Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-551-135-2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-06-05
Bylos Nr.: 1A-551-135-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-73-2-00777-2011-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vclovas Iždonas
Nuteistasis: A. P.

Kategorijos

1.2.9.9Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 str.)
2.1.7Įrodymai ir įrodinėjimo procesas
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudž. byla Nr. 1A-551-135/2014

Teisėja Andželika Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-73-2-00777-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.9.9; 2.1.7; 2.4.6.4.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Vclovo Iždono, Gražvydo Poškaus,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorei Violetai Rudžianskienei,nuteistajam A. P., jo gynėjai adv. Nainai Lanzbergienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 164 straipsnį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 7 ir 9 dalimis, prie Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžiu pakeistos ir subendrintos bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 8 (aštuonis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 200 (du šimtus) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 95 MGL (12350 Lt) dydžio baudą.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atliktas pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžiu.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti savo vaiką, o būtent: laikotarpiu nuo 2011-02-06 iki 2011-10-31 vengė pareigos, pagal 2011-03-25 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį, išlaikyti vaiką, dukrą G. P., gimusią 2000-08-18, ir mokėti lėšas dukros išlaikymui po 300 litų periodinėmis išmokomis kas mėnesį I. P. naudai nuo 2011-02-06 iki 2011-10-31, o laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2011-12-28 iš dalies vykdė pareigą, pagal 2011-03-25 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį, išlaikyti vaiką, dukrą G. P., gimusią (duomenys neskelbtini), ir mokėti lėšas dukros išlaikymui po 300 litų periodinėmis išmokomis kas mėnesį I. P. naudai iki 2011-12-28, mokėdamas mažiau, tik po 130,00 Lt kas mėnesį, negu nustatyta 2011-03-25 teismo sprendimu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad nesutinka su priimtu nuosprendžiu dėl padarytų esminių ikiteisminio tyrimo proceso pažeidimų, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms, neįrodžius tyčiai. Apelianto tvirtinimu, I. P. nepagrįstai buvo pripažinta nukentėjusiąja, kadangi, vengiant išlaikyti vaikus, daroma žala ne vaiko turto uzufrukto tvarkytojui, o patiems vaikams. Apelianto tvirtinimu, I. P. pateikė melagingą ir jį šmeižiantį pareiškimą.

