Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-10-14 · Administracinė byla Nr. A-146-1371-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-06-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-10-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-14
Bylos Nr.
A-146-1371-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00503-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
J. R., O. R., V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1371/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00503-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R. ir V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjai) skundo (t. I, b. l. 1-7) reikalavimais, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo priimti nagrinėti šioje administracinėje byloje (t.1, b.l.43), prašė: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 3 971 625,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokas; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba), 2 098 604,55 Lt turtinės žalos atlyginimą už J. R. IĮ „Soltis“ pinigų nurašymą, prekių utilizavimą, PVM negrąžinimą į J. R. IĮ „Soltis“ sąskaitą; 3) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDF valdybos ir Vilniaus AVMI, pareiškėjų naudai 125 000, 00 Lt neturtinės žalos ir 150 Lt turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDF valdybos ir Vilniaus AVMI 5 procentus palūkanų ir 5 procentus delspinigių nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pritaikant žalos indeksavimą priteistai sumai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. posėdyje protokoline nutartimi pakeitė VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus procesinę padėtį: VSDFV Vilniaus skyrių įtraukė atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, o VSDFV trečiuoju suinteresuotu asmeniu (t. I, b. l. 117-118).

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde aprašė įvykius nuo 1991 metų ir teigė, kad dėl įvairių valdžios institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjų šeima patyrė žalą. Dėl pateiktame skunde skundžiamų valdžios institucijų (Vilniaus AVMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus) neteisėtų veiksmų ir iš jų kildinamos turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjai nurodė, kad J. R. IĮ „Variantas“ (toliau – ir ĮĮ „Variantas“)2002 m. deklaravo 3 982 514 Lt PVM permoką. Vilniaus AVMI atliko vidinius įskaitymus 7 824 Lt ir 3 065 Lt sumai, o likusią permoką (3 971 625 Lt) 2003 m. atsisakė grąžinti IĮ „Variantas“ savininkui. Pareiškėjai teigė, kad Inspekcija pažeidė Mokesčių administravimo įstatymą, nes po minėtų vidinių įskaitymų yra laikoma, kad valstybės institucija pripažino minėtą PVM permoką.

1996 metais pagal VSDF valdybos ir Vilniaus AVMI pareigūnų prašymus buvo uždėtas areštas J. R. IĮ „Variantas“, J. R. IĮ „Soltis“ (toliau – ir IĮ „Soltis“) ir O. R. reklamos ir informacijos biuro „Vilbri“ (toliau – ir Biuras „Vilbri“) banko sąskaitoms, todėl pareiškėjai J. R. ir O. R. nuo 2000 m. iki šiol neturi galimybės disponuoti net atkurtomis rublinių indėlių lėšomis bei negali normaliai gauti ir naudoti piniginių lėšų pagal Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos paskirtų neįgalumo pašalpų-pensijų prarastai sveikatai palaikyti. Nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2004 m. sausio 1 d. pagal VSDFV Vilniaus skyriaus vadovo sprendimą dėl IĮ „Soltis“ 5000 Lt skolos buvo uždėtas areštas prekėms (1991 porai riedučių) už 144 000 Lt (didmeninė kaina – 467 885 Lt). Pareiškėjų nuomone, prekių areštas šiai sumai buvo neproporcingas skolai. VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. sausio 1 d. areštą šioms prekėms panaikino, tačiau pareiškėjai negalėjo disponuoti turtu, nes prekėms pagal VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą areštą uždėjo antstolė. Dėl šių priežasčių pareiškėjai negalėjo disponuoti turtu ir vykdyti prievoles iki pat bankroto paskelbimo IĮ „Soltis“ (2005 m. birželio 9 d.). 2008 m. gegužės 28 d. iš IĮ „Soltis“ bankroto administratorės sužinojo, kad 2008 m. gegužės 28 d. kreditorių susirinkime VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė ir VMI atstovė priėmė sprendimą nurašyti 179 329, 94 Lt. ir pagal 2007 m. gegužės 21 d. UAB „Impeksservis“ ekspertizės aktą Nr. 99 utilizuoti nuo 1997 m. areštuotas prekes, kurių vertė 467 885 Lt. Pareiškėjų nuomone, valstybės institucijų atstovai (kreditoriai) siekė ne atgauti pinigines lėšas už skolą, o sužlugdyti šeimos verslą, palikti be pragyvenimo šaltinio, sužlugdyti sveikatą. Pareiškėjų šeima buvo palikta be galimybės disponuoti turtu, vykdyti prievoles, t. y.: be prekių, lėšų, PVM permokos, pajamų, įmokų pensijai, privalomo sveikatos draudimo įmokų, savininko įmokų, galimybės plėtoti verslą ir vykdyti įsipareigojimus. Tokiais valdžios institucijų atsakingų asmenų nesąžiningais, neproporcingais ir neatsakingais veiksmais dėl IĮ „Soltis“ areštuotų už skolą prekių ir paskelbto bankroto pareiškėjams buvo padaryta 2 098 604,55 Lt žala. Dėl valdžios institucijų neatsakingų veiksmų pareiškėjų šeima atsidūrė tokioje beviltiškoje padėtyje, kad negali nusipirkti vaistų, apmokėti tyrimų, oriai gyventi, yra pažeminti ir sužlugdyti, jaučia pastovų nerimą, neišgali įsigyti net būtiniausių dalykų pragyvenimui. Pareiškėjas J. R. negali pasidaryti net kraujo tyrimų, kuriuos jis privalo atlikti kas tris mėnesius onkologijos gydytojo nurodymu. Nuo 1996 m. iki šiol dėl atsakovų veiksmų pareiškėjai jaučia nervinę įtampą, pastovų stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą, paūmėjo O. R. ir J. R. neurologiniai susirgimai, padažnėjo stuburo ir kojų skausmai, todėl jiems padarytą neturtinę žalą vertina po 50 000 Lt, o V. R. – 25 000 Lt. (iš viso 120 000 Lt). Pareiškėjų teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius ir Vilniaus AVMI savo sprendimais jiems iš viso padarė 6 070 229,55 Lt (3 971 625 Lt + 2 098 604,55 Lt) turtinės žalos, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos žalą padariusių institucijų. Be to, pareiškėjai prašė priteisti 150 Lt žalą, kurią sudaro nuostoliai kuriuos patyrė dėl minėtų institucijų neteisėtų veiksmų (kelionės išlaidos į teisinės pagalbos tarnybą, pas advokatus, į bankus, VSDF valdybą, VMI, teismus, kt.)

