. B. veiksmuose nėra požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje, BK 284 straipsnyje, todėl skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. spalio 12 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiųjų E. K., D. B., D. K. bei Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Redos Berčiūnienės apeliacinius skundus atmesti ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. spalio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.