Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-09 · Civilinė byla Nr. 2-289/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-09
Bylos Nr.
2-289/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
Pareiškėjas
P. V. J.
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-289/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo P. V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria netenkintas minėto pareiškėjo skundas dėl 2011 m. birželio 15 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ateina“ kreditorių susirinkimo nutarimo dalies pripažinimo negaliojančia, priimtos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ateina“ bankroto byloje Nr. B2-1025-153/2011,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartimi UAB „Ateina“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nutartimi nurodyta įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Bankrutavusios UAB „Ateina“ kreditorių susirinkimo 2011 m. sausio 26 d. posėdyje buvo priimti nutarimai, tarp jų nutarimas Nr. 2 – dėl pradinių atsakovo turto kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo (26-30 b. l.), kuriuo buvo nutarta atsakovo nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (administracinį pastatą su priklausiniais ir žemės sklypą), esantį (duomenys neskelbtini), taip pat dalį ilgalaikio turto, kuris įmontuotas nekilnojamajame turte, parduoti už 3 000 000 Lt, su PVM; turto nepardavus pirmosiose varžytynėse – antrosiose varžytynėse jį parduoti 10% sumažinta kaina, t. y. už 2 700 000 Lt, su PVM. Pirmosios varžytynės 2011 m. gegužės 9 d. neįvyko, varžytynių dalyviui nepasiūlius pradinės turto pardavimo kainos; antrosios varžytynės 2011 m. birželio 14 d. neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas (40, 58 b. l.).

