Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. I., M. R., R. R. ir jos gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 226 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas (viena diena) ir A. I. paskirta galutinė bausmė - 148 MGL (5 573,68 Eur) dydžio bauda, M. R. pripažintas kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda, pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 160 MGL (6 025,60 Eur) dydžio bauda, pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 160 MGL (6 025,60 Eur) dydžio bauda, pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 160 MGL (6 025,60 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 225 MGL (8 473,50 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas (dvi paros) ir M. R. paskirta galutinė bausmė - 221 MGL (8 322,86 Eur) dydžio bauda, R. R. pripažinta kalta pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 155 MGL (5 837, 30 Eur) dydžio bauda, pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 155 MGL (5 837,30 Eur) dydžio bauda, pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 155 MGL (5 837,30 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas (viena diena) ir R. R. paskirta galutinė bausmė - 178 MGL (6 703,48 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. I. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas, kad M. R., pasinaudodamas savo pažintimis ir tikėtina įtaka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau tekste – Migracijos departamentas) valstybės tarnautojams, paveiktų Migracijos departamento valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų jo, A. I., nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. birželio 4 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, tiesiogiai susitarė duoti M. R. nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį už kiekvieną jo, A. I., nurodytą asmenį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. I. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai davė M. R. nuo 300 litų iki 1 000 litų dydžio kyšius už tai, kad M. R., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka Migracijos departamento valstybės tarnautojams, paveiktų pastaruosius, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą jo, A. I., nurodytiems užsienio piliečiams A. P., A. S., I. S., O. C., H. G., R. S. L., S. B., N. S., Y. T., Z. S., J. S., T. S., U. S., Y. K., A. N., N. A.. Šiais savo veiksmais A. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

M. R. nuteistas už tai, kad jis, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka Migracijos departamento valstybės tarnautojams, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. birželio 4 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, savo naudai tiesiogiai susitarė su A. I. priimti iš pastarojo nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį už kiekvieną A. I. nurodytą asmenį, pažadėjęs paveikti Migracijos departamento valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų A. I. nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, Lietuvos Respublikoje, savo naudai iš A. I. priėmė nuo 300 litų iki 1 000 litų dydžio kyšius už tai, kad pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka Migracijos departamento valstybės tarnautojams, paveiktų pastaruosius, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą jo, M. R., nurodytiems užsienio piliečiams: A. P., A. S., I. S., O. C., H. G., R. S. L., S. B., N. S., Y. T., Z. S., J. S., T. S., U. S., Y. K., A. N., N. A.. Šiais savo veiksmais M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. R., siekdamas, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų jo, M. R., nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, netiesiogiai – per R. R., 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. liepos 3 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, pasiūlė Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajai specialistei A. U. ir susitarė duoti nenustatyto dydžio bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį už kiekvieną jo, M. R., nurodytą asmenį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis nuo 2012 m. liepos 3 d. iki rugsėjo 4 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Lietuvos Respublikoje, netiesiogiai per R. R. davė A. U. nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį, už tai, kad A. U., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėja V. R., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui Y. T..

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012 m. liepos 17 d., Lietuvos Respublikoje, netiesiogiai per R. R., pastarajai pervedus iš AB „SEB“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. U. AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), davė A. U. 600 Lt kyšį už tai, kad A. U., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėja V. R., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams S. B. ir N. S.. Šiais savo veiksmais M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. R., siekdamas, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų jo, M. R., nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, netiesiogiai per R. R., 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. rugpjūčio 8 d., Lietuvos Respublikoje, telefoninių pokalbių metu ir R. R. darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiūlė Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) vyriausiajai specialistei A. J. ir susitarė duoti nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį už kiekvieną jo, M. R., nurodytą asmenį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012 m. rugpjūčio 28 d, apie 11.21 val., R. R. darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), netiesiogiai - per R. R. davė A. J. 300 litų kyšį už tai, kad A. J., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vyriausiąja specialiste R. B., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą jo, M. R., nurodytam užsienio piliečiui R. S. L..

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. spalio 3 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, netiesiogiai – per R. R. davė A. J. 500 litų kyšį už tai, kad A. J., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vyriausiąja specialiste U. M., paveikė pastarąją, kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui H. G.. Šiais savo veiksmais M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. R., siekdamas, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų jo, M. R., nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, netiesiogiai per R. R., 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. spalio 12 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, pasiūlė Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjui V. K. ir susitarė duoti 500 litų kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012 m. spalio 31 d. apie 7.30 val., R. R. darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), netiesiogiai - per R. R. davė V. K. 500 litų kyšį už tai, kad V. K., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėja V. R. bei vyriausiąja specialiste J. T., paveikė pastarąsias, kad šios teisėtai veiktų vykdydamos įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams I. S. ir O. C..

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012 m. lapkričio 12 d. apie 9.40 val., R. R. darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), netiesiogiai - per R. R. davė V. K. 600 litų kyšį už tai, kad V. K., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento Imigracijos, reikalų skyriaus vyriausiąja specialiste U. M., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą jo, M. R., nurodytiems užsienio piliečiams A. P. ir A. S.. Šiais savo veiksmais M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

R. R. nuteista už tai, kad ji, būdama valstybės tarnautoja - Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su M. R., siekdama, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, naudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų M. R. per ją, R. R., nurodytų užsienio piliečio prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, tiesiogiai, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. liepos 3 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, pasiūlė Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajai specialistei A. U. ir susitarė duoti nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, veikdama bendrininkų grupe su M. R., laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai davė A. U. nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL, kyšį, už tai, kad A. U., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėja V. R., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui Y. T..

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. liepos 17 d., Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai, pervesdama iš AB „SEB“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. U. AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), davė A. U. 600 litų kyšį už tai, kad A. U., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėja V. R., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams S. B. ir N. S.. Šiais savo veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat ji nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja - Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su M. R., siekdama, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų M. R. per ją, R. R., nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, tiesiogiai, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. rugpjūčio 8 d., Lietuvos Respublikoje, telefoninių pokalbių metu ir savo darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiūlė Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) vyriausiajai specialistei A. J. ir susitarė duoti nenustatyto dydžio, bet ne mažesnį nei 1 MGL kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. rugpjūčio 28 d, apie 11.21 val., savo darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė A. J. 300 litų kyšį už tai, kad A. J., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vyriausiąja specialiste R. B., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui R. S. L..

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, veikdama bendrininkų grupe M. R., nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. spalio 3 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tiesiogiai davė A. J. 500 litų kyšį už tai, kad A. J., pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vyriausiąja specialiste U. M., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo dėl šio leidimo išdavimo priėmimą M. R. nurodytam užsienio piliečiui H. G.. Šiais savo veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat ji nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja - Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su M. R., siekdama, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojai, pasinaudodami savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus valstybės tarnautojais, paveiktų atitinkamus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. greičiau išnagrinėtų M. R. per ją, R. R., nurodytų užsienio piliečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimtų sprendimus dėl šių leidimų išdavimo, tiesiogiai, 2012 metais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2012 m. spalio 12 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, pasiūlė Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjui V. K. ir susitarė duoti 500 litų kyšį už kiekvieną M. R. nurodytą asmenį.

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, veikdama bendrininkų grupe M. R., 2012 m. spalio 31 d. apie 7.30 val., savo darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė V. K. 500 litų kyšį už tai, kad V. K., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimis su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vedėja V. R. bei vyriausiąja specialiste J. T., paveikė pastarąsias, kad šios teisėtai veiktų vykdydamos įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams I. S. ir O. C..