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI – Vilniaus AVMI teisių perėmėja) (toliau – ir VMI), su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 48-50) paaiškino, kad IĮ „Variantas“ PVM permokos neturi, taigi pareiškėjai teismui pateikia žinomai melagingą informaciją. Pareiškėjo pateiktas teismui Mokesčių mokėtojo 2003 m. sausio 1 d. balansas nepatvirtina, kad IĮ „Variantas“ turėjo 3 971 625 Lt PVM permokos skundo pateikimo dieną, nes šiame dokumente tik pateikta mokesčių mokėtojo prievolių būsena minėtai datai, nevertinant vėliau įvykusių pokyčių. IĮ„Soltis“ Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą, pasibaigus bankroto procedūrai IĮ „Soltis“ 2011 m. sausio 11 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl išieškojimas iš šios įmonės nebevykdomas. Antstolių informacinės sistemos (Vieningas bylų sąvadas) duomenimis, įvairios antstolių kontoros vykdo išieškojimą iš IĮ „Variantas“, Biuro „Vilbri“ bei fizinių asmenų J. R. ir O. R. Išieškotojai šiose vykdomosiose bylose yra ne tik valstybė, kurią atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija, bet ir kiti minėtų fizinių ir juridinių asmenų kreditoriai: VSDF valdyba, DnB Nord bankas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato KP valdyba, AB „TEO LT“, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad būtent dėl Vilniaus AVMI pateiktų vykdomųjų dokumentų jie negali naudotis asmeninėse bankų sąskaitose esančiomis lėšomis. Taip pat nurodė, kad 3 971 625 Lt PVM permokos negrąžinimas nebuvo ir nėra neteisėtas Vilniaus AVMI ar VMI veiksmas, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokestinio patikrinimo metu (2003 m. sausio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 05-0224-884) Firmai „Variantas“ buvo papildomai apskaičiuota 3 983 122,76 Lt mokesčių. Savininkas J. R. pasinaudojo teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą. Nuo 2003 m. balandžio 23 d. iki 2004 m. gegužės 21 d. vyko mokestinis ginčas. Jam pasibaigus. įsigaliojo Vilniaus AVMI 2003 m. kovo 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 17-2-69 įsigaliojo, todėl 2004 m. gegužės 21 d. Firmos „Variantas“ 2002 m. balandžio mėn. deklaruota 3 971 625 Lt PVM permoka buvo įskaityta 3065 Lt deklaruotai už 2000 m. spalio mėnesį ir 3 979 449 Lt PVM, apskaičiuotai 2003 m. sausio 8 d. patikrinimo aktu, mokestinėms nepriemokoms padengti. Vilniaus AVMI, įskaitydama 3 982 514 Lt PVM permokos, veikė taip, kaip pagal įstatymus ir privalėjo veikti, todėl šis Vilniaus AVMI veiksmas negali būti laikomas neteisėtu. Pareiškėjai skunde nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus AVMI akto (3 971 625 Lt PVM permokos negrąžinimo) neteisėtumas yra konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi nei Vilniaus AVMI, nei VMI neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių veiksmų (CK 6.271 str.) veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimai, suformuluoti šios institucijos atžvilgiu, nepagrįsti ir atmestini.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 121-125) paaiškino, kad IĮ „Soltis“ Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka nuo 1999 metų nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, siekdamas užtikrinti valstybinio socialinio draudimo įsiskolinimo išieškojimą ir išieškoti įmokų įsiskolinimą, nuo 1999 metų taikė sankcijas, numatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Vadovaudamasis šio įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius kredito įstaigoms teikė vykdyti mokėjimo nurodymus nurašyti nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas iš draudėjo IĮ „Soltis“ sąskaitų. VSDFV Vilniaus skyrius 1999 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą Nr. 222 dėl 8 983,00 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimo iš IĮ „Soltis“, 1999 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 1239 dėl 5 442,00 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimo iš IĮ „Soltis“ ir šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolių kontorai prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo. Vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 2 punktu, VSDFV Vilniaus skyrius davė nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš IĮ „Soltis“. Vadovaudamasis Įmonių rejestro įstatymo 10¹ straipsnio nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 1999 m. rugsėjo 15 d. IĮ „Soltis“ pritaikė ūkinės-komercinės veiklos apribojimus – sustabdė muitinės procedūras ir įsigytų transporto priemonių valstybinę registraciją. Pareiškėjas J. R. ne kartą kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir į VSDF valdybą su prašymais dėl minėtų sankcijų, taikomų IĮ „Soltis“ panaikinimo, tačiau sankcijos nebuvo panaikintos, nes valstybinio socialinio draudimo įmokos nebuvo sumokėtos visiškai. J. R. ne kartą buvo siunčiami įpareigojimai sumokėti susidariusį valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą ir įspėjimai, kad nesumokėjus skolos bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2004 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo, jį keitusių, papildžiusių bei su juo susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios, Įmonių rejestro įstatymo 10¹ straipsnyje numatyti ūkinės-komercinės veiklos apribojimai IĮ „Soltis“ atžvilgiu nebuvo taikomi. 2005 m. sausio 1 d. IĮ „Soltis“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 42 199,00 Lt, todėl VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi J. R. IĮ „Soltis“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Spręsdami dėl IĮ „Soltis“ turto tolimesnio panaudojimo, įmonės kreditoriai 2008 m. gegužės 28 d. susirinkime nutarė nurašyti iš UAB „Grūstė“ gautas prekes 2 179,28 Lt sumai, nurašyti debitorines skolas 179 329,94 Lt sumai ir muitinės sandėlyje esančių riedučių nelaikyti firmos turtu. 