Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, jam paskiriant 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudą;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jam paskiriant laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir T. Ž. paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda ir laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, į baudos bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2023 m. gegužės 27 d. iki 29 d. (dvi paros), vieną sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir T. Ž. paskirta 56 MGL (2800 Eur) dydžio bauda, kurią jis per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. 2023 m. gegužės 27 d., laikotarpyje nuo 11.00 iki 12.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia vieną kartą spyrė į kairės kojos šlaunį mažamečiui sūnui J. M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais veiksmais nukentėjusiajam J. M. Ž. sukėlė fizinį skausmą;

1.2. smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2023 m. gegužės 27 d., laikotarpyje nuo 11.00 val. iki 12.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia rankų pirštais stipriai spaudė G. Ž. viršugalvį ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai G. Ž. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. T. Ž. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, t. y. išteisinti jį iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas bylą išnagrinėjo šališkai, su išankstine nuostata dėl jo kaltės. Nuosprendyje vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes jie vertinti selektyviai, įvertinti tik išimtinai kaltinantys duomenys, neišsiaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, dėl ko nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tiek mažamečių vaikų, tiek jų motinos - nukentėjusiosios G. Ž. parodymus, ignoravo šių parodymų nenuoseklumą, ir tai, kad jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, nepagrįstai ir iš esmės nemotyvuotai ir (ar) ydingai motyvuodamas atmetė jo parodymus, byloje nepašalintas abejones vertino kaip jo kaltės įrodymus.

