Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens G. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. I. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja K. I. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB ,,Lideres“ ir nustatyti 500 Eur (plius PVM) bankroto administravimo išlaidoms, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo sąmatą.

Pareiškėja nurodė, kad 2002-08-26 kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš Danske Bank A/S filialo paėmė 78 197,20 Eur paskolą ir 2007-05-30 Kreditavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš AB DNB Nord banko 215 477,29 Eur paskolą asmeniniams poreikiams ir nekilnojamajam turtui pirkti. Jos nemokumą sukėlė ištikusi finansinė krizė, kilo sunkumų mokėti paskolas, nekilnojamasis turtas nuvertėjo, nuo 2009 metų pareiškėja su pertraukomis buvo vaiko priežiūros atostogose, kadangi per tą laiką pagimdė tris vaikus, prarado galimybę vykdyti paskolos sutarčių sąlygas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimu iš pareiškėjos G. D. naudai priteista 111 040,32 Eur suma. Pareiškėja skolinga UAB „Vilniaus energija“, UAB „Gelvora“, antstoliams pagal vykdomuosius dokumentus. Pareiškimo pateikimo dienai bendra turimų finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra pradelsti, suma (įskaitant vykdymo išlaidas) buvo 543 831,21 Eur. Per mėnesį būtiniausių asmeninių poreikių tenkinimui vidutiniškai reikalinga skirti: vaikų darželio apmokėjimui apie 160 Eur, būsto nuomai 50 Eur, komunalinėms paslaugoms už vandenį bei elektrą apie 140 Eur, maistui visai šeimai vidutiniškai 420 Eur, kitoms kasdienėms išlaidoms 120 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi prašymą tenkino, iškėlė K. I. bankroto bylą, paskyrė bankroto administratoriumi UAB ,,Lideres“, nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojant nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos, patvirtino 500 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį K. I. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, patvirtino 500 Eur (plius PVM) lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, nustatė, kad bankroto administratorius UAB ,,Lideres“ plano projektą teismui tvirtinti turi pateikti per 4 mėnesius nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Teismas vertino, kad pagal pareiškėjos pateiktus rašytinius duomenis, šiuo metu jos įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro apie 500 000,00 Eur ir viršija Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytą dydį – 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pareiškėjos įsipareigojimų dydį kreditoriams, sutiko su pareiškėjos atstovo pozicija, jog net tuo atveju, jeigu 2004-10-04 sudaryta paskolos sutartis būtų nuginčyta ar Trakų rajono apylinkės teismas G. D. ieškinį tenkintų, pareiškėjos įsipareigojimų suma kreditoriams vis tiek viršytų Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytą dydį. Pareiškėja pagal jos turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, nes ieškovės nuosavybės teise valdomo turto bei gaunamų pajamų nepakanka sumokėti skolas kreditoriams ir net tuo atveju, jeigu pareiškėja gautų vidutį darbo užmokestį, jo vis tiek objektyviai nepakaktų įsiskolinimams per protingą terminą padengti, todėl ji yra nemoki.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo G. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį ir perduoti bankroto bylos pareiškėjai K. I. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja yra nesąžininga, kadangi ji neįvykdė pareigos pranešti savo kreditoriui G. D. apie ketinamą inicijuoti savo bankroto bylą, o teismui nurodė tikrovės neatitinkančius su tuo susijusius duomenis bei jį suklaidino.

Pareiškėja sudarė daug sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, ir tokiu būdu sąmoningai tapo nemokia, o apie šį faktą teismui pateiktame pareiškime nutylėjo. Ginčo dėl to, jog visi šie sandoriai buvo sudaryti 2008-2010 metų laikotarpiu, nėra, tačiau darant išvadas dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo turėjo būti išanalizuotos ir įvertintos ir kitos su šių sandorių sudarymu susijusios aplinkybės, kurios nepatenka į nurodytą laikotarpį. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjos (ne)sąžiningumo turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad: ginčijamų sandorių pagrindu pareiškėjos gautos piniginės lėšos iki šiol nėra panaudotos atsiskaitymui su G. D. ir kitais kreditoriais; pareiškėja iki šiol nesiėmė absoliučiai jokių priemonių iš savo draugų susigrąžinti nuo kreditorių paslėptą brangų nekilnojamąjį turtą bei panaudoti jį atsiskaitymui su savo kreditoriais.