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, veikdama bendrininkų grupe su M. R., 2012 m. lapkričio 12 d. apie 9.40 val., savo darbo kabinete Nr. 213, esančiame (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė V. K. 600 litų kyšį už tai, kad V. K., pasinaudodamas savo tarnyba ir pažintimi su Migracijos departamento (duomenys neskelbtini)skyriaus vyriausiąja specialiste U. M., paveikė pastarąją, kad ši teisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus, t. y. paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą M. R. nurodytiems užsienio piliečiams A. P. ir A. S.. Šiais savo veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. I. nuo pirmosios apklausos iš esmės pripažino savo kaltę, savo parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams padėjo susidaryti platesnį įvykių vaizdą, kuo remiantis šioje baudžiamojoje byloje buvo grindžiama kitų nuteistųjų kaltė. Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, būtina įvertinti jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo iki teismo sprendimo priėmimo. Šioje byloje nebuvo nukentėjusiųjų, kurių apeliantas galėtų atsiprašyti, bet jis teismui aiškiai išsakė savo veiksmų smerktinumą ir nusiteikimą daugiau nebenusikalsti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo nuteistajam.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas M. R. pateikto prašymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkino nepagrįstai. BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, susijusi su nusikaltimų priskyrimu atitinkamoms kategorijoms - nesunkiam ir apysunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra. Taip pat yra ir E. K., apelianto sesers, prašymas perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad ji yra nepriekaištingos reputacijos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, Nr. 2K-P-82/2010). Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad apeliantui inkriminuotos tapačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarytos per kelis kartus. Nors jos yra padarytos skirtingu laiku, tačiau jų turinys apima vieną nusikaltimą, jos padarytos vadovaujantis tais pačiais motyvais ir pagrindais, skirtais bendram tikslui ir esant vieningai kaltei. Kelios tapačios nusikalstamos veikos buvo padarytos susiejus visų jų teisinę situaciją su pirma veika, vyko vienas baudžiamasis procesas, kaltinimas suformuluotas chronologine tvarka, todėl apelianto veiksmai turi būti vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Tokiu būdu, turi būti laikoma, kad M. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Teismui iškilo abejonių dėl nuteistojo visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas davė išsamius parodymus, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. R. prisipažino nusikaltęs, gailėjosi.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti laikomas kaltinamojo akto perrašymu, ignoruojant nuteistojo ir jo gynėjo argumentus. Apelianto nuomone, teismas buvo šališkas, tiesiogiai paveiktas žiniasklaidos suformuotos nuomonės apie teisiamuosius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas prašymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkino nepagrįstai. BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, susijusi su nusikaltimo priskyrimu atitinkamoms kategorijoms - nesunkiam ir apysunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra. Taip pat yra ir laiduotojo A. V., apeliantės tėvo, prašymas perduoti kaltininkę jo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad jis yra nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, advokatas, ilgametis teisėsaugos institucijų darbuotojas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, Nr. 2K-P-82/2010). Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad apeliantei inkriminuotos tapačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarytos per kelis kartus. Nors jos yra padarytos skirtingu laiku, tačiau jų turinys apima vieną nusikaltimą, jos padarytos vadovaujantis tais pačiais motyvais ir pagrindais, skirtais bendram tikslui ir esant vieningai kaltei. Kelios tapačios nusikalstamos veikos buvo padarytos susiejus visų jų teisinę situaciją su pirma veika, vyko vienas baudžiamasis procesas, kaltinimas suformuluotas chronologine tvarka, todėl apeliantės veiksmai turi būti vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Tokiu būdu, turi būti laikoma, kad R. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Teismui iškilo abejonių dėl nuteistosios visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji davė išsamius ir nuoseklius parodymus, juose nėra prieštaravimų. Ji nedetalizavo parodymų dėl sutuoktinio veiksmų, pagrįstai pasinaudodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 82 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tuo tarpu savo veikas pastaroji pripažino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu R. R. prisipažino nusikaltusi, gailėjosi, suvokė savo neteisėtų veiksmų pasekmes, davė išsamius paaiškinimus, atskleidžiančius veikos padarymo aplinkybes, kritiškai vertino savo elgesį. Šiuo metu ji dirba keliose darbovietėse tam, kad galėtų išlaikyti vaikus. Teismas šių aplinkybių neįvertino kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinančių. Priešingai, teismas pripažino sunkinančia aplinkybe veikimą bendrininkų grupėje, nors toks kaltinimas nebuvo pateiktas. R. R. nebuvo kaltinama bendrininkavimu, ji nesigynė nuo šio kaltinimo, byloje nėra jokių duomenų, kad ji veikė tyčia susitarusi su M. R..

