Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-09-15 · Civilinė byla Nr. 2A-510/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-09-15
Bylos Nr.
2A-510/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė
Atsakovas
K. V.
Kategorijos
  • 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-510/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, Jūratei Lajauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-396-524/2008 pagal ieškovo bankrutavusios K. Vainoro komercinės firmos ieškinį atsakovui K. V. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas bankrutavusi K. Vainoro komercinė firma kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ir prašė priteisti iš atsakovo K. V. 595 000 Lt žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. nutartimi K. Vainoro komercinei firmai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Sergejus Kononenko, kuris patikrinęs firmos sudarytus sandorius, nustatė, kad atsakovas, buvęs įmonės savininkas, 2005 m. gegužės 12 d. su UAB „Kęstutis ir Rolandas“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį bei susitarimą ir kelis kartus mažesne nei rinkos kaina perleido įmonės nekilnojamąjį turtą bei daiktines teises, taip padarydamas įmonei 595 000 Lt žalą.

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimu už akių ieškovo ieškinį tenkino visiškai (b.l. 52-53). Atsakovas K. V. 2007 m. gruodžio 12 d. pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, o bylą išnagrinėjus ieškinį atmesti (b.l. 60-61). Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkino, Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių panaikino ir bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu bankrutavusios K. Vainoro komercinės firmos ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo K. V. bankrutavusiai K.Vainoro komercinei firmai 595 000 Lt žalai atlyginti, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 9 950 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas nustatė, kad K. Vainoro komercinė firma, atstovaujama savininko K. V., 2005 m. gegužės 12 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį bei susitarimą su UAB „Kęstutis ir Rolandas“, kuriais įmonė pardavė statinius, esančius Minijos g. 67, Klaipėdoje, ir nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą už 45 000 Lt, nors parduoto turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 640 000 Lt (b.l. 22-27).

