- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- I-4084-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02247-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2019 m. birželio 20 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 50 000 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) saugomas ir ginamas teises (b. l. 1–5).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d. jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. balandžio mėn. pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą kamerų tipo patalpose. Paaiškina, jog atvykęs į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 381, kurioje sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros ploto, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.
2.2. Pareiškėjo teigimu, nebuvo galimybės vėdinti kameros Nr. 381 per langus, kadangi ant langų buvo uždėtos grotos. Nurodo, jog, siekiant atidaryti langą, privalėjo naudotis pašaliniais daiktais, kad jį pasiektų. Į žodinius prašymus įstaigos pareigūnai nereagavo. Taip pat pažymi, jog nors teisės aktai nedraudžia kamerų įrengti cokoliniame aukšte, tačiau dėl to, jog minėta kamera buvo įrengta būtent cokoliniame aukšte, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų (prie kameros langų vaikščiojo katės, po langais buvo šiukšlių).
2.3. Pareiškėjui neužteko vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, be to, dušo patalpas buvo netinkamos – jose nebuvo persirengimo kabinų, tarp dušų nebuvo atitvarų, duše buvo įrengti stebėjimo langeliai, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Be to, pareiškėjas nebuvo aprūpintas plaukų džiovintuvu.
2.4. Skunde teigiama, jog įstaigoje nebuvo šviesos jungiklių, todėl pareiškėjas negalėjo išjungti apšvietimo naktį. Taip pat nurodo, jog naktinis apšvietimas trukdė miegoti.
2.5. Iš pareiškėjo taip pat buvo atimtas minkštasis inventorius (čiužinys), kas, pareiškėjo manymu, prieštarauja teisės aktams.
2.6. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, todėl jam atlygintina neturtinė žala – 50 000 Eur.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 12–21).
1. Dėl sanitarinio mazgo
Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro, asmens privatumui užtikrinti taip pat buvo įrengtos užuolaidos. Toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.
2. Dėl ventiliacijos
Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
3. Dėl apšvietimo
Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įstaigoje buvo įrengiamas pagal teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimui mygtukai buvo įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.
4. Dėl išvedimo į dušą ir privatumo jame
Pagal teisės aktų reikalavimus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę buvo suteikiama teisė nusiprausti duše iki 15 min. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis – apie 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur buvo kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones.
5. Dėl minkštojo inventoriaus
Patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Tai reiškia, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę gali turėti tik miegui skirtu laiku. Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6) kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius patalynės paėmimui ar padėjimui saugoti neįmanoma. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui, teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nebuvo nustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai, todėl įstaigos pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui, paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val., vykdė teisės aktų reikalavimus.
6. Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose (atsiliepimas (b. l. 13 )):
– 2018 m. spalio 22 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 212 (plotas – 6,80 kv. m), kurioje iki 2018 m. spalio 24 d. buvo laikomas vienas;
– 2018 m. spalio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 218 (plotas – 6,83 kv. m), kurioje iki 2018 m. lapkričio 4 d. buvo laikomas vienas;
– 2018 m. lapkričio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 381 (plotas – 7,28 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 3 d. buvo laikomas vienas;
– 2019 m. kovo 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 280 (plotas – 7,82 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 28 d. buvo laikomas vienas;
– 2019 m. kovo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 311 (plotas – 7,75 kv. m), kurioje iki 2019 m. balandžio 7 d. buvo laikomas vienas;
– 2019 m. balandžio 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 315 (plotas – 7,30 kv. m), kurioje iki 2019 m. balandžio 9 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu;
– 2019 m. balandžio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 270 (plotas – 7,79 kv. m), kurioje iki išvykimo į Marijampolės pataisos namus dienos, t. y. 2019 m. balandžio 24 d., buvo laikomas su dar vienu asmeniu.
2. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime „Dėl G. D. skundo“, be kita ko, nurodyta (b. l. 26–29):
2.1. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) reikalavimus, nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka HN 134:2015 reikalavimus.
