Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

mažamečio nukentėjusiojo G. L. atstovams Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiesiems specialistams G. K., M. M.,

Teismo vaikų ir paauglių psichiatrei ekspertei S. S., Teismo vaikų ir paauglių psichologei ekspertei A. Š.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, faktiškai gyvenanti (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, dirbanti pagal individualios veiklos pažymą, teista:

1. 2004-06-04 Klaipėdos miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį 1 metų laisvės atėmimo bausme;

2. 2010-10-18 Klaipėdos apygardos teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktu 8 metų laisvės atėmimo bausme, 2015-11-20 lygtinai paleista prieš terminą iš įkalinimo įstaigos, bausmę atlikusi, teistumas neišnykęs,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamoji A. B. mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra:

A. B. 2019 metų spalio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, tačiau ne vėliau nei spalio 24 dieną, bute, adresu (duomenys neskelbtini), suėmė savo mažamečiui sūnui G. L., gim. (duomenys neskelbtini), už marškinėlių, jį tampė, vieną kartą keliu spyrė jam į pilvą, ranka vieną kartą sudavė per pakaušį, tokiu būdu G. L. sukeldama fizinį skausmą.

Kaltinamoji A. B. kalta neprisipažino, parodė, kad tiksliai nežino, apie kokią dieną kalbama jai pareikštame kaltinime. Mano, kad tai galėjo įvykti spalio 21 d., kai sūnus G. L. nenuėjo į mokyklą. Tai matyti iš vaiko Tamo dienyno. Spalio 20 d. važiavo į kapines, grįžo namo, ji, kaltinamoji, kirpo vaiką plaukų kirpimo mašinėle, mašinėlė įstrigo ir sulūžo. Buvo vakaras, vaikas liko neapkirptas, buvo iškirptas tik vienas plaukų ruožas galvos priekyje. Kirpo apie19.00-20.00 val., tai buvo sekmadienis. Dėl to sūnaus spalio 21 d. neišleido į mokyklą, nenorėjo, kad bendraklasiai iš jo tyčiotųsi. Kitą dieną apkirpo sūnų ir išleido į mokyklą. Kitą rytą mašinėlę pati sutvarkė, išvalė įstrigusius plaukus. Vaikas jautėsi gerai. Teigia, kad fizinio smurto prieš sūnų nenaudojo, sūnaus nemušė. Kaltinime nurodyto įvykio net nebuvo. Pripažįsta su sūnumi kalbėjusi pakeltu tonu. Sūnus yra problemiškas vaikas, ji yra nuolat kviečiama dėl jo elgesio į mokyklą, sūnus ne kartą buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje, bet ji, kaltinamoji, jo niekada nemušė. Be G. L., kuriam šiuo metu 11 metų, dar turi dukrą L. (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, sūnų G., kuriam (duomenys neskelbtini) metų. L. yra pas globėjus, berniukai yra šeimos gerovės centre. L. jos, kaltinamosios, atsisakė, nenorėjo grįžti namo, nes jos dabartiniam vyrui buvo iškelta byla dėl seksualinio priekabiavimo prie L. ir taip susiklostė, kad L. jos, kaltinamosios, atsisakė. Berniukai augo su ja. Pamena, jai paskambino socialinė darbuotoja ir pasakė, kad atvažiuoja vaikų teisių tarnybos darbuotojai paimti G. Atvažiavo į mokyklą, tuo metu į mokyklą atvažiavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareigūnai, kalbėjo su G. Ji su G. grįžo namo, o G. jau buvo šeimos gerovės centre. G. atsisakė su ja bendrauti, ir kol jos neapklausė policijoje, ji net nežinojo, kuo ji kaltinama. Jai buvo pasakyta, kad ji neva primušė G., spalio 14 d. neišleido jo į mokyklą, nors jis tą dieną buvo mokykloje. Kodėl iš jos buvo paimtas G., nežino, taip nusprendė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Iš pradžių jai neleido bendrauti tik su G., paskui aplinkybės pasikeitė, nebeleido bendrauti ir su G.. Kaip jai paaiškino, kad nedarytų kažkokio spaudimo vaikams. Ji, kaltinamoji, negali bendrauti su G., bet jai nuolat skambina G. auklėtojos, skundžiasi dėl jo elgesio, prašo su juo pakalbėti, nes jos su G. nesusitvarko. Jos sutuoktinis M. B. yra nuteistas už seksualinį priekabiavimą. Ji, kaltinamoji, apie priekabiavimą nežinojo, kol mergaitė pati neišsikvietė policijos. Teigia, kad G. nemušė. Nežino, kodėl sūnus ją apkalba. Ji, kaltinamoji, nėra priklausima nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio. Vyras M. pavartodavo alkoholį, šiuo metu jis yra įkalinimo įstaigoje. Ji vykdo individualią veiklą, lauke prekiauja vaisiais, daržovėmis. Jos pajamos priklauso nuo oro sąlygų, nuo dirbtų dienų skaičiaus, apie 400-600 eurų. Su dukra L. ji nebendrauja. G. ir G. su ja, kaltinamąja, bendrauja, paskambina, po pamokų ateina į darbą pas ją, ji perka jiems reikalingus daiktus, po pamokų ruošia maistą. L. negyvena su ja nuo 2019 m. sausio mėn., antri metai. L. su broliais G. ir G. bendrauja. Buvo gimtadienis, jie kartu ėjo į piceriją. L. globėjai gyvena Klaipėdoje. Spalio 24 d. iš jos buvo paimtas G., paskui buvo paimtas G.. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš G.. Kai apklausė G. draugą, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai ją informavo, kad G. yra šeimos ir vaiko gerovės centre, kadangi jis patvirtino faktą, kad ji neva prieš jį smurtavo, nes jie gavo kažkokią anoniminę informaciją. Jai yra žinoma, kad vaikas buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jai skambino tyrėja, įspėjo apie apklausą, tačiau ji, kaltinamoji, apklausoje nedalyvavo, nes dirbo. 2015 m. ji išėjo iš įkalinimo įstaigos atlikusi laisvės atėmimo bausmę. G. buvo visiškai nevaldomas vaikas, turėjo didelių problemų. Su juo dirbo psichologai, lankėsi pas psichiatrą. Vaikui jokios neigiamos įtakos ji nedarė, priešingai, vaiką „prikėlė“. Kai ji ateina į centrą, kur yra vaikai, bendrauja su jais, bet šalia sėdi socialinis darbuotojas. Vaikai nori grįžti namo. Kol buvo įkalinimo įstaigoje, dukra buvo pas močiutę, tėčio mamą, o berniukai buvo vaikų namuose. Laisvėje yra 5 metus. Per tuos metus lankė kursus, kaip bendrauti su vaiku. Supranta, kad daug kur klydo, galbūt netinkamai auklėjo, padarė klaidų. G. už marškinėlių netampė, jam nesudavė ir nespyrė. Su G. yra geri santykiai. Nežino, kodėl sūnus ją apkalba.