2011 m. sausio 11 d. J. R. IĮ „Soltis“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. VSDFV Vilniaus skyrius, siekdamas užtikrinti IĮ „Soltis“ valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimą ir siekdamas šį įsiskolinimą išieškoti, taikydamas IĮ „Soltis“ ūkinės–komercinės veiklos apribojimus ir atstovaudamas šios įmonės bankroto procese, veikė įstatymų nustatytose ribose ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti žalos atsiradimą, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.). Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos atsiradimą, todėl jų reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog žalą patyrė dėl VSDF valdybos Vilniaus skyriaus bei kitų institucijų veiksmų 1991 – 2008 metais, nurodė, kad pareiškėjai yra praleidę 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės pareikšti. Todėl atsakovo atstovas prašė taikyti senaties terminą reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo ir šiuo pagrindu atmesti skundą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 76–77) paaiškino, kad VSDF valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai išieškant V. R. individualios įmonės skolą buvo vykdomi teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes neatitinka nė vienos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytų sąlygų. Be to, teismui nebuvo pagrindo spręsti VSDF valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų areštuojant draudėjo turtą ir atstovaujant bankroto procese, nes pareiškėjas nesilaikė sąlygos dėl privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 12 d. sprendimu (t. II, b. l. 29-36) pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad 2003 m. sausio 1 d. mokesčių mokėtojo balanse nurodyta J. R. mokslinės – gamybinės prekybinės firmos „Variantas“ 3 971 625 Lt permoka (t. I, b. l. 40). Atlikusi patikrinimą dėl Firmos „Variantas“ 2002 m. lapkričio 11 d. pateikto prašymo grąžinti fizinių asmenų pajamų (pelno) bei pridėtinės vertės mokesčio permokas, Vilniaus AVMI 2003 m. sausio 8 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 05-02-24-884, kuris buvo patvirtintas Vilniaus AVMI viršininko 2003 m. kovo 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 17-2-69 (t. I, b. l. 51-58). Patikrinimo metu, vadovaujantis tuo metu galiojusios Mokesčių administravimo įstatymo redakcijos 24 straipsnio nuostatomis, buvo patikrinti Firmos „Variantas“ sumokėti mokesčiai: už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. individualių pajamų mokestis nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d., PVM nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2000 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. balandžio 1 d., atsiskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Įmonės prašymas grąžinti 3 235 280 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (pelno) netenkintas, nes patikrinimo metu permoka nenustatyta. Mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 3 982 514 Lt PVM, 463,62 Lt privalomų sveikatos draudimo įmokų ir 145,14 Lt privalomų sveikatos draudimo įmokų delspinigių bei 81 Lt atsiskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti nepriemoka. Dėl šio patikrinimo metu apskaičiuotų įmokų pagrįstumo vyko mokestinis ginčas, kuriam pasibaigus, Vilniaus AVMI informavo Firmą „Variantas“ (2004 m. liepos 12 d. raštas Nr. (18.1-18)-3-2-20283 ir 2004 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. (14.3-14)-3-2-31375) dėl mokesčių skirtumo įskaitymo, t. y. pranešė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 punktu pareiškėjo įmonei susidariusiu 3 982 514 PVM skirtumu padengta 3 065 Lt deklaruoto PVM ir 2003 m. sausio 8 d. patikrinimo aktu papildomai apskaičiuoto 3 979 449 Lt PVM nepriemoka (t. I, b. l. 59-60).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pasibaigus mokestiniam ginčui Vilniaus AVMI 2003 m. kovo 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 17-2-69 įsigaliojo, todėl mokesčių administratorius 3 982 514 Lt deklaruotos PVM permokos pagrįstai įskaitė minėtoms PVM nepriemokoms (3 979 449 Lt ir 3 065 Lt) padengti, t.y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ir privalėjo veikti, todėl šis Vilniaus AVMI veiksmas negali būti laikomas neteisėtu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010 nurodyta, kad kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius (2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A555-1023/2010; taip pat žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-973/2010). Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytos nepriemokos susidarymą, todėl mokesčių administratorius turėjo teisinį bei faktinį pagrindą priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ir tuo pačiu, neturėjo pagrindo grąžinti pareiškėjo įmonei prašomos mokesčio permokos. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pateiktus išaiškinimus dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus dėl Firmos „Variantas“ priimtuose sprendimuose aiškiai nurodyti mokesčių paskaičiavimo teisiniai pagrindai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kadangi nepateikta nustatytoms aplinkybėms priešingų įrodymų. Mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus buvo išnagrinėtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis ginčų nagrinėjimo taisyklėmis, šiam ginčui pasibaigus įsigaliojo Vilniaus AVMI 2003 m. kovo 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 17-2-69 įsiteisėjo, pareiškėjas mokesčių administratoriaus veiksmų teismui neskundė, nors apie priimtą sprendimą, jo teisinį bei faktinį pagrindą buvo informuotas, todėl mokesčių administratorius 3 982 514 Lt PVM permokos, deklaruotos 2002 m. balandžio mėn., pagrįstai įskaitė 3 979 449 Lt mokestinei nepriemokai, apskaičiuotai mokestinio patikrinimo metu, padengti. Naujų duomenų, kurie leistų vertinti situaciją kitaip, nei ji buvo įvertinta ginčijamu laikotarpiu, nenustatyta, todėl teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 3 971 625 Lt PVM permoką.