Bankrutavusios UAB „Ateina“ kreditorių susirinkimo 2011 m. birželio 15 d. posėdyje buvo priimti nutarimai, tarp jų nutarimas Nr. 3 – dėl atsakovo neparduoto turto pardavimo kainų sumažinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo (toliau – ginčo nutarimas), kuriuo nutarta atsakovo nekilnojamąjį turtą ir į jį įmontuotą dalį ilgalaikio turto pardavinėti kartu, už bendrą 3 000 280 Lt kainą, įskaitant 520 709,75 Lt PVM (nekilnojamąjį turtą parduoti už 2 986 280 Lt, įskaitant 518 280 Lt PVM, o ilgalaikį turto, kuris įmontuotas į nekilnojamąjį turtą – už 14 000 Lt, įskaitant 2 429,75 Lt PVM), o turto nepardavus šiose varžytynėse, kitoms varžytynėms nustatyti 10% mažesnę kainą (10-25 b. l.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. V. J. (BUAB „Ateina“ trečios eilės kreditorius, kurio reikalavimas sudaro apie 0,32 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos) 2011 m. liepos 18 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo 2011 m. birželio 15 d. kreditorių susirinkimo ginčo nutarimo Nr. 3 dalį, kuria patvirtinta atsakovo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių kaina – 2 986 280 Lt, įskaitant 518 280 Lt PVM, o turto nepardavus, kitose varžytynėse nustatyti 10 proc. mažesnę šio turto kainą, bei šį klausimą perduoti BUAB „Ateina“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (3-8 b. l.). Nurodė, kad įmonės ginčo nekilnojamasis turtas (1978 m. statybos administracinis pastatas ir žemės sklypas, kuris nėra skirtas statyboms), pagal PVMĮ 32 straipsnio 1 dalį PVM neapmokestinamas, tačiau pagal PVMĮ 32 straipsnio 3 dalį BUAB „Ateina“ kreditorių susirinkimas turi teisę pasirinkti, kad už PVMĮ neapmokestinamą nekilnojamosios prigimties daiktą PVM būtų skaičiuojamas. Pažymėjo, jog 2011 m. sausio 26 d. įvykusiame kreditorių susirinkime patvirtintos bendros nekilnojamojo ir į jį įmontuoto ilgalaikio materialaus turto pardavimo kainos mokėtinas PVM buvo skaičiuojamas tik nuo į jį integruoto ilgalaikio materialaus turto 38 381,63 Lt vertės ir sudarė 8 060 Lt, tuo tarpu 2011 m. birželio 15 d. įvykusiame bendrovės kreditorių susirinkime nutarta nuo bankrutavusios įmonės nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių kainos skaičiuoti PVM (PVMĮ 32 str. 3 d.). Pareiškėjo teigimu, pardavus ginčo turtą PVM mokėtojui, iš trečiųjų varžytinių gautų 3 000 280 Lt būtų išskaičiuota 520 772,75 Lt PVM, todėl kreditorių reikalavimams tenkinti iš viso liktų 2 479 507,25 Lt, o už parduotą nekilnojamąjį turtą gautos lėšos, atskaičius PVM, sudarytų 2 468 000 Lt; be to, ketvirtųjų varžytynių atveju, išskaičiavus pardavimo PVM, įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti iš viso liktų 2 231 613,24 Lt. Pabrėžė, jog visas varžytynėse parduodamas nekilnojamasis turtas yra įkeistas kreditoriaus AB SEB banko naudai, kurio finansinis reikalavimas sudaro 2 367 492,62 Lt, iš visų 2 474 007,12 Lt bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos. Pareiškėjo nuomone, kreditorių susirinkimas nustatė nepagrįstai mažą ir neadekvačią kainą, nes pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, būtų patenkintas įkaito turėtojo AB SEB banko reikalavimas ir administravimo išlaidos, o likusios sumos nepakaktų kitų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, todėl taip būtų pažeistos turtinės BUAB „Ateina“ kreditorių teisės ir interesai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą suinteresuotas (trečiasis) asmuo AB SEB bankas prašė jį atmesti (53-56 b. l.). Nurodė, kad ginčo nutarimas buvo priimtas balsų dauguma – už nutarimo projektą balsavo kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 95,69 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos; kadangi nekilnojamasis turtas nebuvo parduotas dvejose varžytynėse, įkaito turėtojas AB SEB bankas, laikydamasis ĮBĮ 33 straipsnio reikalavimų, pasiūlė sušaukti kreditorių susirinkimą ir nustatė 9,14 proc. mažesnę nekilnojamojo turto pardavimo kainą, skaičiuojant nuo paskutinių neįvykusių varžytynių kainos. Pabrėžė, jog BUAB „Ateina“ turėjo teisę pasinaudoti PVMĮ 32 straipsnio 3 dalyje, 33 ir 96 straipsniuose nustatyta tvarka dėl PVM mokėjimo pareigos perkėlimo turto pirkėjui ir turto pardavimo su PVM. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad, pardavus turtą už ginčo nutarime nustatytą turto pardavimo kainą, neužteks lėšų patenkinti kitų kreditorių reikalavimus. Nurodė, jog bendra teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 2 474 007,12 Lt, o pardavus nekilnojamąjį turtą ir jame įmontuotą įranga bendros pajamos sudarytų 2 479 570,24 Lt; šios sumos užtektų patenkinti visus kreditorių reikalavimus. Teigė, kad pagal pinigų likutį sąskaitoje bei papildomai gautinas pajamas iš vykdomos komercinės veiklos bendras lėšų likutis, kurį galima nukreipti kreditorių reikalavimams tenkinti, sudaro 36 606,75 Lt.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą suinteresuotas asmuo atsakovo bankroto administratorius prašė jį atmesti (58-62 b. l.). Nurodė, jog atsakovo kreditorių susirinkimas turto pardavimo kainą ir tvarką nustatė, vadovaudamasis teisės aktais. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad už parduotą įkeistą turtą gautų lėšų, padengus įmonės administravimo išlaidas, likusios sumos nepakaks kitų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pažymėjo, jog pareiškėjas neatsižvelgė, kad atsakovas pagerino parduodamą nekilnojamąjį turtą, todėl, jeigu turtas būtų parduodamas be PVM, atsakovas, vadovaudamasis PVM įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, privalėtų tikslinti PVM ataskaitą ir sumokėti į valstybės biudžetą apie 150 000 Lt. Atsakovo administratoriaus teigimu, dvejos neįvykusios turto varžytynės patvirtina, kad nėra pirkėjų už 2011 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytas kainas, taigi tokių turto pardavimo pajamų bendrovė negaus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjo P. V. J. skundo.

Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl PVM įskaitymo į parduodamo iš varžytynių turto vertę ir su tuo susijusių turto vertės pokyčių. Nurodė, jog nekilnojamojo turto pardavimas neturi būti apmokestinamas PVM, nes pastatas yra senos statybos (baigtas statyti 1978 m.), o žemės sklypas nėra skirtas statyboms (PVMĮ 32 str. 1 d. ir 2 d.), tačiau BUAB „Ateina“ yra įregistruotas PVM mokėtoju, todėl turėjo teisę, pasinaudojęs PVM įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasirinkti, kad už parduodamą nekilnojamąjį turtą PVM būtų skaičiuojamas, jeigu nekilnojamasis turtas būtų parduodamas taip pat PVM mokėtoju įsiregistravusiam asmeniui. Pažymėjo, jog, remiantis Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr. 831 patvirtinto „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) 7 punkto reikalavimu, sprendimas pasinaudoti PVMĮ 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise skaičiuoti PVM nuo atsakovo parduodamo nekilnojamojo turto kainos priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, todėl teisėtai ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nuspręsta pasinaudoti PVM įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje numatyta teise.

Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog, pardavus turtą ir išskaičiavus PVM, likusios sumos nepakaktų kitų atsakovo kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pažymėjo, jog bendra visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 2 474 007,12 Lt; pardavus turtą varžytynėse už ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą kainą, neskaitant PVM, būtų gauta 2 479 570,24 Lt, kurių pakaktų patenkinti visus kreditorių reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad iki ginčijamo nutarimo priėmimo atsakovo turto nepavyko parduoti dvejose varžytynėse nei už 3 000 000 Lt, nei už 2 700 000 Lt, todėl ginčijamu nutarimu nustatyta parduodamo turto kaina turėjo būti mažinama, priešingu atveju turto pardavimas būtų nepagrįstai apsunkintas. Konstatavo, jog ginčijamas nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnyje nustatytos procedūros.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas P. V. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti negaliojančiu atsakovo ginčo nutarimo dalį, kuriuo patvirtinta atsakovo neparduoto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių kaina (2 986 280 Lt, įskaitant 518 280 Lt PVM), o turto nepardavus – mažinti nustatytą kainą 10 %, ir klausimą dėl neparduoto nekilnojamojo turto pardavimo kainos nustatymo perduoti atsakovo kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, nustatęs, jog, įmonei pardavus turtą, liks pakankamai gautų lėšų kreditorinių reikalavimų patenkinimui, padarė nepagrįstą išvadą, nes neišsiaiškino ir nevertino, kokią sumą sudaro atsakovo administravimo išlaidos. Turtą pardavus iš trečiųjų varžytynių, suma, išskaičius PVM, sudaro 2 479 507,25 Lt, tuo tarpu bendra finansinių reikalavimų suma – 2 474 007,12 Lt; 2011 m. birželio 15 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta 12 519,01 Lt per mėnesį administravimo išlaidų suma, o administratoriaus atlyginimas – 5 000 Lt su PVM per mėnesį.Teismas neanalizavo aplinkybių, susijusių su ginčo turto, parduotino iš ketvirtųjų varžytynių, kainos pagrįstumu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nustatyta parduodamo turto kaina yra pakankama visų kreditorių reikalavimams patenkinti.Teismas, konstatavęs, kad turėjo būti mažinama turto kaina, nepavykus jo parduoti iš antrųjų varžytynių, be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog ginčo nutarimu turto pardavimo iš trečiųjų ir ketvirtųjų varžytynių kaina su PVM (3 000 280 Lt ir 2 700 252 Lt) yra didesnė nei buvo nustatyta 2011 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkime (3 000 000 Lt ir 2 700 000 Lt).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo BUAB „Ateina“ administratorius prašo jį atmesti (91-94 b. l.). Nurodo, jog už ginčo nutarimą balsavo kreditoriai, turintys 95,69 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų, o balsavusių prieš ginčo nutarimą nebuvo, todėl skundžiamas nutarimas atitinka kreditorių interesus; turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nustatyta, remiantis UAB „Inreal“ pateikta nekilnojamojo turto rinkos vertės ataskaita, ekspertams padarius išvadą, kad nekilnojamojo turto vertė 2010 m. gruodžio 8 d. yra 2 910 000 Lt. Pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainų nustatymo kriterijų, o atsakovo turto pardavimo kaina trečiosiose varžytynėse pagrįstai nustatyta, atsižvelgiant į ekspertų parengtą nekilnojamojo turto rinkos vertės ataskaitą.

Atsiliepimu į skundą suinteresuotas (trečiasis) asmuo AB SEB bankas prašo jį atmesti (97-101 b. l.). Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog pardavus turtą iš varžytynių už ginčijamu nutarimu nustatytą kainą, gautų lėšų neužteks kreditorių 2 474 007,12 Lt reikalavimams patenkinti. Nurodo, jog, pardavus turtą, bendros pajamos, išskaičiavus PVM, sudarytų 2 479 507,25 Lt, tuo tarpu atsakovo bendras lėšų likutis ginčo nutarimo priėmimo dieną sudarė 36 606,75 Lt, be to, įmonė nuolat gauna papildomų pajamų, todėl pardavus turtą būtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai. Pažymi, jog nepardavus turto antrosiose varžytynėse, kreditorių susirinkimas, nustatydamas turto pardavimo kainą, nėra saistomas tikslia turto rinkos verte, priešingu atveju turto pardavimas būtų nepagrįstai apsunkintas. Teigia, jog pareiškėjas veikia prieš įmonės ir jos kreditorių interesus, neleidžia operatyviai užbaigti bankroto procedūrų ir patenkinti kreditorių reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar yra pagrįsta ir teisėta teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjo P. V. J. skundas dėl BUAB „Ateina“ kreditorių 2011 m. birželio 15 d. susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo dalies dėl neparduoto nekilnojamojo turto pardavimo kainos sumažinimo.

Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis bei įkeistas turtas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip teisingai nurodė teismas, ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalyje, Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto (pakeisto 2008 m. sausio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 60) Aprašo 7 punkte nurodyta, kad iš varžytynių parduodamo turto vertinimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Nei minėtas Aprašas, nei ĮBĮ neįtvirtina bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės privalomos turto pardavimo kainos nustatymo tvarkos ar kriterijų, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, įvertinant, ar bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkime patvirtinta turto pardavimo kaina atitinka protingumo kriterijus, reikia vadovautis kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti (ĮBĮ 1 str. 3 d., 23 str. 5 p.). CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ yra įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios vykdymo proceso veiksmus, siekiant išieškoti iš skolininko skolą kreditoriaus naudai. Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalyje ir 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina turi sudaryti 60 proc. parduodamo turto rinkos kainos, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Taigi bankroto proceso metu organizuojamų bankrutavusios įmonės turto antrųjų varžytynių pradinė kaina būtų laikoma protinga ir sąžininga tuo atveju, jei ji sudarytų ne mažiau kaip 60 procentų parduodamo turto rinkos vertės, atsižvelgiant į jo nusidėvėjimą (ĮBĮ 1 str. 3 d.; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2065/2011). Šios taisyklės bankroto procese, be kita ko, taikytinos atsižvelgiant ir į tai, kad tokios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina, tačiau kreditorių susirinkimas negali nustatyti nepagrįstai aukštos parduodamo turto kainos, nes tokiu atveju įmonės turtas gali būti nerealizuotas arba jo realizavimo procesas gali pernelyg užsitęsti, taip užtęsiant bankroto procedūras. Be to, pažymėtina, kad sprendžiant dėl įmonės turto pardavimo kainos nustatymo, teisės aktai nenumato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant pradines turto pardavimo iš varžytynių kainas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2291/2011).

Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 26 d. įvykusiame BUAB „Ateina“ kreditorių susirinkime Nr. 2 95,79 proc. kreditorių balsais buvo nuspręsta nustatyti pradinę pardavimo kainą atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir šį turtą su į jį įmontuotu ilgalaikiu turtu kaip kompleksą pirmosiose varžytynėse parduoti už 3 000 000 Lt su PVM, o antrosiose varžytynėse už 2 700 000 Lt su PVM, t. y. kainą sumažinti 10 proc., atsižvelgiant į UAB „Inreal“ atliktą šio nekilnojamojo turto įvertinimą, t. y. į tai, kad jo rinkos vertė 2010-12-08 buvo 2 900 000 Lt (31 b. l.). Nors nustatydami pradinę pardavimo kainą, kreditoriai nenurodė nei už parduodamą turtą (nekilnojamąjį ar kilnojamąjį) mokėtino konkretaus PVM dydžio, nei to, ar yra taikoma įstatyme numatyta išimtis įskaičiuoti į nekilnojamąjį turtą PVM (PVMĮ 32 str. 3 d.), tačiau už nustatytą kainą turtas nebuvo parduotas, nes 2011-05-09 ir 2011-06-14 varžytynės neįvyko, o įkaito turėtojas AB SEB bankas atsisakė perimti šį turtą (35, 40, 58 b. l.). 2011 m. birželio 15 d. BUAB „Ateina“ kreditorių susirinkime Nr. 3 buvo priimtas ginčijamas nutarimas dėl neparduoto ginčo turto kainos sumažinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo, kuriame kreditoriai, turintys 95,69 proc. balsų, nutarė tą patį turtinį kompleksą parduoti už bendrą 3 000 280 Lt kainą: įkeistą nekilnojamąjį turtą – už 2 986 280 Lt (2 468 000 Lt + 518 280 Lt PVM), o įmontuotą kilnojamąjį turtą – už 14 000 Lt, įskaitant 2 429,75 Lt PVM; nustatė, kad nepardavus šio turtinio komplekso, kitose varžytynėse jis parduotinas už 10 proc. sumažintą kainą (18-23 b. l.).