Mažamečio nukentėjusiojo G. L. atstovas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausiasis specialistas M. M. parodė, kad kaltinamosios šeima tarnybai yra žinoma. Vyresniajai dukrai neterminuotai yra apribota valdžia už tai, kad mergaitė buvo seksualiai išnaudojama. Išaiškėjus faktui dėl seksualinio išnaudojimo, mama stojo ne į dukros pusę, o į savo dabartinio vyro pusę. Kai vyrui buvo pareikšti kaltinimai, kaltinamoji susituokė su dukros tvirkintoju. Tėvų valdžia buvo apribota neterminuotai, šiai dienai yra taip pat ruošiamas neterminuotas valdžios apribojimas berniukų atžvilgiu, kadangi vaikai kelis kartus yra buvę psichiatrinėje ligoninėje. Abu berniukai matydavo, kaip mamos dabartinis vyras seksualiai išnaudodavo jų seserį, jie yra psichologiškai traumuoti. Abu vaikai yra „sunkūs“, elgiasi neadekvačiai, pamokų metu daro ką nori, keikiasi. Skyrius pastebėjo, kad berniukų veiksmai, poelgiai pasikeičia, kai mažiau bendrauja su mama, o daugiau pabendrauja su sese L.. Mergaitė gerai mokosi, yra tvarkinga, po bendravimo su L. berniukų elgesys pagerėja. Tačiau kai tik pabendrauja su mama, vėl viskas pasikeičia - vaikai tampa neadekvatūs, agresyvūs. Vaikai gyvena šeimos ir vaiko gerovės centre, vaikų susitikimai su mama nedraudžiami. Jie susitinka centre. Mama ateina į centrą, gali vaikus išsivesti kuriam laikui. Sunku pasakyti, kodėl vaikai pasikeičia po susitikimų su mama, galimai mama nuteikinėja ar panašiai. Kai mergaitė buvo tvirkinama, berniukai pradėjo blogai elgtis su sese. Mamos elgesys keistas. Sužinojusi apie tai, kad yra seksualiai išnaudojama jos dukra, laiko tai norma šeimoje, ir berniukai pradėjo tyčiotis iš sesės. Namų aplinka nėra saugi vaikams. Kaltinamoji, žinodama apie tai, kad dukra yra seksualiai išnaudojama, nieko nedarė. Berniukai tuos daugkartinius seksualinius veiksmus matė. Kadangi ši aplinkybė išaiškėjo vėliau, berniukai iš kaltinamosios nebuvo paimti iš karto. Dėl to, kad jie tai matė, buvo priimtas sprendimas kreiptis į teismą dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo.

