Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-02-26 · Administracinė byla Nr. P-525-26-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-04-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-525-26-14Nutartis · 2014-02-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-26
Bylos Nr.
P-525-26-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01981-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“
Atsakovas
Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
valstybės įmonei Žemės ūkio
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P525-26/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01981-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Žemės ūkio ir kaimo verslo centras dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Vilkijos ūkis“ (toliau – ir AB “Vilkijos ūkis”, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), vėliau jį patikslindamas (II t., b. l. 11–16), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2012 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. BRK-(3.239)-5564 dalį, kurioje buvo nuspręsta pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ atžvilgiu pritaikyti 283 387,55 Lt dydžio sankciją ir pareiškėjui vietoj prašomos 690 560 Lt paramos sumos skirti 407 172,45 Lt dydžio paramą (I t., b. l. 50–51);

2) įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ pateiktą 2011 m. liepos 14 d. mokėjimo prašymą dėl 283 387,55 Lt dydžio paramos skyrimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

Nurodė, kad 2008 m. sausio 25 d. Agentūrai pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ Nr. 1VM-KK-08-2-000130-PR001 (toliau – ir Paraiška), pagal kurią projektui „Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimas“ prašė skirti 690 560 Lt dydžio paramą. Paraiškoje nurodyta, jog projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigoje pareiškėjo numatomas turėti gyvūnų skaičius – 2 173,6 sąlyginių gyvulių vienetų (toliau – SGV). 2008 m. liepos 18 d. tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo pasirašyta 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ paramos sutartis Nr. 1VM-KK-08-2-000130-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis). Pareiškėjas ir Agentūra 2009 m. birželio 25 d. pasirašė Susitarimą Nr. 2 dėl Paramos sutarties pakeitimo, kuriame buvo nustatytas projekto įvykdymo terminas iki 2011 m. liepos 17 d. (5.1 p.), taip pat numatyta, kokioms investicijoms kompensuoti bus skiriama parama iki 690 560 Lt (2 p.). Mokėjimo prašymą 690 560 Lt paramai gauti pareiškėjas Agentūrai pateikė 2011 m. liepos 14 d. Agentūra įvertinusi mokėjimo prašymą, nurodydama, kad pareiškėjo prašoma paramos suma turėtų atitikti numatomus laikyti 1 509,824 SGV, kai tuo tarpu 2011 m. liepos 14 d. pareiškėjo ūkyje buvo registruota tik 688,41 SGV (trūkstamas skaičius – 821,414 SGV) bei vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimu ir nauju privalomu bendrijos standartu įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-479 (toliai – ir Taisyklės) 11.1.2 ir 120.1 punktais ir Paramos sutarties 17.11 punktu, priėmė skundžiamą 2012 m. birželio 19 d. sprendimą. Pareiškėjo nuomone, ginčo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjas Mokėjimo prašymo pateikimo metu iš viso turėjo 2 525,919 SGV. Pažymėjo, kad SGV skaičiavimas atliekamas vadovaujantis Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priedu. Tuo tarpu Taisyklių aiškinamųjų pastabų 1 punkte yra nustatyta, kad tais atvejais, kai gyvūnų perskaičiavimo į SGV normos pagal konkrečius gyvūnų pavadinimus nėra nurodytos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priede, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. D1-367/3D-342 „Dėl Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) priede nurodytais SGV skaičiavimo koeficientais. Kadangi Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priede nėra nurodytos audinių ir lapių perskaičiavimo į SGV normos, todėl, atsižvelgiant į Taisyklių nuostatas, audinių ir lapių SGV turėtų būti nustatytas vadovaujantis Aprašo priede nurodytais koeficientais. Teigė, jog aplinkybes, kad Mokėjimo prašymo pateikimo metu pareiškėjas iš viso turėjo 2 525,919 SGV, patvirtina jo pateikta Žvėrelių judėjimo apyskaita už 2011 m. liepos mėnesį (toliau – ir Apyskaita), kurioje nurodyta, kad 2011 m. liepos mėnesį pareiškėjas turėjo 732 100 ir 23 385 vienetų audinių ir 1 657 vienetus lapių. Iš viso pareiškėjas turėjo 96 596 vienetus audinių ir 1 657 vienetus lapių, o remiantis Apraše nurodyta SGV apskaičiavimo metodika, pareiškėjas viso turėjo 2 525,919 SVG, o tai yra net daugiau, nei Paraiškoje buvo numatyta turėti projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigoje (2 173,6 SGV). Agentūra, skaičiuodama pareiškėjo turimų gyvūnų SGV skaičių, vadovavosi Aprašo redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. D1-735/3D-700, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po Mokėjimo prašymo pateikimo dienos. Paminėto Aprašo priede, be kita ko, buvo nustatyta, jog į SGV įskaičiuojamos audinės/kiaunės ir lapės, kurios yra vyresnės kaip 10 mėnesių, ir tai reiškia, kad Agentūra, priimdama sprendimą ir taikydama 283 387,55 Lt dydžio sankciją, rėmėsi teisės aktu, kuriame buvo nustatytas teisinis reguliavimas, kuris iš esmės pakeitė SGV skaičiavimo metodiką, galiojusią projekto vykdymo ir Mokėjimo prašymo pateikimo metu, o nuo to ir priklausė pareiškėjui teikiamos paramos dydis. Patikslindamas skundą pareiškėjas nurodė, kad skundžiamo atsakovo sprendimo neteisėtumą, lėmė tai, kad Agentūra galutinai spręsdama dėl paramos suteikimo pareiškėjui, vadovavosi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir ŽŪIKVC, Centras) pateiktais, pareiškėjo teigimu neatitinkančiais tikrovės, duomenimis apie pareiškėjo turimų gyvūnų skaičių. Pripažino, kad projekto įgyvendinimo pabaigoje, t. y. 2011 m. liepos mėnesį, per klaidą nepateikė pranešimo apie ūkinių gyvūnų bandą, tačiau tai suprato tik gavę ŽŪIKVC atsiliepimą į skundą, kai tuo tarpu Agentūra paramos sumą apskaičiavo remdamasi duomenimis, pareiškėjo paskutinį kartą teiktais 2011 m. kovo 7 d. Teigė, jog buvo įsitikinę, jog pareigą deklaruoti vykdo laiku ir tvarkingai. Pažymėjo, kad Agentūrai pateikė papildomus duomenis apie tai, kad projekto įgyvendinimo pabaigoje, t. y. 2011 m. liepos mėnesį, pareiškėjo turimų SGV skaičius buvo kelis kartus didesnis (3 017,03 SGV), tačiau atsakovas nepagrįstai nesirėmė šiais duomenimis. Nesivadovaudamas pareiškėjo pateiktais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovas neteisingai apskaičiavo paramos sumą ir pareiškėjui nepagrįstai pritaikė 283 387,55 Lt dydžio sankciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Atsižvelgdamas į skundo patikslinimą, teismas sprendimu siekė nustatyti, ar Agentūra, priimdama sprendimą dėl dalies paramos skyrimo, turėjo teisinį pagrindą naudotis išskirtinai tik Centro duomenimis ir ar pagrįstai Agentūra nevertino pareiškėjo papildomai pateiktų duomenų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad remiantis ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, duomenis susijusius su ūkinių gyvūnų registravimu ŽŪIKVC du kartus per metus (sausio ir liepos mėnesiais) teikia pats gyvūnų laikytojas, ar kiti šią teisę turintys subjektai, tuo tarpu ŽŪIKVC būdamas atsakingu už duomenų rinkimą, tvarkymą, saugojimą, yra pagrindinis ir vienintelis ūkinių gyvūnų registro tvarkytojas.