Neturi pagrindo pareiškėjo skundo motyvas, kad ginčo nutarimu turto vertė buvo nustatyta per maža ir neadekvati kreditorių reikalavimų apimčiai, nutarus į parduodamo nekilnojamojo turto kainą įskaičiuoti PVM. Pirmosios instancijos teisingai teismas sprendė, kad kreditorių susirinkimas turėjo teisę mažinti iš dviejų varžytynių neparduoto ginčo turto kainą, kad nutarimas priimtas, nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnyje įtvirtintos tvarkos.

Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jei (apelianto teigimu) 2011 m. sausio 26 d. kreditorių susirinkime patvirtinta ginčo nekilnojamojo turto kaina buvo nurodyta be PVM, ji sudarytų 2 953 558,23 Lt (3 000 000 – 38 381,63 (įmontuotas turtas) – 8 060,14 (PVM), o antrosiose varžytynėse – 2 658 202,41 Lt (be PVM). Tačiau minėta, kad nepavykus dviejose varžytynėse parduoti ginčo turtą už nurodytą kainą, kreditorių susirinkimas 95,69 proc. balsais ginčijamu nutarimu nekilnojamojo turto kainą sumažino iki 2 468 000 Lt (plius PVM). Taigi, lyginant pradinę iš pirmųjų varžytynių parduotino 2 953 558,23 Lt, be PVM, nekilnojamojo turto pardavimo kainą su ginčijamu nutarimu iki 2 468 000 Lt (be PVM) sumažinta šio turto kaina, ji faktiškai sumažėjo 16,44 proc. Be to, pagal minėtas teisės normas ir teismų praktiką, apelianto nurodoma tokio turto pradinė 2 953 558,23 Lt kaina antrosiose varžytynėse galėtų sudaryti 60 proc. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant paminėtoms faktinėms aplinkybėms, ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nekilnojamojo turto kainos sumažinimas iki 2 468 000 Lt (be PVM) ir jos mažinimo intervalas (10 proc.) nepažeidžia protingumo, sąžiningumo principų ir atitinka tiek pačios bankrutavusios įmonės, tiek jos kreditorių interesus (Aprašo 32, 33, 34 p., CPK 772 str. 1 d.).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, teigdamas, jog ginčijamu nutarimu nustatyta sumažinta turto pardavimo kaina nėra tinkama, nepateikė į bylą turto vertinimo ataskaitų, įrodančių turto vertę šiuo metu, ar kitų įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl netinkamo parduodamo turto kainos nustatymo (sumažinimo). Taigi, nesant į bylą pateiktų įrodymų, jog 2011 m. birželio 15 d. kreditorių susirinkimo nustatyta nekilnojamojo turto pardavimo kaina šiuo metu pakitusi, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad apelianto motyvas, jog, pardavus turtą gali likti nepatenkinti visų kreditorių reikalavimai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog turto kaina yra neprotinga, neteisinga ar pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, ir nesudaro pagrindo nustatytas turto pardavimo kainas pripažinti nepagrįstai mažomis. Be to, kreditorių susirinkimas negali nustatyti nepagrįstai aukštos parduodamo turto kainos, nes, kaip minėta, tokiu atveju įmonės turtas gali būti nerealizuotas arba turto realizavimo procesas gali užsitęsti, o tai tik užtęstų bankroto procedūras, pažeistų tokių procedūrų vykdymo ekonomiškumo ir operatyvumo principus. Juolab kad minėta, jog atsakovo kreditorių susirinkimas 96,59 proc. patvirtino varžytynėse parduodamo turto pardavimo tvarką ir pradinę pardavimo kainą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad kreditorių susirinkimo nustatyta turto kaina ir pardavimo tvarka turi iš esmės atitikti įmonės ir daugumos kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011). Todėl atsiliepimuose į skundą teisingai teigiama, kad turto pardavimo kaina bankroto procese nėra tiesiogiai susieta su patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtimi. Kita vertus, kaip teisingai nurodė teismas, nustatyta bendra 2 479 570,24 Lt turtinio komplekso pradinė pardavimo kaina viršija patvirtintus 2 474 007,12 Lt kreditorių reikalavimus.

Taigi, kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta turto pardavimo kaina pažeidžiamos bendrovės arba kreditorių teisės ar nesilaikoma bankroto procese dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros principo.

Kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str., 263 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanutė MilašienėNijolė Piškinaitė