Teismas pažymėjo, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas, būdamas pardavėjo K. Vainoro komercinės firmos atstovu, sutiko su rinkos vertės neatitinkančia sutarties objekto kaina. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog nepraėjus nei metams bendrovei „Kęstutis ir Rolandas“ parduotas K. Vainoro komercinės firmos nekilnojamasis turtas ir daiktinės teisės buvo parduoti lizingo bendrovei už 1 876 200 Lt (b.l. 103-107), t.y. už keliasdešimt kartų didesnę kainą, įrodo, kad atsakovas veikė priešingai įmonės kreditorių interesams. K. Vainoro komercinė firma negavo 595 000 Lt, kuriais buvo galima atsiskaityti su firmos kreditoriais, todėl dėl nuostolingo pirkimo-pardavimo sandorio žala įmonei pasireiškė negautomis pajamomis. Dėl minėtų atsakovo veiksmų įmonė tapo nemoki ir tai patvirtino pats atsakovas, netrukus po nuostolingo sandorio sudarymo, 2005 m. gegužės 23 d. kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo K. Vainoro komercinei firmai. Atsižvelgdamas į tai, jog ginčo turtas perleistas sąžiningam įgijėjui (b.l. 31-33), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad restitucija negalima, todėl taikytinas žalos atlyginimo institutas. Kadangi atsakovas buvo K.Vainoro komercinės firmos savininkas, jam kyla prievolė atlyginti pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu K.Vainoro komercinei firmai bei jos kreditoriams padarytą turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas K. V. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Skundą apeliantas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir išaiškinimais, kad bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš juridinio asmens dalyvio turto, todėl nepagrįstai taikė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir be jau bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dar priteisė ir žalos atlyginimą jo bankrutavusiai įmonei. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK 6.245 straipsnio normos nustato dviejų priešingus interesus turinčių šalių – kreditoriaus ir skolininko – teisės ir pareigas, kreditoriaus teisę reikalauti atlyginti nuostolius ir netesybas, o skolininko – pareigą juos atlyginti. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A.K. v. L. Kuchalskienės firma „Aleta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-445/2001, apeliantas teigia, kad individuali įmonė yra tik fizinio asmens verslo teisinė forma, neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankišku atskiru asmeniu, teisinių santykių subjektu pripažįstamas individualios įmonės savininkas, o ne pati įmonė, įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto, todėl nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė apie jo veiksmų, sudarant 2005 m. gegužės 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį bei susitarimą su UAB „Kęstutis ir Rolandas“, neteisėtumą jo paties komercinės firmos atžvilgiu, nes tokiu atveju vienas teisinių santykių subjektas tampa ir kreditoriumi, ir skolininku, kas yra negalima. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-1186/2003 ir Nr. 3K-7-308/2004, bei šio teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 33, apeliantas teigia, kad Įmonių bankroto įstatyme nustatytos bankroto procedūros bei teismų praktika suponuoja, kad individualios įmonės bankroto byloje turi būti nustatytas visas turtas (tiek įmonės, tiek jos savininko), į kurį galima nukreipti išieškojimą pagal kreditorinius reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas bankrutavusi K. Vainoro komercinė firma prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimu. Atsiliepime nurodo, kad iškėlus bankroto bylą, juridinio asmens valdymo organai ir dalyviai netenka įgalinimų, o juridinio asmens valdymas iš esmės perduodamas kreditoriams, todėl individualios įmonės savininkas ir individuali įmonė, kuriai iškelta bankroto byla negali būti laikomi tuo pačiu asmeniu. Ieškovas taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami kreditorinių reikalavimų tenkinimo klausimai, o reikalaujama patvirtinti atsakovo prievolę K. Vainoro komercinės firmos atžvilgiu, todėl nėra pagrindo vadovautis atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, suformuota kitokio pobūdžio civilinėse bylose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir, patenkindamas žalos atlyginimo reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos civilinėse bylose dėl piniginių reikalavimų bankrutavusios individualios įmonės savininkui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. gegužės 9 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu individuali K. Vainoro komercinė firma įregistravo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – administracinį pastatą ir automobilių pardavimo aikštelę, esantį (duomenys neskelbtini). Po kelių dienų atsakovas K. V., būdamas šios įmonės savininku ir vadovu, 2005 m. gegužės 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir tos pačios dienos susitarimu šį turtą pardavė bei perleido valstybinės žemės nuomos teisę UAB „Kęstutis ir Rolandas“ už 45 000 Lt. Neužilgo, 2005 m. gegužės 23 d. komercinės firmos savininkas K. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos jo įmonei iškėlimo, nurodydamas įmonę neturint jokio turto, tačiau turint 600 000 Lt kreditorinių įsipareigojimų. Bankroto byla K. Vainoro komercinei firmai iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 20 d. nutartimi, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas S. Kononenko (b.l.10). Nepraėjus nė metams po turto įsigijimo pirkėjas UAB „Kęstutis ir Rolandas“ 2006 m. balandžio 28 d. sutartimi šį turtą pardavė UAB „SEB VB lizingas“ už 1 876 200 Lt (b.l. 9, 11-13, 103-107). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartimi K. Vainoro komercinė firma pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto. Nustatę, kad įmonės nekilnojamasis turtas buvo parduotas už per mažą kainą, bankrutavusios įmonės kreditoriai įpareigojo administratorių inicijuoti sandorio nuginčijimo ir žalos atlyginimo išieškojimo iš įmonės savininko teisminį ginčą (b.l.19-20). Byloje neginčijamu turto vertinimu bendrovei „Kęstutis ir Rolandas“ parduoto firmos turto rinkos vertė pardavimo dienai buvo 640 000 Lt (b.l.21-27). Įvertinęs sandorio nuginčijimo atveju restitucijos natūra negalimumą dėl sąžiningo įgijėjo, ieškovas pasirinko kitą pažeistų teisų gynimo būdą ir pareiškė atsakovui 595 000 Lt (640 000 Lt - 45 000 Lt) žalos atlyginimo ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, šalių teisinius santykius kvalifikavo, taikydamas deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių apeliantas neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Deliktinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str. 1 d.). Vertinant teismo nustatytus atsakovo veiksmus, darytina išvada, kad jų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog jis, būdamas individualios įmonės savininku ir valdymo organu, individualios įmonės nekilnojamąjį turtą pardavė už ekonomiškai nepagrįstai mažą kainą tuomet, kai ši įmonė faktiškai buvo nemokios būsenos, turėjo didelės sumos pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, todėl minėtu sandoriu buvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir padaryta žala jų teisėtiems interesams, nes buvo atimta arba sumažinta kreditorių galimybė gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės nekilnojamojo turto. Atsakovo kaltės prezumpciją apima neteisėtų veiksmų prezumpcija, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą. Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat konstatuotina ir atsakovo kaltė. Žala įmonei ir priežastinis ryšys tarp nurodytų atsakomybės sąlygų pasireiškė tuo, kad atsakovui pardavus įmonės turtą už nepagrįstai mažą kainą, įmonė neteko lėšų, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais.