A. P. tvirtinimu, kaltinamajame akte nebuvo nurodyta kuo pasireiškė jo tyčia piktybiškai vengiant išlaikyti savo vaiką ir tai pagrindžiantys duomenys. Nurodo, jog 2011 m. vasaros laikotarpiu du mėnesius jo vaikas gyveno su juo ir jam jis teikė būtiną materialinę paramą, o 2011-03-25 teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimtas atgaline data, todėl laikotarpiu nuo 2011-02-06 iki 2011-03-25 jis net nežinojo, kad jam kils prievolė teikti išlaikymą vaikui, todėl jis negalėjo būti kaltinamas. Nurodo, jog dėl to, kad kaltinamajame akte nenurodoma, nemotyvuojama, neargumentuota, kokiais iš kaltinamajame akte išvardintais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką dėl vengimo išlaikyti vaiką, kaltinamojo akto turinys neatitiko BPK 2019 str. 3 ir 4 punktų reikalavimų. Apelianto nuomone, nei įkeisto turto pardavimas siekiant grąžinti kreditą, nei vaiko gydymas, nei dalinis įsiskolinimo mokėjimas, nei Mažeikių rajono apylinkės teisme iš esmės neišnagrinėtos bylos dalinis medžiagos atrinkimas, nei antstolio areštuoto jo turto išklotinė neįrodo, jog jis vengė tyčia išlaikyti savo vaiką. Nuteistojo teigimu, dėl to, kad 2011-03-25 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas buvo priimtas atgaline data jo baudžiamoji atsakomybė negalėjo kilti už laikotarpį nuo 2011-02-04 iki 2011-03-25, nes tuo metu jis nežinojo apie savo pareigą. Tvirtina, kad susidariusį įsiskolinimą jis pagal savo finansines galimybes mažino. Pažymi, kad jam yra žinoma, jog išlaikyti vaikus yra jo pareiga ir visus vaikus išlaikė tiek, kiek leido jo materialinės galimybės. Nurodo, kad jis buvo nuteistas už tai, jog neturėdamas asmeninių pajamų, augindamas vaikus, kurdamas pats sau darbo vietą, neskyrė pajamų, kurių neturėjo kito vaiko išlaikymui, kuris gyveno tai su juo, tai su motina. Pažymi jog baudžiamas vengimas išlaikyti vaikus numatytas tik esant sąmoningai tyčiai neišlaikyti vaiko.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, I. P., žinodama, jog dukra kategoriškai nenori su ja gyventi ir pas ją tik svečiavosi, pateikė ne tik teismui melagingą ieškinį, kurį po to, bijodama atsakomybės dėl melagingų parodymų, atsiėmė, bet juo ir prisiteisė atgaline data vaikui alimentus, nors dukra su ja net negyveno, o buvo pas I. P. tik todėl, kad tuo metu buvo paprašyta pasirūpinti vaiku iki tol, kol jis parsiveš šeimą iš svetimos šalies, t.y. iki kovo pradžios, po ko vaikas grįžo ir gyveno su juo. Ir tik po 2011-03-25 sprendimo I. P. parsivežė dukrą namo, kuri iš I. P. namų bėgo, dėl ko ir atsidūrė globos namuose, o po to vėl gyveno pas jį namuose. Nuteistasis tvirtina, kad vaiką išlaikė ir nedirbdamas iš santaupų, tačiau neturėjo lėšų išlaikyti ir jo motinos, todėl ši kreipėsi į prokuratūrą. Mano, jog I. P. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus nesiekiant išieškoti pinigus, kadangi nepateikė net civilinio ieškinio, bet siekiant jį įskaudinti ir atkeršyti, kadangi dukra liko gyventi ne su motina. Nuteistojo teigimu, I. P. žinojo, jog jis yra bedarbis ir privalo išlaikyti ir savo gausią 6 asmenų šeimą, gerai žinojo jo sunkią finansinę padėtį, nes tai išdėstė ir ieškinyje civilinėje byloje. Nurodo, kad antstolio pavedimu buvo areštuotas jam nuosavybės teise priklausantis turtas, o I. P. nesinaudojo tinkamai savo teisėmis išieškoti skolą, nesiėmė jokių teisėtų veiksmų, kuriais galėjo skolą išieškoti pardavus antstoliui areštuotą turtą. Pažymi, kad antstoliui, areštavus jo turtą, jis neturėjo jokios galimybės juo disponuoti, jo parduoti ir taip grąžinti skolas.

Nuteistojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu prokurorė E. R. ne kartą savo veiksmais parodė, jog elgiasi šališkai, jam įsidarbinus neleido išvykti į komandiruotes, dėl to jis neteko darbo, prokurorė rinko tik tuos duomenis, kurie jį kaltino. Mano, kad byloje prijungti tik tie civilinės bylos Nr. 2-912-721/2011 duomenys, kurie galimai patvirtino jo turėtą galimybę mokėti vaikui išlaikymą, tačiau kita bylos medžiaga nuslėpta ir nepanaudota, dėl ko nenustatytos visos aplinkybės. Tvirtina, kad iš 2011-12-27 protokolo matyti, jog jis neturėjo iš ko pragyventi, buvo registruotas darbo biržoje, jokių pašalpų negavo, o 20 000 Lt investavo į veiklą, kurią vykdo iki šiol, kas suteikė jam darbo vietą ir jo vaikams pragyvenimo šaltinį. Nurodo, kad dukrai išlaikymas po 300 Lt buvo skirtas atgaline data ir tuo metu, kai bankrutavo jo verslas, gimė dar vienas vaikas, jis tapo dideliu skolininku fiziniams asmenims, o atimti santaupas iš sugyventinės, naujagimio ir kitų vaikų jis neturėjo teisės. Ir nors teismas pažymėjo, apelianto teigimu, kad jis 2008 m. pardavė nekilnojamą turtą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad gauti pinigai buvo skirti įmonės kredito bankui padengti, nes turtas buvo įkeistas. Nuteistojo teigimu, teismas jo atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi jis vaikui teikė tokios apimties išlaikymą, kurį leido jo finansinės galimybės. Tvirtina, kad teismas nemotyvavo, kuo pasireiškė jo kaltė, nors jis dirbti negalėjo dėl to, kad augino vaiką ir buvo vaiko auginimo atostogose, išlaikė kartu auginančius vaikus, slaugė žmoną, tuo pačiu du mėnesius bei kitais laikotarpiais prižiūrėjo G. P., mažino kreditą bankui, skolą I. P. ir kitiems kreditoriams, pradėjo dirbti su verslo liudijimu.