2.2. Įstaigos kameros buvo vėdinamos per langus, kamerų langai buvo skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai valomi, pritaikyti vėdinimui. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos buvo įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
2.3. Lukiškių TI-K dušinės buvo įrengtos korpusų postuose. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai buvo lygūs, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turėjo nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Įstaigos dušinėse buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, veikė mechaninė vėdinimo sistema – buvo įrengti ventiliatoriai, privatumui užtikrinti buvo įrengtos pertvaros, buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukai, lentynėlė, įrengti šviestuvai, kurie tinkamai apšvietė patalpą. Pranešime nurodyta, jog dažnai patys suimtieji ir nuteistieji išjungdavo mechaninius ventiliatorius ir taip padidindavo santykinį oro drėgnumą. Jei dušinės nusirengimo/apsirengimo vietoje drabužiai buvo tvarkingai pakabinti, bet nenumesti bet kaip, per 15 min. jie sušlapti negalėjo. Be to, nebuvo pastebėta ne vieno suimtojo ar nuteistojo išėjusio iš dušo su šlapiais drabužiais. Plaukų džiovintuvas pagal teisės aktus nėra numatytas.
2.4. Teisės aktai nustatė, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems buvo išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Kadangi pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudą, jam minkštasis miego inventorius buvo leidžiamas turėti tik miego metu. Pareiškėjui išduotas minkštas miego inventorius, kurį ryte iš kameros atiduodavo ir vakare pasiimdavo, buvo laikomas atskirai tam tikslui skirtoje uždaroje spintoje su atskiromis sekcijomis kiekvienam čiužiniui.
II
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui G. D. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
3. Iš skundo matyti, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo dėl privatumo neužtikrinimo kameroje Nr. 381.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Iš į bylą pateikto Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešimo „Dėl G. D. skundo“ (b. l. 26–29) matyti, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Įvertinus atsakovės atstovo atsiliepime nurodytus duomenis (b. l. 13), taip į bylą pateiktą kompiuterinės sistemos „Kamerų grafinis atvaizdavimas, izoliacijos ir perpildymo kontrolė“ (b. l. 24), matyti, jog nurodytose kamerose, kuriose sanitarinis mazgas yra tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, pareiškėjas nebuvo laikomas.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog privatumo pažeidimas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pasireiškė kameroje Nr. 381, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Tačiau pažymėtina, jog siekdamas realiai apginti, galbūt, pažeistas besikreipiančio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) – aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz. LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).
Šioje byloje, kaip minėta, pareiškėjas nurodo, jog neturtinė žala dėl neužtikrinto privatumo jam kilo dėl to, jog kameroje Nr. 381 sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto. Tačiau byloje nustatyta, jog sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas ir kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Tačiau skunde teismui pareiškėjas nenurodė, jog jo privatumas buvo pažeidžiamas ir kitose kamerose, pareiškėjas eksplicitiškai skundžiasi kameroje Nr. 381 buvusiomis sąlygomis. Žymėtina, jog ABTĮ 24 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pareiškėjo pareiga skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir tai patvirtinantys įrodymai. Tai reiškia, jog pats pareiškėjas privalo apibrėžti skundo ribas, nurodyti visas reikšmingas aplinkybes. Tačiau ir teismas turi būti aktyvus ir atsižvelgti į pareiškėjo padėtį ir specifinį statusą. Įvertinus pareiškėjo skundą ir byloje nustatytas aplinkybes, manytina, jog pareiškėjas subjektyviai galėjo jausti neigiamus išgyvenimus dėl privatumo stokos jo nurodytoje kameroje Nr. 381 (laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (iš viso 119 dienų)), kadangi ji yra cokoliniame aukšte, jos langai, tikėtina, buvo įrengti taip, kad pareiškėją galėjo matyti kiti asmenys, o sanitarinis mazgas kameroje buvo netinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto. Šios aplinkybės atsakovės atstovas atsiliepime neginčijo, tik nurodė, jog teisės aktai nedraudžia įrengti kamerų cokoliniame aukšte. Be to, pareiškėjo privatumas, teismo vertinimu, taip pat buvo pažeidžiamas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. (iš viso 16 dienų), kai jis kamerose Nr. 315 ir 270 buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo privatumas, laikant jį kamerose Nr. 270, 315 ir 381 buvo pažeistas, iš viso – 135 paras.