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pačios institucijos nustatyta tvarka išduodant baudžiamojoje byloje analizuojamus leidimus yra ydinga, kas sąlygojo šios nusikalstamos veikos padarymą. Leidimai buvo išduodami per 6 mėn., nors liudytojai patvirtino, kad realiai tam pakanka kelių mėnesių, esant departamento vadovybės nurodymams ar prašymams, sprendimai buvo priimami ir dar greičiau. Viena iš liudytojų minėjo, kad ši tvarka jau pakeista: papildomai sumokėjus, leidimai bus ar jau yra išduodami skubos ar ypatingos skubos tvarka.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nusikalstamų veikų tyrimas buvo pradėtas 2012 m. pradžioje. Jo metu taikytos operatyvinės priemonės. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo žinoma, kad Migracijos departamente atskiri darbuotojai, tarp jų ir R. R., atlieka priešingus teisei veiksmus. Ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija, turėdama pareigą užkirsti kelią galimoms nusikalstamoms veikoms, tinkamai šios pareigos neatliko. Teismo sankcionuoti veiksmai turėjo būtų tęsiami tik teismo nutartyse keliamiems tikslams pasiekti, bet nesiekiant dirbtinai sunkinti kontroliuojamų asmenų atsakomybę. Po 2012 m. balandžio - liepos mėn., kuomet jau buvo surinkta pakankamai pirminių duomenų, kad R. R. dalyvauja neleistinoje veikloje, pareigūnų tęsiami operatyviniai veiksmai neprisidėjo prie nusikaltimo užkardymo, nors tuo laiku šis tyrimas galėjo baigtis tik drausminės ar administracinės atsakomybės priemonių taikymu. Byloje nenustatyta, kad ilgalaikis techninių priemonių specialia tvarka naudojimas buvo būtinas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad R. R. paskirta bausmė yra per griežta. Jau vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas, skirdamas R. R. 178 MGL baudą, neatsižvelgė į tai, kad apeliantės pajamos per mėnesį siekia vos daugiau nei minimalaus atlyginimo dydžio suma, ji viena išlaiko du sūnus: studentą ir moksleivį. Tėvas neprisideda prie vaikų išlaikymo, niekur nedirba, negauna jokių pajamų ir turi priklausomybę nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti laikomas kaltinamojo akto perrašymu, ignoruojant nuteistosios ir jos gynėjo argumentus. Apeliantų teigimu, teismas buvo šališkas, tiesiogiai paveiktas žiniasklaidos suformuotos nuomonės apie teisiamuosius.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. I., M. R., R. R. ir jos gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino A. I. kaltu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, M. R. pripažino kaltu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), 226 straipsnio 2 dalį (viena nusikalstama veika), R. R. pripažino kalta pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos). Skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis ne tik kaltinamajame akte nurodytais duomenimis. Sprendžiant dėl A. I., M. R. ir R. R. kaltės buvo vertinami ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai, taip pat ir kaltinamųjų pateikti prašymai atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniuose skunduose nenurodoma konkrečių aplinkybių, dėl kurių teismas galėjo būti šališkas, remiamasi tik deklaratyviais teiginiais dėl galimos žiniasklaidos įtakos sprendimo priėmimui, nepagrindžiant jų jokiais objektyviais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo A. I. apeliacinio skundo argumentų

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi egzistuoti visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Nesant nors vienos sąlygos, asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negali būti atleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-51/2010 ir kt.).

Nuteistasis A. I. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 40 straipsnį, ir nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto A. I. pirmosios instancijos teismas netaikė dėl to, kad nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos būtinosios sąlygos, t. y. kad A. I. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė žinybinio registro duomenų, tačiau duomenys apie A. I. teistumą nebuvo pagrindu netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, kad šis asmuo yra teisiamas pirmą kartą, todėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus jis atitinka.

Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino nuteistojo prisipažinimą ir gailėjimąsi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, išsamiai išdėstė argumentus, kodėl netaiko šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria šiems argumentams ir jų nekartoja. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. I. nuo pirmosios apklausos iš esmės pripažino savo kaltę, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad baudžiamojo proceso metu nuteistasis savo poziciją keitė, jo parodymai nebuvo nuoseklūs – iš pradžių jis pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, vėliau savo kaltę neigė, ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas jo gynėjo prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą, asmeniui nepadarius inkriminuojamos nusikalstamos veikos, galiausiai kaltę vėl ėmė pripažinti. Nuteistasis nurodo, kad jo parodymai buvo pagrindas kitų nuteistųjų kaltei pagrįsti, tačiau šis faktas nėra tapatus savo kaltės visiškam pripažinimui. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino A. I. pozicijos kaip visiško prisipažinimo ir laikė, kad ji kito priklausomai nuo surinktų įrodymų ir siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Nesant visiško asmens prisipažinimo, nėra pagrindo kalbėti apie jo gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kadangi nėra vienos iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, esančių sąlygų turinys neaptarinėtinas.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę A. I. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88/2008, Nr. 2K-186-942/2015 ir kt.). Faktas, kad asmuo vykstančio proceso metu iš esmės keitė savo poziciją, pripažįstamas kaip nuteistojo siekis suklaidinti teisėsaugos institucijas, nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas visiškai prieštarauja nuoširdaus gailėjimosi ir aktyvaus bendradarbiavimo sampratai ir negali švelninti nuteistojo teisinės padėties. Tai, kad A. I. nurodė smerkiantis tokį savo elgesį, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šios baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės netaikymo. Tokie nuteistojo teiginiai laikytini formaliais.

Dėl nuteistųjų M. R. bei R. R. ir jos gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus apeliacinių skundų argumentų

Nuteistasis M. R. bei nuteistoji R. R. ir jos gynėjas advokatas Edmundas Kisielius apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jų prašymų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teismas netaikė dėl to, kad nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų būtinųjų sąlygų, t y. kad M. R. ir R. R. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir kad jie visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi nusikaltę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės ir tais atvejais, jei padaryta nusikalstama veika yra tęstinė, kad BK esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010, 2K-305/2011). Apeliantų nuomone, nuteistieji M. R. ir R. R. yra padarę tęstinį nusikaltimą, todėl nusikalto pirmą kartą. Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia pažymėtina tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pavienė tęstinė nusikalstama veika – tai veika, susidedanti iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių veiksmų, padarytų tokiu pat būdu, tokiomis pat aplinkybėmis, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vieninga tyčia dėl to paties objekto, dalyko. Nusikalstamų veikų pripažinimą tęstine veika paprastai lemia žalos padarymas tam pačiam nukentėjusiajam, vieningos tyčios buvimas, t. y. konstatavimas, kad kaltininko tyčia susiformavusi visai nusikalstamai veikai, o ne atskiriems nusikaltimams, esantiems iš esmės tos pačios veikos sudėtinėmis dalimis, ir siekiama vieno rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2008, 2K-319/2008, 2K-128/2013 ir kt.).

M. R. yra nuteistas už dvi skirtingo pobūdžio nusikalstamas veikas, kurios yra kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius (BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalį) – už tai, kad priėmė ir davė atitinkamo dydžio kyšius. Tokios nusikalstamos veikos, nors ir yra tarpusavyje susijusios, negali būti laikomos paviene tęstine nusikalstama veika, nes M. R. veiksmai (kyšių priėmimas ir jų davimas) nėra tapatūs ar vienarūšiai, jie yra skirtingo pobūdžio, nėra padaryti tokiu pačiu būdu ir tomis pačiomis aplinkybėmis ir kiekvienas, vertinamas atskirai, neatitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių. Apelianto nurodyti argumentai, kad vyko vienas baudžiamasis procesas ir kad kaltinimas suformuluotas chronologine tvarka, nėra esminiai, vertinant veikos tęstinumą.

Nors R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal tuos pačius BK straipsnius, yra atliktos tapačiais veiksmais, tokiu pat būdu, tačiau jos vis tiek neatitinka pavienės tęstinės nusikalstamos veikos požymių. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistosios sumanymas daryti naują nusikaltimą kiekvieną kartą kildavo iš naujo: ji skirtingu metu (kai nurodydavo M. R.) paveikdavo skirtingus Migracijos departamento darbuotojus, kad šie paspartintų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimų dėl šių leidimų išdavimo priėmimą skirtingiems užsienio piliečiams. Tai reiškia, kad nuteistosios tyčia buvo susiformavusi ne visai nusikalstamai veikai, o atskiriems konkretiems nusikaltimams.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog M. R. ir R. R. padarė ne pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, bet atskiras nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jas realiąja sutaptimi ir nelaikė, kad šie asmenys yra pirmą kartą padarę nusikalstamą veiką, todėl netaikė BK 40 straipsnio nuostatų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino nuteistųjų prisipažinimą ir gailėjimąsi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, itin išsamiai išdėstė argumentus, kodėl netaiko šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria šiems argumentams ir jų nekartoja. Nors apeliantai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu M. R. ir R. R. prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir davė išsamius parodymus, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis iš pradžių savo kaltę pripažino iš dalies, o vėliau ją ėmė neigti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. R. galutinai prisipažino tik atlikus įrodymų tyrimą. R. R. ikiteisminio tyrimo metu taip pat savo kaltę pripažino iš dalies, vėliau ją neigė, o visiškai prisipažino tik teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tačiau apeliaciniame skunde nuteistosios elgesį bandoma teisinti, nurodant, kad Migracijos departamento nustatyta tvarka, išduodant baudžiamojoje byloje analizuojamus leidimus, yra ydinga, kas sąlygojo nusikalstamų veikų padarymą. Be to, nuteistosios pozicija baudžiamojo proceso metu keitėsi ne tik kalbant apie nusikalstamų veikų bendrininko (sutuoktinio) veiksmus, bet ir apie savo veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino M. R. ir R. R. pozicijų kaip visiško prisipažinimo ir laikė, kad jos kito priklausomai nuo surinktų įrodymų ir siekio būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Nesant visiško asmenų prisipažinimo, nėra pagrindo kalbėti apie jų gailėjimąsi dėl nusikalstamų veikų padarymo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę R. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia. Faktas, kad asmuo vykstančio proceso metu iš esmės keitė savo poziciją, pripažįstamas kaip nuteistosios siekis suklaidinti teisėsaugos institucijas, nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas visiškai prieštarauja nuoširdaus gailėjimosi ir aktyvaus bendradarbiavimo sampratai ir negali švelninti nuteistosios teisinės padėties. Tai, kad R. R. nurodė kritiškai vertinanti savo elgesį, besigailinti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šios baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės netaikymo. Tokie nuteistosios teiginiai laikytini formaliais, ką patvirtina ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais bandoma pateisinti savo nusikalstamą elgesį. To, kad nuteistoji šiuo metu dirba keliose darbovietėse tam, kad galėtų išlaikyti vaikus, nėra pagrindo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi tai su nusikalstamos veikos padarymu nėra susiję.

Be kita ko, visišką nuteistųjų prisipažinimą taip pat paneigia apeliacinių skundų argumentai dėl bendrininkavimo. Nuteistieji neigia veikę bendrai, nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tą pripažino. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunde, nuteistiesiems kaltinimas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų) buvo suformuluotas kaip nusikalstamų veikų bendrininkams, konkrečiai nurodant, kad jie veikė bendrininkų grupe, todėl pastarieji viso baudžiamojo proceso metu galėjo gintis nuo šio kaltinimo, ką jie ir darė tai pripažindami, tai neigdami, kad veikė tarpusavyje susitarę. Bendrą šių asmenų tyčią patvirtina ne tik jų pačių parodymai, bet ir V. K. parodymai, tarnybiniai pranešimai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai ir kita rašytinė bylos medžiaga. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. R. ir R. R. veikus bendrininkų grupėje ir laikė tai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Atsižvelgiant į nuteistosios R. R. gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pažymėtina, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant operatyvinius veiksmus, buvo dirbtinai sunkinama kontroliuojamų asmenų atsakomybė. Tai, kad nuteistieji laisva valia darė vis naujas nusikalstamas veikas, kurios buvo fiksuojamos teisėsaugos institucijų, nereiškia, kad jų padėtis buvo sunkinama. Kadangi buvo gauta duomenų apie galimai daromas nusikalstamas veikas, operatyviniais veiksmais buvo siekiama surinkti pakankamai jų padarymą pagrindžiančių įrodymų, kas negali būti laikoma netinkamu pareigos užkirsti kelią galimoms nusikalstamoms veikoms atlikimu. Operatyviniai veiksmai buvo tinkamai sankcionuoti, esant tolimesniam jų taikymo poreikiui, taikymo terminai buvo pratęsiami, todėl nėra jokio pagrindo išvadai dėl jų atlikimo neteisėtumo.

R. R. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jai paskirtos bausmės dydžiu. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

Apeliantės kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, įrodyta jos pačios, kitų nuteistųjų, asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės ir liudytojų parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, tarnybiniais pranešimais, kratos protokolais bei kita rašytine bylos medžiaga. Padarytos trys nusikalstamos veikos yra tyčinės, įstatymo priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nuteistoji anksčiau neteista, administracine tvarka bausta, dirbanti, buvusios ir esamų darboviečių charakterizuojama teigiamai, aukštojo išsilavinimo, ištekėjusi. Byloje nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytas nusikalstamų veikų darymas bendrininkų grupėje. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad R. R. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) pagrįstai paskirta po 155 MGL dydžio baudą, toks baudos dydis yra mažesnis už galimo skirti baudos dydžio vidurkį. Šios bausmės pagrįstai subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskiriant subendrintą 180 MGL dydžio baudą. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Nagrinėjamu atveju, vertinant tai, kad buvo padarytos trys baigtos tyčinės apysunkės nusikalstamos veikos ir tai, kad nėra nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistosios pajamų dydis nėra pagrindas mažinti jai paskirtos baudos dydį. Kaip jau minėta, paskirtos baudos yra ženkliai mažesnės nei galimo skirti baudos dydžio vidurkis – už apysunkę nusikalstamą veiką gali būti skiriama iki 1000 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių apeliacinio skundo argumentus, kad R. R. viena išlaiko du vaikus, ji yra ištekėjusi, duomenų, kad santuoka būtų nutraukta nepateikta. Svarbu pažymėti, kad vertinant nuteistajai paskirtos bausmės dydžio pagrįstumą nėra teisinio pagrindo vertinti jos sutuoktinio asmenybę.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistosios R. R. gynėjas advokatas Edmundas Kisielius prašė nuteistajai paskirtą baudos mokėjimą išdėstyti 2-3 metų terminui. Pirmiausia pažymėtina tai, kad nei BPK, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau tekste – BVK) nenumato galimybės išdėstyti nuteistajam nuosprendžiu paskirtos baudos. BVK 22 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti baudos bausmės įvykdymo būdai, t. y. savanoriškas (kai nuteistasis per du mėnesius arba kitą teismo nustatytą terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumoka baudą) ir priverstinis (kai baudą išieško antstolis, taikydamas priverstinio vykdymo priemones, jei nuteistasis, kuriam paskirta baudos bausmė, per du mėnesius arba kitą teismo nustatytą laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos savanoriškai nesumoka baudos). Atsižvelgus į tai, kad baudos bausmės vykdymas visų pirma yra savanoriškas veiksmas, pagal teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką teismas gali spręsti klausimą dėl paskirtos baudos sumokėjimo termino pratęsimo, t. y. nustatyti ilgesnį terminą, per kurį turi būti sumokėta bauda. Baudos vykdymo klausimai gali būti sprendžiami tik nuosprendžiui įsiteisėjus, todėl juos sprendžia bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo M. R. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 127,38 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Tokiu būdu, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo M. R. netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. I., M. R., R. R. ir jos gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. R. netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.