Nuteistasis nesutinka, kad jis, mokėdamas įsiskolinimą dalimis, bet ne pilnai po 300 Lt/mėn., tenkino savo, o ne vaiko poreikius, ir laiko, kad tai prieštarauja logiškumui, teisėtumui ir sąžiningumui, kadangi jis negalėjo skirti visų lėšų dukros G. P. išlaikymui ir neskirti lėšų kitų vaikų išlaikymui, nemokėti kredito ir nebeskirti lėšų savo pragyvenimui. Tvirtina, kad jis iš 2011 m. gautų pajamų 6470 Lt mažino kreditą, skyrė lėšas šeimos išlaikymui, skyrė pinigų ir G. P. išlaikymui, o tai, kad jis sumokėjo baudą ir 2011-11-25 pravedė 130 Lt G. P. išlaikymui, nuteistojo nuomone, rodo, kad jis stengėsi tinkamai paskirstyti savo pajamas, tačiau neiškėlė vienintelio vaiko interesų aukščiau kitų. A. P. taip pat nesutinka su teismo išvada, jog kredito, paimto 2007 metais, mokėjimas yra jo poreikių tenkinimas ir vaiko interesų nepaisymas.

Remdamasis teismų praktiką, apeliantas tvirtina, kad atsakomybė pagal LR BK 164 str. negalima, jei pareiga nevykdoma dėl sunkios materialinės padėties ir svarbių priežasčių. A. P. nesutinka su teismo išvada, jog jo elgesys buvo neatsakingas ir nerūpestingas, dėl ko jam turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, kadangi jis išlaikė vaikus pagal galimybes, augino ką tik gimusį sūnų, dengė kreditą, buvo išvykęs darbo ieškoti į užsienį, buvo įsidarbinęs, tačiau dėl prokurorės šališkų veiksmų buvo priverstas darbą mesti, registravosi darbo biržoje, susikūrė sau darbo vietą, pagal galimybes dengė įsiskolinimą I. P.. Šiuose savo veiksmuose apeliantas neįžvelgia savo neatsakingumo, tyčios ar piktybiškumo, mano, jog proporcingas lėšų paskirstymas nėra nusikaltimas. Tvirtina, kad jis savo vaiką išlaikė tiek, kiek leido jo finansinės galimybės ir jo veiksmuose tyčios elgtis nusikalstamai nebuvo. Mano, kad bylos tyrimas atliktas paviršutiniškai, neišsamiai ir šališkai, todėl nuosprendis turi būti panaikintas.

Apeliacinio teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas,

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendis naikintinas (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji I. P. parodė, kad 2011-02-06 A. P. grįžo iš Ispanijos ir paliko pas ją dukrą G. P., žadėjo grįžti po mėnesio, tačiau negrįžo, tada ji G. užrašė į mokyklą ir kreipėsi į teismą dėl dukros laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su ja, mergaitė tuo metu gyveno su ja, pabaigė ketvirtą klasę. A. P., kai ji parašė pareiškimą policijai, persiuntė kelis šimtus litų, bet daugiau jokio išlaikymo neteikė – nepirko nei rūbų, nei maisto, kol vaikas gyveno su ja – buvo nustatytas mergaitės bendravimo su tėvu A. P. grafikas, A. P. buvo su dukra susitikęs kelis kartus ir ne pagal grafiką, kiek kartų ir kiek ilgai per vasarą dukra gyveno su A. P. nukentėjusioji negalėjo atsakyti, dėl skolos išieškojimo iš turto ji kreipėsi į antstolius, apie turimus 20 000 Lt A. P. nurodė civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, šiuo metu G. P. gyvena su tėvu (4 t., 82-84 b. l.).