4. Pareiškėjas skundėsi, jog negalėjo vėdinti kameros Nr. 381 per langus, kadangi ant jų buvo uždėtos metalinės grotos.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad iš viso negalėjo kamerų vėdinti per jose įrengtus langus, nurodo, jog langus atidaryti visgi galėjo, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas dėl netinkamai įrengtų ir (ar) vėdinimui nepritaikytų, neatsidarančių langų į įstaigos administraciją raštu nesikreipė.
Dėl grotų pasisakytina, jog Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte reglamentuota, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos pateikimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos, stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Apibendrinant konstatuotina, jog šiuo aspektu teismas nenustatė atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
5. Pareiškėjas skunde nurodė, jog teisės aktai nedraudžia kamerų įrengti cokoliniame aukšte, tačiau tai jam sukėlė nepatogumų.
Teisės aktai nenumatė draudimo laikyti asmenų cokoliniame aukšte įrengtose kamerose, to neginčija ir pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kodėl negalėjo būti laikomas cokoliniame aukšte (pvz., medicininių kontraindikacijų), o dėl jo nurodomų aplinkybių (pvz., prie lango bėgiojusių kačių, apsnigtų langų ir prie lango buvusių šiukšlių) pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais nesikreipė. Žymėtina, jog Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime „Dėl G. D. skundo“ (b. l. 26–29) nurodyta, jog kačių, dėl kurių, kaip teigia pareiškėjas, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, Lukiškių TI-K nebuvo. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kada būtent pasireiškė minėti pažeidimai. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
6. Pareiškėjo teigimu, įstaigoje nebuvo šviesos jungiklių, o naktinės apšvietimo lemputės trukdė miegoti.
Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx ( Lietuvos Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 26–29) nurodyta, kad kamerose dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 lx. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Lemputės atitiko Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus, lemputės nekenksmingos sveikatai.
Be to, įvertinus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VSC) patikrinimo aktus (b. l. 32–34, 35–37) matyti, jog pažeidimai įstaigoje buvo nustatomi ir šalinami. Iš 2018 m. rugpjūčio 8 d. VSC patikrinimo akto (b. l. 32–34) matyti, jog tikrinta buvo kamerų Nr. 210, 217 ir 218 santykinė oro drėgmė, bendra dirbtinė apšvieta bei bendra kamerų būklė. Pažeidimų kameroje Nr. 218, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2018 m. lapkričio 4 d., nenustatyta. VSC 2019 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte (b. l. 35–37) nurodyta, jog tikrintos buvo kameros Nr. 294 ir 331. Pažeidimų nenustatyta. Žymėtina, jog šiame patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog tikrintas buvo asmenų miegui skirtas inventorius (čiužiniai, pagalvės antklodės, patalynė). Nustatyta, jog inventorius buvo saugomas koridoriuose esančiose uždarose spintose su pertvaromis. Patikrinimo metu spintose nebuvo jaučiama nemalonaus kvapo. VSC tikrino ir pačius čiužinius bei nustatė, jog jie atitinka teisės aktų reikalavimus.
Vertintina, jog byloje nenustatyta, kad apšvietimas įstaigose neatitinka teisės aktų reikalavimų (neteisėti veiksmai). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apšvietimas pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus (žala). Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus įstaigos administracijai ar VSC. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, jog įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas yra viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ginčo laikotarpiu dėl būtent šios kalinimo sąlygos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005; LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos normos reikalavimų pažeidimais – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas asmuo, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, tenka atsakovei (LVAT 2013 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013 ir kt.).
