Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.5.2.18; 3.1.7.8; 3.2.4.4; 3.2.4.8.2; 3.2.4.8.3; 3.2.6.12.1

2025 m. liepos 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos ,,Pusrytis“ ir atsakovo D. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos ,,Pusrytis“ ieškinį atsakovams D. A. ir L. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto mažoji bendrija (toliau – ir LMB) ,,Pusrytis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. A. ir L. B. 142 767,44 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2022 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-324-278/2022 ieškovei iškėlė bankroto bylą. Nuo ieškovės įsteigimo 2018 m. lapkričio 21 d. iki bankroto bylos jai iškėlimo vieninteliu jos nariu ir de jure (teisiškai) vadovu buvo atsakovas L. B.. Ieškovės tyčinio bankroto bylą išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas 2024 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-103-425/2024, kuria jos bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatė, kad atsakovas D. A. 2021 metais buvo faktiniu vadovu ir kartu su atsakovu L. B. yra atsakingi už tyčinį ieškovės bankrotą. Be to, tyčinio bankroto byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė 2020 metų pabaigoje – 2021 metų pradžioje jau buvo faktiškai nemoki, o atsakovai, veikdami ieškovės vardu, 2021 m. kovo 26 d. – 2021 m. rugsėjo 22 d. sudarė penkis tiek ieškovei, tiek ir jos kreditoriams nenaudingus sandorius, kurie privedė bendrovę prie bankroto.

3. Ieškovės teigimu, atsakovų veiksmų neteisėtumas ir kaltė, sudarant nenaudingus sandorius ir tyčia privedant ieškovę prie bankroto, jau nustatyti tyčinio bankroto byloje, jų iš naujo įrodinėti nereikia. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovei ir jos kreditoriams padaryta 142 767,44 Eur žala, kuri lygi bankroto byloje patvirtintiems kreditorių finansiniams reikalavimams. Žalos atlyginimą ieškovė prašo priteisti iš atsakovų solidariai, kadangi jų bendri veiksmai lėmė žalos atsiradimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. vasario 24 d. sprendimu ieškovės LMB ,,Pusrytis“ ieškinį patenkino iš dalies: (1) priteisė solidariai iš atsakovų D. A. ir L. B. 139 957,62 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. liepos 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; (2) kitą ieškinio dalį atmetė; (3) priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo po 1 162,20 Eur žyminio mokesčio.

5. Pagrįstais teismas pripažino ieškovės ieškinio argumentus, kad atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė – yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu ieškovės tyčinio bankroto byloje, todėl jie laikytini prejudiciniais faktais, kurių ieškovei papildomai įrodinėti nereikia ir kurie negali būti kvestionuojami. Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-103-425/2024, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytos tokios prejudicinės nagrinėjamai bylai aplinkybės, kad atsakovai netinkamai vykdė jų, kaip de jure ir de facto (faktiškai) LMB „Pusrytis“ vadovų, pareigas, sąmoningai blogai valdė bendrovę, sudarė nuostolingus ir akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingus sandorius, privedusius prie nemokumo ir tyčinio bankroto.

6. Teismas pažymėjo, kad tyčinio bankroto byloje yra nustatyta, kad, bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, buvo sudaryti penki akivaizdžiai nuostolingi ir jai nenaudingi sandoriai. Pirmasis sandoris – 2021 m. kovo 26 d. ananasų nektaro pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią be rašytinės sutarties, vien pagal pardavėjo išrašytą sąskaitą, ieškovė iš Ispanijoje registruotos įmonės „Distributiones Global Laaraj“ įsigijo 22 000 kg ananasų nektaro už 43 780 Eur kainą, kurios dalį – 29 000 Eur – ji sumokėjo, tačiau įsigyto nektaro tik nedidelė dalis buvo parduota, o likusi – utilizuota, pasibaigus galiojimo laikui. Antrasis sandoris – 2021 m. rugsėjo 6 d. cigarų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo už 170 000 JAV dolerių parduoti Kinijoje registruotai bendrovei „Isun international service company limited“ cigarus, kurių ji neturėjo, tačiau užmokestį už juos priėmė. Trečiasis sandoris – 2021 m. rugsėjo 29 d. cigarų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė sumokėjo Singapūro bendrovei „East-West Holdings“ 102 500 Eur už 735 dėžes cigarų, kurių negavo, ir nesiėmė jokių priemonių prekėms gauti. Ketvirtasis sandoris – 2021 m. rugsėjo 21 d. sudaryta žodinė konsultavimo sutartis, pagal kurią ieškovė sumokėjo G. A. įmonei 10 000 Eur už paslaugas, nors duomenų apie faktiškai suteiktas paslaugas ar jų poreikį nėra. Penktasis sandoris – 2021 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovui D. A. paskolino 21 000 Eur, nustatant 4 proc. dydžio metines palūkanas, nors pati ieškovė tuo metu jau turėjo mokumo problemų, jai reikėjo apyvartinių lėšų, dėl ko iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Investicijų ir verslo garantijos“ buvo gavusi 14 391 Eur paskolą.

