- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-26
- Bylos Nr.
- I-492-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02641-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018-08-08 teismui padavė skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 62). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Komisariate laikotarpiu nuo 2015-11-14 iki 2017-09-10. Nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Paaiškino, kad Komisariato kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Nurodė, kad kamerų duryse yra įrengtos stebėjimo akutės, pro kurias pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–11, 66–69). Nurodė, kad pareiškėjas Komisariato areštinę buvo pristatomas kaip įtariamasis, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, kuriam pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas, ir laikomas joje šiais laikotarpiais: nuo 2015-11-18 iki 2015-12-30; nuo 2016-01-27 iki 2016-02-08; nuo 2016-04-11 iki 2016-04-15; nuo 2016-04-18 iki 2016-04-22; nuo 2016-05-02 iki 2016-05-06; nuo 2016-09-05 iki 2016-09-09. Nurodė, kad areštinės veiklos specifika yra ta, kad joje yra didelė asmenų kaita, į ją nuolat talpinami įvairių socialinių ir higienos įgūdžių asmenys, todėl Vilniaus aps. VPK yra sudaręs sutartis su įmonėmis, kurios teikia deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos, minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 20 p. numato, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas areštinės kameroje: sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto yra atskirti 140 cm aukščio pertvara. Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskiriamosios pertvaros aukščio nereglamentuoja. Teigia, kad toks reglamentavimas yra nustatytas taip pat ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kad kameroje nebūtų uždarų erdvių. Toks reglamentavimas yra nustatytas, siekiant išvengti areštinėje esančių asmenų žalojimosi ir kitokių incidentų. Teigia, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitinka. Mano, kad tam tikra privatumo stoka yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Komisariato pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Komisariate laikotarpiu nuo 2015-11-14 iki 2017-09-10. Iš Komisariato atsiliepimo ir pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Komisariate buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2015-11-18 iki 2016-09-09. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisariato pateiktus įrodymus dėl jo laikymo, todėl teismas sprendime pasisakys dėl pareiškėjo laikymo Komisariate laikotarpiu nuo 2015-11-18 iki 2016-09-09.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad Komisariate sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, kameros duryse buvo stebėjimo akutės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato pataisos įstaigų, be kita ko, ir areštinių, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Vadovaujantis Taisyklių 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2011-06-19 iki 2016-01-28, ir Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2016-01-28 iki 2017-12-20, 16.5 punkte. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiame teisiniame reguliavime nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą ir byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas areštinės kamerose laikotarpiais nuo 2015-11-18 iki 2015-12-30 (43 dienos); nuo 2016-01-27 iki 2016-02-08 (13 dienų); nuo 2016-04-11 iki 2016-04-15 (5 dienos); nuo 2016-04-18 iki 2016-04-22 (5 dienos) ; nuo 2016-05-02 iki 2016-05-06 (5 dienos); nuo 2016-09-05 iki 2016-09-09 (5 dienos) (b. l. 6–11, 25–34, 66–69). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitariniai mazgai Komisariato areštinės kamerose yra įrengti šalia durų ir nuo likusio kameros ploto atitverti pertvaromis. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kamerų ploto. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido Komisariato areštinėje, t. y. 76 paras, atsakovė neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovės atstovo argumentas, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, siekiant apsaugoti pačių kameroje esančių suimtųjų saugumą, kadangi saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018).
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 76 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 200 (du šimtus) eurų neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.