Šalies argumentai

Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems 2 098 604,55 Lt turtinės žalos atlyginimą už IĮ „Soltis“ pinigų nurašymą, prekių utilizavimą, PVM negrąžinimą į IĮ „Soltis“ sąskaitą ir priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDF valdybos ir Vilniaus AVMI pareiškėjams 125 000 Lt neturtinės žalos ir 150 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentus palūkanų ir 5 procentus delspinigių nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pritaikant žalos indeksavimą priteistai sumai pagal Vyriausybės nutarimą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VSDF valdybos Vilniaus skyrius dėl valstybino socialinio draudimo įmokų nemokėjimo, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, taikė sankcijas pareiškėjo IĮ „Soltis“, šių sprendimų pagrindu pradėti privalomų įmokų išieškojimo vykdymo veiksmai, apie juos informuojant IĮ „Soltis“; o vadovaujantis Įmonių rejestro įstatymo 10¹ str. nuostatomis nuo 1999 m. rugsėjo 15 d. taikė ūkinės – komercinės veiklos apribojimus (t. I, b. l. 126-141). Nuo 2004 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo pakeitimams, Įmonių rejestro įstatymo 10¹ straipsnyje numatyti ūkinės-komercinės veiklos apribojimai IĮ „Soltis“ atžvilgiu nebetaikyti (t. I, b. l. 38, 143). Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas taip pat nustatė, kad antstoliai vykdo išieškojimus iš skolininkų: Firmos „Variantas“, Biuro „Vilbri“, IĮ „Soltis“ ir iš pareiškėjo J. R. kreditoriams VSDF valdybos Vilniaus skyriui, valstybei, Vilniaus AVMI, Vilniaus miesto KP, DnB Nord bankui, Teo LT, AB (t. I, b. l. 60-72).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi ABTĮ 15 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis.

CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas nusprendė, kad pareiškėjų argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo neatitinka teismų praktikos ir tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė, dėl kokių konkrečiai atsakovų neteisėtų veiksmų, aktų, sprendimų jie patyrė žalą, nepateikė šių sprendimų neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pareiškėjų pareiškime nurodytos aplinkybės, susijusios su IĮ „Soltis“ bankroto procedūromis ir kitais klausimais, jau buvo išnagrinėtos (t. I, b. l. 153-169). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįsti, todėl atmestini. Atsakovai skundžiamus veiksmus atliko įgyvendindami jiems įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir nustatytų veiksmų įgyvendinimo terminų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jie kokiais nors veiksmais galėjo pažeisti pareiškėjų teises ir teisėtus interesus.

Atsakovo atstovas VSDF valdybos Vilniaus skyrius prašė taikyti ieškinio senaties terminą dėl turtinės ir neturtinęs žalos priteisimo, kadangi skundas pateiktas praleidus įstatyme numatytam trijų metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu pareiškėjų skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A6-317/2007, A39-2025/2008) yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymo terminus, ir į tai, kaip nurodo pareiškėjas, jog žalą patyrė 1991–2008 metais, teismas pripažino, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kadangi jie pareikšti praėjus trejiems metams, o atnaujinti nurodyto termino pareiškėjai neprašė bei nepateikė termino praleidimą dėl svarbių priežasčių pagrindžiančių įrodymų.

Teismas vadovavosi ABTĮ 57 straipsniu, kuris reikalauja, kad pareiškėjas skunde nurodytas aplinkybes pagrįstų rašytiniais įrodymais. Pareiškėjai teismui nepateikė tokių įrodymų ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių jų išreikštų reikalavimų pagrįstumą. Atsakovai, atlikdami jiems pavestas funkcijas, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, be to, kreipdamiesi dėl žalos atlyginimo, pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą, todėl tenkinti pareiškėjų reikalavimus dėl PVM permokos grąžinimo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nėra teisinio pagrindo.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III.

