Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovės atstovui pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl administracinė byla išnagrinėta šio asmens atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Pravieniškių PN-AK dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, padarytą neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygoms 2018 m. lapkričio 24 d. – 2019 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpiu.

Patikrinus duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose 2019 m. gegužės 14 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2972-583/2019 pagal A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šioje byloje pareiškėjas skundėsi, jog nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. jam kameroje teko mažiau ploto, nei numato teisės aktų reikalavimai. Minėtu Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimu A. B. skundas buvo atmestas.

Nustačius, kad nagrinėjamu atveju yra priimtas teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinės bylos dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. dėl gyvenamojo ploto kameroje trūkumo, atlyginimo nutraukiama (ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose jam teko mažesnis kameros plotas, nei numato teisės aktai.

Nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. kovo 5 d. galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3. punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nuo 2019 m. kovo 5 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3. punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Atsižvelgus į tai, kad taikomas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas kameros plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje A. B. nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. vasario 28 d. gyveno kameroje Nr. 13, kurioje įrengtos 3 miegamos vietos, kameros plotas – 16,38 kv. m (vienam asmeniui teko 5,46 kv. m), nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. kovo 21 d. – kameroje Nr. 16, kurioje įrengta 1 miegama vieta, kameros plotas – 8,58 kv. m, nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. liepos 1 d. – kameroje Nr. 11, kurioje įrengta 1 miegama vieta, kameros plotas – 7,61 kv. m, nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. – kameroje Nr. 7, kurioje įrengtos 3 miegamos vietos, kameros plotas – 16,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomi 2 asmenys (vienam asmeniui teko 8,19 kv. m, nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. – kameroje Nr. 5, kurioje įrengta 1 miegama vieta, kameros plotas – 7,61 kv. m (b. l. 21, 22-24).

Atsižvelgęs į tai, kad nurodyti duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, jų plotus ir kartu kalintų asmenų skaičių, todėl spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Remiantis nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ įtvirtintą 3,6 kv. m minimalią tardymo izoliatoriaus kameros ploto normą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų 2018 m. lapkričio 24 d. – 2019 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpiu paimant iš jo čiužinį bei kitą patalynę ir išduodant ją tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, čiužiniai ir visa kita patalynė išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui, vykdant įsigaliojusius Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 .

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. vasario 28 d., nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. kovo 21 d., nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. liepos 1 d., nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. A. B. atlikinėjo jam paskirtas nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas už Pravieniškių PN-AK administracijos reikalavimų nevykdymą (b. l. 21, 41-43).

BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2018 m. spalio 20 d., pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, įskaitant ir jų 220 punktą.

BVK, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, kaip įstatymų leidėjas, nustato, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (64 straipsnis). Be to, įstatymų leidėjas BVK įtvirtino nuostatas, pagal kurias Taisyklėse turi būti įtvirtintos teisės normos, nustatančios maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą (92 straipsnio 4 dalis); sąrašą maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos leidžiama su savimi turėti nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus (112 straipsnio 4 dalis); nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę (112 straipsnio 6 dalis).

Atsakovės atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus kamerų tipo patalpose įrengtas sandėlis su jame esančiomis lentynomis, kur kiekvienas nuteistasis susideda tvarkingai sulankstytus čiužinį ir lovos patalynę. Patalpoje yra varstomas langas, sudaryta galimybė patalpą išvėdinti. Išduodama patalynė, esant būtinumui, gali būti dezinfekuojama specialioje kameroje. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo čiužinio į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimo kopiją, šių aplinkybių neginčijo. Be to, atsakovės atstovas pateikė sutarties, sudarytos su UAB „Kauna skalbykla“, kopiją (b. l. 45-49), iš kurios matyti, kad ši įmonė teikia Pravieniškių PN-AK nešvarių skalbinių valymo paslaugas. Pagal HN 134:2015 43 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją skundais dėl nekeičiamų lovos skalbinių. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui buvo skirtas nedezinfekuotas ir prastos būklės čiužinys, o iš jo paimama patalynė buvo laikoma antisanitarinėmis sąlygomis.

Pareiškėjas skundėsi Pravieniškių PN-AK jam tiekiamo maisto kokybei bei kiekiu.

Iš atsakovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad A. B. buvo paskirtas nedirbančiojo maitinimo valgiaraštis, o nuo 2019 m. sausio 30 d. – nedirbančiojo vegetaro maitinimas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo.“ Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Maitinimo organizavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras (3 priedas), panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščių prieduose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų (dirbančių ir nedirbančių) skaičių. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama (Maitinimo organizavimo taisyklių 20 punktas). Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte nurodyta, jog kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus.

Bylą nagrinėjančiam teismui nekelia abejonių Taisyklių teisėtumas bei pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (BVK 64 straipsnis). Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 (atvirų kolonijų režimas) ir 152 (nėščiųjų bei motinų su vaikais iki trejų metų režimas) straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės; maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami (BVK 112 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 112 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pagal pacituotas BVK nuostatas turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę. Teismas neabejoja minėtų BVK, turinčio įstatymo galią, nuostatų konstitucingumu, nes pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus.

Teismas daro išvadą, kad nustatytas teisinis reguliavimas yra proporcingas, nepažeidžiantis nuteistųjų teisių. Pareiškėjo abejonės dėl perkamų maisto produktų kiekio ribojimo, t. y. kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių; duonos gaminiai, pieno produktai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai, aliejus, margarinas, natūrali arbata, kava, kakava, sultys, gaivieji gėrimai, mineralinis vanduo, prieskoniai, sintetiniai saldikliai, sausi dribsniai, sausa sriuba, sausi antrieji patiekalai, sausas sultinys, kruopos, makaronai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) galimi įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); kečupas, pomidorų padažas, sojų padažas, majonezas, garstyčios, krienai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), apskritai nepagrįstos, nes visi minėtieji maisto produktai yra perkami papildomai, kadangi nuteistieji ir taip maitinami pataisos įstaigose. Toks maisto produktų ribojimas yra visiškai pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, o pareiškėjo pretenzijos dėl pažeistų teisių nesudarant sąlygų sveikai maitintis yra nepagrįstos.

Skunde teigiama, kad pareiškėjui trūko užimtumo, socialinės reabilitacijos programos buvo netinkamos.