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei į byloje nustatytas ginčo faktines aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentacija, kad Agentūra nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 14 d. pateiktus duomenis, patvirtinančius turimą reikiamą skaičių SGV (3 017,03) projekto užbaigimo dieną. Pažymėjo, jog nagrinėjamą ginčą reglamentuojantys teisės aktai nepagrindžia pareiškėjo teiginių, kad atsiradus nesutapimams tarp faktiškai turimo ir deklaruoto gyvūnų skaičiaus, šiuo atveju, turėtų būti vadovaujamasi faktiškai turimu gyvūnų skaičiumi.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas paskutinius duomenis apie ūkyje laikomą gyvūnų skaičių deklaravo 2011 m. kovo 7 d. Vienintelis gyvūnų registro tvarkytojas yra ŽŪIKVC, kurio sukauptais ir administruojamais duomenimis Agentūra privalo remtis priimdama galutinį sprendimą dėl paramos skyrimo/neskyrimo ar sankcijų taikymo. Teismas pažymėjo, kad ši nuostata yra nurodyta ir Paraiškos XX dalies „Pareiškėjo deklaracija“ 2 punkte, su kuria pareiškėjas sutiko, tai patvirtindamas parašu. Taigi Agentūra, spręsdama dėl paramos pareiškėjui suteikimo, šiuo atveju pagrįstai vadovavosi paskutiniais pareiškėjo ŽŪIKVC pateiktais ir turimais duomenimis (2011 m. kovo 7 d.), nes nei teisės aktai, nei Paraiška ar kiti susiję dokumentai nenustato išimčių ar kitų būdų, kuriais Agentūra galėtų vadovautis priimdama tokio pobūdžio sprendimus. Todėl pareiškėjo argumentai, kad pagrindiniu įrodymu apie 2011 m. liepos mėnesį pareiškėjo ūkyje turėtą gyvūnų skaičių galėtų būti pareiškėjo Agentūrai 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu pateikti duomenys (nedeklaruojant), kurie Agentūrai buvo nepateikti per klaidą, teismo atmesti kaip nepagrįsti, konstatuojant, kad deklaracijos nepateikimas laiku, šiuo konkrečiu atveju negali pateisinti 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu pateiktų duomenų užskaitymą.

Šalies argumentai

Teismas konstatavo, kad nustačius, jog Agentūra pagrįstai rėmėsi paskutiniais (2011 m. kovo 7 d.) paties pareiškėjo ŽŪIKVC pateiktais duomenimis, pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kaip turėtų būti vertinami duomenys pateikti 2011 m. rugsėjo 14 d. rašte (ar visi, ar ne visi pareiškėjos ūkyje laikomi gyvūnai turėtų būti skaičiuojami kaip suaugę) bei Žvėrelių judėjimo apyskaitoje, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Tuo pačiu pagrindu atmestas ir pareiškėjo argumentas dėl skundžiamo atsakovo sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, atsakovui nesivadovaujant 2011 m. rugsėjo 14 d. duomenimis bei duomenimis pateiktais Žvėrelių judėjimo apyskaitoje (2011 m. liepos mėnesį).

Teismas taip pat konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog Agentūra prieš priimdama sprendimą dėl paramos suteikimo rėmėsi duomenimis esančiais ŽŪIKVC administruojančiame registre, o paskutiniai duomenys apie pareiškėjo ūkyje laikomą gyvūnų skaičių registrui buvo pateikti 2011 m. kovo 7 d., atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą sumažinti paramos sumą, pareiškėjo veiksmus (2011 m. liepos mėnesį duomenų nepateikimą ŽŪIKVC) vertindamas Taisyklių 120.1.1 punkto, kuriame nustatytos paramos mažinimo sąlygos neįvykdžius įsipareigojimo padidinti SGV skaičių valdoje, taip pat Paramos sutarties 17.1 punkto, kuriame įtvirtinta paramos gavėjo pareiga tiksliai įgyvendinti Projektą, taip, kaip aprašyta Paraiškoje, kontekste.