Pareiškėja po 2008-2010 metų laikotarpiu sudarytų sandorių iki pat kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąmoningai nesiėmė jokių priemonių gauti daugiau oficialių pajamų, kurias būtų buvę galima nukreipti atsiskaitymui su kreditoriais, bei neketina to daryti ir ateityje.

Pareiškėjos būtinosios mėnesinės išlaidos viršija pareiškėjos oficialiai gaunamas pajamas, kas patvirtina pareiškėjos nesąžiningumą, nes nemokaus asmens mėnesinės išlaidos negali būti didesnės nei jo kas mėnesį gaunamos pajamos.

Nebuvo atsižvelgta ir į tai, jog pareiškėja, kreipdamasi į teismą su pareiškimu, jame nurodė tik 2004-10-04 tarp pareiškėjos ir G. D. sudarytą paskolos sutartį, kurioje nurodyta pinigų suma G. D. yra priteista Vilniaus apygardos teismo 2012-03-07 preliminariu sprendimu, tačiau nutylėjo, jog 2006-07-20 paskolos sutartimi, kurios nuorašas buvo pateiktas į bylą kartu su G. D. atsiliepimu, pareiškėja iš G. D. papildomai dar pasiskolino 28 093,14 Eur sumą. Pastaroji pareiškėjos nutylėta aplinkybė yra dar vienas pareiškėjos nesąžiningumą patvirtinantis faktas.

Pareiškėja K. I. pateiktu atsiliepimu prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

G. D. buvo tinkamai informuotas apie inicijuojamą bankroto bylą, tai patvirtina teismui pateikti įrodymai: 2015-04-13 pranešimas ir AB Lietuvos pašto kvitas.

Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo kreditoriais buvo nurodyti tie asmenys, kurie pareiškėjai tuo metu buvo žinomi, kaip jos kreditoriai: AB Danske bankas, NORD bankas ir G. D.. Teismas priėmęs mano pareiškimą, įpareigojo pranešti ir kitiems asmenims, kuriuos pagal teismui prieinamas duomenų bazes teismas identifikavo, kaip pareiškėjos kreditorius.

Apelianto nurodomi žemės sklypų pardavimo sandoriai buvo sudaryti 2008-2010 metais. Šie sandoriai yra sudaryti prieš 5-7 metus iki pareiškimo pateikimo. 2008-11-07 žemės sklypą ji padovanojo savo motinai, atsiskaitydama jai už suteiktą skolą. 2009-2010 metais ji pardavė 3 žemės sklypus, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais E. Č., R. E., V. S. taip pat turėtų pinginių lėšų mokėti įmokas kitiems kreditoriams (bankams) už paskolas ir galėtų maitinti savo vaikus. Tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryti minimi sandoriai, G. D. nebuvo pareiškėjos kreditorius. G. D. nurodoma 2004-10-04 paskolos sutartis buvo fiktyvus dokumentas, kurį ji pasirašė įkalbėta G. D., kad jam tokį dokumentą reikia parodyti jį finansuojančiam bankui.

Pakruojis, kuriame, ji gyvena, yra kaip mažas miestelis, kuriame darbo pasiūla nėra didelė ir rasti darbą, turint tris mažamečius vaikus ir 6 metus atitrūkus nuo darbinės veiklos, yra sudėtinga. Mano, kad paaugus vaikams galės dirbti visą darbo dieną ir uždirbti didesnes pajamas. Nurodo, kad ji šiuo metu dirba dviejose darbovietėse taip pat ir jos sutuoktinis gauna darbo užmokestį ir prisideda prie šeimos poreikių tenkinimo. Šeima susideda iš 5 asmenų, todėl teismo nustatyta 500,00 Eur kiekviena mėnesį reikalingų lėšų suma būtiniesiems poreikiams tenkinti yra adekvati ir pagrįsta.

Pareiškėja nepripažįsta 28 093,14 Eur skolos apeliantui, todėl ir savo pareiškime teismui jos nenurodė. Teismas savo nutartimi nustatė 30 dienų terminą kreditoriams savo reikalavimams pateikti ir jeigu apeliantas teiks tokį reikalavimą, pareiškėja jį ginčys. Ta aplinkybė, kad ji nepripažįsta skolos apeliantui, neleidžia daryti išvados, kad ji elgiasi nesąžiningai.

Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ pateiktu atsiliepimu prašo tenkinti atskirąjį skundą. Nurodo, kad palaiko atskirojo skundo argumentus.

Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ pateiktu atsiliepimu prašo tenkinti atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas analogiškais atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl dėl jų pakartotinai pasisako tiek, kiek šios aplinkybės susijusios su atskirojo skundo argumentais. Byloje nustatyta, kad pareiškėja K. I. yra nemoki. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalį, kadangi pareiškėjos įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro apie 500 000,00 Eur ir viršija Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytą dydį – 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla dėl 2004-10-04 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, pagal kurią 2012-01-04 buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo preliminarus sprendimas dėl 111 040,32 Eur sumos priteisimo iš pareiškėjos G. D. naudai. Trakų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama byla dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kuria trečiasis asmuo G. D. siekia pripažinti negaliojančiais 2008-2009 m. pareiškėjos sudarytus nekilnojamojo turto sandorius ir taikyti restituciją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net tuo atveju, jeigu 2004-10-04 sudaryta paskolos sutartis būtų nuginčyta ar Trakų rajono apylinkės teismas G. D. ieškinį tenkintų, pareiškėjos įsipareigojimų suma kreditoriams vis tiek viršytų FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą dydį. Skundžiamoje teismo nutartyje yra detaliai aptartas pareiškėjos turimas turtas, iš jo, atsižvelgiant į pareiškėjos turimus kreditorinius reikalavimus, matyti, kad pareiškėjos turto ir gaunamų pajamų nepakaktų padengti skoloms, todėl pareiškėja yra nemoki.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta išimtis šio principo ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjos nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvus bei subjektyvus kriterijus.

Apeliantas nurodo, kad pareiškėja buvo nesąžininga, kadangi jo tinkamai neinformavo apie ketinimą inicijuoti bankroto procesą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka. Iš pareiškėjos pateikto 2015 m. balandžio 13 d. pranešimo, AB Lietuvos pašto kvito, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties matyti, jog G. D. buvo informuotas apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą pareiškėjai žinomu ir gyventojų registre deklaruotu apelianto gyvenamosios vietos adresu. Apeliantas nurodo, kad šiame registruotame laiške buvo ne pareiškėjos pranešimas G. D. apie ketinamą inicijuoti bankroto bylą, o pareiškėjos pasiūlymas G. D. užbaigti Trakų rajono apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme vykstančius teisminius ginčus taikiai, šalims atsisakant šiose bylose pareikštų reikalavimų bei pareiškėjai sumokant G. D. protingą pinigų sumą, taip pat pateikė šį raštą kartu su atskiruoju skundu. Tuo tarpu pareiškėja nurodo, kad minėtas raštas apeliantui siųstas anksčiau paprastu, o neregistruotu laišku. Kadangi net išsiuntus registruotą laišką nėra galimybės matyti, kokie konkrečiai dokumentai buvo tą dieną išsiųsti, o apeliantas galėjo pridėti anksčiau gautą raštą, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įprastai registruotu paštu siunčiamas pranešimas apie ketinimą inicijuoti bankroto procesą, o ne visi pavieniai raštai, vertina, kad pareiškėja visomis įmanomomis priemonėmis įrodė, kad tinkamai informavo apeliantą.