Liudytoja D. Ž., Klaipėdos m. šeimos ir vaiko gerovės centro pagalbos vaikams padalinio vedėja socialiniams reikalams, parodė, kad jų padalinio viename skyriuje gyvena A. B. vaikai G. B. ir G. L.. G. gyvena nuo spalio 24 d., G. apsigyveno po kelių dienų. Tiesiogiai su vaikais nedirba, tačiau jai yra žinoma kas vyksta. Matė, kokie vaikai pas juos atvažiavo, kaip jiems sekėsi per tuos metus. Nepavyksta išspręsti šios situacijos metai laiko, taip pat ir dėl pandemijos užsitęsė tyrimas, tas laikas yra vaikams sudėtingas ir tai labai matyti jų elgesyje. Vasario-kovo mėn. vaikai buvo nurimę, stabiliai jautėsi. Prasidėjus karantinui, centras užsidarė, vaikai niekur neišėjo, lankymas buvo ribotas, vaikai jautėsi labai gerai, ramiai, jiems sekėsi mokykloje. Bendravimo su mama tuo metu nebuvo, todėl stabilumas vaikų elgesyje matėsi. Sušvelnėjus karantino sąlygoms, pradėjo vaikus leisti išeiti į kiemą, atsirado kontaktas su mama. Vaikai slapta susitikdavo su mama. Jie grįždavo pikti, „pasikėlę“. Pirmasis į centrą atvažiavo G., jis buvo pasimetęs, susigūžęs, dvi dienas verkė, nenorėjo kalbėtis. Vėliau vaikai „atšilo“, atsivėrė, daug ką pasipasakojo. G. mielas ir šiltas vaikas, jį gali priglausti, apkabinti, su juo pasišnekėti, bet apsisukęs vėl įgauna agresijos, kažkokios drąsos. Jis jautėsi negerai, nes jautėsi išdavęs mamą, gal viduje ir jautėsi teisus, bet atstūmimas aiškiai matėsi. Pradžioje mama su vyresniuoju sūnumi G. bendravo, su G. ne. G. nupirko batus, kokių jis norėjo, o G. buvo nupirkti mergaitiški, per dideli, su kokiais jam buvo gėda eiti. Lauktuvės iš pradžių taip pat buvo nešamos tik vienam. G. jautėsi blogai, nes G. gali su mama bendrauti, o jis - ne. Ji, liudytoja, įsitikinusi, kad tai buvo kaltinamosios nebylus kerštas, moralinis teroras. Paskui mamai paaiškino, kad ji abiem vaikams yra mama. Pradžioje kardomosios priemonės kaltinamajai buvo paskirtos tik dėl G., mama galėjo ateiti, tas demonstratyvus dėmesio rodymas tik tam, kuriam galima, ta neteisybė žeidė vaikui širdį. Mamai buvo paaiškinta, kad taip negali būti, abiem vaikams ji yra mama ir suaugęs žmogus yra atsakingas už santykį su vaiku. Vaikai bendrauja su sese L., labai džiaugiasi, kai ji ateina. Po karantino vaikų elgesys blogėjo. Po kontaktų su mama vaikai elgiasi agresyviai, įžūliai. Sakomi darbuotojų atžvilgiu tokie žodžiai: „ pasakysiu mamai ir jums bus šakės, visos lėksit iš darbo“. Peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad vieno susitikimo su G. metu, kaltinamoji spaudė stipriai petį G., vaikas gūžėsi, traukėsi, o pastebėjusi kameras ir supratusi, kad nurodymų duoti negali, perdavė vaikui raštelį. Tai irgi rodo jos netinkamą elgesį. A. B. pateikė kelis skundus dėl centro veiklos, dėl netinkamos vaikų priežiūros, tačiau visi skundai buvo nepagrįsti. Mano, kad vaikai nori grįžti pas mamą, nes jiems nusibodo taisyklės, nusibodo ruošti pamokas, jų manymu auklėtojos kaltos, kad reikia mokytis, kad yra nuoseklumas. Vaikai yra nežinomybėje. Vaikai klausia, kas bus, kai jų tarnybos neliks, o jiems bus blogai. Ji, liudytoja, su vaikais apie įvykį, kuriuo padarymu kaltinama A. B., nekalbėjo. Jai tik žinoma, kad vaikai buvo atvežti, nes mama juos sumušė. G. pasakojo auklėtojoms, kurios buvo šalia, detaliai apie įvykį. Jis tuo metu buvo pažeidžiamas, subrendęs sakyti tiesą, kad sulauktų pagalbos, todėl sakė tiesą. Iš vaikų elgesio buvo galima spręsti, kad jie patyrė fizinį smurtą, G. kūne buvo mėlynės, dabar mėlynių nėra. Paskutines 3 dienas G. nenueina iki mokyklos, išeina iš centro, bet nenueina iki jos, G. kartais taip pat nenueina į mokyklą. Bet čia paskutinės savaitės atvejai. Abu kategoriškai atsisako psichologų konsultacijų. G. vartoja vaistus, G. taip pat gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Šiai dienai nėra durų į kompiuterinę klasę, nes G. įsiūčio metu išspyrė, sulaužė duris. Tai yra agresijos priepuoliai.