Šalies argumentai

Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad ginčo sprendimas yra teisėtas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, o reikalavimas įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo pateiktą 2011 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo prašymą dėl 283 387,55 Lt dydžio paramos skyrimo ir naujo sprendimo priėmimo galėtų būti tenkintinas tik panaikinus ginčo sprendimą, todėl šis reikalavimas taip pat atmestinas.

III.

Pareiškėjas AB „Vilkijos ūkis“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 50–55) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? pareiškėjo skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi (II t., b. l. 73?80) pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Iš šios nuostatos matyti, jog ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Aptaręs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, jog Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad suteikiamos paramos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas ir pareiškėjo turimų ir numatomų laikyti sąlyginių gyvulių vienetų (SGV) skaičių valdoje. SGV skaičiavimas atliekamas vadovaujantis Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priedu. Tais atvejais, kai gyvūnų perskaičiavimo į SGV normos pagal konkrečius gyvūnų pavadinimus nėra nurodytos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priede, reikia vadovautis Aprašo priede nurodytais SGV skaičiavimo koeficientais. Taisyklių 11.1.2 punkte nustatyta, kad paramos suma vienam SGV apskaičiuojama: 1) jei pareiškėjas laiko ar numato laikyti nuo 10 iki 29 SGV, už kiekvieną SGV mokama 1934 Lt parama; 2) jei pareiškėjas laiko ar numato laikyti nuo 30 iki 99 SGV, už kiekvieną SGV mokama 1122 Lt parama; 3) jei pareiškėjas laiko ar numato laikyti nuo 100 iki 299 SGV, už kiekvieną SGV mokama 691 Lt parama; 4) jei pareiškėjas laiko ar numato laikyti 300 ir daugiau SGV, už kiekvieną SGV mokama 345 Lt parama. Vadovaujantis Taisyklių 120.1.1 punktu, neįvykdžius įsipareigojimo padidinti SGV skaičių valdoje, paskutinė mokėtina suma, jei paramos gavėjas pateikia daugiau nei vieną mokėjimo prašymą, mažinama už kiekvieną trūkstamą SGV ir paramos gavėjas netenka teisės kreiptis investicinės paramos, iki bus pašalinti veiklos trūkumai.

Kaip nustatyta, atsakovas vertindamas pareiškėjo prašymą dėl paramos skyrimo, rėmėsi ŽŪIKVC pateiktais duomenis. Vadovaujantis Valstybės įmonės žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro įstatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3D-20 (toliau – ir Įstatai; aktuali 2009 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 3D-20 redakcija), ŽŪIKVC tvarko ir įgyvendina ūkinių gyvūnų registravimo ir tapatybės nustatymo sistemos kompiuterinę centrinę duomenų bazę (Įstatų 9.7. p.). Pagrindines ŽŪIKVC teises ir pareigas taip pat reglamentuoja Ūkinių gyvūnų registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 3D-451 (toliau – ir Nuostatai) (12 punktas). Vadovaujantis Nuostatų 5, 6 punktais, visi registro duomenys kaupiami vienoje registro duomenų bazėje. Duomenis registrui teikia gyvūnų laikytojai, savininkai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, susiję su ūkinių gyvūnų laikymu, ženklinimu, perkėlimu, kaita, šalutinių gyvūninių produktų tvarkymu.

Laikomų ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimą, ūkinių gyvūnų ženklinimą, jų registravimą ir apskaitos tvarką nustato Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 (toliau – ir Registravimo aprašas; ginčui aktuali 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 3D-6 redakcija). Minėtas aprašas įpareigoja kiekvieną gyvūnų laikytoją privalomai registruoti, ženklinti laikomus ūkinius gyvūnus ir tvarkyti jų apskaitą. Registravimo aprašo 28 punkte nustatyta, kad duomenis apie bandomis registruotus ūkinius gyvūnus, išskyrus kiaules, laikytojas turi registruoti ne rečiau kaip du kartus per metus, kiekvieno pusmečio sausio ir liepos mėnesiais ir prieš teikdamas paraišką gauti valstybės pagalbą.