Pareiškėjai J. R., O. R. ir V. R. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 41-42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad šiuo atveju yra pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, numatytas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte, kuriame numatyta, kad sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriems nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjai teismo posėdžio metu norėjo apginti jų pažeistas teises, turtinį interesą, pageidavo pateikti naujų įrodymų, tačiau dėl teismo sprendimo nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant neteko šios galimybės. Pareiškėjas J. R. pats ir kaip O. R. ir V. R. įgaliotas atstovas du kartus teikė teismui prašymus atidėti teismo posėdžius dėl objektyvių priežasčių (ligos) ir pridėjo tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nurodytas priežastis turėjo pripažinti svarbiomis neatvykimo į teismo posėdį priežastimis ir atidėti teismo posėdį. Teismas buvo nesąžiningas, nepaisant to, kad buvo informuotas laiku ir pateikti pateisinančių priežasčių įrodymai. Apeliantų teigimu, apie paskirtą teismo posėdį nebuvo pranešta. Teismas tinkamai neinformavo pareiškėjų ir advokato apie teismo posėdžio laiką ir vietą, pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą bei šalių procesines teises, atėmė galimybę pareiškėjams ginti savo interesus teisme. Pareiškėjas J. R. prašė pateikti šaukimus, raštu informuoti dėl posėdžio datos ir laiko pakeitimo, priimti teismo nutartį, todėl nesulaukęs iš teismo jokio atsakymo, pagrįstai manė, kad apie naują posėdžio laiką bus informuotas paskyrus naują datą ir laiką. Remdamiesi šiais argumentais, apeliantai teigia, kad teismo sprendimo priėmimas jiems nedalyvaujant yra neobjektyvus ir neteisėtas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 48-49) nurodo, kad teismas 2013 m. sausio 24 d. posėdyje nagrinėdamas bylą pareiškėjams nedalyvaujant, ABTĮ normų nepažeidė. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjų ar advokato neatvykimo į teismo posėdį svarbias priežastis. Teismo posėdžiai pareiškėjų ar jų atstovo prašymų buvo atidėti ne vieną kartą, todėl pareiškėjai turėjo visas galimybes ir pakankamai laiko teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius skunde nurodytas aplinkybes. Atsakovo atstovo nuomone, teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 52-53) nurodo, kad pareiškėjui ir jo atstovui buvo tinkamai pranešta apie 2013 m. sausio 24 d. teismo posėdį. 2012 m. gruodžio 3 d. teismo posėdyje kito posėdžio data buvo suderinta su pareiškėju J. R. ir paskirta atsižvelgiant į jo advokato prašymą. Atkreipia dėmesį į proceso dalyvių pareigą naudotis savo teisėmis sąžiningai, taip pat į tai, kad pareiškėjų ir atstovo prašymais teismo posėdžiai jau buvo atidėti keturis kartus. Mano, kad teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė teisingas išvadas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 50-51), atsižvelgdama į ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje bei 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, VSDF valdyba teigia, kad pareiškėjams apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Tai patvirtina teismui pateiktas prašymas atidėti teismo posėdį. ABTĮ nenustato teismui pareigos pakartotinai informuoti pareiškėją apie teismo posėdžio datą ir laiką, jei pareiškėjas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, o teismas nusprendė netenkinti prašymo. Pareiškėjo teiginys, esą buvo pažeistos jo teisės, nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje apeliacine tvarka administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjų J. R., O. R. ir V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir VSDF valdybos Vilniaus skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas vieninteliu argumentu, nurodoma, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjai remiasi ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuriame numatytas sprendimo negaliojimo pagrindas - pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriems nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Pareiškėjai jų procesinių teisių pažeidimu nurodo aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 24 d. teismo posėdyje išnagrinėjo bylą jiems ir advokatui nedalyvaujant ir teismui nepranešus apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą turi būti nustatyta, ar pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nagrinėti bylą pareiškėjams nedalyvaujant, tinkamai taikė procesinės teisės normas.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. sausio 24 d. 9.00 val. posėdis buvo paskirtas 2012 m. gruodžio 3 d. teismo posėdyje atidedant bylos nagrinėjimą (II t., 16). Šis teismo posėdis buvo atidėtas atsižvelgus į pareiškėjo J. R. advokato P. V. prašymą ir pateiktą medicininę pažymą, kad jis serga ir 2012 m. gruodžio 3-5 d. negali atvykti į teismą (II t., b. l. 2-3). Šiame prašyme advokatas išvardijo tas 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesio dienas, kuriomis dėl užimtumo kitose bylose ir kitų priežasčių (kelionių) negalės dalyvauti šioje administracinėje byloje, todėl prašė nurodytomis dienomis neskirti teismo posėdžio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šį prašymą ir kitą teismo posėdį paskyrė 2013 m. sausio 24 d. (ši diena advokato prašyme nebuvo priskirta prie užimtų). Pagal bylos nagrinėjimo atidėjimo dieną galiojusias procesinės teisės normas, teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, turi paskirti kito teismo posėdžio laiką ir apie tai pasirašytinai paskelbti atvykusiems asmenims (ABTĮ 80 str. 2 d.). Atidėjus bylos nagrinėjimą ir kartu paskiriant kitą teismo posėdžio laiką ir vietą, apie tai pasirašytinai paskelbiama atvykusiems asmenims. Kitiems proceso dalyviams, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą nepaskiriant kito teismo posėdžio laiko ir vietos, apie posėdį gali būti pranešama teismo pranešimais be grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas. Pranešimo turinys turi atitikti šaukimo rekvizitus. Pranešimai pristatomi paštu ar per kurjerius, o šio straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje. Pranešimo išsiuntimas arba paskelbimas specialiame interneto tinklalapyje prilygsta šaukimo įteikimui ir laikoma, kad minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 4 d.).

Byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad pirmosios instancijos teismas, 2012 m. gruodžio 3 d. posėdyje atidėjęs bylos nagrinėjimą, proceso dalyviams apie kito teismo posėdžio laiką ir vietą pranešė nepažeisdamas ABTĮ 73 straipsnių 4 dalies ir 80 straipsnio 2 dalies reikalavimų. 2012 m. gruodžio 3 d. posėdyje dalyvavusiems proceso dalyviams, tarp jų pareiškėjui J. R., apie kito teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešė pasirašytinai (II t., 17 b. l.). Advokatui buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 3 d. teismo pranešimas (II t., 19 b. l.). Byloje esančios teismo šaukimų grąžinamosios dalys patvirtina, kad visiems pareiškėjams buvo pranešta teismo šaukimais (II t., b. l. 20-22), kurie įteikti nepažeidžiant įteikimo tvarkos ir termino (ABTĮ 73 str. 2 d., 75 str.). Pareiškėjui J. R. apie 2013 m. sausio 24 d. 9.00 val. teismo posėdį teismas pranešė net dviem būdais (pasirašytinai po 2012 m. gruodžio 3 d. posėdžio ir teismo šaukimu). Minėta bylos medžiaga paneigia apeliacinio skundo argumentus, esą apie 2013 m. sausio 24 d. 9.00 val. teismo posėdžio laiką ir vietą nebuvo pranešta tinkamai. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų prasme nebuvo procesinių kliūčių 2013 m. sausio 24 d. posėdyje nagrinėti bylą. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo J. R. prašyme atidėti bylos nagrinėjimą ir apie paskirtą posėdį pranešti raštu, ABTĮ 78 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų prasme nėra reikšminga ir nėra pagrindas taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Proceso dalyvių raštu ar žodžiu pareikštus prašymus, tarp jų ir prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, teismas nagrinėja ir išsprendžia teismo posėdžio įžanginėje dalyje (ABTĮ 82 str.3,5 d.). Jei teismas nutaria patenkinti prašymą proceso dalyvio, kuris prašymą atidėti bylos nagrinėjimą pateikė raštu ir neatvyko į teismo posėdį, ir atideda bylos nagrinėjimą, tokiam proceso dalyviui apie kito posėdžio laiką ir vietą teismas privalo pranešti ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. teismo pranešimais, nepaisant to, ar proceso dalyvis to prašo, ar ne (ABTĮ 73 str. 4 d.). Jei proceso dalyvio prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nepriklausomai nuo to, ar prašymą pateikęs proceso dalyvis atvyko į teismo posėdį, ar ne, netenkinamas, teismas nagrinėja bylą (ABTĮ 78 str.1 ir 3 d.). Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 24 d. posėdyje, išnagrinėjęs pareiškėjo J. R. 2013 m. sausio 3 d. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, ir turėdamas duomenis apie tai, kad visiems bylos proceso dalyviams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, nutarė šio prašymo netenkinti ir nagrinėti bylą šiame posėdyje.

Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos. Bylos proceso dalyvio prašymas atidėti bylos nagrinėjimą teismui nėra privalomas. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti tokio prašymo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija 2013 m. sausio 24 d. posėdyje išnagrinėjo 2013 m. sausio 3 d. gautą pareiškėjo J. R. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir nutarė netenkinti šio prašymo motyvuodama tuo, kad nepateikti įrodymai, patvirtinantys svarbias neatvykimo priežastis, be to, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas jau keturis kartus. Pareiškėjo J. R. prašymas (II t., b. l. 23-24) atidėti bylos nagrinėjimą 2013 m. vasario mėnesio antrajai pusei buvo grindžiamas tuo, kad jis gydo ir protezuoja dantis, odontologas 2013 m. sausio 7 d. 13.00 val. paskyrė operaciją, po to dantų tvarkymui dar reikės atitinkamo laiko, todėl pareiškėjas negalės dalyvauti teismų posėdžiuose nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 10 d. Pareiškėjas prie prašymo pateikė lapelį, kuriame yra tik gydytojo spaudas „Gyd. od. (vardas ir pavardė nurodyti)“ bei įrašas „pirmad. 01.07.13.00 val.“. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo J. R. prašymo su tokiu priedu, kuris negali būti prilygintas oficialiai medicininei pažymai, patvirtinančiai asmens negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje, pagrįstai nepripažino pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad kitų dokumentų ir kitų proceso dalyvių, tarp jų advokato, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą teisėjų kolegija iki 2013 m. sausio 24 d. 9.00 val. posėdžio nebuvo gavusi. Pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad buvo gautas advokato P. V. prašymas atidėti teismo posėdį dėl jo ligos, su 2013 m. sausio 24 d. teismo posėdžiu nesusijusi, nes advokatas prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos ir medicininę pažymą buvo pateikęs dėl 2012 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio (II t., b.l.2-3), kuriame bylos nagrinėjimas buvo atidėtas atsižvelgiant į advokato nurodytas datas.