Teisme nuteistasis A. P. parodė, kad jam 2011-03-25 teismo sprendimu buvo nustatyti elementai atgaline data nuo 2011-02-06, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jis buvo registruotas darbo biržoje, turėjo nemažai finansinių įsipareigojimų, pagal nukentėjusiosios I. P. pateiktą vykdomąjį raštą jo turtui buvo uždėtas areštas, turtas areštuotas ir dabar, tačiau I. P. nesinaudoja išieškojimo teise. Nurodė, kad kai grįžo iš užsienio neturėjo pastovių pajamų, pradėjo dirbti pagal verslo liudijimą, pajamos buvo apie 2000 Lt, tačiau turėjo įsipareigojimų bankams, kuriuos privalėjo vykdyti, teismo sprendimas skirti dukros išlaikymui po 300 Lt buvo priimtas neįvertinus jo turtinės padėties, pats parduoti savo turto negalėjo, nes jis buvo areštuotas, tuo metu jo šeimą sudarė 5 asmenys, I. P. pravesdavo tiek pinigų, kiek galėjo, iš areštuoto turto antstoliai išieškojimo nevykdė, be G. P. dar privalo išlaikyti tris vaikus, 2011 m. per vasaros atostogas vaikas gyveno ir pas jį, darbo biržoje buvo registruotas nuo 2011 m. pavasario iki 2012 m. pavasario, nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio pradėjo dirbti su verslo liudijimu, šiuo metu dukros gyvenamoji vieta nustatyta su juo, paskolos iš bankų buvo paimtos iki santuokos nutraukimo, iš anksčiau parduoto turto gauti pinigai buvo suinvestuoti į buitį ir verslą, finansiniai sunkumai neleido teikti pilną išlaikymą vaikui, 2011-03-25 sprendimą jis skundė, tačiau šis sprendimas buvo įsiteisėjęs nuo jo priėmimo, dukra G. P. pas jį buvo nuo 2011-06-12 iki 20011-07-02, 2011-07-27 grynųjų pinigų turėjo, tačiau neskyrė pinigų išlaikymui, nes skundė teismo sprendimus, kurie, jo nuomone, buvo neteisingi (4 t., 79-82 b. l.).

Iš 2011-03-25 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarties matyti, kad laikinai nustatyta G. P. gyvenamoji vieta su motina I. P. jos gyvenamojoje vietoje nuo teismo nutartie priėmimo dienos iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl tėvo valdžios apribojimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, taip pat priteistas iš A. P. laikinas materialinis išlaikymas nepilnametei dukrai G. P. po 300 Lt kas mėnesį nuo 2011-02-06 iki bus išnagrinėta byla, I. P. paskirta vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis (1 t., 28-29; 76-77 b. l.).

2011-06-13 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartyje nustatyta A. P. bendravimo su dukra G. P. tvarka (3 t., 82-83 b. l.).

Iš 2011-12-28 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarties matyti, kad patenkintas A. P. prašymas ir nustatyta nepilnametės G. P. gyvenamoji vieta kartu su tėvu A. P. jo gyvenamojoje vietoje iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo bei atnaujintas 2010-06-23 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-270-636/2010 dėl priteisto išlaikymo G. P. iš I. P. išieškojimą nuo 2011-12-28 iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-912-721/2011 (1 t., 78-79 b. l., 3 t., 84-87 b. l.).

Iš 2012-03-13 antstolės E. M. kontoros informacijos ir vykdomosios bylos kopijos matyt, kad nuo 2011-06-28 yra vykdoma vykdomoji byla Nr. 0009/11/02358, užvesta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-03-25 išduotos nutarties byloje Nr. 2-912-721/2011 pagrindu dėl laikino išlaikymo dukrai G. P. periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį išieškojimo iš A. P. išieškotojai I. P.. Išlaikymo skola laikotarpiu nuo 2011-02-06 iki 2011-12-28 yra 2946,72 Lt. Per šį laikotarpį išieškotojai I. P. vaiko išlaikymui buvo pervestos piniginės lėšos: 2011-11-25 pervesta 130,00 Lt, 2011-12-20 pervesta 130,00 Lt (1 t., 139, 142-194 b. l.).

2011-07-21 pinigų priėmimo kvito kopijoje užfiksuota, kad A. P. sumokėjo 170 Lt už G. P. suteiktas medicinines paslaugas (1 t., 86 b. l.).

2013-04-27, 2012-09-28, 2013-04-15 Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacijose nurodyta, kad A. P. buvo registruotas Lietuvos darbo biržoje laikotarpiu nuo 2011-03-17 iki 2012-08-28. A. P. verslo liudijimus buvo išsiėmęs laikotarpiais 2011-08-01/2011-10-31, 2011-11-07/2011-12-22, 2012-01-20/2012-03-26, 2012-04-02/2012-05-28, 2012-06-04/2012-08-27. Laikotarpiu nuo 2011-08-01 iki 2011-12-22 buvo sustabdytas A. P. bedarbio statusas. Laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2011-09-30 A. P. buvo vaiko priežiūros atostogose (2 t., 10, 12, 14-18 b. l.).

Iš A. P. metinės pajamų deklaracijos už 2011 metų mokestinį laikotarpį nuorašo matyti, kad jis deklaravo gautas pajamos 6470,00 Lt iš veiklos pagal verslo liudijimus (2 t., 29-32 b. l.).

