- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-20
- Bylos Nr.
- eI2-9039-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01520-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
- Pareiškėjas
- I. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui R. Ž.,
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024-04-12 sprendimą Nr. 24S98548.
Pareiškėja skunde nurodė, taip pat jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo. Skundas buvo atmestas, nes apeliantės gyvenimas Lietuvos Respublikoje, gali grėsti viešajai tvarkai; apeliantė prieš 12 m. buvo Baltarusijos pasienietė ir pagal VSD raštą Nr. 18-7608, gali kelti grėsmę Lietuvos valstybei. 2024-01-24 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S112170 ir įpareigojo Migracijos departamentą asmens prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi išnagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš skundžiamo sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas gyventi nuolat šalyje, matyti, kad sprendimas tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, yra itin formalus, pagrįstas tik VSD išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos šeiminę padėtį, nurodė, kad ją sieja ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis,), iš sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėja, vertinimas. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga sprendime ir VSD išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Jog, ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai. 2024-04-12 sprendimu Nr. 24S98548 atsakovo direktoriaus pavaduotoja L. V., surašydama skundžiamą sprendimą, paignoravo LVAT privalomus išaiškinimus, kompleksiškai, tiek šios, tiek kitos informacijos susijusios su pareiškėja nevertino, atkartojo senus argumentus, visiškai nekreipdama dėmesį į LVAT išaiškinimus. Pažymi, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), turi būti reali, o ne tariama ar spėjama. Grėsmės turinys negali būti plečiamas. Toks sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo, taip pat ir proporcingumo bei objektyvumo, principais. Teigia, kad nei atsakovas, nei VSD neįvertino ir nepateikė argumentų dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumo, keliamo grėsmės valstybės saugumui lygio ir individualios situacijos bei jo ryšių su Lietuvos valstybe. Nurodo, kad vienintelė aplinkybė, lėmusi atsakovo ir VSD išvadas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra jos dirbtas darbas prieš 12 metų Baltarusijos Respublikos pasienio tarnyboje kontroliere, tačiau tokios buvusios darbinės funkcijos negali būti a priori (nepatikrinus faktų) laikomi grėsme. Migracijos departamento argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti svarbų sprendimą vieninteliu argumentu, jog asmuo kelia grėsmę, yra neteisėta, o toks sprendimas laikomas neišsamiu ir nemotyvuotu. Tai pat teigia, kad sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja 2023-06-12 pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi). Klausimyne pareiškėja nurodė, kad dirbo Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte (2007–2012 m., kontrolierius). Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) pateikė išvadą, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas priėmė 2023-07-19 sprendimą Nr. 23S112170 panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi ir 2023-07-21 sprendimą nutraukti pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Pareiškėja apskundė sprendimą Nr. 23S112170 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2024-01-24 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA1083-552/2024 panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S112170 ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir įvertinęs visus faktus priėmė: - 2024-04-12 sprendimą Nr. 24S98548 panaikinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 90 p. pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutrauktas. Atmestini pareiškėjos skundo argumentai, kad ginčijamame sprendime yra atkartoti 2023-07-19 sprendimo Nr. 23S112170 argumentai ar, kad ginčijamame sprendime buvo ignoruojamas LVAT 2024-01-24 sprendimas adm. byloje Nr. eA1083-552/2024, kaip nepagrįsti. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją (užpildytas klausimynas, apklausa, šeimos ryšiai, ekonominiai-socialiniai ryšiai su Lietuvą ir Baltarusiją) ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumu. Ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjos teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kiekvienu atveju išanalizuoja užsieniečio individualią situaciją. Priimtas sprendimas dėl grąžinimo ar išsiuntimo, jei toks bus priimtas, galės būti skundžiamas teismui. Užsienietis, turėdamas leidimą nuolat gyventi savo, teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis (dalyvauti rinkimuose, leidimai išduodami 5 metams, neatliekama tokių asmenų nuolatinė kontrolė), dėl minėtų priežasčių ir keliami aukštesni reikalavimai. Taigi tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Baltarusijos Respublikos politika ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui, nes būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galimai pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui. Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tad sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
VSD pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSD atsiliepime nurodė, taip pat, jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad VSD nuomone, skundžiamas sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pažymi, kad Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. VSD 2023-07-11 raštu Nr. 18-7608 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, Pareiškėja (Baltarusijos Respublikos pilietė), nuo 2007 m. iki 2012 m. dirbdama Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Teigia, kad, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionaliniu saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos valstybės institucijomis (darbas Baltarusijos pasienio kontrolės punkte). Atkreipia dėmesį, kad Baltarusijos Respublikoje yra likę pareiškėjos artimi giminaičiai, kuriuos ji lanko (kad ir retai), o tai didina jos pažeidžiamumą ir galimybę tapti Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybų verbavimo taikiniu. Taip pat teigia, kad vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Nors pareiškėjos skunde teigiama, kad MD sprendime nėra atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, tačiau skunde nepateikiama jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių tokį teiginį. Beveik visą skundo turinį sudaro tam tikros teismų praktikos citatos, tačiau jos nėra niekaip susietos su nagrinėjamos bylos konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. VSD vertinimu, priimant sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (MD) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Atsakovo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024-04-12 sprendimo Nr. 24S98548 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013-05-07 iki 2014-12-20 dirbo UAB „Visatex“ lygintoja, nuo 2015-07-01 iki 2015-08-31 pagal terminuotą sutartį dirbo Visagino savivaldybės Aplinkos tvarkymo skyriuje pagalbine darbininke, nuo 2017-04-01 iki 2018-10-08 vykdė prekybos ne maisto produktais individualią veiklą, pagal įgytą verslo liudijimą, nuo 2018-04-03 iki dabar pareiškėja dirba I. V. veterinarijos įmonėje vadybininke.
Pareiškėja 2023-06-12 pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad dirbo Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte (2007–2012 m., kontroliere).
Migracijos departamentas 2023-07-12 gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Migracijos departamentas atsižvelgdamas į VSD išvadą, 2023-07-19 priėmė sprendimą Nr. 23S112170 panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi ir 2023-07-21 sprendimą nutraukti pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Pareiškėja apskundė sprendimą Nr. 23S112170 teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir 2023-12-05 sprendimu skundą atmetė. 2024-01-24 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S112170 ir įpareigojo Migracijos departamentą asmens prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi išnagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi priėmė: - 2024-04-12 sprendimą Nr. 24S98548 panaikinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ginčijamas sprendimas), kadangi jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui..
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 90 p. pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutrauktas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2024-04-12 sprendimu Nr. 24S98548 kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.
Vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – Tvarkos aprašas) 83 punktu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, privalo patikrinti, ar nėra Įstatymo 54 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, o jeigu nustatomas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ar 5 punktuose ar 54 straipsnio 3 dalyje numatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas – priimti sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi. Tokiu atveju, vadovaujantis Tvarkos aprašo 90 punktu, prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutraukiamas.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).
EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jis iš esmės yra grindžiamas VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad asmuo yra VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui ir nors atsakydamas į papildomus Migracijos departamento klausimus asmuo nurodė, kad jis nepalaiko Baltarusijos ir Rusijos režimų politikos, nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir nepritaria Ukrainos teritorijų aneksijai, tai nepaneigia svarbios aplinkybės, kad asmuo 2006–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Polocko miesto pasienio būryje, kontrolieriumi ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Baltarusijos Respublikos režimo jėgos struktūroms.
Sprendime taip pat konstatuota, kad asmuo nuo 2013 m. gyvena, o nuo 2014 m. yra įdarbintas Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi asmens šeiminiai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje yra nustatyti ir jie vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs. Įvertinus tai, kad Baltarusijoje tebegyvena asmeniui artimi žmonės (motina ir du jo broliai) ir atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, darytina išvada, kad šia prasme asmuo yra pažeidžiamas, nes manipuliuojant jo ryšiais su Baltarusijoje gyvenančiais artimaisiais, jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį priešiškų valstybių jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog asmuo būtų veikęs prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių. Asmens keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į aplinkybes, susijusias su asmens pasaulėžiūra, praeityje užimtomis pareigomis, patirtimis, taip pat įvertinus tikėtiną asmens elgesį ar asmeninę poziciją, nuostatas ateityje, t. y. vertinamos su asmeniu susijusios aplinkybės. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat laikotarpis pragyventas Lietuvos Respublikoje, šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Dėl šiame sprendime aptartų priežasčių, vien savo fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje asmuo keltų grėsmę valstybės saugumui tiek tuo atveju, kai jo pažinčių ir giminių ratas būtų Lietuvos Respublikoje, tiek tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje jis neturėtų jokių giminaičių ar draugų. Migracijos departamento vertinimu, nustatyti asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Geopolitinė saugumo situacija po Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą (2022 m. vasario 24 d.) yra dramatiškai pasikeitusi, Rusijos ir Baltarusijos agresyvūs veiksmai yra sunkiai prognozuojami, tad asmenys, kurie praeityje dirbo valstybinėse Baltarusijos struktūrose, gali būti išnaudoti specialių tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokių asmenų gyvenimas Lietuvoje neabejotinai kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimu, leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemonė siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
Teismo vertinimu, šioje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjos darbas Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte (2007–2012 m., kontroliere), Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste, kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, kad pareiškėja nuo 2013 m. gyvena Lietuvoje, nuo 2012 m. nebedirba Baltarusijos Respublikos Polocko miesto pasienio būryje, savaime nereiškia, jog jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali.
Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybės, kad pareiškėja dirbo ir rezidavo Lietuvoje nuo 2013 m. nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai nebus panaikintas leidimas nuolat gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti/pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas/pakeitimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pareiškėjos skundo argumentai, kad ginčijamame sprendime yra atkartoti 2023-07-19 sprendimo Nr. 23S112170 argumentai ar, kad ginčijamame sprendime buvo ignoruojamas LVAT 2024-01-24 sprendimas adm. byloje Nr. eA1083-552/2024, yra nepagrįsti.
Iš ginčijamo sprendimo nustatyta, kad nagrinėjant asmens prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi iš naujo ir siekiant įvertinti asmens socialinius ryšius Lietuvoje socialinius ryšius Lietuvoje, išlikusius ryšius su kilmės valstybe bei jo požiūrį ir poziciją Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje klausimu, Migracijos departamentas pakvietė pareiškėją atvykti 2024-02-26 į Migracijos departamento skyrių apklausai. Pareiškėja, atvykusi į Migracijos departamentą, atsisakė dalyvauti žodinėje apklausoje ir paprašė pateikti jam klausimus raštu. Migracijos departamentas 2024-03-04 raštu Nr. 24SD4004 asmeniui pateikė klausimus, prašydamas išsamiai ir sąžiningai į juo atsakyti. 2024-03-12 pareiškėja raštu pateikė atsakymus į Migracijos departamento klausimus. Pareiškėja nurodė visas darbovietes, kuriose jai teko dirbti. Nurodė, kad 2006–2011 m. dirbo Polocko pasienio būryje, kontrolieriumi. Atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką, atgal į Baltarusiją vyksta labai retai. Paskutinį kartą ten lankėsi tėvo laidotuvėse 2022-03-03. Baltarusijoje tebegyvena jos motina ir du jo broliai. Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, sutuoktinio vaikai ir tėvai. Kartu su sutuoktiniu turi bendrą nuosavybę Lietuvoje, kad Lietuvoje gyvena nuo 2011 m., turi antrą lietuvių kalbos kategoriją, turi darbą Lietuvoje, yra išlaikiusi Lietuvos Respublikos Konstitucijos žinių egzaminą ir ruošiasi gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Ateities gyvenimo planai yra susiję su Lietuva, nes Lietuvą ji laiko antrąja Tėvyne, kur gyvena jos šeima, pažįstami, draugai ir darbo kolegos. Nurodė, kad su Baltarusija jos niekas nesieja, išskyrus tai, kad ten gyvena jo motina ir broliai. Polocko pasienio būryje į jos pareigas įėjo piliečių, atvykstančių į Baltarusiją ir išvykstančių iš Baltarusijos dokumentų tikrinimas bei transporto priemonių apžiūra, šiame darbe ji neturėjo jai pavaldžių asmenų ir neturėjo prieigos prie jokių dokumentų, priiminėti sprendimų darbe neteko, nes ji tik vykdė pamainos viršininko nurodymus. Iš darbo Polocko pasienio būryje asmuo išėjo pasibaigus sutarčiai ir jokių ryšių su savo buvusiais kolegomis nepalaiko. Nurodė, kad nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir laiko juos neteisėtais.
Kaip matyti iš sprendimo turinio, nors esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos tarnybos Baltarusijos Respublikos Polocko miesto pasienio būryje, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat nustatyta, kad atsakovas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją (užpildytas klausimynas, apklausa, šeimos ryšiai, ekonominiai-socialiniai ryšiai su Lietuvą ir Baltarusiją) ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada. Departamentas nustatė, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2013-11-28 deklaruoja Lietuvos Respublikoje adresu: Visaginas, (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas 2013-04-08, vėliau leidimas laikinai gyventi buvo keičiamas. 2018-08-14 asmeniui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi. Asmens sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie kitus asmens šeimos narius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, nėra. Yra duomenų, kad asmuo nuo 2013 m. dirba Lietuvos Respublikoje ir jai yra mokamos draudžiamosios pajamos, taigi jos šeiminiai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje yra nustatyti ir jie vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs, tačiau šie ryšiai, anot atsakovo, negali būti vertinami aukščiau už užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Taigi, pareiškėjos skundo argumentai, kad atsakovas savo sprendime rėmėsi vien tik VSD pateikta išvada, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl šeiminių, socialinių, ekonominių pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nustatytas grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančias aplinkybes, pareiškėjos asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, išlaikyti atitinkami egzaminai siekiant gauti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal atitinkamą procedūrą ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, teisėjų kolegija pripažįsta pareiškėjos leidimo nuolat gyventi panaikinimą proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
Pažymėtina, kad sprendime nebuvo sprendžiamas pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl teismas nevertina aplinkybių, kurios galėtų lemti tai, ar užsienietis galėtų būti išsiųstas į savo pilietybės ar kurią nors kitą valstybę.
Vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Pareiškėja prašė teismo priteisti iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimamas pareiškėjos ne naudai, todėl ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos I. F. (I. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.