7. Teismo vertinimu, jeigu atsakovai nebūtų sudarę nurodytų sandorių, dėl kurių ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, ieškovė nebūtų praradusi pajamų, būtų galėjusi atsiskaityti su iki 2021 metų buvusiomis kreditorėmis Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) (skola 9 693,18 Eur), UAB „Spectator“ (skola 1 937,03 Eur), būtų turėjusi galimybes grąžinti 14 419,80 Eur kreditą UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, taip pat nebūtų buvę pagrindo susidaryti 111 072,01 Eur kreditorių finansiniams reikalavimams (4 535,44 Eur UAB „Žuvies šaldytuvai“, 106 563,39 Eur „Isun international service company limited“).

8. Pasisakydamas dėl žalos dydžio, teismas nurodė, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, įsigalioja prezumpcija, jog atsakovų, kaip vadovų, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi ieškovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, lygų bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai, iš esmės yra pagrįstas. Visgi iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovės bankroto byloje yra patvirtinti ne ieškovės nurodomo 142 767,44 Eur dydžio finansiniai reikalavimai, bet mažesni – 139 957,62 Eur. Kadangi ieškovė žalos dydį sieja išimtinai su patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma bei teigia, kad prie prašomos priteisti žalai atlyginti sumos nėra pridėtos bankroto proceso administravimo išlaidos, teismas priėjo prie išvados, kad ieškinyje nurodant prašomos priteisti žalos dydį buvo padarytas rašymo apsirikimas.

9. Atsakovo D. A. argumentus, kad šios bylos negalima išnagrinėti, kol nebaigta bankroto byla ir nepaaiškės, kokia kreditorių finansinių reikalavimų dalis liks nepatenkinta, taip pat argumentus dėl prašomos priteisti žalos dydžio sumažinimo jam suteiktos 21 000 Eur paskolos, kurią jis pagal taikos sutartį įsipareigojo grąžinti, dydžiu bei 10 000 Eur, priteistų ieškovei iš G. A. įmonės, dydžiu teismas pripažino nepagrįstais. Pažymėjo, kad nemokumo administratorė ieškinį atsakovams pareiškė tik tokio dydžio, kokia yra bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų suma.

10. Įvertinęs tai, kad žala buvo padaryta bendrais atsakovų, t. y. vadovų de facto ir de jure veiksmais, ir nei žalos, nei neteisėtų veiksmų negalima individualizuoti bei atskirti, teismas konstatavo, kad atsakovų pareiga atlyginti ieškovei žalą yra solidari. Atsakovui L. B. atsakingai ir rūpestingai vykdant vadovo pareigas, atsakovas D. A. nebūtų turėjęs galimybės sudaryti sandorių, dėl kurių sudarymo nebuvo atsiskaityta su jau tuo metu buvusiais kreditoriais, ir dėl kurių ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o kreditoriams padaryta žala.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

11. Ieškovė LMB ,,Pusrytis“ apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti ir padidinti priteistą žalai atlyginti 139 957,62 Eur sumą iki 142 767,44 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Teismas suklydo, nustatydamas žalos dydį. Ieškovės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma yra 142 767,44 Eur, o ne teismo nurodyta 139 957,62 Eur suma.

11.2. Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu ištaisyti skundžiamame teismo sprendime padarytą rašymo apsirikimą. Teismas 2025 m. vasario 28 d. nutartyje pripažino skaičiavimo klaidą, tačiau prašymo nepatenkino, nurodęs, kad klaidos ištaisymas keistų sprendimo esmę, nes tokiu atveju ieškinys būtų patenkintas ne iš dalies, o visiškai.