Įvertinusi ginčo santykiams taikomą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo yra teisinga. Tikrindamas atsakovo sprendimo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padaryta išvada, kad Agentūra, spręsdama dėl paramos pareiškėjui suteikimo, šiuo atveju pagrįstai vadovavosi paskutiniais ŽŪIKVC turimais (pareiškėjo pateiktais 2011 m. kovo 7 d.) duomenimis, nes nei teisės aktai, nei Paraiška ar kiti susiję dokumentai nenustato išimčių ar kitų būdų, kuriais Agentūra galėtų vadovautis priimdama tokio pobūdžio sprendimus.

Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad atsakovas ir teismas netinkamai aiškino Taisyklių 10 punktą, ir kad esant nesutapimams tarp faktiškai turimo ir deklaruoto gyvūnų skaičiaus, turi būti vadovaujamasi faktiškai laikomų gyvūnų skaičiumi, nes būtent toks SGV skaičiavimas atitinka Taisyklių nuostatas; taip pat, kad ir informacija, pateikiama Ūkinių gyvūnų registrui, ir informacija, pateikiama tiesiogiai Agentūrai, turi vienodą reikšmę, vertinti kaip nepagrįsti teisiniu reglamentavimu ir kaip pareiškėjo tam tikra gynybinė pozicija.

Pareiškėjo argumentas, kad Agentūros pritaikyta 283 387,55 Lt sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepagrįstas. Esant nagrinėjamu atveju nustatytoms aplinkybėms, kad pagal deklaruotus duomenis 2011 m. liepos 14 d. pareiškėjo ūkyje buvo registruota tik 688,41 SGV (trūkstamas skaičius – 821,414 SGV), Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 11.1.2 ir 120.1.1 punktais bei Paramos sutarties 17.11 punktu turėjo ir faktinį, ir teisinį pagrindą atitinkamai sumažinti paramos sumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

IV.

Pareiškėjas AB „Vilkijos ūkis“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 (II t., b. l. 85–92).

Prašyme nurodė, jog administracinių teismų praktika administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 ginčijamais klausimais yra nevienoda. Teigė, kad administracinės bylos UAB „Danmink“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. A492–667/2013) taip pat administracinės bylos UAB „Juodoji audinė“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. I-822-142/2013) ir administracinės bylos Nr. A822-847/2013 pagal pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ skundą, kurioje reiškiamas šis prašymas dėl proceso atnaujinimo, faktinės aplinkybės sutampa, tačiau šiose bylose buvo priimti skirtingo pobūdžio sprendimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje UAB „Danmink“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. A492–667/2013) išdėstyta argumentacija remiasi suformuota Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų aiškinimo praktika, taip pat konstitucinių teisingumo ir teisėtų lūkesčių principų aiškinimo praktika, manytina, kad nagrinėjant analogiškas bylas, turėtų būti vadovaujamasi būtent minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktu teisės aktų aiškinimu. Atsižvelgiant į tai, kad bylose, kurių faktinės aplinkybės sutampa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, skirtingai aiškindamas teisės aktus, priėmė priešingus sprendimus, akivaizdu, kad pareiškėjas AB „Vilkijos ūkis“ atsidūrė blogesnėje padėtyje, nei įmonė UAB „Danmink“. Pareiškėjo vertinimu, tokia situacija neatitinka konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principo, taip pat konstitucinių teisingumo bei teisinės valstybės principų reikalavimų. Be to, AB „Vilkijos ūkis“ atsidūrė blogesnėje padėtyje ne tik dėl skirtos mažesnės paramos sumos, nei pagrįstai galėjo tikėtis, bet ir dėl to, kad Agentūros priimtas sprendimas, kuriuo AB „Vilkijos ūkis“ pritaikyta sankcija, sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes, apribodamas jo galimybes gauti paramą kitiems planuojamiems vykdyti projektams. Susiklosčiusi teisinė situacija lemia būtinybę peržiūrėti skundžiamą teismo nutartį siekiant išvengti neigiamų galimai neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 pasekmių.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438-174/2013 pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė (b. l. 136?144).

