- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-1363/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00655-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus, Rimvydas Norkus
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Šiaulių apskrities VMI, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija VMI prie LR FM
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių apskrities VMI) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011m. lapkričio 23 d. sprendimo, kuriuo patenkintas iš dalies ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-444-124/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų prekyba“ ieškinį atsakovui Šiaulių apskrities VMI dėl permokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Žaliavų prekyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo Šiaulių apskrities VMI priteisti 1 533 606,93 Lt skolą. Ieškovas nurodė, jog 2009 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Žaliavų prekyba“ iškelta bankroto byla. Šiaulių apskrities VMI 2009 m. rugsėjo 25 d. pradėjo UAB „Žaliavų prekyba“ mokestinį patikrinimą, kurį baigė 2010 m. gegužės 27 d., surašydama patikrinimo aktą Nr. 35-163. Ieškovas pažymėjo, jog atliekant mokestinį patikrinimą buvo atliktas 1 029 850 Lt įskaitymas tokio pat dydžio PVM nepriemokai dengti. Patikrinimo metu nustatyta PVM nepriemoka 1 824 380 Lt, o sumokėti į biudžetą ieškovui buvo nurodyta tik 794 530 Lt PVM, taip pat paskaičiuoti kiti mokesčiai. Atsakovas pateikė tik 1 053 404,07 Lt dydžio finansinį reikalavimą, t. y 503 756,93 Lt mažiau, nei nurodyta VMI sprendime, pripažindamas 2010 m. vasario 25 d. dienos įmonės balanse apskaitomą permoką. Kadangi atsakovas pagal patikrinimo aktą turėjo pateikti 2 587 011 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kuris nustatytas kaip nepriemoka akte, ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai įskaitė 1 533 606,93 Lt. Ši suma turi būti grąžinta įmonei. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, todėl nepriemokų įskaitymas negalimas.
Atsakovas Šiaulių apskrities VMI su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apskrities VMI pradėjo BUAB „Žaliavų prekyba“ pelno mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir pridėtinės vertės mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 22 d., aktas surašytas 2010 m. gegužės 27 d. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė neteisingai apskaičiuodavo ir deklaruodavo mokesčius, todėl patikrinimo metu papildomai buvo paskaičiuotas mokėtinas PVM, pelno mokestis, baudos, delspinigiai. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai remiasi 2010m. vasario 25 d. pateiktu VMI balansu, kuriame nurodyta, kad yra 306 856 Lt PVM ir kt. permokos, nes ji buvo tik sąlyginė. Mokesčių mokėtojo dienos balansas yra vidinis dokumentas, neturintis juridinės galios. Po patikrinimo sprendimu buvo patvirtintas 794 530 Lt mokėtinas PVM. Taip pat neteisingai buvo skaičiuojamas pelno mokestis, dėl ko priskaičiuota 278 328 Lt pelno mokesčio bei baudos ir delspinigiai. Atsakovas nurodė, kad dėl neteisingai skaičiuoto PVM realiai mokesčių permokos nėra, o tai patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Todėl nenustačius permokos, negalimas ir įskaitymas. Sprendime nurodoma, jog patikrinimo metu buvo nustatyta mokestinių prievolių būklė. Ieškovas neapskundė sprendimo, todėl jis turi prejudicinę galią.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Šiaulių apskrities VMI ieškovui BUAB „Žaliavų prekyba“ 503 756,93 Lt mokesčių permokos.
Teismas nurodė, kad atsakovo atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatyti faktai rodo, jog deklaruotos ir VMI apskaitomos sumokėtų mokesčių sumos skyrėsi nuo faktiškai sumokėtų, todėl mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Atlikus patikrinimą atsakovas pakoregavo mokesčių mokėtojo ieškovo apskaitos kortelės duomenis, informavo apie tai ieškovą. Ieškovas nebuvo pateikęs prašymo grąžinti permokėtas sumas, pinigai faktiškai nebuvo sumokėti į valstybės biudžetą, todėl teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovo reikalavimas dėl įskaitytų mokesčių pagal akto pozicijas susigrąžinimo iš valstybės biudžeto. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, nenukrypo nuo suformuotos teisės taikymo praktikos. Taip pat nurodė, kad sprendžiant permokos grąžinimą, turi būti nustatyta, ar įmonė turi realiai permokėtą mokesčio sumą, ar deklaruotas PVM teisingai atvaizduotas buhalterinėje apskaitoje. Tiek Šiaulių apskrities VMI, tiek VMI prie Finansų ministerijos konstatavo, kad pačios permokos iš viso nebuvo, ir akte nurodyta suma, įvardinta grąžintino PVM suma, kurią ieškovas laiko permoka, nėra reali. Permoka mokesčių mokėtojo balanse buvo apskaitoma dėl pačios bendrovės kaltės, nes ji pateikė neteisingas deklaracijas. Teismas sprendė, kad nenustačius permokos, nėra sprendžiamas klausimas dėl jos grąžinimo ar įskaitymo.
