Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 2 dalies 7 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant 5 MGL (650 litų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Pagal BK 228 str. 2 d. D. B. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Šioje byloje taip pat nuteisti V. K. bei E. A., nuosprendis apeliacine tvarka dėl jų neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, o būtent, ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 19 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą – 1959 metų pramoninės gamybos graižtvinį, pertaisomą, vienašūvį, 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvą, kurio Nr. 49584, kurį iki ne vėliau kaip 2012 m. kovo 19 d. neteisėtai laikė S. B. priklausančiame garaže Nr. 158, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kol prie šio garažo realizavo už 500 litų, perduodamas jį E. A.

Didžioji dalis aukščiau nurodytų įrodymų nuosprendyje nepaminėti, neaptarta jų įrodomoji vertė dėl nusikaltimo, už kurį apeliantas yra nuteistas.

Iš paminėtų ikiteisminio tyrimo dokumentų (pranešimai apie įtarimus, prašymai teismui dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo, tarnybiniai pranešimai, nutarimas nutraukti tyrimą dalyje) tyrimo versija buvusi, jog R. V. su M. P. įgiję šaunamąjį ginklą pardavęs apeliantui už 500 Lt, o jis už tą pačią kainą perpardavęs E. A., kuris jį vėl už tą pačią kainą realizavęs V. K.. Prokuroro 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimas įrodo, jog R. V. ir M. P. nedisponavęs šautuvu TOZ-8. Iš to aišku, kad šiems asmenims neturėjus inkriminuoto ginklo, ir jis negalėjo iš jų įsigyti to pateis daikto - mažakalibrio šautuvo ir vėliau jį realizuoti E. A. Tiek kaltinimas, tiek bylos medžiaga bei nuosprendis jam priskiria būtent tai, jog E. A. ir V. K. per jį įsigijo R. V. turėtą ginklą. Nutarimu tyrimas R. V. atžvilgiu nutrauktas, prokurorui pripažinus, jog telefoninio pokalbio metu kalbėta ne apie šaunamąjį ginklą. Pakalbio turinį pakomentavęs R. V. patvirtino, jog kalba buvo apie pneumatinį ginklą, kurį jis sutvarkęs ir bandęs parduoti apeliantui už 500 Lt, tačiau jam kaina buvo per didelė. Jog 2012 m. žiemą-pavasarį S. apylinkėse R. V. gautas ginklas buvęs orinis patvirtinto ir liudytojas M. P. Kitas nelogiškas dalykas, kad ginklas neva perleidžiamas 3 kartus ir vis už tą pačią - 500 Lt kainą. Remiantis bendražmogiškąja patirtimi būtų labiau įtikinama, kad kiekvienas pardavėjas perparduodamas daiktą gautų ir naudos sau, o ne tik neatlygintinai pabūtų tarpininku vykdant apysunkį nusikaltimą. Nuosprendžiu nepaneigtas faktas, jog R. V. ir M. P. disponavo pneumatiniu ginklu ir būtent apie jį šnekėta apeliantui priskiriamuose telefoniniuose pokalbiuose.

Jo nuteisimas iš esmės pagrįstas vien kitų dviejų nuteistųjų parodymais. Jų parodymai vertintini kritiškai dėl tos priežasties, kad E. A. ir V. K. visiškai pripažino jiems inkriminuotas veikas bei siekė būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl jų parodymai yra tokie, kurie visiškai atitinka kaltinimą ir tuo pačiu nepagrįstai apkaltina apeliantą. Be to jie yra laisvi savo parodymuose, neatsako už melavimą, gali keisti savo paaiškinimus ir pan. Šioje byloje nuteistieji E. A. ir V. K. pasirinko gynybinę poziciją beatodairiškai pripažinti kaltinimus ir taip siekti kuo minimalesnių sankcijų baudžiamojoje byloje. Atitinkamai, kaltinamųjų parodymai nėra patikimi įrodymai baudžiamojoje byloje ir iš esmės jais negali būti pagrindžiamas kito asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat V. K. ir E. A. parodymai nėra nuoseklūs ir inkriminuoja E. A. įvykdžius BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą - neteisėtai disponavus ne mažiau kaip trimis šaunamaisiais ginklais. Sulaikytiems E. A. ir V. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasiūlė sandėrį - apkalbėti apeliantą, mainais už tai, jog kaltinamieji nebus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už sunkų nusikaltimą numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, už kurį gresia tik realus laisvės atėmimas, bus „nepastebėtos kitos jų ir artimųjų nuodėmės“. Tai įrodo 2012 m. gegužės 1 d. pranešimas apie įtarimą E. A., kur jis įtariamas iš apelianto įgytą ginklą 2012 m. gegužės 1 d. pasiėmęs su savimi į V. K. automobilį ir vėliau jį išmetęs. Analogiškas įtarimas įteiktas ir V. K., nors tyrėjai pagal įvykio vietos apžiūros protokolus jau buvę išėmę du šaunamuosius ginklus.