Apeliantas pareiškėjos nesąžiningumą grindžia 2008-2010 metų laikotarpiu pareiškėjos sudarytais sandoriais, kurie pažeidė kreditorių teises. Dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėja kreipėsi į teismą 2015 m. rugsėjo mėnesį, taigi apelianto nurodyti sandoriai yra sudaryti ne paskutinių trijų metų laikotarpiu iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, o žymiai anksčiau. Byloje nustatyta, kad paskolų gavimo metu pareiškėja dirbo, gavo pakankamas pajamas (I t. 67-70 b. l.). 2002 metais pareiškėja ėmė būsto kreditą, kitus kreditus ėmė verslui plėtoti. Nustatyta, kad pareiškėja buvo UAB „Žemė Lietuvoje“ viena iš įkūrėjų, ji kartu su tuometiniu draugu G. D. vystė nekilnojamojo turto verslą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad bylos duomenimis matyti, jog pareiškėjai ne kartą pinigines lėšas pervedė apeliantas G. D., nurodant mokėjimo paskirtį paskolos grąžinimas, todėl G. D. žinojo apie pareiškėjos paskolas tuo metu ir padėjo jas dengti. Pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė bankų suteiktas kreditų sumas pareiškėjai, tai, kad kreditai buvo užtikrinti pareiškėjos nekilnojamojo turto įkeitimu. Kaip jau minėta, Trakų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama byla dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kuria G. D. siekia pripažinti negaliojančiais 2008-2009 m. pareiškėjos sudarytus nekilnojamojo turto sandorius ir taikyti restituciją. Šie sandoriai nepatenka į paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo laikotarpį, todėl jie nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai. Nekilnojamąjį turtą pareiškėja pardavė sudarydama notarine tvarka pirkimo-pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad bankroto administratorius, pareiškėjos bankroto metu nustatęs, kad pareiškėja buvo nesąžininga, turės teisę kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pareiškėja po 2008-2010 metų laikotarpiu sudarytų sandorių iki pat kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąmoningai nesiėmė jokių priemonių gauti daugiau oficialių pajamų, kurias būtų buvę galima nukreipti atsiskaitymui su kreditoriais, bei neketina to daryti ir ateityje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2009-04-21 iki 2012-02-13 bei nuo 2014-01-06 iki 2015-10-14. Pareiškėja nuo 2004-07-23 iki 2012-02-13 dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2008-07-01 iki 2015-10-17 dirbo (duomenys neskelbtini). Nuo 2013-04-17 pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini) 2 val. per dieną, gauna apie 100,00 Eur darbo užmokestį, o nuo 2016-03-07 pareiškėja įsidarbino ir (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teisme detaliai aptartos pareiškėjos gautos pajamos, pagrįstai nustatyta, kad kreditų išdavimo laikotarpiu pareiškėjos pajamos buvo pakankamos kreditams gauti, vėliau jos kito, mažėjo. Teismas atkreipia dėmesį, kad geriau apmokamą darbą susirasti pareiškėjai šiuo metu apsunkina tai, kad ji gyvena nedideliame mieste – (duomenys neskelbtini), taip pat augina tris mažus vaikus (V. M. K., gim. (duomenys neskelbtini), E. K., gim. (duomenys neskelbtini), M. K., gim. (duomenys neskelbtini)). Įvertinus šias faktines aplinkybes nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja sąmoningai ir akivaizdžiai, turėdama galimybių, negerino savo finansinės padėties. Aplinkybės, kad pareiškėja dirba pas vyrą ir savo draugę, savaime nereiškia pareiškėjos nesąžiningumo. Atkreiptinas dėmesys, kad moteriai, turinčiai tris mažamečius vaikus, galimybės rasti darbą yra ribotos.

Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad ji 28 093,14 Eur skolos apeliantui nenurodė ne todėl, kad būtų nesąžininga, o todėl, kad šios skolos ji nepripažįsta. Teismas savo nutartimi nustatė 30 dienų terminą kreditoriams savo reikalavimams pateikti ir apeliantas šia teise gali pasinaudoti.

Apeliantas teigia, kad pareiškėjos būtinosios mėnesinės išlaidos viršija pareiškėjos oficialiai gaunamas pajamas, todėl tai patvirtina pareiškėjos nesąžiningumą, nes nemokaus asmens mėnesinės išlaidos negali būti didesnės nei jo kas mėnesį gaunamos pajamos. Apeliacinis teismas nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Pažymėtina, kad teismas fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje neturi vertinti kokiomis proporcijomis ateityje bus dengiami kreditorių reikalavimai iš pareiškėjų turto ar pajamų, nes ši aplinkybė vertinama po bankroto bylos iškėlimo, plano tvirtinimo metu. Akivaizdu, kad teismas nesutikdamas su pasiūlytu planu gali ir nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, tačiau plano įgyvendinimo klausimas nėra iš esmės sprendžiamas fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje. Kaip minėta, viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais, todėl visos prielaidos turi būti įvertintos fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu. Pareiškėja yra dirbanti, teismas turėjo įvertinti, ar iškėlus fizinio asmens bankroto bylą pareiškėja turės galimybę atkurti mokumą, apmokėti administravimo išlaidas. Nors pareiškėjos pajamos yra nedidelės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad prie šeimos išlaikymo prisideda abu sutuoktiniai, todėl dalis pareiškėjos pajamų galės būti skiriama kreditoriniams reikalavimams dengti.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad atsisakymas iškelti bankroto bylą K. I. atžvilgiu neatitiktų nei skolininkės, nei kreditorių interesų, kadangi ji toliau liktų nemoki, nes nei jos gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų sumokėti kreditorinių finansinių reikalavimų, o priteistos procesinės palūkanos ir toliau būtų skaičiuojamos, o iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, todėl tai atitiktų tiek skolininkės, tiek kreditorių interesus. Esant šioms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.