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602–71/2012, 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P502–19/2011), pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomoje administracinėje byloje UAB „Danmink“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. A492–667/2013) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą, kuriuo panaikinta ginčijamo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo dalis, kuria Agentūra nusprendė UAB „Danmink“ pritaikyti 217 701,33 Lt dydžio sankciją ir Agentūra įpareigota iš naujo įvertinti UAB „Danmink“ pateikto mokėjimo prašymo dalį dėl 217 701,33 Lt dydžio paramos skyrimo bei priimti naują sprendimą (II t., b. l. 108–117). Taigi iš šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto procesinio sprendimo matyti, jog nurodytu sprendimu ginčas tarp UAB „Danmink“ ir Agentūros iš esmės nebuvo baigtas nagrinėti ir galutinis procesinis sprendimas, galintis turėti įtakos administracinių teismų praktikos formavimui, šioje byloje nebuvo priimtas (ginčo dalyką sudarantys klausimai buvo perduoti Agentūrai nagrinėti iš naujo tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas). Taip pat akcentuota, jog kita pareiškėjo nurodoma administracinė byla UAB „Juodoji audinė“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. I-822-142/2013) buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme (joje priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas; II t., b. l. 118–130). Šiuo aspektu pabrėžta, jog, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-822-142/2013 negali būti laikomas (pripažįstamas) procesiniu sprendimu, į kurį privaloma atsižvelgti formuojant vienodą administracinių teismų praktiką. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė nuorodų į kitose panašaus pobūdžio bylose iki šiol priimtas teismų praktikos formavimui reikšmingas nutartis ar procesinius sprendimus dėl analogiškos prigimties teisinių ginčų, t. y. nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką konkrečiu nagrinėjamu atveju. Todėl, išnagrinėjus pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ prašymo motyvus bei argumentus, konstatuota, jog procesas administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 negali būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.

V.

Pareiškėjas AB „Vilkijos ūkis“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 (II t., b. l. 148?152).

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti ankstesniame prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, akcentavo, kad byloje nagrinėjamu klausimu administracinių teismų praktika nevienoda. Konkrečiai nurodė dvi bylas, kuriose, pareiškėjo vertinimu, analogiškose situacijose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė kitokius sprendimai nei šioje byloje – administracinė byla Nr. A492-667/2013 (pareiškėjas UAB „Danmink“, atsakovas NMA (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas) ir administracinė byla Nr. A502-2040/2013 (pareiškėjas UAB „Juodoji audinė“, atsakovas NMA (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis). Akcentuoja, kad administracinė byla UAB „Juodoji audinė“ v. NMA išnagrinėta apeliacine tvarka ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo be kita ko, buvo remiamasi ankstesniame prašyme dėl proceso atnaujinimo, buvo paliktas nepakeistas. Taip pat pabrėžia, kad tiek byloje UAB „Juodoji audinė“ v. NMA (A502-2040/2013), tiek byloje UAB „Danmink“ v. NMA (Nr. A492-667/2013) teisminis ginčas tarp šalių buvo baigtas nagrinėti iš esmės, teismas patenkino pareiškėjų skundų reikalavimus, nes kompetencija vertinti, ar vykdant projektą buvo įgyvendinti tinkami reikalavimai ir spręsti dėl paramos dydžio nuteikta Agentūrai, o teismas sprendžia tai, ar Agentūra vykdydama savo įgaliojimus laikėsi teisės aktų reikalavimų, tačiau teismas neturi įgaliojimų vertinti mokėjimo prašymus ir priimti sprendimus dėl mokėtinos sumos dydžio. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartyje išdėstytais motyvais, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-667/2013 ginčas tarp UAB „Danmink“ ir Agentūros iš esmės nebuvo baigtas nagrinėti ir nepriimtas galutinis procesinis sprendimas, galintis turėti įtakos administracinių teismų praktikos formavimui. Mano, kad abiejose nurodomose bylose ginčas buvo išspręstas iš esmės, buvo pateikti aktualūs išaiškinimai klausimais, susijusiais su paramos priemonę reglamentuojančių teisės aktų vertinimu. Be to, teismų praktika gali būti formuojama ir tose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, tačiau byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Nagrinėjamu atveju abejonių dėl to, jog administracinė byla pagal pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ skundą atsakovui Agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Centrui dėl sprendimo panaikinimo yra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi atmetęs pareiškėjo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, t. y. teigia, kad procesas turėtų būti atnaujintas dėl to, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas nurodo du konkrečius procesinius sprendimus, kuriose, jo nuomone, nagrinėjamoje byloje ginčijamas klausimas spręstas skirtingai – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-667/2013 (UAB „Danmink“ v. Agentūra) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2040/2013 (UAB „Juodoji audinė“ v. Agentūra).