V. K. pirmojoje apklausoje parodė, jog E. A. pas jį atvyko su trimis šautuvais ir ne iki balandžio 19 d., kaip teigia E. A., o balandžio 29 d. E. A. aplinkybę, jog šautuvą perleido tą pačią dieną, kai įgijo, sieja su teisės vairuoti transporto priemonę netekimu iki balandžio 19 d. Tuo tarpu V. K. parodo, kad su trimis ginklais pas jį E. A. atvežė kažkas, greičiausiai jo sugyventinė, nes jis jau nebeturėjęs tesės vairuoti. Tai reiškia, jog E. A. neteisėtai nenustatytą laiko tarpą, kuris BK 253 straipsnio 2 dalies prasme nesvarbus, laikė tris šaunamuosius ginklus iki vieną iš jų galimai realizavo V. K.. Šiuos V. K. parodymus patvirtina ir jo pokalbis su E. A. mobiliuoju telefonu, iš kurio aišku, jog E. A. jau ilgai turi mažakalibrį šautuvą, kurio neturėjęs progos išbandyti.

V. K. pirmojoje apklausoje parodė, jog prieš vežant E. A. namo jis išsiėmęs nupirktą šautuvą ir pasilikęs namuose. Iš minėto 2012 m. gegužės 1 d. pranešimo apie įtarimą E. A. galima teigti, jog šis šautuvas buvęs automobilyje, kai jį sulaikė pareigūnai. O V. K. galimai turėjęs kitą neteisėtai laikytą ginklą - 16 kalibro lygiavamzdį, kuriam tinkamus tris šaudmenis vežėsi su savimi. Tokias išvadas pagrįstai kelti leidžia byloje nustatytas procesinių dokumentų klastojimo faktas. Sulaikius asmenis su trimis ginklais arba nustačius, jog E. A. laikė tris šautuvus įtariamieji neturėjo pasirinkimo kaip už BK 253 straipsnio 1 dalies, vietoj to paties straipsnio 2 dalies, inkriminavimą, patvirtinti, kad vienas ginklas įgytas iš apelianto.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-531/2012).

Šioje baudžiamojoje byloje tyrėjų M. Š., I. J. parodymais, bylos medžiaga (1 t., b. 1. 6-8; 3 t., b. 1. 132-135) nustatytas procesinio bylos dokumento 2012 m. gegužės 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolo suklastojimas. Tuo iš esmės padaryti nusikaltimai - dokumentų klastojimas numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-207/2013) ir piktnaudžiavimas tarnyba, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Procesinių dokumentų klastojimo faktas šioje baudžiamojoje byloje kelia klausimą dėl tyrimo metu surinktų visų duomenų patikimumo. Nepaneigiama, jog byloje klastoti ir kiti dokumentai. Tai rodo V. K. parodymų pasikeitimas vėlesnėse apklausose, 2012 m. gegužės 1 d. pranešimų apie įtarimą neatitikimas byloje jau esantiems duomenims. Pasak apelianto, jis turi duomenų, jog byloje buvo keičiami ir kiti procesiniai dokumentai, kad juose užfiksuoti duomenys atitiktų kaltinamųjų E. A. ir V. K. su tyrėjais suderintą versiją, kuri leistų apkaltinti jį. Teismas, priimdamas nuosprendį, nepasisakė dėl įrodomų klastojimo, teisinančių įrodymų vertinimo, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo ir jo gynėjo prašymu buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas. Jo metu buvo tikrinami apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, nuteistojo motyvai dėl jo nekaltumo, tačiau liko nepaneigtos nuosprendyje išdėstytos išvados dėl apelianto kaltės disponuojant šaunamuoju ginklu.