Iš 2012-04-18 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus informacijos matyti, kad A. P. draudimo laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2012-04-18 draudžiamų pajamų neturėjo (2 t., 20-21 b. l.).

Iš 2012-09-20 Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos Mažeikių skyriaus informacijos matyti, kad A. P. laikotarpiu nuo 2011-02-06 iki 2011-12-28 negavo jokių išmokų, nes nebuvo draustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu (2 t., 25 b. l.).

Iš 2013-08-07 antstolės E. M. kontoros informacijos apie jos kontoroje užvestas A. P. atžvilgiu vykdomąsias bylas matyti, kad A. P. įsiskolinimai pagal visas bylas 2011-01-01 siekė 676 148, 69 Lt, skolos dydis 2011-12-31 buvo 739 634, 76 Lt (4 t. 70-71 b. l.).

Iš VĮ Registro centro pateiktų duomenų apie A. P. priklausantį nekilnojamą turtą matyti, kad didžioji dalis jam priklausančio turto yra įkeista bankui, o likęs turtas areštuotas antstolių vykdant skolų ieškojimus (3 t., 30-58 b. l.).

Iš 2011-05-11 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados civilinėje byloje Nr. 2-912-721/2011 matyti, kad 2011-05-03 patikrinus A. P. buitines materialines gyvenimo sąlygas nustatyta, kad A. P. gyvena (duomenys neskelbtini) iš santaupų, kurių turi apie 20000 Lt, taip pat iš pajamų gautų iš naudotų automobilių pardavimo, su juo kartu gyvena I. P. ir nepilnamečiai vaikai, gimę 2006-04-23, 2011-04-20, 2000-05-30, I. P. gaunamos pajamas apie 1200 Lt (1 t., 136 b. l.).

Iš 2011-07-27 A. P. atskirojo skundo civilinėje byloje Nr. 2-912-721/2011 matyti, kad A. P. teismui nurodė, jog jo tuometinės pajamos buvo nors nepastovios, tačiau užtikrintos, 2008 m. yra jis pardavė nekilnojamo turto už 900000 Lt ir atskirojo skundo rašymo dieną turi 20000 Lt grynųjų pinigų (1 t., 30-36 b. l.).

Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma iš dalies. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (LAT nutartis Nr. 2K-491/2005) (LAT nutartis Nr. 2K-124/2008). Kita vertus, net jeigu asmuo ir nevykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 624 str. nustatytas priverstinio vykdymo priemones (priverstinį išieškojimą), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju apskritai pagrįsta (LAT Nr. 2K-47/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Be to, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. P. kaltę dėl vengimo teikti išlaikymą dukrai G. P. kaltinime nurodytu laiku, savo išvadas grindė paties nuteistojo A. P. parodymais apie tai, kad nagrinėjimu laiku jis turėjo grynųjų pinigų ir neieškojo darbo tol, kol jų buvo, atskirojo skundo civilinėje byloje Nr. 2-912-721/2011 teiginiais, kuriuose A. P. nurodo turįs grynais pinigais apie 20000 Lt, 2011-05-11 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada civilinėje byloje Nr. 2-912-721/2011, kur taip pat nurodyta, kad A. P. gyvena iš santaupų, kurių turi apie 20000 Lt ir iš pajamų, gautų iš naudotų automobilių pardavimo. Taip pat teismas, padarydamas išvadas, kad A. P. sąmoningai ir tyčia vengė išlaikyti G. P. ir pirmumą teikė savo interesams atsižvelgė į tai, kad A. P. nuo 2011-02-06 iki 2011-12-22 buvo įsigijęs verslo liudijimą, jo gautos pajamos už 2011 metus buvo 6470,00 Lt, kad jis stengėsi dengti kreditinius įsipareigojimus bankams, išlaikė kitus vaikus, tenkino savo buitinius poreikius, sumokėjo skirtą policijos baudą.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis iš tiesų neteikė išlaikymo vaikui teismo nustatyta forma, t.y. nemokėjo teismo nustatytų periodinių išmokų. Tačiau, esminis klausimas yra, ar tai jis darė sąmoningai, tyčia sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris vengia pareigos išlaikyti vaiką, turi būti įrodyta, kad toks asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ir turtą ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus. Kolegijos vertinimu, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo piktavališkumą, šioje byloje nėra.