2.2. Jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad įvykio dieną vaikai ilgai žiūrėjo televizorių, tai prašė sūnaus J. M. Ž. išjungti, o šiam nepaklusus, jis atjungė interneto kabelį ir išsijungė visi kanalai. Sūnui prasidėjo kaprizai, irzlumas, nepasitenkinimas, nes neleido žiūrėti trokštamo kanalo, tačiau pas mamą nuėjęs šaukė, kad jį mušė. Teigia, kad tokie jo parodymai iš dalies sutampa su nukentėjusiojo parodymais. Juos cituoja. Atkreipia dėmesį, kad iš jų matyti, kad vaikas verkdamas pas mama nuėjo ne po to, kai neva jis spyrė, bet po to, kai nebegalėjo žiūrėti televizoriaus. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar tikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis apie jo atžvilgiu naudotą smurtą, vertinant jo parodymų, patikimumą, turi būti vertinamos ir paties mažamečio jaučiamos nuoskaudos dėl tėvo elgesio, namuose nustatytų taisyklių ir draudimų, susilpnėjęs jo ryšys su tėvu, nepilnamečio išsakytos nuoskaudos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Vertinant J. M. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus pirmiausia pažymėtina, kad vaikas buvo apklaustas praėjus beveik mėnesiui po įvykio, t. y. 2023 m. birželio 21 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis parodė, kad jam nepaklusus tėvo reikalavimui išjungti televizorių, jis jam spyrė. Tačiau analizuojant nukentėjusiojo parodymus matyti, kad jis nurodė, kad jis jam neva spyrė ne tuomet, kai jis neklausė ir neišjungė televizoriaus, bet po to, kai jis išjungė, kas yra nelogiška. Be to, itin atidžiai turi būti vertinami J. M. Ž. parodymai dėl skausmo sukėlimo, nes jie yra nenuoseklūs. Atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas kritiškai nevertino netinkamo pareigūnės elgesio aiškinantis situaciją, t. y. pareigūnė, įėjusi į namo vidų, su vaiku ne situaciją aiškinosi, kas gi nutiko, o iškart teigė, kad jis smurtavo, klausdama „kur tėtis tau spyrė?“. J. M. Ž. pagalvojęs, atsako „čia“ ir nurodo, kad neskaudėjo. Ši aplinkybė nuosprendyje ignoruojama. Vertinant ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, atkreiptinas dėmesys, kad nors J. M. Ž. ir nurodė, kad „kažką truputį skaudėjo, nelabai, per vidurį skaudėjo, neilgai jautė skausmą, po minutės praėjo“, tačiau negalėjo nurodyti kur spyrė, t. y. nurodė, kad skaudėjo, bet negalėjo nurodyti ką konkrečiai, kas verčia abejoti jo parodymų teisingumu, o vertinant parodymus bylos kontekste, yra pagrindo manyti, kad tokias aplinkybes, kad skaudėjo, vaikas nurodė ne be pašalinių asmenų (labiausiai tikėtina – vaiko mamos) įtakos. Iš 2023 m. birželio 1 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, kad vaiko teisių apsaugos darbuotojai bendraujant su vaiku ir jo paklausus apie jį (T. Ž.), vaikas nurodė, kad su juo sutaria blogai, kai jam (T. Ž.) nepatinka jo elgesys, jis dažnai jam spaudžia galvą, šaukia ant jo, tačiau net neužsiminė apie tai, kad jis jam spyrė ir, kad jam skaudėjo. Aiškina, kad teismas vertindamas įrodymus elgėsi šališkai, sąmoningai iškraipė G. Ž. pateiktame garso įraše užfiksuotas svarbias aplinkybes, nes iš jo aiškiai girdėti, jog G. Ž. vaiko klausia „Kaip ten buvo, kad jisai tau spyrė“, todėl, akivaizdu, kad taip suformuotas klausimas sąlygojo ir vaiko atsakymą. Vertindamas G. Ž. teismo posėdyje duotus parodymus, teismas jų nelygino su ikiteisminiame tyrime duotais, o tik dėstomojoje dalyje nurodė, kad G. Ž. parodė, kad apžiūrėjusi J. M. Ž. kūną, akivaizdžių sužalojimų nematė, tačiau tokių parodymų byloje nėra. Teismas elgėsi šališkai, nuosprendyje cituodamas G. Ž. parodymus juos sąmoningai iškraipė, nes ji niekada neteigė, kad nematė akivaizdžių sužalojimų, ji aiškiai parodė, jog apžiūrėjusi sūnaus koją nei tada, nei vėliau jokių smurto žymių nepastebėjo. Kad ant J. M. Ž. kūno įvykio dieną nebuvo nustatyta jokių sužalojimų, patvirtina ir 2023 m. gegužės 28 d. vietos patalpų ir kitų objektų apžiūros protokolas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ir mažamečio liudytojo R. J. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Juos cituoja. Atkreipia dėmesį, kad vaikas buvo apklaustas teismo iniciatyva, šiai apklausai prieštaravo net prokuroras, nes nuo įvykio iki apklausos buvo praėję pusė metų. Pažymi, kad jis nuo įvykio su vaikais visiškai nebendravo, vaikai visą laiką gyveno su motina, kuri byloje taip pat yra pripažinta nukentėjusiąja, apklausiama teisme davė žinomai melagingus parodymus tiek apie sūnaus J. M. Ž., tiek apie jos pačios sužalojimo aplinkybes, siekdama pasunkinti jo padėtį. Iš R. J. Ž. apklausos protokolo ir garso įrašo, nėra galimybės nustatyti, iš kur vaikui buvo žinoma, apie kokį įvykį jis turės kalbėti. Pažymėtina, kad su R. J. Ž. iškart po įvykio, 2023 m. birželio 1 d., bendravo Vaiko teisių apsaugos pareigūnai ir iš surašytos Vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, jog vaiko paklausus apie jį (T. Ž.), jis jokių aplinkybių, apie neseniai įvykusį konfliktą nenurodė. Iš vaiko apklausos galima daryti prielaidą, kad prieš ją, būtent G. Ž. vaikui pasakė apie apklausą pas teisėją, nes vaikas, atsakydamas į teisėjos klausimą „ar mama tau sakė, ką reikės sakyti?“ nurodė, kad „sakė. Sakė, kad reikės kalbėti, kad tiksliai reikės kalbėti, ką padarė tėtė“, o prieš tai į gynėjos klausimą nurodė, kad mama jam prieš apklausą sakė, kad „važiuosim į policiją pasišnekėti, ten mergaitės klaus, ką darė tau tėtė“. Tokie vaiko paaiškinimai leidžia teigti, kad būtent G. Ž. prieš apklausą vaikui pasakė, apie ką jis turės pasakoti. Byloje nesant objektyvių įrodymų ir įvertinant nuo įvykio praėjusį laiką, nepilnamečio apklausos detales, kurios akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims, Vaiko situacijos vertinimo anketos duomenis, vaiko amžių, yra pagrindo manyti, kad jog vaikas apie įvykį pasakojo ne tai ką pats prisiminė, o tai, ką apie įvykį jam pasakojo mama G. Ž., todėl nėra pagrindo remtis šiais parodymais, grindžiant jo kaltę. Pirmosios instancijos teismas šališkai vertino ir byloje esančius duomenis apie nepilnamečių J. M. Ž. ir R. J. Ž. santykius su juo. Nuosprendžio išvados, kad nenustatyta priežasčių, dėl ko vaikai jį apkalbėtų ir jo teiginiai, kad vaikai duoda melagingus parodymus, nes linkę pataikauti motinai, kadangi ji gali nupirkti jiems skanėstų, leidžia pramogas, kitus mėgstamus dalykus, paneigti Vaiko situacijos vertinimo duomenimis, yra akivaizdžiai neteisingi. Atvirkščiai, Vaiko situacijos vertinimo duomenys tik patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad G. Ž. vaikams leidžia elgtis kaip jie nori, leidžia jiems ilgai žiūrėti televizorių, naršyti telefone, o jis šiuos dalykus riboja, kas vaikams, akivaizdu, nepatinka. Baudžiamojoje byloje nėra paneigta, jog jis siekė suvaldyti situaciją namuose, kai vaikams nuo ryto apie 4 valandas praleidus prie televizoriaus, buvo paprašyti jį išjungti, o vyriausiam iš vaikų J. M. Ž. atsisakius tą padaryti, jis išjungė internetą, po ko J. M. Ž. verkdamas nuėjo skųstis mamai, kuri paprastai leidžia vaikams elgtis laisviau. Tokia tarp jo ir vaikų susiklosčiusi konfliktinė situacija leidžia manyti, kad ne tik J. M. Ž., bet ir kiti du vaikai, galėjo būti įtakoti mamos bei duodami parodymus meluoti. Vaiko teisių apsaugos darbuotojai J. M. Ž. teigė, kad jis (T. Ž.) blogas, skriaudžia, jo bijo, tačiau iš jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad jam paprašius išjungti televizorių, jo prašymą ignoravo, net pasakė jam negražų žodį, televizoriaus neišjungė, kas taip pat patvirtina, kad besąlygiškai tikėti mažamečiais pagrindo nėra. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jam inkriminuoto nusikaltimo būtinojo požymio – fizinio skausmo sukėlimo. Nėra pakankamų neginčijamų įrodymų, kad jis kaltinime nurodytu laiku, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo J. M. Ž. atžvilgiu, sukėlė jam fizinį skausmą. Visos abejonės traktuotinos jo naudai.