Pažymėtina, jog pareiškėjas jau antrą kartą teikia prašymą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pirmąjį, iš esmės analogišką, pareiškėjo prašymą 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438-174/2013 pažymėjo, kad „pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomoje administracinėje byloje UAB „Danmink“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. A492–667/2013) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą, kuriuo panaikinta ginčijamo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo dalis, kuria Agentūra nusprendė UAB „Danmink“ pritaikyti 217 701,33 Lt dydžio sankciją ir Agentūra įpareigota iš naujo įvertinti UAB „Danmink“ pateikto mokėjimo prašymo dalį dėl 217 701,33 Lt dydžio paramos skyrimo bei priimti naują sprendimą (II t., b. l. 108–117). Taigi iš šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto procesinio sprendimo matyti, jog nurodytu sprendimu ginčas tarp UAB „Danmink“ ir Agentūros iš esmės nebuvo baigtas nagrinėti ir galutinis procesinis sprendimas, galintis turėti įtakos administracinių teismų praktikos formavimui, šioje byloje nebuvo priimtas (ginčo dalyką sudarantys klausimai buvo perduoti Agentūrai nagrinėti iš naujo tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas)“; „procesas administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 negali būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu“.

Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pasisakė dėl galimybės atnaujinti procesą šioje byloje remiantis tuo, kad šioje byloje ir minėtoje byloje Nr. A492-667/2013 (UAB „Danmink“ v. Agentūra) priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Atsižvelgiant į tai, nepaisant to, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą su 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438-174/2013 pateiktais motyvais dėl 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A492-667/2013 vertinimo nesutinka (mano, kad juo ginčas tarp šalių buvo baigtas nagrinėti iš esmės, jame pateikti aktualūs išaiškinimai, galintys daryti įtaką administracinių teismų praktikos formavimui), šį prašymą atnaujinti procesą nagrinėjanti teisėjų kolegija dėl 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A492-667/2013 nepasisako.

Dėl kito pareiškėjo prašyme dėl proceso šioje byloje atnaujinimo nurodyto procesinio sprendimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje P438-174/2013 nurodė, kad „administracinė byla UAB „Juodoji audinė“ v. Nacionalinė mokėjimo agentūra (Nr. I-822-142/2013) buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme (joje priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas; II t., b. l. 118–130). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-822-142/2013 negali būti laikomas (pripažįstamas) procesiniu sprendimu, į kurį privaloma atsižvelgti formuojant vienodą administracinių teismų praktiką“.

Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nagrinėjamame prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nurodė, kad byloje UAB „Juodoji audinė“ v. Agentūra Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2040/2013, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą (tai patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), t. y., pasikeitė aplinkybės, buvusios pirmojo prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo metu, teisėjų kolegija vertina, ar šiuo metu, yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2040/2013 (UAB „Juodoji audinė“ v. Agentūra).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).