Teismas taip pat nurodė, kad Šiaulių apskrities VMI bankroto byloje pateikė 1 053 404,07 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kai turėjo pateikti tai sumai, kurią atsakovas įpareigojo ieškovą sumokėti biudžetui, t. y. ieškovo skola biudžetui buvo nustatyta 1 557 161 Lt. Skirtumas tarp skolos biudžetui ir pateikto finansinio reikalavimo (503 756,93 Lt ) beveik atitinka 2010 m. vasario 25 d. balanse nustatytą ieškovo permokos sumą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos ieškovo 503 756,93 Lt mokesčių sumos atsakovas neįtraukė į bankroto byloje pateiktą tvirtinti finansinį reikalavimą, padarė išvadą, kad šią mokesčių sumą atsakovas įskaitė, tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į eiliškumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Šiaulių apskrities VMI apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad 2010 m. vasario 25 d. mokesčių mokėtojo balanse buvo apskaityta mokesčių permoka (sąlyginė permoka). Mokesčių mokėtojo balansas – tai tik programinė apskaitos priemonė, vidinis dokumentas, neturintis juridinės galios ir juo remiantis priimti sprendimai a priori yra neteisėti. Šiaulių apskrities VMI atliko bendrovės mokestinį patikrinimą, patikrinimo rezultatai įforminti 2010 m. gegužės 27 d. mokestinio patikrinimo aktu, kuris patvirtintas Šiaulių apskrities VMI 2010 m. liepos 13 d. sprendimu. Patikrinimo akte bei sprendime, kuris nebuvo apskųstas, nėra įrašų apie patikrinimo metu nustatytas bendrovės permokas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas bankroto bylos iškėlimo dieną turėjo permoką. Priešingai, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas turėjo realų įsiskolinimą biudžetui, jokios PVM permokos nenustatyta. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo atliekamas PVM ar pelno mokesčio permokos grąžinimas ar įskaitymas, nes bendrovė šių mokesčių permokos neturėjo.Teismas sprendime padarė prieštaringas išvadas. Vienoje sprendimo dalyje teismas konstatavo, kad bendrovės realios permokos/skirtumo nebuvo, todėl ir mokesčių permokos/skirtumo įskaitymo nebuvo, buvo atliktas tik apskaitos duomenų koregavimas, o fiksuota 2010 m. vasario 25 d. mokesčio mokėtojo balanse sąlyginė permoka/skirtumas yra nereali. Kitoje sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas, remdamasis tuo pačiu 2010 m. vasario 25 d. balansu, dėl kurio prieš tai pasisakė, kad jame apskaityta permoka yra nereali, nes apskaityta tik dėl to, kad mokesčių mokėtojas pateikė neteisingas deklaracijas, priėmė sprendimą priteisti iš atsakovo 503 756,93 Lt įskaitytos permokos. Be to, mokesčių mokėtojo balansas yra vidinis dokumentas, neturintis juridinės galios, dėl to teismas nepagrįstai rėmėsi minėtame balanse nustatyta permokos suma, nes mokesčių mokėtojo balansas nieko nenustato, jame tik fiksuojami mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių apskaitos rezultatai. Dėl bendrovės pateiktų neteisingų PVM deklaracijų į VMI kompiuterinę bazę buvo įrašyti klaidingi duomenys, dėl ko 2010 m. vasario 25 d. apskaitos kortelėje ir mokesčių mokėtojo balanse atvaizduota 306 856,22 Lt PVM sąlyginė permoka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Žaliavų prekyba“ prašo atsakovo skundą atmesti. Nurodo, kad atlikus mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius nusprendė patvirtinti 2010 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktą ir nurodė ieškovui sumokėti į biudžeto pajamų sąskaitą 1 557 161 Lt. Bankroto administratorius šio reikalavimo nevykdė, nes jis tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl to tokio dydžio finansinis reikalavimas turėjo būti pateiktas bankroto byloje, tačiau atsakovas pateikė tik 1 053 404 Lt dydžio finansinį reikalavimą, t. y. 503 757 Lt mažiau nei nurodyta 2010 m. gegužės 27 d. patikrinimo akte bei 2010 m. liepos 13 d. sprendime. Vienintelis būdas, ką VMI pagal Mokesčių administravimo įstatymą galėjo padaryti – tai įskaityti 503 754,22 Lt ieškovo iki bankroto bylos iškėlimo deklaruotą mokesčio permoką mokesčio nepriemokai padengti. ĮBĮ draudžia įskaitymą po bankroto bylos iškėlimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir iš atsakovo ieškovo naudai priteista 503 756,93 Lt mokesčių permokos. Apeliacine tvarka nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškinys dėl 1 029 850 Lt mokesčių permokos priteisimo. Atsižvelgdama į CPK 320 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies nepasisako.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis po bankroto bylos iškėlimo ieškovui atliko 503 756,93 Lt mokesčių permokos įskaitymą su mokesčių nepriemoka. Pasak apelianto, tokia mokesčių permoka niekada neegzistavo, o tai patvirtina ieškovo patikrinimo aktas, kurį VMI patvirtino 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 69-234. Dėl šių argumentų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisako savo nutartyje.