2.3. Cituoja nukentėjusiosios G. Ž. apklausą ikiteisminiame tyrime, kuri parodė, kad jis nuolat smurtauja, kad neliktų žymių (baigęs mediciną, moka sukelti fizinį skausmą, nepalikdamas žymių), spaudžia galvą, stumdosi, spardosi, tąso už plaukų. 2023 m. gegužės 27 d. apie 12 val. jai lyginant rūbus, jis ją koliojo įvairiais žodžiais, priėjęs griebė jos galvą ir savo pirštais iš visos jėgos pradėjo spausti viršugalvį, taip sukeldamas fizinį skausmą. Po to, ji su vaikais išvažiavo iš namų, pramogavo (duomenys neskelbtini), namo grįžo apie 16 val. Skaudėjo visą galvą, net gėrė vaistų, kurie nepadėjo, vakare važiavo į ligoninę, kad suleistų vaistų. Apklausta teisme ji jau teigė, kad jis ne tik spaudė viršugalvį visais penkiais pirštais ir, kad tai yra daręs ne vieną kartą ir, kad ne tik jai, bet ir vaikams, sukeliant fizinį skausmą, bet ir tai, kad kai tai įvyko ir ji bandė atsitraukti, jis griebė už plaukų ir dar patąsė. Iš 2023 m. birželio 8 d. kitų objektų apžiūros protokolo ir pridėjo garso įrašo matyti, kad 2023 m. gegužės 27 d., 19.39 val. G. Ž. paskambinus į BPC ji nurodė, kad jis varo ją iš namų su trimis mažamečiais vaikais ir, kad jis pirštais jai į smilkinius dūrė taip, kad nebūtų jokių žymių, tačiau greitosios pagalbos atsisakė ir įraše negirdėti jokių užuominų apie tai, kad jai blogai, kad labai skauda galvą. Iš VšĮ Molėtų ligoninės pateiktos G. Ž. ambulatorinio gydymo statistinės kortelės matyti, kad ji 2023 m. gegužės 27 d., 23.20 val. lankėsi šioje gydymo įstaigoje dėl galvos skausmo, nurodė, kad jis suėmė už galvos konflikto metu. Būklės vertinimas objektyviai: bendra būklė gera, ŽNS nėra. Nistagmo nėra. Žaizdų, hematomų galvoje nėra, t. y. diagnozė – nepatikslinti galvos sužalojimai nustatyti tik iš G. Ž. žodžių, jokiais instrumentiniais tyrimais, nepatvirtinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad J. M. Ž. parodė, kad jis (T. Ž.) turėjo nagą, pirštą, jis paėmė ir iš visų jėgų jam spaudė galvą. Jis visiems taip daro, mamai, sesei, broliui. Bele kada jis taip daro. Mamai taip darė ir parodė, ką – pakėlė ranką virš galvos ir nukreipė vieną plaštakos pirštą į pakaušį. Protokolas dėl šios aplinkybės buvo patikslintas užrašant „su nagu į galvą spaudė mamai“. Tačiau tokie parodymai yra nekonkretūs, apklausos metu nebuvo patikslinta, kada jis taip darė, kur J. M. Ž. tuo metu buvo. Pažymi, kad iki šių J. M. Ž. parodymų pagarsinimo, pati G. Ž. net du kartus apklausta ikiteisminiame tyrime, teisme, nenurodė, kad J. M. Ž. buvo šalia ir matė, kaip neva jis jos atžvilgiu smurtauja. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog jam yra būdinga smurtauti prieš sutuoktinę ir vaikus pirštais stipriai spaudžiant galvą ir taip sukeliant fizinį skausmą, neva patvirtina ir policijos pareigūnų darytas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad visi vaikai pareigūnei sakė, jog jis juos skriaudžia ir rodė, kaip jiems spaudžia ranka galvas, paremta prielaidomis ir išvedžiojimais. Iš bylos duomenų matyti, kad G. Ž. ir jo santykiai yra itin konfliktiški, esant bent menkiausiam konfliktui G. Ž. praneša policijai. Vyko ne vienas ikiteisminis tyrimas, tačiau nei vieno jų metu nebuvo tiriamos aplinkybės, kad jis spaudžia pirštais vaikams galvas ir taip sukelia jiems skausmą, tuo labiau, kad taip elgiasi su sutuoktine. Todėl esant bent menkiausiam vaikų skundui, dėl jo netinkamo elgesio, G. Ž. akivaizdu, jog iškart būtų pranešusi policijai, o šiuo atveju ir pati G. Ž. nepatvirtino vaikų nurodytų aplinkybių. Dėl 2023 m. gegužės 27 d. policijos pareigūnų vaizdo įrašo nurodo, kad visų pirma, jis darytas 2023 m. gegužės 27 d., apie 20 val., o pagal G. Ž. parodymus, jis smurtavo apie 12 val., antra – jis viso bylos nagrinėjimo teisme proceso metu, elgėsi taip pat, kaip užfiksuota tame vaizdo įraše, bet jis buvo ne piktas ir įsiaudrinęs, o nusivylęs ir įskaudintas dėl nepagrįstų sutuoktinės kaltinimų. Aiškina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tikrinti byloje apklaustų asmenų parodymus, vertinti kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga ir tokiais parodymais remtis, o šių standartų neatitinkančius parodymus atmesti. Tačiau nei apkaltinamojo nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvuose, nei teismo išvadose dėl jo nuteisimo nėra išdėstyta teisinių argumentų, dėl G. Ž. parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo, kuo daugiau ji buvo apklausiama, tuo daugiau nurodė aplinkybių, kurios sunkino jo padėtį. Pranešdama BPC nurodė, kad jis veja su vaikais iš namų ir, kad dūrė pirštu į smilkinį, tą pačią dieną apklausta pareigūnų jau teigė, kad jis visais pirštais spaudė nebe smilkinį, o viršugalvį, duodama parodymus teisme, teigė, kad ne tik spaudė viršugalvį, bet ir tąsė už plaukų. Nors G. Ž. ir kreipėsi į medikus tą pačią dieną, tačiau jie nenustatė jokių sužalojimų galvos srityje, taip pat jokių sužalojimų nenustatė ir policijos pareigūnai, tą pačią dieną ją apžiūrėję. Todėl remtis jos nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti nei tiesioginiai, nei netiesioginiai įrodymai, nėra pagrindo. Vertinant jos parodymų patikimumą svarbu ir tai, kad konfliktas dėl kurio jam pareikšti įtarimai įvyko apie 11 val., po ko, G. Ž. su vaikais išvyko iš namų (pramogauti) ir tik vėliau, jai grįžus, įvykus naujam žodiniam konfliktui, ji apie dienos įvykius, apie 19.39 val. pranešė BPC. Byloje esantys įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

3. Teismo posėdyje T. Ž. ir jo gynėja palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o nukentėjusioji, jos atstovė bei prokuroras – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo

6. Pateiktu apeliaciniu skundu T. Ž. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir prašo jį išteisinti.

7. T. Ž. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. gegužės 27 d., laikotarpyje nuo 11.00 iki 12.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia vieną kartą spyrė į kairės kojos šlaunį mažamečiui sūnui J. M. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

8. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba kankindamas nukentėjusį asmenį.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai T. Ž. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

10. Viso proceso metu T. Ž. savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo neigė, aiškino, kad sūnui J. M. Ž. nespyrė. Nurodė, kad įvykio dieną vaikai ilgai žiūrėjo televizorių, tai prašė sūnaus J. M. Ž. išjungti, o šiam nepaklusus, jis atjungė interneto kabelį ir išsijungė visi kanalai. Sūnui prasidėjo kaprizai, irzlumas, nepasitenkinimas, jis nuėjęs pas mamą šaukė, kad jį mušė.

11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog tarp T. Ž. ir J. M. Ž. buvo kilęs konfliktas dėl to, kad T. Ž. vaikams neleido žiūrėti televizoriaus. Tą patvirtino ir pats nukentėjusysis bei liudytoju apklaustas R. J. Ž.. Tačiau atmestini T. Ž. teiginiai, kad jis sūnui J. M. Ž. nespyrė, o vaikas šią situaciją išgalvojo, kadangi juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

12. T. Ž. kaltę padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina nukentėjusiojo J. M. Ž. duoti parodymai. 2023 m. birželio 21 d. J. M. Ž. parodė, kad atsikėlė ryte, nežino koks buvo laikas. Kai atsikelia visada eina žiūrėti televizoriaus, žiūrėjo gal valandą. Tėtis liepė išjungti, jis neišjungė, jis vėl liepė išjungti. Išjungė. Jis (T. Ž.) stvėrė ir spyrė. Jis (T. Ž.) paėmė iš jo pultą ir išjungė. Jis vėl pasiėmė ir žiūrėjo televizorių, jis (T. Ž.) atėjo ir liepė išjungti. Jis neišjungė. Jis (T. Ž.) bandė spirti ir jis (nukentėjusysis) pasitraukė. Jis jam (T. Ž.) pasakė negražų žodį. Jis (T. Ž.) kažkur išėjo. Nelabai daugiau ką prisimena. Blogai tėtis elgėsi, spyrė. Jis verkdamas nuėjo pas mamą, mamai jis (T. Ž.) sakė, kad nespyrė, jis visada meluoja. Neprisimena kur spyrė. Jam kažką truputį skaudėjo, nelabai. Per vidurį skaudėjo, neilgai jautė skausmą, po minutės praėjo. Kai tėtis spyrė, truputį verkė, truputį skaudėjo. Ašaros buvo dėl skausmo. Skausmas buvo per vidurį (1 t., 85-86 b. l.). Teisėjų kolegija neabejoja šiais nukentėjusiojo parodymais. Manyti, kad jis apkalba T. Ž. dėl namuose jo nustatytų taisyklių, draudimų, pagrindo nėra, kadangi šiuos jo parodymus įrodo ir kiti bylos duomenys. Įvykio metu kartu su J. M. Ž. kambaryje buvęs brolis R. J. Ž. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtino nukentėjusiojo nurodomas patirto smurto aplinkybes. Parodė, kad tėtis du kartus spyrė J. M. Ž., pirmą kartą kai spyrė, pataikė į koją, po ko, jis (nukentėjusysis) apsiverkė, o antrą kartą, kai norėjo spirti – pasitraukė (2 t., 119-120 b. l.). Tai, kad po įvykio J. M. Ž. iš karto nuėjo pas mamą, jai apie tai papasakoti, įrodo G. Ž. duoti parodymai. G. Ž. 2023 m. gegužės 27 d. apklausiama ikiteisminiame tyrime nurodė, kad 2023 m. gegužės 27 d. apie 12 val. jai būnant kambaryje, antrame namo aukšte išgirdo vaiko verksmą. Išgirdusi vaiko verksmą nuėjo į pirmą namo aukštą pažiūrėti kas nutiko. Nuėjusi pamatė verkiantį sūnų J. M. Ž., paklausus kas nutiko, sūnus paaiškino, kad tėtis jam su koja įspyrė į kairės pusės koją (šlaunį) (1 t., 72-73 b. l.). 2023 m. birželio 1 d. apklausiama G. Ž. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes. Papildomai paaiškino, jog apžiūrėjusi sūnaus koją nei tada, nei vėliau jokių smurto žymių nepastebėjo (1 t., 75-76 b. l.). Apklausiama teisme G. Ž. parodė, kad kai įvyko konfliktas, ji tuo metu ėjo vaikams ruošti rūbų ir buvo antrame aukšte, drabužinėje. Išgirdo J. M. Ž. klyksmą, nubėgo greitai į apačią, prie jos pribėgo kiti vaikai R. J. Ž. ir M. Ž., pradėjo pasakoti, kad tėtis spyrė J. M. Ž., kai jis gulėjo ant žemės. Pribėgęs J. M. Ž. ją stipriai apkabino ir pradėjo pasakoti kas įvyko. Jis verkė ir sakė, kad tėtis spyrė ir atėmė pultą, neleidžia žiūrėti televizoriaus. Liepė parodyti kur spyrė, parodė šlaunį, ji apžiūrėjo, bet sumušimo nebuvo. Buvo kažkiek paraudę, bet sumušimo nebuvo (2 t., 93-97 b. l.). Apie tai, kad jos sūnus J. M. Ž. patyrė tėvo T. Ž. smurtą G. Ž. nurodė iškviestiems policijos pareigūnams (1 t., 15-16 b.l.) bei 2023 m. gegužės 27 d. pateiktame protokole - pareiškime (1 t., 1 b.l.). Be to, jog patyrė T. Ž. smurtą, nukentėjusysis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei. Peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą matyti, kad pareigūnei paklausus, kur tėtis spyrė, jis iš karto tą vietą parodė, o šalia buvęs R. J. Ž., jo paklausus, ar ir jis matė viską, atsakė teigiamai (1 t., 195 b.l.).