Apeliacinio skundo teiginius, esą teismui išnagrinėjus bylą pareiškėjams ir atstovui nedalyvaujant, buvo pažeista pareiškėjų teisė pateikti naujus įrodymus, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus, nes pareiškėjai šio savo teiginio nepagrindė konkrečiais argumentais ir nepateikė apeliacinės instancijos teismui prašymo prijungti įrodymus ir įrodymų, kurių jie negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui būtent dėl tos priežasties, kad 2013 m. sausio 24 d. teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta jiems nedalyvaujant. Pagal ABTĮ nuostatas bylos proceso dalyviai įrodymus pirmosios instancijos teismui, kurių nepateikė kartu su skundu (prašymu) ar atsiliepimu į skundą (prašymą), gali pateikti ne tik teismo posėdyje, bet ir iki teismo posėdžio pateikdami rašytinį prašymą dėl įrodymų prijungimo. Byloje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas pagal posėdžiuose dalyvavusio pareiškėjo J. R. ir atstovaujančio advokato įvairius prašymus buvo atidėtas net keturis kartus, todėl įrodymų teikimo prasme pareiškėjams buvo suteikta pakankamai laiko. Bylos proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 142 straipsnio 7 dalies nuostatas ir jomis remiantis naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą ir materialinės teisės normų taikymo aspektais. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją pagal kurią atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog pareiškėjai savo skunde suformulavo reikalavimą dėl PVM permokos priteisimo, tačiau iš skundo turinio ir skundo pagrindo (nurodomi CK 6.271, 6.249 ir 6.250 straipsniai), matyti, kad ginčas šiuo aspektu yra dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas vertino iš esmės tinkamai, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo jų nevertina. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, kad Vilniaus AVMI, įskaitydama Firmos „Variantas“ 2002 m. balandžio mėn. deklaruotą 3 982 514 Lt PVM permoką nustatytoms PVM nepriemokoms padengti, veikė taip, kaip pagal įstatymu privalėjo veikti. Tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad nėra viešosios atsakomybės pagrindinės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Mokesčių administravimo įstatymas numatė ir numato mokesčių permokos įskaitymą mokestinėms nepriemokoms padengti (MAĮ 87 str.). Byloje nustatyta, kad Firmos „Variantas“ deklaruotos PVM permokos įskaitymą mokesčių administratorius atlikto teisės aktų nustatyta tvarka atlikęs Firmos „Variantas“ prašymo grąžinti deklaruotą PVM permoką pagrįstumo patikrinimą (Vilniaus AVMI 2003 m. sausio 8 d. patikrinimo aktas Nr.05-02-24-884) ir tik po to, kai įsigaliojo Vilniaus AVMI 2003 m. kovo 20 d. sprendimas Nr.17-2-69 dėl Vilniaus AVMI 2003 m. sausio 8 d. patikrinimo akto Nr.05-02-24-884 tvirtinimo. Firma „Variantas“ Vilniaus AVMI 2003 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 17-2-69 pagal Mokesčių administravimo įstatymo nustatytas mokestinių ginčų procedūras neskundė Mokestinių ginčų komisijai ir teismui. Tai Mokesčių administravimo įstatymo prasme reiškia, kad mokestinis ginčas vyko tik dėl minėto patikrinimo akto, kuriuo buvo apskaičiuota 3 979 449 Lt PVM nepriemoka, ir baigėsi Vilniaus AVMI patvirtinus patikrinimo aktą. Pasibaigus mokestiniam ginčui mokesčių administratorius įskaitydamas deklaruotą mokestinę permoką nustatytai mokestinei nepriemokai padengti atliko Mokesčių administravimo įstatyme numatytą veiksmą, t.y. elgėsi teisėtai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad sprendžiant ginčus dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, nenustačius civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminės sąlygos – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjimas neturi teisinės prasmės, nes nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlygos, viešoji atsakomybė negalima (LVAT 2013 m. birželio 14 d. nutartis Nr. A575-1731/2013, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. A502-241/2012 ir kt.). Nenustačius Vilniaus AVMI (VMI) neteisėtų veiksmų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos valstybę dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) atstovaujančios institucijos – VSDFV Vilniaus skyriaus – reikalavimą taikyti ieškinio senatį pagrįstai taikė pareiškėjų reikalavimams dėl žalos atlyginimo ta apimtimi, kuria reikalavimai dėl žalos atlyginimo kildinami iš šios institucijos neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui argumentų matyti, kad pareiškėjai žalą kildina iš įvairių VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, pradedant nuo 1997 m. sausio 1 d. (arešto prekėms uždėjimo) ir baigiant 2008 m. gegužės 28 d. (informacijos gavimu iš ĮĮ „Soltis“ bankroto administratorės apie 2008 m. gegužės 28 d. kreditorių susirinkime VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI pasiūlytus sprendimus dėl prekių utilizavimo ir kt.). Pagal skunde išdėstytas aplinkybes net ir skaičiuojant nuo skunde nurodytos datos (2008 m. gegužės 28 d.) trejų metų ieškinio senatis reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti yra pasibaigęs (skundas teismui pateiktas 2012 m. vasario 20 d.).

Minėta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė taikyti ieškinio senatį. Todėl pareiškėjų reikalavimui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kuri kildinama iš šios institucijos neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismui pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti praleistą terminą.

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti nagrinėjamu atveju taikė pagrįstai.

Pareiškėjų reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių išvestiniai iš pagrindinių reikalavimų. Teismui atmetus pagrindinius skundo reikalavimus, išvestiniai reikalavimai atmetami vien šiuo pagrindu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. R. (J. R.), O. R. ir V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas