Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ ieškinį atsakovu iAAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Ginčas byloje kilo tarp draudimo sutarties šalių,t. y. draudėjo UAB ,,Atenergo“ (ieškovo) ir jo, kaip bankroto administratoriaus, profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraudusio draudiko AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“(atsakovo), sudariusių bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Šalys nesutaria dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką draudėjui, iš kurio įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra priteistas žalos atlyginimas bankrutuojančiai įmonei, kurios bankroto procedūras vykdė ieškovas.

Administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu (ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalis). Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygos yra apibrėžtos įstatyme, taisyklėse ir draudimo sutartimi, sudaryta tarp draudiko ir bankroto administratoriaus. Skirtingai nuo savanoriškojo civilinės atsakomybės draudimo, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalys turi mažai laisvės nustatyti privalomojo draudimo sutarties sąlygas; šios sąlygos paprastai apibrėžiamos teisės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020).

Byloje nustatyta, kad AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas apdraudė ieškovo UAB „Atenergo“ bankroto administratorių profesinę civilinę atsakomybę, draudimo sutartys galiojo nuo 2013-05-17 iki 2016-05-16 (polisai PCAD 017540, PCAD 022074, PCAD 027545). Nuo 2016-05-16 iki 2017-05-15 ieškovo bankroto administratorių profesinė civilinė atsakomybė buvo apdrausta Balticums Viena Insurance Group (polisas BCBALF Nr.0004175), kuri viešais duomenims susijungė su atsakovu ir atsakovas perėmė šios draudimo bendrovės teises ir pareigas. Atsakovas 2020 m. birželio 11 d. rašte ieškovuitaip pat neneigė, kad atsakovas perėmė Balticums Viena Insurance Group AAS Lietuvos filialo, polisas BCBALF Nr.0004175, draudimo laikotarpis nuo 2016-05-16 iki 2017-05-17, kuris buvo apdraudęs ieškovo profesinę atsakomybę, teises ir pareigas bei sutiko, kad ieškovo neteisėtų veiksmų dalis patenka į šio draudimo poliso laikotarpį.Draudimo sutartys buvo sudarytos remiantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 4-637 (redakcija galiojusi iki 2016-05-06)„Dėl Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo“ ir vėliau Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 „Dėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“. Pagal šias taisykles administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą (6, 1 p.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Aftalitana“, bankroto administratoriumi paskirtas ieškovas. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi,kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi,atstatydino ieškovą iš BUAB „Aftalitana“ bankroto administratoriaus pareigų. BUAB „Aftalitana“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Geraldis“.BUAB „Aftalitana“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“, kreipėsi į teismą su ieškiniu,prašydamas priteisti solidariai iš ieškovo ir jo vadovo A. M. BUAB „Aftalitana“ žalos atlyginimą. Trečiuoju asmeniu šioje byloje, kaip ieškovo civilinės atsakomybės draudikas, dalyvavo ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje.Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai 2019 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo esant ieškovo civilinės atsakomybės sąlygas ir priteisė BUAB „Aftalitana“iš ieškovo 17917,70 Eur žalos, padarytos neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmais, atliekant bankroto procedūras, atlyginimą, 2788,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas (civilinė byla Nr. e2-574-204/2019). Šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-1261-459/2020). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuota, kad ieškovas neteisėtus veiksmus atliko laikotarpiu nuo (nuo 2013-04-02 iki 2016-11-02, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties Nr.e3K-3-32-823/2020, 39 p.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas.Pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Laisvai disponuodamas procesinėmis teisėmis suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti tokį civilinės teisės gynimo būdą ir reikšti tokius reikalavimus, kurie jam atrodo tinkami bei pagrįsti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinyje, teikiamame teismui, turi būti aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; taip pat ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK135 straipsnio 1 dalies 2-4 punktai). Teismas nei ieškinio dalyko, nei faktinio pagrindo keisti negali(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-248/2020).

Teismas nagrinėja bylą ieškovo pareikštų reikalavimų ribose.

Ieškovo reikalavimas kildinamas iš jo profesinės civilinės atsakomybės. Byloje nėra ginčo dėl to, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta ieškovo kaip bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė prieš BUAB „Aftalitana“, kurios bankroto administravimo veiksmus ieškovas vykdė. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šiame sprendime nustatytas faktines aplinkybes dėl draudiminės apsaugos laikotarpio, taip pat į paties atsakovo 2020-06-11 rašte Nr. LT_3/10-05-2020-230 nurodytas aplinkybes sutinka su ieškovu, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuoti ieškovo atlikti tęstinio pobūdžio neteisėti veiksmai (nuo 2013-04-02 iki 2016-11-02, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties Nr.e3K-3-32-823/2020, 39 p.) patenka į draudimo apsaugos laikotarpį. Tačiau nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ieškovo suformuluotas reikalavimas – ieškovas prašo priteisti draudimo išmoką jo naudai, bet ne asmeniui, kuriam buvo padaryta žala.

Kaip jau minėta aukščiau, iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalyje buvo numatyta, kad bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą turi būti draudžiama privalomuoju draudimu. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą (ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalis). Draudimo sutarties samprata atskleista CK 6.987 straipsnyje – draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutarties šalių ikisutartinių santykių, draudimo sutarties sąlygų, santykių, atsirandančių iš draudimo sutarties ir susijusių su ja, ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau ir Draudimo įstatymas) (Draudimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Pagal šį įstatymą draudimo objektas – tai turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.

Civilinės atsakomybės draudimas, taip pat administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas priskirtini nuostolių draudimo sutarčiai. Šia sutartimi užtikrinamas tiek žalą patyrusio nukentėjusio asmens nuostolių atlyginimas, tiek ir draudėjo turtinių interesų apsauga. Civilinės atsakomybės draudimas Draudimo įstatyme apibrėžiamas kaip asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai (Draudimo įstatymo 108 straipsnis). Draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam (Draudimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis). Taigi, civilinės atsakomybės draudimo sutartis savo esme yra sutartis trečiojo asmens naudai.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinės atsakomybės draudimo sutarties esminis bruožas yra tas, kad ji sudaroma trečiojo asmens naudai, todėl, esant civilinės atsakomybės draudimui, trečiojo asmens patirtą žalą turėtų atlyginti draudikas, pas kurį draudėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Vadinasi, civilinės, įskaitytinai ir administratoriaus profesinės, atsakomybės draudimo instituto paskirtis yra žalos nukentėjusiam asmeniui atlyginimo užtikrinimas.

Nėra abejonių, kad nukentėjusiu trečiuoju asmeniu, galinčiu reikalauti iš draudiko žalos atlyginimo pagal tokio pobūdžio civilinės atsakomybės sutartį, gali būti pripažintas bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, tiek susijęs su pačia bankrutuojančia bendrove (pavyzdžiui, bankrutuojančios bendrovės kreditorius ir pan.), tiek ir visiškai nesusijęs su ja, kurio turtui ar sveikatai apsidraudęs savo civilinę atsakomybę administratorius (ar jo darbuotojas) bankroto administravimo veiksmais padaro žalą. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad net ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo iš bankroto administratoriaus bankrutuojančiai bendrovei yra priteistas žalos atlyginimas, bankrutuojanti bendrovė turi teisinį pagrindą kreiptis į draudėjo draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo, reikšti draudikui ieškinį. Tai yra pagal Draudimo įstatymo 111 straipsnį nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (tiesioginio reikalavimo teisė). Ta aplinkybė, kad nukentėjęs asmuo pirmiausiai pareiškia ieškinį draudėjui dėl žalos atlyginimo, nepanaikina tiesioginės nukentėjusio asmens reikalavimo teisės į draudiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020).Žalos atlyginimo sąlygos pagal nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimą išvardintos taisyklių 4-7 punktuose, o 8 punkte nurodoma, koks reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kokiomis sąlygomis pripažįstamas netinkamu. Pagal taisyklių 4 punktą draudėjui – administratoriui, sudariusiam draudimo sutartį, – ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas tinkamu, jeigu atitinka visas 4.1 – 4.5 punktų sąlygas. 4.1 įtvirtinta, kad reikalavimas turi būti pareikštas dėl asmens, kuris ĮBĮ nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką dėl jam draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo ir (ar) jo darbuotojo neteisėtais veiksmais (veikimu, neveikimu), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras (toliau – draudėjo neteisėti veiksmai), padarytos žalos. Taigi reikalavimą pagal taisykles gali reikšti ne draudėjas, o asmuo, kuriam padaryta žala. Vadinasi, reikalauti priteisti draudimo išmoką turi teisę ne draudėjas savo naudai, o asmuo, kuriam dėl draudėjo ar jo darbuotojų padaryta žalos.Taisyklių 24 punktas numato aiškų pagrindą, kai draudėjui privalo draudikas atlyginti išlaidas, t. y. draudikas CK 6.1013 straipsnyje nustatyta tvarka privalo atlyginti draudėjui būtinas išlaidas, patirtas atliekant Taisyklių 23 punkte (įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjas turi imtis jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, laikydamasis draudiko nurodymų, jeigu tokie nurodymai draudėjui duoti) nurodytą pareigą.

Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kad ieškovas (buvęs BUAB „Aftalitana“ bankroto administratorius), apdraudęs savo civilinę atsakomybę trečiųjų nukentėjusių asmenų naudai, siekia pats iš draudiko kaip draudimo išmoką gauti pinigines lėšas, kurių dydis atitinka įsiteisėjusiu Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu nustatytą žalos dydį. Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tai neatitinka profesinės civilinės atsakomybės draudimo instituto paskirties. Kaip jau buvo nurodyta,draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam (Draudimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovui buvo siūloma teikti į bylą įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, kad jis yra atlyginęs BUAB „Aftalitana“žalą ar dalį žalos pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-574-204/2019. Tačiau ieškovas, teismo posėdyje teigdamas, kad vyksta atsiskaitymas su BUAB „Aftalitana“ (priverstine tvarka ar geranoriškai), nepateikė į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK12, 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, kita vertus, civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas suteikia teisę šalims laisvai disponuoti joms priklausančioms procesinėmis teisėmis, įskaitant ir teisę pasirinkti kokia apimtimi ginti savo teises, kokius duomenis teikti ir pan. Taigi nesant pateiktų duomenų, kad ieškovas kaip draudėjas atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, nėra faktinio pagrindo priteisti prašomą pinigų sumą. Šiame kontekste teismas laiko būtinu akcentuoti ir tai, kad ieškovui buvo siūloma į nagrinėjamą bylą įtraukti BUAB „Aftalitana“, keisti ieškovą, tačiau ieškovas, kuriam atstovavo asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, nesutiko.

Taisyklių 41 ir 42 punktuose yra aiškiai aptartos sąlygos, kada pats draudėjas, o ne žalą patyręs asmuo, gali reikšti reikalavimą draudimo bendrovei: 1) jeigu draudėjas yra atlyginęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, draudimo išmoka mokama draudėjui tik tuo atveju, jeigu jis buvo gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba įrodo, kad draudikas nepagrįstai tokio sutikimo nedavė (41 punktas); 2) jeigu draudėjas yra atlyginęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui dalį žalos, draudimo išmoka mokama draudėjui tik tuo atveju, jeigu draudėjas buvo gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba įrodo, kad draudikas nepagrįstai nedavė tokio sutikimo, ir jeigu draudikas nukentėjusiam trečiajam asmeniui yra išmokėjęs draudimo išmoką dėl neatlygintos žalos dalies (42 punktas). Iki 2016-05-06 galiojusių Taisyklių redakcijoje 47 punkte taip pat buvo numatyta, kada draudimo išmoka gali būti mokama draudėjui – jeigu draudėjas yra atlyginęs dalį žalos, draudimo išmoka mokama draudėjui tik tuo atveju, jeigu draudėjas buvo gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba yra įrodęs, kad draudikas nepagrįstai nedavė tokio sutikimo, be to, jeigu draudikas nukentėjusiam trečiajam asmeniui yra išmokėjęs draudimo išmoką dėl neatlygintos žalos dalies.Taigi draudėjas gali reikšti tiesioginį reikalavimą draudikui tik esant įgyvendintoms tokioms sąlygoms: jeigu pats draudėjas atlygino dėl jo veiksmų nukentėjusiam asmeniui žalą; jis yra gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba įrodo, kad toks sutikimas neduotas tam nesant pagrindo. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas tokių aplinkybių ir sąlygų, minėta, neįrodinėjo, nereiškė atitinkamų reikalavimų (pvz., dėl draudiko sutikimo gavimo), nesutiko, kad į bylą būtų įtrauktas BUAB „Aftalitana“. Teismo vertinimu, civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu draudėjas sau reikalauti piniginių lėšų išmokėjimo iš civilinę atsakomybę apdraudusio draudėjo draudiko gali tik esant tam tikroms sąlygoms įtvirtintoms įstatyme, taisyklėse ar draudimo sutartyje, bet ne draudimo išmokos sau, kai kitoje civilinėje byloje yra nustatytos draudėjo (bankroto administratoriaus) civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju nenustatytos ieškovo kaip draudėjo įgyvendintos sąlygos, kurioms esant jis turėtų teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Priešingu atveju, susiklostytų tokia neteisėta situacija, kai draudikui išmokėjus draudimo išmoką draudėjui, neatlyginusiam žalos nukentėjusiam asmeniui,draudėjas nepagrįstai praturtėtų, o nukentėjęs asmuo prarastų teisę (arba ši teisė būtų itin apsunkinta) reikalauti nuostolių iš žalą padariusio asmens draudiko.

Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 19 dalį administratorius gali pats papildomai draustis administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimu už vykdant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą. Šioje ieškovas nepateikė duomenų, kad būtų apdraudęs savo profesinės atsakomybės papildomai.

Teismas, vadovaudamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniu reglamentavimu, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių atstovų žodinius paaiškinimus, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovas nėra tinkamas subjektas reikalavimui priteisti draudimo išmoką ieškovui (draudėjui) iš atsakovo (draudiko) pareikšti nei pagal įstatymą, nei pagal taisykles, nei pagal draudimo sutartį. Atitinkamai taip pat nėra faktinio ir teisinio pagrindo spręsti, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2788,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 3225,18 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2017-08-09 iki 2020-08-21 yra pagrįstas. Dėl to ieškinys atmestinas. Kiti šalių argumentai neturi reikšmės teisiniam rezultatui šioje byloje, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.