13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nekyla abejonių, kad T. Ž. smurtavo prieš J. M. Ž., t. y. spyrė į kairės kojos šlaunį. Vien ta aplinkybė, kad apie spyrį jam J. M. Ž. nenurodė 2023 m. gegužės 30 d. bendraudamas su vaiko teisių apsaugos specialiste, šios teismo išvados nekeičia, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių T. Ž. neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad jokie sužalojimai ant J. M. Ž. kūno nustatyti nebuvo, t. y. jų nenustatė nei jį apžiūrėjusi policijos pareigūnė (1 t., 7-8 b. l.), nei mama G. Ž.. Tačiau, neabejotina, kad tokie T. Ž. veiksmai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. J. M. Ž. parodė, kad iš skausmo apsiverkė, jam truputį skaudėjo, skausmas buvo per vidurį. Tai, kad jis po spyrio pravirko patvirtino ir tiesiogiai įvykį matęs R. J. Ž., bei G. Ž., pas kurią iškart po įvykio nukentėjusysis nubėgo. Taigi, akivaizdu, kad skausmą tuo metu tikrai juto. Tai, kad J. M. Ž. policijos pareigūnei nurodė, kad dėl spyrio skausmo nejuto, minėtų teismo išvadų nekeičia, gi akivaizdu, kad spyris, o ypač vaikui, skausmą sukelia.

14. Vien tik tai, kad J. M. Ž. galėjo netiksliai nurodyti kai kurias įvykio aplinkybes, spyrio momentą, priešingai nei norima pateikti apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Jis dėl patirto tėvo T. Ž. smurto, procese buvo nuoseklus - kaip matyti, tą nurodė tiek mamai G. Ž., tiek atvykusiai policijos pareigūnei, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Be to, kaip T. Ž. spyrė jam, matė šalia buvęs R. J. Ž..

15. Šiuo atveju, priešingai nei aiškinama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo manyti, kad J. M. Ž. buvo kokiu nors būdu įtakojamas dėl jo nurodomų įvykio aplinkybių, specialiai suformuluojami tokie klausimai, kurie leistų gauti norimą atsakymą, nepalankų T. Ž.. Gi nukentėjusysis G. Ž. pats, niekieno neverčiamas, iš karto po patirto smurto viską apie tai papasakojo, o vėliau užduodant klausimus, tas pačias aplinkybes tiesiog atkartodavo.

16. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl R. J. Ž. duotų parodymų patikimumo. Neva G. Ž. jam prieš apklausą nurodė, ką jis turės pasakoti. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad R. J. Ž. apklausos metu parodė, kad mama G. Ž. po įvykio visai apie tėtį nekalba. Esant šiai aplinkybei, nėra pagrindo manyti, kad G. Ž. galėjo jį nuteikinėti prieš T. Ž.. Iš jo parodymų matyti, kad jam tik buvo pasakyta, kad jis važiuos į policiją, kad jo bus klausiama apie tėtį ir netgi buvo pasakyta tiksliai, gražiai kalbėti, nemeluoti (2 t., 119-120 b. l.). Tad akivaizdu, kad vaikas duodamas parodymus pasakojo būtent tai ką pats prisiminė. Jo parodymai atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, taigi pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, įrodinėdamas T. Ž. kaltę dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, jais rėmėsi visiškai pagrįstai. Be to, vien, tai, kad R. J. Ž. apie įvykusį konfliktą nepapasakojo Vaiko teisių apsaugos specialistei, nereiškia, kad jo duoti parodymai yra melagingi.

17. Papildomai pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog vaikai J. M. Ž. ir R. J. Ž. būtų linkę fantazuoti, meluoti, tokiu būdu apkalbėdami tėvą T. Ž..

18. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir G. Ž. duotų parodymų dėl aptariamo nusikaltimo patikimumu, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais.

19. Dėl T. Ž. skundo teiginių, susijusių su jo ir G. Ž. vaikų auklėjimo metodais, teisėjų kolegija priimame nuosprendyje nepasisako, kadangi tai šios baudžiamosios bylos nagrinėjimui neturi jokios teisinės reikšmės. Tačiau apeliantui turėtų būti paaiškinta, kad aplinkybė, jog jis bandė namuose suvaldyti situaciją, neleisdamas vaikams toliau leisti laiko prie televizoriaus, nėra priežastis prieš juos naudoti fizinį smurtą.