Bylos duomenimis nepaneigta, kad A. P. nesistengė dirbti ir mokėti išlaikymą savo dukrai G. P., jokios apgaulės, tam, kad išvengtų sumokėti alimentus vaiko išlaikymui, nenaudojo. Iš bylos duomenų matyti, kad jis darbo biržoje užsiregistravo netrukus po to, kai grįžo iš Ispanijos, duomenų, kad A. P. būtų atsisakęs dirbti darbo biržoje jam pasiūlytą darbą byloje nėra, praėjus šiek tiek laiko po registracijos darbo biržoje jis pradėjo dirbti pagal verslo liudijimą, visa jo veikla ir jo gautos pajamos buvo žinomos, pateikti duomenys iš nekilnojamo turto registro patvirtina, kad A. P., dėl uždėtų areštų ir įkeitimo, negalėjo disponuoti savo nekilnojamu turtu. Taip pat šiuo atveju svarbu ir tai, jog iš antstolės E. M., kuri vykdo priverstinį išieškojimą G. P. išlaikymui, informacijos matyti, jog pagal visas užvestas A. P. atžvilgiu vykdomąsias bylas, A. P. įsiskolinimai 2011-01-01 siekė 676 148, 69 Lt, skolos dydis 2011-12-31 buvo 739 634,76 Lt. Kolegija daro išvadą, jog byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad A. P. kokia nors veika būtų apsunkinęs antstolio vykdomo teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo vykdymą. Taip pat byloje nepateikta jokių duomenų apie tai, kad A. P. vengė dirbti, dirbo nelegaliai ar turėjo kokių nors neapskaitytų pajamų, turto, iš ko būtų galėjęs mokėti išlaikymą vaikui. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis, nors ir neteikdamas dukrai išlaikymo teismo nustatyta tvarka, kaltinime nustatytu laikotarpiu ja rūpinosi ir lankė, G. P. kai kuriuos laikotarpius gyveno pas jį.

Kolegija nelaiko įrodymu, pagrindžiančiu A. P. kaltę pagal LR BK 164 str., tai, jog jis savo 2011-07-27 atskirajame skunde civilinėje byloje Nr. 2-912-721/2011 teismui nurodė, jog atskirojo skundo rašymo dieną turi 20 000 Lt grynųjų pinigų. Šiuo atveju, teismo nuomone, svarbu tai, kokiomis aplinkybėmis A. P. tai nurodė. Aukštesnysis teismas atsižvelgęs į tai, kad apie turimus 20 000 Lt A. P. nurodė teismo procese, kuriame buvo sprendžiama, su kuo gyvens jo nepilnametė dukra ir A. P. siekė, jog dukra liktų gyventi pas jį, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių šiuos A. P. teiginius, sprendžia, jog tai negali būti pagrindinis įrodymas, patvirtinantis, jog nuteistasis, tikrai turėjo tokias lėšas, tačiau tyčia vengė išlaikyti G. P.. Juolab šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, kad, kaip nustatyta byloje, tuo metu A. P. dar turėjo ir kitų labai didelių finansinių įsiskolinimų, todėl tokios sumos grynųjų pinigų turėjimas kelia dideles abejones, o daugiau tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus paties A. P. teiginius, byloje nėra.

Kolegijos nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad išlaikymą vaikui turėjęs mokėti A. P. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu buvo sunkioje materialinėje padėtyje ir tai trukdė jam vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką, nes jo gautų pajamų tam nepakako, nors savo veiksmais jis stengėsi tiek teikti išlaikymą, tiek ir gerinti savo materialinę padėtį. Jo sunki materialinė padėtis nagrinėjamu atveju pripažintina svarbia priežastimi, dėl kurios jis nereguliariai mokėjo išlaikymą vaikui ar tam tikrais laikotarpiais jo iš viso nemokėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2011 m. spalio 31 d. A. P. iš tiesų ne vengė, o tiesiog dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės teikti išlaikymo savo dukrai teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma, t.y. mokėti dukros išlaikymui kas mėnesį po 300 litų.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už BK 164 str. numatytą veiką, labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas iš visumos įrodymų, surinktų byloje ir išnagrinėtų teisiamajame posėdyje, daro išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad A. P. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, tai yra nesurinkta objektyvių įrodymų, kad kaltinamasis tam tikrą laiką tyčia nedirbo ar dirbo nelegaliai, slėpė savo pajamas, turėjo turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikė vaikui išlaikymo, todėl jis pagal BK 164 straipsnį išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendį, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 164 straipsnį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnį išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Kolegijos pirmininkas Bronius ZalagaTeisėjai Gražvydas PoškusVaclovas Iždonas