Nuteistasis D. B. ginčydamas savo kaltę, nesutinka su kitų nuteistųjų V. K. bei E. A. parodymų vertinimu, o taip pat teigia, kad dalis baudžiamosios bylos procesinių dokumentų yra suklastoti, išimti iš bylos, pakeisti kitais, nepagrįstai panaudoti operatyvinių veiksmų, atliktų dėl galimai kitos nusikalstamos veikos, metu gauti duomenys.

Apeliantas yra teisus teigdamas, kad BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negali ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies, savo procesiniame sprendime jis turi aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimą grindžia, o kuriuos įrodymus atmeta. Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus apelianto nurodomų baudžiamojo proceso normų reikalavimų nepažeidė.

Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2012 m. balandžio 12 d. pagal tyrėjo G. J. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog M. rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriuje yra atliekamas operatyvinis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jog šio tyrimo metu buvo gauta informacija apie tai, kad minėto policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjai R. V. ir D. B. neteisėtai realizavo E. A. šaunamąjį ginklą (1 t., b. l. 1). Operatyvinis tyrimas iš tiesų buvo atliekamas kitoje operatyvinio sekimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas patikrino šių operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumą. Jie buvo atliekami Š. apygardos prokuratūros 2012 m. sausio 31 d. teikimo ir Š. apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. I. 2012 m. sausio 31 d. nutarties pagrindu (4 t., b. l. 99-102). Minėtoje nutartyje nurodyta, jog yra surinkta operatyvinė informacija, kad D. B. kartu su kitais asmenimis galimai užsiima akcizinių prekių kontrabanda ir neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL (BK 199 straipsnis ir 199² straipsnio 1 dalis). Ryšium su tuo, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 10 straipsniu, laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. buvo sankcionuota D. B. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas, taip pat techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, slapta kontroliuojant ir fiksuojant šio asmens pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ir veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Taigi visi tolimesni veiksmai D. B. atžvilgiu buvo atliekami minėtos nutarties pagrindu, nepažeidžiant galiojusio OVĮ reikalavimų. 2012 m. gegužės 21 d. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose (1 t., b. l. 75-78, 79–82) užfiksuoti D. B. laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2012 m. kovo 1 d. vykę užmaskuoti telefoniniai pokalbiai su E. A. ir kitais asmenimis apie šaunamąjį ginklą. Pokalbių metu užmaskuotai kalbama apie ginklą, kuris yra senas, be optikos, ginklas buvo paimtas išbandyti, kalbama apie ginklo pardavimą.

Taigi, minėtos elektroninių ryšių tinklais perduodamos kontrolės ir fiksavimo metu buvo gauta informacija apie kitą D. B. galimai padarytą ar daromą nusikalstamą veiką ir todėl šios gautos informacijos pagrindu teisėtai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. Tai sutampa ir su liudytojo G. J. parodymais. Jis teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. dirbo Kriminalinės policijos tyrėju M. policijos komisariate. Buvo pradėtas operatyvinis tyrimas dėl D. B. ir M. P., nes buvo gauta operatyvinių duomenų iš įvairių informacijos šaltinių, kad jie užsiima kontrabandinių cigarečių platinimu. Tyrimo metu buvo kontroliuojami pokalbiai, ir pokalbių metu ėjo kalba apie ginklo vamzdį, kuris yra surūdijęs, nėra optikos ir nėra prišaudytas. Vėliau su D. B. kontaktavo E. A. ir dar vienas asmuo. Buvo nustatyta, kad R. V. susisiekė su M. P. ir pasakė, kad „D. nori pirkti tą dovaną už 500 Lt“. M. P. pasakė: „Greičiau atsikratykime“. Po kiek laiko nustatė, kad tą ginklą iš D. B. įsigijo E. A., kreipėsi į prokuratūrą. Kaip D. B. ginklą perdavė E. A., nefiksavo, tam nebuvo galimybės, nes jie susisiekė telefonu ir pasakė: „ Privažiuok“. Operatyviniai veiksmai D. B. atžvilgiu prasidėjo 2011 m. gruodžio mėnesį. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ir ikiteisminiame tyrime buvo kontroliuojamas E. A. Kontrolės metu nustatė, kad E. A. su savo draugu turi vykti į medžioklę. Tada jis suorganizavo priemonių planą ir suruošė pasalą 2012 m. balandžio 30 d. (3 t., b. l. 158).