Nors administracinės bylos Nr. A822-847/2013 (AB „Vilkijos ūkis“ v. Agentūra) ir Nr. A502-2040/2013 (UAB „Juodoji audinė“ v. Agentūra) yra panašios (parama skirta pagal tą pačią Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę, įgyvendinant tą pačią direktyvą, ūkiuose auginti tie patys gyvūnai, projektai įtraukti į projektų, kuriems skiriama parama pagal priemonę sąrašą, sankcijos pritaikytos dėl nepasiekto projektų įgyvendinimo pabaigoje numatyto turėti SGV skaičiaus, sumažintos skiriamos paramos sumos, skundžiami tos pačios dienos sprendimai ir kt.), tačiau egzistuoja vienas skirtumas, kuris neleidžia vertinti, kad šios bylos yra analogiškos ar labai panašios – byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, kaip patikslintame skunde nurodė pats pareiškėjas, pareiškėjas 2011 m. liepos mėnesį, t. y. projekto įgyvendinimo pabaigoje pranešimo apie ūkinių gyvūnų bandą per klaidą nepateikė (ši klaida paaiškėjo tik gavus Centro atsiliepimą į skundą, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad tinkamai vykdo pareigą deklaruoti laikomus gyvūnus nuo pat projekto įgyvendinimo pradžios), atsižvelgiant į tai, Agentūra paramos sumą apskaičiavo remdamasi duomenimis, pareiškėjo paskutinį kartą teiktais 2011 m. kovo 7 d.

Į šią aplinkybę buvo atsižvelgta priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 (AB „Vilkijos ūkis“ v. Agentūra). Teismas vertino tai, kad „2011 m. liepos 1 d. turimų duomenų pareiškėjas nedeklaravo, atsakovas, pagal duomenų bazėje turimus duomenis įvertinęs, kad 2011 m. liepos 14 d. pareiškėjo ūkyje buvo registruota tik 688,41 SGV (trūkstamas skaičius – 821,414 SGV), vadovaudamasi Taisyklių 11.1.2 ir 120.1.1 punktais bei Paramos sutarties 17.11 punktu, 2012 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą paramą pareiškėjui skirti tik iš dalies“, nurodė, kad „Agentūra, spręsdama dėl paramos pareiškėjui suteikimo, šiuo atveju pagrįstai vadovavosi paskutiniais ŽŪIKVC turimais (pareiškėjo pateiktais 2011 m. kovo 7 d.) duomenimis, nes nei teisės aktai, nei Paraiška ar kiti susiję dokumentai nenustato išimčių ar kitų būdų, kuriais Agentūra galėtų vadovautis priimdama tokio pobūdžio sprendimus“.

Tuo tarpu 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2040/2013 (UAB „Juodoji audinė“ v. Agentūra) teismas įvertinęs aplinkybes, taip pat ir tai, kad „UAB „Juodoji audinė“ nustatyta tvarka pateikė 5 ūkinių gyvūnų deklaracijas“, pažymėjo, jog „atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įvykdė jam nustatytą deklaravimo pareigą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovui nėra jokių objektyvių kliūčių iš naujo išnagrinėti 2011 m. liepos 20 d. gautą mokėjimo prašymą pagal faktinę padėtį, užfiksuotą Ūkinių gyvūnų registre“.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog administracinių bylų Nr. A822-847/2013 (AB „Vilkijos ūkis“ v. Agentūra) ir Nr. A502-2040/2013 (UAB „Juodoji audinė“ v. Agentūra) ratio decidendi nesutampa, t. y. jos nėra analogiškos. Todėl tai, kad šiose bylose priimti skirtingi procesiniai sprendimai, nėra pagrindas teigti, kad tokiu būdu administracinių teismų formuojama praktika išsiskyrė ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-847/2013, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad procesas administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu negali būti atnaujintas, todėl pareiškėjo AB „Vilkijos ūkis“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Vilkijos ūkis“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Žemės ūkio ir kaimo verslo centras dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasRičardas Piličiauskas