11.3. Kadangi klaida negali būti ištaisyta remiantis rašymo apsirikimo ištaisymo institutu, skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti pakeistas apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

12. Atsakovas D. A. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be jokių aiškių argumentų suteikęs didesnę reikšmę tyčinio bankroto byloje nustatytoms aplinkybėms, bet tinkamai neįvertinęs kitų byloje esančių įrodymų visumos, taip pat nenustatė tikrojo, konkretaus žalos dydžio, remdamasis tik ieškovės pateikta ir neįrodyta prezumpcija.

12.2. Atsakovas, įrodinėdamas savo paties nurodytas aplinkybes apie faktinį finansinių reikalavimų susiformavimo ir tariamo vadovavimo ieškovei laikotarpį, neturėjo galimybės pateikti kokių nors papildomų įrodymų, kurių nebūtų buvę bankroto bylos medžiagoje, t. y. kurie iš esmės yra ieškovės dispozicijoje.

12.3. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino atsakovo nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, kad dalies kreditorių, t. y. VMI 9 693,18 Eur reikalavimas, UAB „Spectator“ 1 937,03 Eur reikalavimas, atsirado 2020 metais. Atsakovas D. A. faktiniu vadovu tariamai buvo 2021 metais, todėl jis negali būti atsakingas už 2020 metais atsiradusius įsipareigojimus kreditoriams.

12.4. Nepagrįstai nebuvo tiriamos ir vertinamos aplinkybės, kad atsakovui D. A. įvykdžius taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovės gautos lėšos gali būti panaudotos kreditorinių finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, ir žalos dydis atitinkamai sumažėtų.

12.5. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji neturi turto, kuris galėtų būti panaudotas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Atsakovui iškėlus šį klausimą, teismas nesiėmė jokių veiksmų faktinei situacijai išsiaiškinti, tuo užtikrinant teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimą.

13. Ieškovė LMB ,,Pusrytis“ atsiliepime į atsakovo D. A. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo tokius argumentus:

13.1. Skundžiamame teismo sprendime teisingai nurodyta, kad atsakovams teko pareiga paneigti žalos prezumpciją, tačiau jie to nepadarė. Atsakovai nepateikė objektyvių įrodymų, kad nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai būtų atsiradę ir nesant tyčinio bankroto. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad dalis kreditorių finansinių reikalavimų atsirado dar 2020 metais, nesusiję su jo civilinės atsakomybės pagrindu. Tai, kad dalis įsipareigojimų atsirado iki 2021 metų, neturi esminės reikšmės, nes jei nebūtų sudaryti nenaudingi sandoriai, ieškovė būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais.

13.2. Ieškovei pateikus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, atsakovas, nesutikdamas su žalos dydžiu, turėjo teisę pateikti įrodymus, paneigiančius žalos faktą bei dydį arba patvirtinančius kitokį žalos dydį, tačiau tokia teise jis nepasinaudojo. Atsakovas turėjo procesinę teisę ir galimybę pasinaudoti įrodymų išreikalavimo institutu, jei kokių nors reikšmingų įrodymų neturi ar negali gauti, tačiau tokių prašymų teismui taip pat nepateikė.

13.3. Teismas skundžiamame sprendime nurodė konkrečius įrodymus, kuriais jis rėmėsi, ir kurių pagrindu priėmė sprendimą. Atsakovas D. A. nenurodė nė vieno esminio įrodymo, kuris teismo nebuvo įvertintas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo bylose, žalai atsiradus dėl tyčinio bankroto

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1–6 dalyse yra išvardintos juridinio asmens valdymo organo narių, taigi ir jų vadovų, bendrosios pareigos juridiniam asmeniui, be kita ko, pareiga veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui, vengti asmeninių ir juridinio asmens interesų priešpriešos. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

15. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje praktikoje dėl juridinio asmens vadovo, civilinės atsakomybės išaiškinta, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą – vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011; 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025, 30 punktas), taigi, būtina nustatyti ir visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kita vertus, kasacinis teismas jau yra išsamiai pasisakęs ir dėl bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų reikšmės civilinėse bylose, kuriose yra sprendžiamas bendrovės valdymo organų atsakomybės dėl žalos, patirtos dėl tyčinio bendrovės bankroto, klausimas, dėl įrodinėjimo specifikos tokios kategorijos bylose.

16. Kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendraisiais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet ir veiksmų, kaip neteisėtų, įvertinimas iš viso jau negali būti kvestionuojamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-403/2023, 31 punktas). Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti ir žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kadangi juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikoma, kad pripažinus bankrotą tyčiniu kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).

17. Atsižvelgiant į šias kasacinio teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles (CPK 4 straipsnis), darytina išvada, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos jau nustatytomis prejudicinių faktų forma tyčinio bankroto byloje, o kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos.

18. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų jo veiksmų ir žalos ryšys. Visgi šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).

19. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas D. A., pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės ieškinyje nurodytą faktinį reikalavimų pagrindą, kai ieškinio dalykas yra grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo teisiškai įvertintos Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartyje (1 t., b. l. 71–88), kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi (1 t., b. l. 54–70) paliko nepakeistą, t. y., kad nuo 2021 metų ieškovei de facto vadovavo atsakovas D. A., o jo vadovavimo metu buvo sudaryti penki bendrovei ir jos kreditoriams žalingi, nuostolingi ir, kaip nustatyta tyčinio bankroto byloje, akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi sandoriai, kuriuos sudarius bendrovė abiejų atsakovų tyčiniais veiksmais buvo privesta prie bankroto, bei įvertinęs ieškinio dalyką – reikalavimą priteisti žalą, lygią ieškovės nemokumo (bankroto) byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiui, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šioje konkrečioje byloje aktualus būtent su tyčinio bankroto procesu siejamas specialus civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimas.

20. Atitinkamai, tokios atsakovo D. A. civilinės atsakomybės sąlygos, kaip jo neteisėti veiksmai ir kaltė, laikytinos jau nustatytomis prejudicinių faktų forma tyčinio bankroto byloje, todėl ieškovė jų įrodinėti nagrinėjamoje byloje procesinės pareigos neturėjo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pareigos iš naujo nustatinėti bei vertinti, ar atsakovo D. A. veiksmai buvo (ne)teisėti ir ar jis yra kaltas dėl kreditoriams atsiradusios žalos. Dar daugiau, tyčinio bankroto byloje pripažintų neteisėtais veiksmų naujo teisinio įvertinimo klausimo negali kelti ir atsakovas.

21. Nepagrįsti ir prieštaraujantys pirmiau aptartai kasacinio teismo praktikai yra ir tokie atsakovo D. A. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei remdamasis vien prezumpcija nustatė ieškovei atlygintinos žalos dydį. Kaip jau buvo nurodyta (žr. šios nutarties 16 punktą), tyčinio bankroto byloje konstatavus, kad atsakovo neteisėti tyčiniai veiksmai privedė bendrovę prie bankroto, ir ieškovei žalos faktą siejant būtent su šiais tyčinio bankroto byloje teisiškai jau įvertintais atsakovo veiksmais, o jos dydį – su bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiu, būtent atsakovui teko procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra susiję su visa atsiradusia žala (ar kuria nors jos dalimi) bei pateikti tokius teiginius pagrindžiančius įrodymus. Kitaip tariant, atsakovui kilo procesinė pareiga paneigti atitinkamas prezumpcijas.

22. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino bendrovės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

23. Iš byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties (1 t., b. l. 113–114) matyti, kad ieškovės nemokumo byloje patvirtintas vienas pirmosios eilės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2 809,82 Eur finansinis reikalavimas ir penki antrosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, t. y. 12 012,59 Eur VMI, 14 419,80 Eur UAB ,,Investicijų ir verslo garantijos“, 106 563,39 Eur ,,Isun international service company limited“, 2 426,40 Eur UAB ,,Spectator“ ir 4 535,44 Eur UAB ,,Žuvies šaldytuvai“ reikalavimai. Taigi, nagrinėjamos bylos atsakovams kilo procesinė pareiga įrodyti, kad įvardyti kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado ne dėl tyčinio bankroto, t. y. jie būtų atsiradę net ir neatlikus neteisėtų veiksmų, kuriais tyčia sukeltas bendrovės bankrotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio su visa žala prezumpcija leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nagrinėjamoje byloje nepaneigta.