Operatyvinių veiksmų atlikimo metu galiojusio OVĮ 17 straipsnis nustatė įslaptintos operatyvinės bei kitos įslaptintos informacijos panaudojimas ir atskleidimas. Jame nurodyta, jog įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamojoje byloje kaip įrodymai. Jeigu tokia informacija baudžiamojoje byloje panaudojama kaip įrodymai, byloje turi būti dokumentas, patvirtinantis, jog operatyviniai veiksmai yra atlikti šio įstatymo nustatyta tvarka. Panašūs reikalavimai yra nustatyti ir dabar galiojančiame Lietuvis Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatyme. Minėtuose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose būtent ir buvo nurodytas jų atlikimo pagrindas: Š. apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. I. 2012 m. sausio 31 d. nutartis. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino, ar operatyviniai veiksmai nuteistojo atžvilgiu buvo atlikti galiojusio OVĮ nustatyta tvarka ir jokių šio įstatymo pažeidimų nenustatė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad byla jo atžvilgiu suklastota, dokumentai sukeisti. Šiuos savo argumentus jis sieja su liudytojų M. Š., I. J., nuteistųjų E. A. ir V. K. parodymais, duodamas šių parodymų savą vertinimą. Apeliantas teigia, jog buvo perrašytas 2012 m gegužės 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolas. Byloje yra 2012 m gegužės 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 6-17), kurį surašė T. apskrities VPK Mažeikių rajono PK KPS tyrėja M. Š. Protokole užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) apžiūrint vietovę ir V. K. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo rasti ir paimti 7 medžiokliniai šoviniai, atlenkiamas peilis, sulaužytas su optika medžioklinis šautuvas, juodame dėkle įdėti žiūronai, baltos spalvos plastmasinis kubilas ir nušautos stirnos lavonas. Pirmosios instancijos teisme, tikrinant šio įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo aplinkybes, liudytojomis buvo apklaustos tyrėjos M. Š. ir I. J. Tyrėja M. Š. patvirtino, jog tyrėja I. J. prašiusi perrašyti protokolą. Ji tai padariusi, surašiusi antrą protokolą pagal tyrėjos nurodymus. Antrame protokole atsirado tik atstumai: 80 m iki stirnos ir 300 m iki kelio. Taip pat ji pripažino, jog nemačiusi, kad ginklas buvęs 300 m. iki pagrindinio kelio (4 t., b. 1. 7-8). Tyrėja I. J., atlikusi ikiteisminį tyrimą šioje byloje, parodė prašiusi telefonu ir elektroniniu paštu tyrėjos M. Š. patikslinti įvykio vietos protokolą. Ji įvykio vietoje nebuvusi, bet darant parodymų patikrinimus vietoje daiktai buvę 300-400 m nuo kelio pasukus į Ž. Parodė nežinanti, kaip ir kur dingo pirmasis įvykio vietos apžiūros protokolas (4 t., b. 1. 8-9). Abi liudytojos patvirtino, elektroninio laiško (3 t., b. l. 136) esančio byloje teisingumą. Taigi, šiais įrodymais nustatyta, kad pirmiau aptartas įvykio vietos apžiūros protokolas iš tiesų buvo perrašytas, nurodant tikslesnius atstumus. Bet šiuo atveju šiame protokole užfiksuoti duomenys galėtų būti įrodymais grindžiant nuteistųjų E. A. ir V. K. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau pastarieji neginčija įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų ir savo parodymais patvirtina jų teisingumą. Gi V. K. iš D. B. įsigytas šaunamasis ginklas1959 metų pramoninės gamybos graižtvinis, pertaisomas, vienašūvis, 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvas, kurio Nr. 49584, buvo rastas V. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) kratos metu. Tai patvirtinama 2012 m. gegužės 1 d. kratos protokole užfiksuotais duomenimis (1 t., b. l. 27-33).