Šioje dalyje pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog kamerose nebuvo elektros jungiklių grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas skunde šių aplinkybių nedetalizavo, o tik pateikė abstrakčius teiginius, pvz., nenurodė, kuriose konkrečiose kamerose elektros jungiklio, nenurodė, ar dėl šių aplinkybių yra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir pan. Akcentuotina, jog atsakovės atstovas nurodė, jog šviesos perjungimo mygtukai buvo įrengti prie pačių kamerų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į LVAT formuojamą praktiką, laikytina, jog šioje dalyje įrodinėjimo pareiga Lukiškių TI-K neperėjo, todėl atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jungiklių kamerose neįrengimu, nėra nustatytas.
7. Pareiškėjas skundėsi, jog iš jo buvo atimamas čiužinys.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas) pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).
Įsakymo 1.5 punkte yra nustatytas itin griežtas režimas nuteistiesiems, laikomiems kamerose: nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis), patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką, greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą, ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami, apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą. Atsakovės atstovas nurodė, jog kamerų tipo patalpose laikomų asmenų patalynė buvo laikoma specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų asmenys buvo išvedami po vieną. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui, pasibaigus miegui skirtam laikui patalynė buvo paimama. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip pasireiškė neturtinė žala dėl patalynės (čiužinio) atėmimo pasibaigus miegui skirtam laikui, t. y. neindividualizavo galimai patirtos žalos. Pabrėžtina, jog nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, be to, pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Žymėtina, jog prie bylos pareiškėjas pridėjo Valstybės lietuvių kalbos komisijos 2018 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. S(1)-462(1.7) (b. l. 7), kuriame aiškinama žodžio „patalynė“ reikšmė, tačiau pačiame rašte informuojama, jog Specialiųjų termininių žodžių ir jų junginių reikšmių kalbos komisija nekomentuoja. Įvertinus Taisyklių nuostatas (pvz., 83 ir 220 punktus) matyti, jog įstatymas į patalynės sąvoką įtraukia ir čiužinį.
8. Kaip matyti pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad Lukiškių TI-K jam naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas, jam taip pat neužteko 15 min. nusiprausti duše. Siekdamas paneigti šiuos pareiškėjo skundo argumentus Vilniaus PN teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad asmenų privatumui užtikrinti tarp dušų buvo įrengtos pertvaros. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Atitinkamai LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K dušuose buvo įrengtos pertvaros. Ginčo dėl to nėra. Rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina, kad dušai taip pat būtų uždengti ir nuo stebėjimo langelio. Vadinasi, Lukiškių TI-K pareigūnai gali laisvai stebėti asmenis, kai jie naudojasi dušu. Atitinkamai pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia tuo, kad yra stebimas, kai maudosi duše. Kaip nustatyta, vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl prausimo tvarkos ir dušų įrengimo, nenustatyta, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu būtų buvusi suvaržyta. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl stebėjimo darytina išvada, kad tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau net ir nurodyta nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo nuolatinis stebėjimas jam naudojantis dušu būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Teismo vertinimu, asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle nuo stebėjimo lango, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Todėl darytina išvada, kad įvertintų individualių aplinkybių kontekste nesant bent minimalaus dušo patalpos uždengimo užuolaidėle, kuri apsaugotų asmens teisę į privatumą, orumą ir garbę, konstatuotinas pareiškėjo privatumo, naudojantis dušu, pažeidimas.
9. Pareiškėjui taip pat dušo patalpoje trūko persirengimo kabinos ir plaukų džiovintuvo.
Atsakovės atstovas nurodė, jog įstaigoje buvo įrengta vieta nusirengimui ir (ar) apsirengimui, kur buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones (b. l. 18, 27), teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini.
Jokie teisės aktai nenustato reikalavimo įstaigoje įsirengti plaukų džiovintuvus. Pareiškėjas nedetalizavo, kokie neigiami padariniai (žala) jam kilo dėl plaukų džiovintuvo trūkumo, į įstaigos administraciją su skundais ir (ar) prašymais nesikreipė. Be to paminėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Todėl šie skundo teiginiai taip pat atmestini, nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo).
10. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
11. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (135 parų) ir dušo patalpose trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 510 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo G. D. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 510 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. D., a. k. (duomenys neskelbtini) Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 510 Eur (penkis šimtus dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.