24. Atsakovo D. A. apeliacinio skundo argumentai, kad įsipareigojimai VMI ir UAB ,,Spectator“ atsirado 2020 metais, t. y. iki to laikotarpio, kai jis pripažintas bendrovės de facto vadovu, patys savaime negali paneigti nei padarytos žalos, nei jos dydžio. Tyčinio bankroto byloje, be kita ko, buvo nustatyta, kad 2021 m. kovo 26 d. sandoris, pagal kurį ieškovė įsigijo ananasų nektarą, sudarytas nerūpestingai ir neatsakingai, viršijant protingą komercinę riziką, pabloginant ieškovės turtinę padėtį, dėl ko ji patyrė 37 805,60 Eur prekių įsigijimo, jų transportavimo bei saugojimo išlaidas. Taip pat konstatuota, kad už ananasų nektarą sumokėtų 29 000 Eur būtų pakakę jau buvusioms skoloms VMI ir UAB ,,Spectator“ padengti (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties 38, 40 punktus). Akivaizdu, kad nors įsipareigojimai kreditoriams VMI ir UAB ,,Spectator“ atsirado iki teismų pripažinto atsakovo D. A. faktinio vadovavimo bendrovei, būtent jis priėmė sprendimą ne atsiskaityti su šiais kreditoriais, o sudaryti ekonomiškai nenaudingą 2021 m. kovo 26 d. sandorį. Atsakovas, tinkamai vykdydamas savo, kaip faktinio vadovo fiduciarines pareigas, turėjo prievolę ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tačiau sudarė naują, aiškiai nenaudingą bendrovei sandorį.

25. Kaip minėta, būtent atsakovams, o ne ieškovei teko pareiga teikti įrodymus, paneigiančius tiek patį žalos faktą, tiek ir jos dydį. Tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad visais bylai reikšmingais dokumentais disponuoja ieškovė, o atsakovas D. A. galimybės jų pateikti neturėjo, teisiškai neaktualūs ir įvardytos atsakovų procesinės pareigos neeliminuoja. Manydamas, kad ieškovė nėra pateikusi visų įrodymų, atsakovas galėjo teikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą prašymą išduoti jam liudijimą atitinkamiems įrodymams gauti (CPK 199 straipsnis) arba prašyti teismo juos išreikalauti iš ieškovės. Byloje nėra duomenų (informacijos), kad atsakovas D. A. šia teise būtų pasinaudojęs.

26. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su ieškovei priklausančiu turtu bei jo panaudojimo kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti galimybėmis, taip pat stokoja pagrįstumo. Viena vertus, pačiam atsakovui ir kilo pareiga teikti atitinkamus įrodymus. Kita vertus, iš ieškovės su ieškiniu pateikto 2022 m. spalio 13 d. balanso (1 t., b. l. 38) duomenų matyti, kad ilgalaikio turto ieškovė neturi, o didžiąją dalį 50 133 Eur trumpalaikio turto sudarė 40 000 Eur atsargos, likusią dalį –10 133,40 Eur gautinos sumos iš skolininko, atsakovo D. A. (1 t., b. l. 40). Iš atsakovo L. B. 2022 m. spalio 13 d. rašto (1 t., b. l. 41) matyti, kad 40 000 Eur vertės atsargas sudarė 20 000 kg šaldyto ananasų minkštimo, kuris 2023 m. rugpjūčio 16 d. buvo utilizuotos dėl pasibaigusio jo vartojimo ir galiojimo termino (1 t., b. l. 42–44). Taigi, kaip matyti, faktiškai ieškovė likvidaus turto neturi.

27. Byloje nesant įrodymų apie ieškovei priklausantį turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad žalos dydis yra mažesnis nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pripažįstami nepagrįstais. Atsakovo D. A. apeliaciniame skunde ir jo 2025 m. birželio 16 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame prašyme dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas ketina grąžinti ar yra gražinęs ieškovei dalį lėšų, esminės reikšmės žalos dydžio nustatymui neturi ir nesudaro pagrindo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos atidėjimui. Tuo atveju, jeigu atsakovas atlygins ieškovei žalą, atitinkama dalimi galės būti mažinama iš jo pagal skundžiamą teismo sprendimą išieškotina suma, pateikus priverstinio vykdymo veiksmus, jei šis sprendimas nebus vykdomas gera valia, atliekančiam antstoliui įrodymus. Vykdymo procese šalys taip pat gali pasinaudoti ir CPK 595 straipsnyje įtvirtinta teise sudaryti taikos sutartį.

28. Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai ir tinkamai, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl įrodinėjimo specifikos tokios kategorijos bylose, paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, todėl ir pagrindo patenkinti atsakovo D. A. apeliacinį skundą, nėra.

Dėl teismo sprendime padarytos aritmetinės klaidos

29. Ieškovės apeliaciniame skunde keliamas aritmetinės klaidos pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįsto neištaisymo klausimas, skundžiamu teismo sprendimu priteisiant ne ieškinyje nurodytą 142 767,44 Eur, o 139 957,62 Eur žalos atlyginimą, nors ir pats teismas šią skaičiavimo klaidą pripažino. Todėl teisėjų kolegija pasisako dar ir šiuo aspektu.

30. Rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų sprendime ištaisymo instituto esmė ir tvarka įtvirtinta CPK 276 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

31. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dieną – 2024 m. vasario 24 d. – kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu ištaisyti teismo sprendime padarytas aritmetines klaidas (1 t., b. l. 170–171). Kaip teigiama šiame prašyme, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodęs, kad ieškovės prašomą priteisti žalos atlyginimą sudaro Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, atlikdamas aritmetinius (skaičiavimo) veiksmus, t. y. sudėdamas kreditorių finansinių reikalavimų sumas, suklydo.

32. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtintų pirmosios ir antrosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų suma yra lygi 142 767,44 Eur, o ne teismo sprendime nurodytai 139 957,62 Eur sumai, visgi 2025 m. vasario 28 d. nutartimi (1 t., b. l. 184–186) ieškovės prašymo netenkino, nes, teismo vertinimu, ištaisius klaidą keistųsi sprendimo esmė – ieškinys būtų patenkintas ne iš dalies, o visiškai. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad suklydo skaičiuodamas.

33. Iš ieškovės į bylą pateiktos Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties matyti, kad nemokumo byloje yra patvirtinti iš viso šešių kreditorių finansiniai reikalavimai, t. y. 2 809,82 Eur pirmosios eilės vienos kreditorės reikalavimas ir 139 957,62 Eur antrosios eilės penkių kreditorių finansiniai reikalavimai (žr. nutarties 23 punktą). Bendra pirmosios ir antrosios eilės patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 142 767,44 Eur (2 809,82 Eur + 139 957,62 Eur). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nurodęs iš viso 139 957,62 Eur kreditorių finansinių reikalavimų sumą kaip žalą, kurią atlyginti ieškovei solidarią pareigą turi abu atsakovai, prie jos nepridėjo pirmosios eilės kreditorės reikalavimo.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei pasinaudojus teise teikti apeliacinį skundą dėl procesinio sprendimo, kuriuo ginčas yra išnagrinėtas iš esmės, bet jame kvestionuojant tik žalos dydžio apskaičiavimą (atliktą aritmetinį veiksmą), procesinių kliūčių ištaisyti šį pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumą (aiškią aritmetinę klaidą) apeliacinės instancijos teisme, paliekant teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, nėra. Todėl nustačius, kad žalos dydis yra 142 767,44 Eur, o ne teismo nurodyta 139 957,62 Eur suma, skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai patikslinama (CPK 276, 302 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

36. Patikslinus teismo sprendimą ir nustačius, kad ieškinys patenkinamas visiškai, turi būti atitinkamai patikslinama ir teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų priteistas už patenkintą ieškinio dalį mokėtinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista. Už patenkintą ir elektroninių ryšių priemonėmis pateiktą 142 767,44 Eur turtinį reikalavimą, išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokėtinas 2 046 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Atitinkamai, iš kiekvieno atsakovo valstybei priteisiama po 1 023 Eur (2 046 Eur : 2) žyminio mokesčio.

37. Nei ieškovė, nei atsakovai įrodymų apie jų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas teisinės pagalbos išlaidas nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nekyla ir nėra sprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip:

,,Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto mažajai bendrijai „Pusrytis“, juridinio asmens kodas 304956479, solidariai iš atsakovų D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 142 767,44 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt du tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt septynis eurus ir 44 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (142 767,44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. liepos 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 023 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt tris eurus) žyminio mokesčio iš kiekvieno“.