Liudytoja R. M., Klaipėdos m. šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė darbuotoja darbui su vaikais, parodė dirbanti su vaikais tame skyriuje, kuriame gyvena G. su G.. Vasario mėnesį vaikai paprašė pasikalbėti, jie jautėsi labai negerai, jie papasakojo apie smurtą šeimoje, ką buvo patyrę, kaip matė sesers prievartą. Ypač kentėjo G., nes prieš jį ir patėvis M. smurtavo, į pilvą daužydavo, ir nuo mamos gaudavo per galvą. Vaikai pasakojo, kad buvo Panevėžyje pas draugę, mama iš pykčio spardė pasiguldžiusi G. galvą. Sakė, kad tie pykčiai, smurtas buvo tada, kai namuose buvo geriama. Pykčio priepuoliai būdavo gana dažnai. Vaikai į centrą buvo atvežti po įvykio su jų sese L., ji taip pat gyveno centre. Ji papasakojo, kad buvo patyrusi prievartą, išsikvietė policiją. Vaikai taip pat pasakojo, kad buvo kažkokia šventė namuose, M. pradėjo priekabiauti prie L. ir ji iškvietė policiją, nes bijojo. Vaikai suprato, kad kažkas negerai, nes L. dažnai išeidavo apsiverkusi tai iš vonios kambario, tai iš virtuvės, tai iš miegamojo. Paklausus kas yra, sakydavo nesakys, nes nori juos apsaugoti. G. sakė, kad matė, kaip patėvis išnaudojo L. seksualiai virtuvėje. Vaikai daug pasakojo, buvo didelis minčių kratinys. Vaikai laukia mamos, bendrauja telefonu, per „Messenger“ programą. G. per posėdžius sako, kad mama gera. Tačiau G. apie smurtą šeimoje yra pasakojęs ne vienai auklėtojai. Mama turi kažkokią įtaką vaikams. Vaikai dabar yra sutrikę, elgesys pakitęs į blogą pusę, G. pradėjo rūkyti, abiejų elgesys neigiamas mokykloje. G. labai uždaras, jis viską nešioja savyje, pilnas pykčio, nebesusitvarko su savimi, nes per ilgai viskas yra užsitęsę. Jie mato, kad kiti vaikai iš centro išeina, o jie vis yra. G. elgesys mokykloje labai blogas, jis smurtauja prieš vaikus, psichologiškai smurtauja prieš mokytojus. Turėjo gerą rezultatą karantino metu, matė gerus pokyčius. Ji, liudytoja, girdėjo, kaip G. pasakojo apie patirtą smurtą. Vasario 16 d. ji grįžo po nedarbingumo, vaikai priėjo ir pasakė, kad nori su ja pasišnekėti. G. tik atvykęs sakė, kad buvo smurtas, bet detalių nepasakojo. Vaikai tai nori, tai nenori pas mamą. Vasario mėnesį vaikai nenorėjo pas mamą, klausė kaip atrodo globos namai.

Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S. parodė, kad š. m. liepos 8 d. atliko ekspertizę tiriamajam G. L.. Turėjo įvertinti vaiko sveikatos būseną, nustatyti diagnozę ir atsakyti į pirmąjį klausimą. Atliekant ekspertizę buvo nagrinėjami medicininiai dokumentai, kurie buvo prijungti prie bylos, ir buvo vertinamas individualus susitikimas su tiriamuoju, kurio metu buvo nustatoma jo būsena. Remiantis medicinine dokumentacija, atsižvelgiant į psichiatro vertinimą, į psichologinį vertinimą ekspertizės metu, G. L. buvo konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Sutrikdymo mastas yra nustatomas remiantis trijų ministrų 2003 m. įsakymu atsižvelgiant į sutrikdymo laiko trukmę. Jei iki 10 m. trunka sutrikdymas, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, jei daugiau nei 10 m. trunka, yra nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju šis sutrikimas tęsėsi daugiau nei 10 m., jis atitiktų nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Pagal kaltinamosios A. B. veiksmus, kurie buvo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 3 d., išvadų dalyje yra aprašyta šio sutrikimo susiformavimas. Vaiko gyvenimas poreikių neatitinkančioje, smurtinėje aplinkoje, netinkamas vaiko auklėjimas, niekinanti motinos pozicija, ir, kaip matyti, yra ne vienas kaltinamosios netinkamas elgesys. Vien tik su šiuo atveju susieti negalima, yra keletas priežasčių. Tai nustatė pagal byloje esančius duomenis, tiek pagal vaiko pasakojimą. Iš medicininės dokumentacijos matyti, kad nuo 2016 iki 2020 m. G. tris kartus buvo gydytas psichiatrijos stacionare. Pirmą kartą 2016 m. jam buvo nustatytas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, 2018 m. nustatytas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, tai patvirtinta 2020 m. gydant psichiatrijos skyriuje. Šis sutrikimas patvirtinamas ir ekspertizės atlikimo metu. Byloje yra duomenys, kad vaikui išėjus iš motinos namų, jo elgesys kito. Ekspertizės metu tai ir konstatavo. Išėjus iš motinos namų vaiko būsena gerėjo. Su G. kalbėjo apie įvairius dalykus ir apie gyvenimą šeimoje. Ekspertizės metu pasakojo, kad yra patyręs fizinį smurtą nuo patėvio tiek jis, tiek jo motina, buvo girtaujama, jis labai ilgisi mamos ir nori pas ją grįžti. Mama apibudinama daugiau teigiamai, tačiau akivaizdžiai matėsi emocinis sutrikimas kalbant apie tai. Jis stengėsi įtikinti, kad mama jo nemušė. Mano, kad vaiko tokia reakcija ilgintis mamos, norint paneigti tai, kas nutiko.

Teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. parodė, kad Ekspertizės akte pasisakė nuo 2 iki 6 klausimais. Su G. tiesiogiai bendravo, tvirtina išvadas. Ką nustatė apie jo išsivystymą, atitiko ankstesnius duomenis, gautus byloje. Jo intelektas iš esmės normalus, jokių pažintinės veiklos sutrikimų, kad būtų galima abejoti jo gebėjimu būti liudytoju, nėra. Padaryta išvada, kad negalima netikėti jo parodymais, kurie buvo duoti 2019-11-08. Jis galėjo duoti parodymus, suprato konkrečias pasekmes, nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jas galėjo suprasti ir duoti parodymus. Tiesiog tuos smurtinius veiksmus patvirtino faktinės aplinkybės. Jei jis patyrė skausmą, netinkamas fizines bausmes, jas apibudinti sutrikimų nenustatė. Vaiko nekviesti į teismo posėdį pagrindinis argumentas yra jam daromas poveikis. Kalbėdami apie byloje tiriamus įvykius, mamos veiksmus, kaip taisyklė, vaikai jaučia meilę artimiesiems, mamai, nepriklausomai nuo patirties, kurios nagrinėjamos bylose. Ilgainiui prisiminimai akcentuojami teigiami, nuo neigiamų stengiamasi pabėgti. Ekspertizės metu G. neigė mamos veiksmus, buvo pasiilgęs mamos. Tokį elgesį vertina kaip adekvatų elgesį susiklosčiusioms aplinkybėms. Jis buvo paimtas iš namų, natūralu, kad vaikas, nepriklausomai nuo santykių namuose, ilgisi namų, nori į juos grįžti. Vyksta tarsi saviapgaulė, teigiami jausmai jaučiami, neigiami nuneigiami. Vaikų būsena, akivaizdi ambivalencija jausmų, vaikai nori gyventi savo šeimoje, vaikų namuose gal patiria patyčias. Vaikai jaučia, kad geriau gyventi šeimoje, nepriklausomai nuo to, kokie santykiai šeimoje. Jie nori turėti prieglobstį, kad atgautų psichologinę pusiausvyrą. Ambivalencija jausmų-tai priešingi jausmai: myliu, bet pykstu, bijau, ir panašiai. Minėjo, kad vaikui geriausia gyventi savo šeimoje. Jei yra fizinio smurto apraiškos šeimoje, jiems tai yra kaip norma, dažnai jie net nesuvokia šito, laiko tai norma, tai lydi juos visą gyvenimą. Vėliau kuria santykius, pasirenka partnerius. Yra ilgalaikės pasekmės, jei vaikas nuolat šeimoje patiria fizinį smurtą. Tvirtina ekspertizės akto išvadas.

A. B. kaltę pagrindžiantys rašytiniai bylos duomenys.

2019-10-22 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariate gautas pranešimas iš Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie tai, kad neblaivi A. B. laidu mušė G. L. per kojas (1 t., b.l. 23).

Nepilnametis nukentėjusysis G. L., 2019-11-08 apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad nežino kodėl yra čia. Dabar gyvena Šeimos ir gerovės centre, beveik dvi savaites. Jį mama pradėjo mušti. Jis norėjo pasidaryti valgyti. Kalbėjo mama telefonu su savo drauge, susipyko ir pradėjo nervuotis, jį mušti. Paėmė jį už ,,maikės“, pradėjo tampyti, spyrė keliu į pilvą, jam pradėjo skaudėti. Trenkė per galvą su ranka, per pakaušį, jam labai skaudėjo. Sakė, kad baigtų, bet ji nieko jam nesakė. Ji rėkė ant jo, sakė ateini čia, kol ji jo neprimušė. Kada tiksliai buvo nepamena, gal prieš savaitę, jis dar gyveno namuose. Jis ėjo į mokyklą. Viską papasakojo sesei L. B.. Sakė savo sesei, kad mama mušė, rėkė ant jo. Tik kai atvyko į centrą, jį apžiūrėjo gydytojas, bet nieko nerado. Tai pirmas toks atvejis. Jis norėjo užsitepti sumuštinių ir pavalgyti. Norėjo dar arbatos pasidaryti, bet ji pradėjo rėkti, kad jis jos negerbia. Rėkė, kad jis ateitų čia, kol ji jo neprimušė. Tada jau nebekalbėjo telefonu. Jis nenorėjo su ja kalbėtis, nes ji rėkė ant jo. Tada ji pradėjo rėkti. Ji tiesiog rėkė ant jo, todėl jis jai nieko nesakė. Ji susipyko su drauge, todėl rėkė. Jis girdėjo, kad ji su teta R. kalbėjo ir paskui pradėjo rėkti, negražiai kalbėti, todėl mano, kad jos susipyko. Jis ėjo tą dieną į mokyklą, o paskui kažkurią dieną nėjo, nes jį neapkirpo gerai. Tą pačią dieną rėkė ir ant brolio (1 t., b.l. 50-52).

Nepilnametis liudytojas G. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad jis nežino dėl ko yra pakviestas į teismą. Jis sutinka duoti parodymus. Supranta, kad reikia sakyti tiesą. Buvo gautas pranešimas, todėl atvyko policija ir paėmė mamą. Jis dabar gyvena vaikų gerovės centre. Jis žino, kas yra smurtas. Brolio nemušė mama. Taip, brolis nėjo vieną dieną į mokyklą. Mama kirpo brolį, tačiau užstrigo mašinėlė ir liko neapkirptas, todėl vieną dieną nėjo į mokyklą. Savo sesę buvo sutikęs prieš 3 dienas. Jie nieko nekalbėjo apie tai. Jo sesuo L. B.. Jie kalbėjosi apie tai ką čia veikia, ką kieme daro, kalbėjo apie būrelius. Kodėl atsidūrė čia, jie nekalbėjo. Ne, mama jo niekada neprašė nieko nepasakoti kas vyksta namuose. Taip, jis sako tiesą, viskas taip ir buvo (1 t., b.l. 60-61).

Liudytoja L. B. parodė, kad jai yra 13 metų. Gyvena su globėjais. Ji lanko Klaipėdos G.. Prisimina, kad 2019-10-14 po pamokų ėjo namo ir einant pro alėją pamatė žaidžiantį brolį G. Jis priėjo prie jos ir pradėjo bendrauti. Klausė kaip sekasi jam ir broliui G.. Jis pradžioje pasakė, jog viskas gerai, bet paskui pasakė, jog nelabai. Papasakojo, kad mama vakar išgėrusi kalbėjo telefonu ir kažko supyko ir tada G. sudavė su laidu. Nesakė kokiu laidu, sakė, kad trenkė, kur pataikė nesakė. Todėl G. į mokyklą neišėjo. Apie tai, kad sutiko brolį G., kuris papasakojo, kad mama mušė brolį G., papasakojo savo globėjai. Kitą dieną po pamokų vėl sutiko brolį G., kuris taip pat lanko G.. Vėl bendravo, ir brolis pasakė, kad bijo, kad ji kam nors nepapasakotų, nes tada sužinos mama ir jį sumuš. Jie nuėjo į piceriją, jį pavaišino pica. Praėjus savaitei jai parašė brolis G. SMS žinutę, kad jis yra Šeimos ir gerovės centre ir namo negrįš. Ji atėjo jo aplankyti, G. pasakė, kad mama buvo vėl išgėrusi ir vėl pikta ir pasakė jam, kad ,, ji juos užaugino ir užmuš“, todėl po šių žodžių nebenorėjo grįžti. Apie tai, kad jį mama būtų mušusi, nesakė. Po kelių dienų sužinojo, kad ir brolis G. tame pačiame centre gyvena kaip ir G.. Bendravo su G., kuris nieko jai nepasakojo, kad jį mama būtų mušusi. Pati brolio G. ir G. kūne jokių sužalojimų nepastebėjo. Brolis G. nori grįžti namo, o G. ir nori, ir nenori. G. nori labiau grįžti namo dėl šuns ir telefono (1 t., b.l. 71-72).

Biudžetinė įstaiga „Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centras“ pateikė pranešimą dėl G. L., kuriame be vaiko pateiktos charakteristikos nurodoma, kad po to, kai atsirado suvokimas, kad greičiausiai namo negrįš, ėmė atviriau kalbėti apie patirtį namuose, labiau atsiverti darbuotojams, pasakojo apie patirtą smurtą (1 t., b.l. 116-117).

Klaipėdos G. progimnazija pranešė, kad G. L. grįžus po rudens atostogų (2019 m.), individualaus pokalbio metu, mokinys papasakojo, kad artimoje aplinkoje patyrė smurtą iš mamos, kai ji būdavo pavartojusi alkoholio (1 t., b.l. 109).

Nukentėjusiajam G. L. atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, pateiktas ekspertizės aktas Nr. 103MS-78/2020, kuriame nurodyta, kad G. L. konstatuojami kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8); šio sutrikimo susiformavimą lėmė keletas veiksnių: gyvenimas vaiko poreikių neatitinkančioje, smurtinėje aplinkoje, netinkamas vaiko auklėjimas, nepalaikanti, neginanti motinos pozicija, todėl tiesioginiu priežastinių ryšiu šio sutrikimo susieti tik su byloje tiriamais įtariamosios A. B. veiksmais (pagal LR BK 140 str. 3 d. ), nėra galimybių. Pažymėtina, kad tokį psichikos sutrikimą lemia ilgalaikis netinkamas elgesys vaiko atžvilgiu. G. L. 2016 metais diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (F90.0), 2018 metais pakeista diagnozė, nustatyti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), ekspertizės metu G. L. taip pat diagnozuojami kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92,8). Tiksliau atsakyti nėra galimybių, nes nėra nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis. G. L. žodynas atitinka jo protinio išsivystymo lygi, turimas žinias ir gyvenimo patirtį-yra gana platus, kalba aiškiai, suprantamai. Apklausos metu G. L. išgyvenamos emocijos atitinka pasakojimo turinį. G. L., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų (fizinio smurto) pobūdį ir reikšmę, tačiau negalėjo jiems aktyviau priešintis dėl savo mažo amžiaus, fizinio silpnumo, emocinės priklausomybė nuo įtariamosios (ji yra mama), įtariamosios baimės, baimės patirti dar stipresnes fizines bausmes bei psichinį smurtą. G. L. duoti parodymai yra realistiški, t.y. atitinkantys jo amžių, vartojamą žodyną, gyvenimo patirtį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną. Jokių duomenų dėl galimai kitų asmenų daromo poveikio G. L. duodamiems parodymams (jų turiniui) negauta. G. L. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties, mąstymo) ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai(nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, padidintą fantazavimą), dėl kurių jis negalėtų suprasti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. G. L. parodymai yra realistiški, atitinkantys jo amžių, vartojamą žodyną, gyvenimo patirtį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną. G. L. toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose nerekomenduojama dėl jam daromo įtariamosios poveikio, santykio su įtariamąja ypatumų (ji yra jo mama, jos atžvilgiu tiriamasis išgyvena ambivalentiškus jausmus). Rekomenduojama remtis 2019-11-08 duotais parodymais (1 t., b.l. 134-143).

Motyvuojamoji dalis

Veikos kvalifikavimas

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas neabejotinai įrodo kaltinamosios A. B. kaltę.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Ši veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos alternatyvios pasekmės, už kurių padarymą kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y., ne tik už nežymaus sveikatos sutrikdymą, bet ir už fizinio skausmo sukėlimą. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

Kaltinamoji A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje kalta neprisipažino ir parodė, kad smurto prieš sūnų G. L. nenaudojo. Prieš savo vaikus niekada nėra naudojusi fizinio smurto, tik buvo pakėlusi balsą.

Nors kaltinamoji A. B. neigia nagrinėjamo įvykio metu vartojusi fizinį smurtą sūnaus atžvilgiu, kategoriškai neigia buvus bet kokį fizinį sąlytį, tačiau teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, jų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog A. B. kaltinime nurodytoje vietoje ir kaltinime nurodytu laiku iš tiesų tyčia suėmė savo mažamečiui sūnui G. L., gim. (duomenys neskelbtini), už marškinėlių, jį tampė, vieną kartą keliu spyrė jam į pilvą, ranka vieną kartą sudavė per pakaušį, taip smurtaudama jam sukėlė fizinį skausmą,

Šią aplinkybę patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo G. L. parodymai. Nukentėjusysis G. L. 2019-11-08 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad įvykio metu norėjęs susitepti sumuštinį. Mama A. B., tuo metu kalbėjusi telefonu su drauge, susinervino, griebė jam už marškinėlių, pradėjo jį tampyti, spyrė į pilvą kojos keliu, trenkė per galvą su ranka, per pakaušį, jam labai skaudėjo. Šios apklausos metu dalyvavo teismo psichologė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistas (1 t., b.l. 50-52).

Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis G. L. ir kaltinamoji A. B., todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra. Teismas kaltinamosios ir nukentėjusiojo G. L. parodymus ir jų patikimumą vertina byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir mano, kad būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtina bylos duomenų visetas.

Teismas pažymi, kad tokiose bylose svarbiausi įrodymų šaltiniai – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju, ir, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie patirtą fizinį smurtą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties mažamečio nukentėjusiojo parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Nepaisant to, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu.

Nukentėjusysis G. L., 2019-11-08 apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, pakankamai informatyviai nurodė konkrečius veiksmus, kuriuos prieš jį atliko kaltinamoji A. B.. Jis pakankamai nuosekliai ir išsamiai aptarė įvykio aplinkybes, konkrečiai nurodė įvykio vietą, nors tikslios įvykio dienos neprisiminė, tačiau kaip, už kurios vietos jam buvo sugriebta, stumta ir kur buvo suduota, jis nurodė.

Nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis G. L. galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes bei gali duoti apie tai parodymus (ekspertizės aktas Nr. 103MS-78/2020, 1 t., b.l. 134-143). Ekspertizę atlikusių komisijos narių vertinimu, nukentėjusiojo G. L. duoti parodymai yra realistiški, t.y. atitinkantys jo amžių, vartojamą žodyną, gyvenimo patirtį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną. Jokių duomenų dėl galimai kitų asmenų daromo poveikio G. L. duodamiems parodymams (jų turiniui) negauta. Teismo posėdyje teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė S. S., psichologė ekspertė A. Š. patvirtino ekspertizės aktą ir jame išdėstytas aplinkybes. Teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. paaiškino, kad praėjus tam tikram laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio G. L. pradėjo neigti mamos veiksmus, nes jis buvo pasiilgęs mamos, norėjo grįžti namo. Toks elgesys būdingas vaikams, teigiami jausmai jaučiami, neigiami jausmai yra nuneigiami.

Liudytoja R. M., Klaipėdos m. šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė darbuotoja darbui su vaikais, parodė dirbanti su vaikais tame skyriuje, kuriame gyvena G. su G. Vasario mėn. vaikai norėjo pasikalbėti, jie jautėsi labai negerai, papasakojo apie smurtą šeimoje, ką buvo patyrę, kaip matė sesers seksualinę prievartą. Ji, liudytoja, girdėjo kaip G. pasakojo apie patirtą smurtą. G. tik atvykęs į centrą sakė, kad prieš jį namuose naudotas fizinis smurtas, bet detalių nepasakojo. Apie smurtą yra pasakojęs ne vienai auklėtojai. Liudytoja D. Ž., Klaipėdos m. šeimos ir vaiko gerovės centro pagalbos vaikams padalinio vedėja socialiniams reikalams, parodė, kad pati su G. L. apie nagrinėjamą įvykį nekalbėjo, tačiau iš centro socialinių darbuotojų jai yra žinoma, kad G. L. pas juos buvo atvežtas, nes mama jį sumušė. G. auklėtojoms detaliai pasakojo apie įvykį, jis tuo metu buvo pažeidžiamas, subrendęs sakyti tiesą, kad sulauktų pagalbos, todėl sakė tiesą. Iš vaikų elgesio suprato, kad jie patyrė fizinį smurtą, G. kūne buvo mėlynės. Šių liudytojų parodymai vienas kitą papildo, netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu minėtos liudytojos davė išsamius parodymus, jų parodymai viso proceso metu atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei tarpusavyje nebuvo prieštaringi.

Taigi, anksčiau nurodyti įrodymai tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad kaltinamosios A. B. deklaratyvūs teiginiai, kuriais ji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti. Netikėti nukentėjusiojo G. L. parodymais nėra pagrindo. Teismo psichiatrijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktą surašiusios ekspertės rekomendavo remtis G. L. 2019-11-08 duotais parodymais.

Byloje surinkti duomenys, tai yra ekspertizės aktas Nr. 103MS-78/2020, eksperčių S. S. ir A. Š., liudytojų R. M. ir R. M. parodymai leidžia aiškiai konstatuoti, kad nukentėjusysis G. L. ilgalaikę emocinę ir fizinę prievartą, kurios pasekmės buvo aiškiai matomos. Nustatytas ne vienas kaltinamosios netinkamas elgesys G. L. atžvilgiu, tai yra vaiko gyvenimas poreikių neatitinkančioje, smurtinėje aplinkoje, netinkamas vaiko auklėjimas, niekinanti motinos pozicija.

A. B. kaltinama sukėlusi fizinį skausmą mažamečiui sūnui G. L., gim. (duomenys neskelbtini), 2019 metų spalio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, tačiau ne vėliau nei spalio 24 dieną.

Nors pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas ir būdas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi visada, tačiau kartu pripažįstama, kad kai nusikalstamos veikos laiko ar kitų svarbių aplinkybių tiksliai nustatyti neįmanoma, šios aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos kaip įmanoma tiksliau. Tokios kategorijos bylose dažnai dėl jauno nukentėjusiojo amžiaus, o šiuo atveju ir kaltinamajai A. B. kaltę neigiant, sunku itin tiksliai nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. A. B. kaltinimas suformuotas tinkamai pagal kiek įmanoma objektyviai nustatytą nusikalstamos veikos padarymo laiką.

Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad kaltinamoji A. B. padarė jai inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Bausmės skyrimas

BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei į BK 61 straipsnyje numatytus reikalavimus skiriant bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

Kaltinamosios A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jos atsakomybę sunkina tai, kad ji jai inkriminuotą veiką padarė būdama recidyviste.

Kaltinamoji E. B. padarė vieną tyčinę smurtinę nusikalstamą veiką, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų. Anksčiau teista du kartus, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Kaltinamoji dirba pagal individualios veiklos pažymą, vieną kartą bausta administracine tvarka. Taip pat atsižvelgiama į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kaltinamajai pagal BK 140 straipsnio 3 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei pagal BK 61 straipsnio 3 dalies reikalavimus apskaičiuotas šios bausmės vidurkis. Ši bausmės rūšis, teismo nuomone, yra teisinga, ja bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai kaltinamosios atžvilgiu.

Teismo nustatytos aplinkybės pagrįstai leidžia spręsti, kad A. B. resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios šiuo atveju leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas. Siekiant padėti kaltinamajai pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6 ir 8 punktais, jai skiriami įpareigojimai: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinama.

Daiktai, dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: skaitmeninės laikmenos (2 vnt.) su garso ir vaizdo įrašais, saugomos baudžiamojoje byloje voke, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinos saugoti bylos medžiagoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 301–308 straipsniais,

nusprendžia:

A. B. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę- laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigoti A. B. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią A. B. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: skaitmenines laikmenas (2 vnt.) su garso ir vaizdo įrašais, saugomas baudžiamojoje byloje voke, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti bylos medžiagoje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.