Negalima nesutikti su apelianto teiginiu, kad CK 6.245 straipsnio 1 dalyje reglamentuota civilinės atsakomybės samprata nustato dviejų priešingus interesus turinčių šalių – kreditoriaus ir skolininko – teises ir pareigas. Tačiau nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti teisinga apelianto poziciją, kad žalos atlyginimo priteisimas bankrutavusiai individualiai įmonei iš jos savininko yra nepagrįstas dėl to, kad tokiu atveju vienas teisinių santykių subjektas (individualios įmonės savininkas) tuo pačiu metu tampa ir kreditoriumi, ir skolininku. Šiai pozicijai pagrįsti apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A.K. v. L. Kuchalskienės firma „Aleta“ ir kt., civilinės bylos Nr. 3K-3-445/2001, suformuluota teisės aiškinimo taisykle. Nesutikimą su apelianto argumentais teisėjų kolegija grindžia šiais motyvais. Pagal nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio LR Individualių įmonių įstatymo (toliau IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Įmonės steigėju yra tik vienas veiksmus fizinis asmuo, kuris įregistravęs įmonę tampa jos savininku (IĮĮ 3 str. 1, 2 ir 5 d.). Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 str. 2 d.). Nurodytos įstatymo nuostatos leidžia teigti apie savarankišką individualios įmonės teisinį statusą. Minėtoje apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstyti aiškinimai yra atlikti vadovaujantis ankščiau galiojusiame Įmonių įstatyme pateikta individualių įmonių sąvoka bei statusu, pagal kurį individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto (Įmonių įstatymo, galiojusio iki Individualių įmonių įstatymo priėmimo, redakcijos 2 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalis). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad iš delikto kilusiame civiliniame teisiniame santykyje, kai reikalavimą atlyginti žalą reiškia bankrutavusi individuali įmonė jos savininkui, kreditoriaus ir skolininko sutapimas nėra galimas, teismo priteista žalos atlyginimo pinigų suma netaps bankrutavusios individualios įmonės savininko turtu, o bus valdoma bankrutavusios įmonės administratoriaus ir skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, įmonės kreditoriai spręs, kaip pasielgti su šiuo įmonės turtu (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d. 3 p., 23 str., 33 str.).

Argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir išaiškinimais, kad bankrutavusios individualios įmonės kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš juridinio asmens dalyvio turto, ir nepagrįstai atsakovui taikė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte pateiktais Įmonių bankroto įstatymo normų ir CK 2.50 straipsnio 4 dalies taikymo išaiškinimais. Vienodos teismų praktikos formavimą reglamentuoja CPK 4 straipsnis. Civilinėje teisėje ir civilinio proceso teisėje galiojantis šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad nagrinėjant civilinius ginčus teisme vienodos faktinės sudėties civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, tai yra toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas aiškinti ir taikyti reikia vienodai. Šį reikalavimą leidžia užtikrinti teismo precedento ir actio decidendi doktrinos. Teismo precedento doktrina yra įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia ankščiau sprendžiant analogiškas bylas. Apelianto nurodytose civilinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas, ar turi teisę individualios (personalinės) įmonės kreditorius, kurio reikalavimai buvo patvirtinti įmonės bankroto byloje, jeigu šie reikalavimai užbaigus bankroto procedūrą liko nepatenkinti, reikšti savarankišką ieškinį teisme individualios (personalinės) įmonės savininkui. Šiose bylose reikalavimai buvo grindžiami CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas bankrutavusios ir pripažintos likviduojama dėl bankroto individualios įmonės reikalavimas įmonės savininkui atlyginti įmonei žalą, padarytą neteisėtais šio juridinio asmens dalyvio veiksmais, ir grindžiamas civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Taigi, akivaizdu, kad apelianto nurodytose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose ir apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje faktinė ir teisinė situacija nėra tapati, bylos nėra analogiškos, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bankrutavusios individualios įmonės inicijuotą iš delikto kildinamą žalos atlyginimo teisminį ginčą, neturėjo pareigos remtis minėtose bylose suformuluota CK 2.50 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo taisykle tokioje situacijoje, kai kreditorinio reikalavimo įvykdymo iš individualios įmonės, kuri išregistruota iš juridinių asmenų registro kaip pasibaigusi likvidavimu dėl bankroto, savininko reikalauja kreditorius, kurio bankroto byloje patvirtintas kreditorinis reikalavimas nebuvo patenkintas bankroto procedūrų metu.

Nors atsakovas ir teigia, kad jis jokio turto neturi, tačiau jo įmonės bankroto byloje turi būti atlikti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punkte pateiktame išaiškinime nurodyti veiksmai ir turi būti patikrintas individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, savininko asmeninis ir santuokinis turtas. Iš byloje esančio bankrutavusios K. Vainoro komercinės firmos kreditorių susirinkimo, įvykusio 2007 m. balandžio 26 d., protokolo (b.l. 19-20) galima daryti išvadą, kad šie veiksmai buvo atlikti, ir aišku, kad bankrutavusios įmonės kreditoriams yra žinoma, jog jos savininko K. V. vardu nėra įregistruoto jokio materialaus turto. Nurodytos aplinkybės nepaneigia bankrutavusios individualios įmonės savininko pareigos atlyginti įmonei padarytą žalą, pasireiškusią finansinio turto negavimu, sąlygojusiu įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kurių pagrindu buvo tenkintas žalos atlyginimo reikalavimas, yra pagrįsti ir teisėti, o apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo šį teismo sprendimą naikinti.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovo bankrutavusios K. Vainoro komercinės firmos atstovas išreiškė abejones dėl apelianto nuorodos į CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą, reglamentuojančią dalyvaujančio byloje asmens atleidimą nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, pagrįstumo. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ar kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, todėl pagal minėtą teisės normą ji yra atleista nuo žyminio mokesčio ir jo nemokėjo. Apeliacinį skundą šioje byloje padavė kitas dalyvaujantis byloje asmuo – atsakovas, kuris pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą už šį skundą žyminio mokesčio nemokėjo pagrįstai. Ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos-Slovakijos AB „Grafobal Vilnius“ v. S.Š., bylos Nr.2-437/2004, suformuluota CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimo taisykle vadovautis nėra pagrindo, nes joje esanti faktinė ir teisinė situacija nėra analogiška nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms.

Pagal CPK 98 straipsnį, iš atsakovo priteistini 300 Lt ieškovo turėtoms advokato pagalbos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėjimo išlaidoms atlyginti (b.l. 157-158). Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, nepriteisė iš atsakovo valstybei teismo turėtų 8,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l.2). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje patyrė 13,40 Lt tokio paties pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (b.l. 162). Šioje byloje apeliantas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą, tačiau nėra atleistas nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 79 str., 88 str.), todėl pagal CPK 96 straipsnį iš apelianto priteistinos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Kęstučio Vainoro 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ieškovo bankrutavusios K. Vainoro komercinės firmos naudai ir 21,95 Lt (dvidešimt vieną litą devyniasdešimt penkis ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, valstybei.

Teisėjai Danutė GasiūnienėAudronė JarackaitėKazys Kailiūnas