Įskaitymas bankroto procese sukuria pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą, apeinant ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą ir tenkinimo proporcijas. Įskaitantis kreditorius, užuot pari passu dalyvavęs su kitais kreditoriais tenkindamas savo reikalavimą, gauna savo reikalavimo patenkinimą tokiu būdu, kad išvengia savo prievolės skolininkui vykdymo. Remiantis Aukščiausiojo Teismo praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010) iškėlus įmonei bankroto bylą draudžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, o šis draudimas taikomas ir mokesčių administratoriaus bei bankrutuojančios įmonės priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams.
Tam, kad nustatyti, ar atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, pirmiausia reikia nustatyti, ar egzistavo sąlygos tokiam sandoriui atlikti, o ypač ar egzistavo pirminė sąlyga įskaitymui – ar šalys turi viena į kitą priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (CK 6.130 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2008). Todėl esminis byloje keliamas klausimas – ar iš tiesų egzistavo mokesčių permoka, kurią atsakovas įskaitė į mokesčių nepriemoką.
Ieškovas 503 756,93 Lt mokesčių permokos egzistavimą grindė apelianto pateiktu UAB „Žaliavų prekyba“ mokesčių mokėtojo 2010 m. vasario 25 d. balansu, kuriame fiksuota tokio dydžio mokesčių permoka (1 t., 6 b. l.). Kadangi mokesčių administratoriaus atliktame patikrinimo akte nustatyta 1 557 161 Lt mokesčių nepriemoka, o apeliantas bankroto byloje pareiškė kreditoriaus reikalavimą tik 1 053 404,07 Lt sumai, ieškovas sprendė, kad likusiai sumai atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Šiai išvadai iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismas.
Apeliantas su šia išvada nesutinka ir nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu permoka nebuvo nustatyta, o patikrinimo aktu papildomai apskaičiuota mokėtina suma nesutampa su kreditoriaus pareikšto reikalavimo suma todėl, kad patikrinimo akte fiksuojama visa mokesčių mokėtojui apskaičiuota suma, atsižvelgiant į jo pateiktas deklaracijas. Kadangi ieškovas buvo neteisingai deklaravęs sąlyginę 503 754,22 Lt permoką, jam nustatyta papildoma mokėtina suma 1 557 161 Lt. Patikrinimo metu nustačius, kad mokėtojo deklaruota permoka realiai neegzistuoja, reikalavimas yra pateiktas 1 053 404 Lt sumai.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nei 2010 m. liepos 13 d. Šiaulių apskrities VMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nei VMI prie Finansų ministerijos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendime dėl UAB „Žaliavų prekyba“ skundo ieškovo mokesčių permoka nebuvo fiksuota. Priešingai, šiuose administraciniuose aktuose nustatyta 1 557 161 Lt mokesčių nepriemoka. Ieškovas nurodytų administracinių aktų teismui neskundė. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad mokesčių mokėtojo balansas yra programinė apskaitos priemonė, kurioje nurodomi duomenys gali būti paneigti atlikus mokesčių mokėtojo patikrinimą. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 131 punkte nurodoma, kad Mokesčių administratoriaus priimamuose sprendimuose patvirtinti patikrinimo aktą ir/arba patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies turi būti nurodomos konkrečios tvirtinamos mokestinio patikrinimo metu papildomai nustatytos mokesčių sumos, taip pat mokėtojo apskaičiuotų, bet nesumokėtų, nedeklaruojamų mokesčių sumos, ar mokestinio patikrinimo metu nustatytos mokėtojo permokų sumos atskirai pagal mokesčius, sumažinta (padidinta) pelno (nuostolio) suma bei papildomai apskaičiuoti delspinigiai ir skirtos baudos, taip pat sprendimo apskundimo tvarka.