20. Iš to kas išdėstyta, matyti, jog T. Ž. kaltė, padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą yra pilnai įrodyta byloje surinktais įrodymais, tad jis dėl jo padarymo kaltu pripažintas pagrįstai.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo

21. Pateiktu apeliaciniu skundu T. Ž. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir prašo jį išteisinti.

22. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

23. T. Ž. nuteistas ir už tai, kad 2023 m. gegužės 27 d., laikotarpyje nuo 11.00 val. iki 12.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia rankų pirštais stipriai spaudė G. Ž. viršugalvį ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Šiuo atveju, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių T. Ž. kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo G. Ž.. Esant šiai aplinkybei, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

25. Įvertinus skundžiamą nuosprendį matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovavosi nukentėjusiosios G. Ž. parodymais, jos skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu suteikta informacija, VšĮ Molėtų ligoninės pateikta informacija, J. M. Ž. parodymais, policijos pareigūnų kūno vaizdo kamerų įrašais.

26. 2023 m. gegužės 27 d. apklausiama ikiteisminiame tyrime G. Ž. parodė, kad tarp jos ir vyro kilo žodinis konfliktas. Ji nuėjo lyginti vaikams rūbų ir ruoštis išvažiuoti iš namų, kad nekiltų didesnis konfliktas. Jai lyginant rūbus, vyras ją koliojo įvairiais žodžiais ir priėjės prie jos griebė jos galvą ir savo pirštais iš visos jėgos pradėjo spausti viršugalvį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Baigus jos vyrui prieš ją smurtauti, ji suruošė vaikus ir išvažiavo iš namų, tikėdamasi, kad vyras nurims. 2023 m. gegužės 27 d. apie 16 val. ji su vaikais grįžo namo. Jiems su vaikais grįžus, vyras vėl juos koliojo, todėl nuėjo su vaikais į namo antro aukšto kambarį ir atsigulė pamiegoti. Jiems pamiegoti nepavyko, nes vyras atėjo prie jų ir visokiais žodžiais juos vadino. Tuomet ji su vaikais nusileido į pirmą namo aukštą pažiūrėt televizoriaus, bet vyras nusileido iš paskos jiems ir toliau juos koliojo. Kai vyras prieš juos smurtavo, ji policijos nekvietė, nes bijojo policijos, nenorėjo traumuoti vaikų. Vyras vis vaikščiojo iš paskos koliojo, pradėjo ją ir vaikus vyti iš namų. Kai juos vijo iš namų, ji išėjo su vaikais į lauką, susikaupė ir apie 20 val. iškvietė policiją (1 t., 72-73 b.l.). 2023 m. birželio 21 d. apklausos metu nukentėjusioji papildomai parodė, kad kai ji lygino drabužius, vyras, nieko nepasakęs, pridėjo savo ranką prie jos galvos viršugalvio ir rankų pirštais spaudė stipriai viršugalvį kokias 7-8 sekundes. Jai skaudėjo viršugalvį paspaudimo metu ir iškart po to pradėjo skaudėti visą galvą, net gi reikėjo išgerti vaistus nuo galvos skausmo, nes galvą skaudėjo ilgai. Vaistai jai nepadėjo, vėlai vakare ji vyko į priėmimo skyrių, kad suleistų vaistų nuo skausmo (1 t., 75-76 b.l.). Apklausiama teisme G. Ž. patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. Paaiškino, kad T. Ž. penkiais pirštais spaudė jai viršugalvį. Skausmas buvo didžiulis ir visą dieną po to jai skaudėjo galvą. Išgėrė vaistų nuo skausmo. Buvo vakare nuvykusi į gydymo įstaigą. Kai tai vyko, ji bandė atsitraukti, jis griebė už plaukų ir dar patąsė (2 t., 93-97 b.l.).

27. 2023 m. gegužės 27 d. 19.41 val. G. Ž., kviesdama policiją nurodė, kad blaivus vyras ją varo iš namų su trimis mažamečiais vaikais, psichologiškai prieš ją smurtauja. Vyras pirštais jai į smilkinius, galvą dūrė taip, kad nebūtų jokių žymių. Greitosios niekam nereikia (1 t., 16 b.l.).

28. VšĮ „Molėtų ligoninė“ pateiktame ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad G. Ž. 2023 m. gegužės 27 d. 23 val. 07 min. lankėsi šioje gydymo įstaigoje dėl galvos skausmo. Nurodė, kad vyras suėmė už galvos konflikto metu. Diagnozė – nepatikslinti galvos sužalojimai (2 t., 112-113 b. l.).

29. 2023 m. birželio 21 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo J. M. Ž. parodė, kad T. Ž. turėjo nagą, pirštą, jis paėmė ir iš visų jėgų jam spaudė į galvą. Jis visiems taip daro, mamai, sesei ir broliui. Bet kada jis taip daro. Jaučia skausmą kai spaudžia. Jis pirštu myga. Tikslindamas savo parodymus, dar nurodė, kad su nagu į galvą spaudė mamai (1 t., 85-86 b.l.).