Apygardos teismas, vertindamas įrodymus ir dėstydamas motyvus dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nuteistųjų kaltės, nesivadovauja minėtame kratos protokole nurodytais duomenimis. Teismas šioje dalyje pripažino patikimais nuteistųjų E. A. ir V. K. parodymus ir jais grindė nuteistojo D. B. kaltę.

Nuteistasis V. K. parodė, kad mažo kalibro šautuvą su optika įsigijo iki 2012 m. kovo 19 d. ar 2012 m. balandžio mėnesį(duomenys neskelbtini). Jį jam atvežė E. A., nes pastarajam buvo kažkada minėjęs, kad nori tapti medžiotoju ir nori įsigyti mažo kalibro šautuvą. E. A. jam paskambino ir pasakė, kad yra šautuvas, kuris kainuos 500 Lt. Susitiko su E. A. (duomenys neskelbtini), sumokėjo 500 Lt. E. A. neklausė, iš kur jis tą mažo kalibro šautuvą gavo. Su D. B. kalbos dėl to šautuvo nebuvo. Šautuvą parsivežė į tėvų sodybą(duomenys neskelbtini) ir padėjo daržinėje, kur jau buvo ir anksčiau įsigytas šautuvas. Šovinių prie šautuvo nebuvo.

Nuteistasis E. A. dėl šio šautuvo įgijimo nurodė analogiškas aplinkybes. Jis parodė, kad 2012 m. pavasarį V. K. ieškojo nusipirkti mažo kalibro šautuvą, nes norėjo tapti medžiotoju. Jis su D. B.. Jis paklausė D. B., su kuriuo buvo draugai apie trejus metus, gal žino, iš kur gauti mažo kalibro šautuvą, D. B. atsakė, kad pažiūrės. Gal po mėnesio pastarasis pasiūlė šautuvą įsigyti už 500 litų. Šautuvas buvo vieno šūvio, senas, šovinių nebuvo. Nuvyko prie garažų, ir D. B. jam įdavė šautuvą. Šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., b. l. 147-150).

Nuteistųjų V. K. ir E. A. parodymai patvirtinami ir liudytojų M. J., V. N., D. B. parodymais, išsamiai aptartais nuosprendyje. Be to, 2012 m. gegužės 8 d. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole (2 t., b. l. 100–103) užfiksuota, kad V. K. iš rodomų atpažinti šaunamųjų ginklų atpažino šaunamąjį ginklą, kurį jam iš D. B. nupirko E. A.

Apeliantas teigia, kad nuteistieji V. K. ir E. A. jį apkalba ir kaip argumentą nurodo savo paties darytą pokalbio su V. K. vaizdo įrašą, iš kurio jo manymu seka, jog byloje buvo keičiami procesiniai dokumentai, kad juose užfiksuoti duomenys atitiktų pastarųjų su tyrėjais suderintą versiją. Apeliacinės instancijos teismas, nepriklausomai nuo to, kad minėtas įrašas gautas ne BPK nustatyta tvarka, peržiūrėjo jį ir dėl jame esančių duomenų apklausė visus nuteistuosius. Pažymėtina, kad šiame įraše iš esmės yra užfiksuotas tik garsas, o vaizdo yra tik nuotrupos. Nuteistieji V. K. ir E. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Be to, jie abu patvirtino, kad neturėjo jokių kitų dokumentų, kurių nebūtų byloje. V. K. nurodė, kad dokumentai, kuriuos jis rodė apeliantui, buvo atšviesti iš bylos medžiagos, t. y. tai buvo byloje esančių dokumentų kopijos (4 t., b. l. 82-85). Nuteistasis E. A. taip pat parodė, kad jis nežino apie kokius dokumentus kalbama garso įraše, o jis turėjo tik tuos dokumentus, kuriuos T. atsišvietė iš bylos medžiagos (4 t., b. l. 85-86). Tokiu būdu, nėra jokių duomenų, kad kokie nors kiti proceso dokumentai byloje būtų pakeisti. Tuo labiau, kad apeliantas nekonkretizuoja kokie tai dokumentai galėtų būti.