Taigi egzistuojanti mokesčio permoka turėjo būti nustatyta mokestinio patikrinimo akte, o nesutikdamas su patikrinimo išvada, tame tarpe nesutikdamas su tuo, kad patikrinimo akte nefiksuojama mokesčių permoka, mokesčių mokėtojas turi teisę skųsti tokį aktą teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovas tą iš dalies padarė, inicijuodamas mokestinį ginčą ir apskųsdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo centriniam mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 147 str.), tačiau pastarojo sprendimo toliau nebeskundė. Taigi įsigaliojusiais administraciniais aktais nustatyta, kad mokesčių permokos nėra.
Visgi teisėjų kolegija pripažįsta ir apelianto pozicijos prieštaringumą. Viena vertus, sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra nustatyta bendra 1 557 161 Lt mokesčių nepriemoka. Remiantis paties apelianto cituojamomis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėmis galima teigti, kad ši suma yra ta, kurią mokesčių mokėtojas skolingas mokesčių administratoriui. Kita vertus, po patikrinimo akto patvirtinimo apeliantas atlieka tolesnes mokesčio mokėtojo korekcijas ir ieškovo bankroto byloje pareiškia reikalavimą tik 1 053 404,07 Lt sumai. Įtikinamų argumentų, kodėl taip buvo padaryta, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta. Nepaisant to, vien šis neatitikimas tarp patikrinimo akte fiksuotos mokesčių nepriemokos ir ieškovo bankroto byloje pareikšto kreditoriaus reikalavimo neleidžia teigti, kad susidaręs skirtumas yra mokesčių permoka, kurią pažeisdamas ĮBĮ nuostatas įskaitė mokesčių administratorius. Pats ieškovas nenurodo, kokiu būdu jo nurodoma 503 756,93 Lt mokesčių permoka atsirado, o remiasi tik mokesčių mokėtojo dienos balansu, kuris, minėta, yra tik programinė apskaitos priemonė sudaroma mokesčių mokėtojo pateiktų deklaracijų pagrindu, o taip pat faktu, kad mokesčių administratorius bankroto byloje pareiškė mažesnį kreditoriaus reikalavimą, nei patikrinimo akte nustatyta mokesčių nepriemoka. Tačiau nei Šiaulių apskrities VMI 2010 m. gegužės 27 d. patikrinimo akte, nei 2010 m. liepos 13 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo apie jokią galimą mokesčių permoką ir jos susidarymo mechanizmą nėra kalbama. Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodomos tam tikros sumos, kuriomis didinama PVM atskaita, tačiau šios sumos nepripažintos mokesčių permoka, reikalavimas dėl šios tariamos permokos grąžinimo buvo pareikštas pirmosios instancijos teismui, teismas skundžiamu sprendimu šios ieškinio dalies netenkino, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra apskųsta apeliacine tvarka. Kaip galėjo susidaryti ieškovo nurodoma 503 756,93 Lt mokesčių permoka nėra aišku. Priešingai, patikrinimo akte konstatuota, kad ieškovas nedeklaravo tam tikros apmokestinamosios vertės, nepagrįstai į atskaitą įtraukdavo pirkimo PVM be pirminių apskaitos dokumentų, nesumažino atskaitos pagal kitų ūkio subjektų išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras, neteisingai deklaravo apmokestinamąjį pelną ir kt. Taigi nesant aiškių įrodymų apie PVM permokos susidarymą, remtis vien neatitikimu tarp patikrinimo akte nurodytos mokesčių nepriemokos ir bankroto byloje pareikšto kreditoriaus reikalavimo dydžiu reikštų, kad mokesčių permoka konstatuojama hipotetinės situacijos pagrindu (preziumuojant, kad nepareikšto reikalavimo dalyje atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nesprendžia klausimo dėl bankroto byloje apelianto pareikšto kreditoriaus reikalavimo dydžio, o nagrinėja bylą dėl mokesčių permokos priteisimo. Patikimais įrodymais nenustačius, kad permoka egzistuoja, reikalavimas dėl jos priteisimo negali būti tenkinamas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir ieškinys dėl permokos priteisimo atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeisti.
Netenkinti ieškovo reikalavimo dėl 503 756,93 Lt mokesčių permokos priteisimo.