30. Peržiūrėjus policijos pareigūnės kūno kameros vaizdo įrašą, matyti, kad vaikai (J. M. Ž., R. J. Ž., M. Ž.) nurodė, kad tėtis juos skriaudžia, parodė, kaip duria su pirštu į galvą (1 t., 195 b.l.).

31. Peržiūrėjus kito pareigūno kūno kameros vaizdo įrašą, matyti, kad T. Ž. susijaudinęs, įžeidinėjo sutuoktinę, kaltino ją neištikimybe (1 t., 195 b.l.).

32. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad G. Ž. nurodomų aplinkybių, jog 2023 m. gegužės 27 d. laikotarpyje nuo 11 iki 12 val., T. Ž. jai rankų pirštais stipriai spaudė viršugalvį ir tokiais veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Iš J. M. Ž. duotų parodymų yra neaišku, ar jis šį įvykį tiesiogiai matė. Jis nurodė, kad T. Ž. nagu G. Ž. spaudė galvą, tačiau negalima suprasti apie kokį konkrečiai įvykį jis kalba, apie aptariamą, ar kokį kitą. Gi, tiek jis, tiek kiti namuose buvę vaikai policijos pareigūnei nurodė, kad tėčio yra skriaudžiami dažnai. Taip pat, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. Ž. aiškino, kad iškart po spaudimo jai ėmė skaudėti galvą, gėrė vaistus, bet jie nepadėjo. Tačiau kviesdama policiją, kuriai beje, paskambino tik 19.41 val. vakare, medikų pagalbos nepageidavo, o jau 23 val. pati vyko į priėmimo skyrių. Šios aplinkybės kelia abejonių G. Ž. parodymų dėl jos patirto smurto ir jausto skausmo, objektyvumu, o kartu ir VšĮ „Molėtų ligoninė“ ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta diagnoze, kadangi ji buvo nustatyta būtent iš nukentėjusiosios žodžių. Abejonėmis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Vien tai, kad atvykus policijos pareigūnams T. Ž. buvo susijaudinęs, naudodamas nederamą leksiką kalbėjo apie sutuoktinės netinkamą elgesį šeimoje ir auklėjant bei prižiūrint vaikus, aiškino apie santuokinį gyvenimą su G. Ž., nereiškia, kad tą konkrečią dieną prieš ją dar ir smurtavo. Ji ir pati policijos pareigūnams atvykus, aiškino, kad prieš ją yra naudojamas ne fizinis, o psichologinis smurtas, ką patvirtina jo pretenzijos sutuoktinei, užfiksuotos policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose.

33. Esant šioms aplinkybėms, T. Ž. iš jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

34. Kadangi T. Ž. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinamas, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam už šią veiką skirta bausmė buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Dėl T. Ž. paskirtos bausmės

35. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą T. Ž. skyrė 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą.

36. T. Ž. padarė vieną nesunkų tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą – sukėlė fizinį skausmą savo mažamečiam sūnui. Jis ankščiau neteistas (1 t., 110-112 b. l.), vieną kartą baustas administracine tvarka (1 t., 107 b. l.), psichiatrinėje ir priklausomybių įskaitoje neregistruotas (1 t., 186 b. l.), dirbantis. Darbdavio pateiktoje charakteristikoje, nurodoma, kad jis iš esmės laikosi pagrindinių valstybės tarnautojo veiklos ir tarnybinės etikos principų bei vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, tobulina savo profesines žinias, pavestas užduotis stengiasi atlikti laiku, kiek sunkiau sekasi dirbti komandoje, pastebimas emocinis nestabilumas (1 t., 193 b. l.).

37. Įvertinus visas šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuspendė, kad BK 41 straipsnyje numatytus tikslus už padarytą BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, įmanoma pasiekti T. Ž. paskyrus baudos bausmę, kurios dydis būtų artimas minimaliam. Paskirta bausmė nėra laikytina per griežta ir dėl to neteisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, nenustatyta.

38. Pažeidimų, į T. Ž. paskirtą baudos bausmę įskaitant jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, nuo 2023 m. gegužės 27 d. iki 2023 m. gegužės 29 d. (dvi paros), nagrinėjamu atveju nepadaryta.

Dėl kitų su skundžiamu nuosprendžiu susijusių klausimų

39. T. Ž. skunde taip pat keliamas klausimas dėl bylą pirmąją instancija nagrinėjusio teismo šališkumo, tačiau tokiai išvadai konstatuoti nėra jokio pagrindo. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas T. Ž. kaltės klausimą, turėjo išankstinę nuomonę, byloje nenustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl kokių nors procesinių kliūčių, išvardijamų BPK 58 straipsnyje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu ar įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria T. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį –T. Ž. išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrintos T. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį, paskirtos bausmės.

Likusioje dalyje skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.