Nuteistasis D. B. taip pat teigia, kad V. K. ir E. A. duodami jį apkaltinančius parodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal griežtesnį įstatymą už didesnį laikytų ginklų kiekį, o V. K. dar ir už tai, kad nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn jo tėvas, kurio sodyboje buvo laikomi ginklai. Iš tiesų V. K. tėvas, o tiksliau patėvis liudytojas P. U. buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 176-177). Pirmosios instancijos teisme nebuvo jokio pagrindo jį apklausti, nes nuteistasis V. K. niekada nebuvo nurodęs, kad šaunamieji ginklai yra ne jo.

Nepaneigia apygardos teismo išvadų dėl D. B. kaltės ir jo nurodomi liudytųjų R. V. bei M. P. parodymai. Liudytojas R. V. parodė, kad su D. B. yra kalbėję apie neoninius, orinius ginklus. Jis D. B. paklausė, ar jis norėtų orinį ginklą įsigyti, bet jis atsisakė. Ginklas buvo paprastas orinis šautuvas. Šautuvas buvo jo. Ginklą įsigijo 2011 m. pabaigoje. Su D. B. bendraudavo ir po darbo, kartu važiuodavo į medžiokles, kalbėdavo apie ginklus. Kai jis ginklą gavo, šautuvas buvo neveikiantis, todėl jį sutvarkė, uždėjo optiką. Vėliau optiką norėjo parduoti, o šautuvą kaip priedą. D. B. šautuvą norėjo pirkti, po to persigalvojo. Norėjo 500 Lt. D. B. tai buvo per brangu. Su V. K. yra dirbę, su E. A. neteko bendrauti (3 t., b. l. 158-159). Tokiu būdu, iš šių parodymų seka, jo liudytojas R. V. kalba apie kitą ginklą, kurį D. B. atsisakė pirkti. Be to, iš 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje, seka, kad R. V. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo (2 t., b. l. 82-83). Šiame nutarime kalbama apie tai, jog nesurinkta įrodymų apie galimą R. V. šaunamojo ginklo įsigijimą, o ne apie jo perleidimą ar neperleidimą nuteistajam D. B.

Liudytojas M. P. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 179-180), tačiau jo parodymai nuosprendyje neaptariami. To ir nebuvo būtina, nes jis davė parodymus apie R. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, paimtą ginklą. Tai seka ir iš nuteistojo D. B. apeliacinės instancijos teismui pateikto dar vieno vaizdo įrašo, kuriame galimai užfiksuotas pokalbis tarp liudytojo M. P. ir tyrėjo A. M.. Vėl gi galima kalbėti tik apie garso įrašą. Jame girdisi dviejų vyriškių pokalbis, iš kurių vienas, kaip galima spręsti iš pokalbio turinio, galimai yra tyrėjas. Jis klausia apie R. V. ginklą, prašo duoti parodymus ir nurodo atsisakymo galimas pasekmes. Jokių grasinimų nei tiesiogine, nei paslėpta forma nesigirdi. Be to, šiame įraše nieko nekalbama apie D. B. parduotą ar įsigytą ginklą.

2012 m. gegužės 16 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 130–135) nurodyta, kad visi 4 pateikti tyrimui šautuvai, tame tarpe ir 1959 metų pramoninės gamybos graižtvinis, pertaisomas, vienašūvis, 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvas, kurio Nr. 49584, yra šaunamieji ginklai.

Tokiu būdu apygardos teismas teisingai nustatė, kad V. K. per tarpininką E. A. iš nuteistojo D. B. už 500 litų neteisėtai įsigijo šaunamąjį ginklą, o pastarasis neteisėtai juo disponavo. Teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, kurie tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtino, pagrįstai konstatavo, kad D. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes jis šaunamąjį ginklą įgijo, laikė ir realizavo neturėdamas leidimo.

Bausmė nuteistajam paskirta įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę įvertino visas aplinkybes. Atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta kaltinamojo D. B. atsakomybę lengvinančių ar jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis administracine tvarka nebaustas, neteistas, dirba. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad nusikaltimu nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, po nusikaltimo padarymo jokių teisės pažeidimų nepadarė, ir todėl pagrįstai manė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo bei taikė BK 75 straipsnio nuostatas.

Esant visoms išvardintoms aplinkybėm keisti ar naikinti nuosprendžio nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.