Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr.1A-18-383/2011

Teisėja Irena Sabaitienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01555-2009 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

2011 m. balandžio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam A. K., nuteistojo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-09-07 nuosprendžio, kuriuo nuteistas A. K. ir nubaustas:

pagal BK 286 str. 5 MGL t. y. 650 (šešių šimtų penkiasdešimt) litų bauda;

pagal BK 290 str. 5 MGL t. y. 650 ((šešių šimtų penkiasdešimt) litų bauda;

vadovaujantis BPK 63 str. 1 d. 3 d. bausmės visiškai sudėtos ir galutinė bausmė paskirta 10 MGL 1300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) bauda;

priteista iš nuteistojo nukentėjusiajam R. D. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajam A. D. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Išaiškinta nuteistajam, kad jis per 2 (du) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (VMI). Priešingu atveju baudos nesumokėjus savanoriškai, ji bus išieškota priverstinai arba pakeista viešaisiais darbais arba areštu.

Kolegija išnagrinėjo nuteistojo skundą apeliacinio skundo ribose, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. spalio mėn. 14 d. apie 01.45 val. Kauno r., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso teisėtiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės pirmo būrio patruliams A. D. ir R. D. reikalavimams, nepateikė vairuojamo automobilio dokumentų, pasipriešino policijos pareigūnams panaudodamas fizinį smurtą, tai yra sulaikomas įkando A. D. į kairę ranką, o R. D. įspyrė į pilvo sritį, nuo ko pastarasis krisdamas ant žemės susižeidė alkūnę ir galvą, padarydamas A. D. ir R. D. nežymius sveikatos sutrikdymus.

Be to, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vengdamas sulaikymo išplūdo policijos pareigūnus A. D. ir R. D. necenzūriniais žodžiais, taip įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius pareigūnus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai A. K. pripažino kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str. Atmestinas nuteistojo skundo teiginys, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas. Apylinkės teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o teismo padarytas išvadas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Kaltinamasis A. K. kaltu prisipažino dalinai. Kaltinamojo A. K. kaltė padarius nusikaltimą įrodyta išsamiais, tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų parodymais, specialisto išvada dėl nukentėjusiųjų patirtų sužalojimų, alkotesterio parodymais, kur užfiksuota, jog kaltinamajam nustatytas girtumas 1.63 promilės. Kolegija laiko nepagrįstu nuteistojo skundo argumentą, jog jis alkoholinius gėrimus vartojo jau būdamas namuose. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. vartojo alkoholį dar bare. Tai jis pats pripažino duodamas parodymus teisme, jog bare (duomenys neskelbtini) su vienu iš keturių vyrų įvykio naktį (2009-10-17) išgėrė po 100 g degtinės. Liudytoja R. B. parodė, kad 2009 m. spalio vidury, tikslios datos nepamena, dirbo (duomenys neskelbtini) bare Kauno r. barmene. Apie 00.30 val. į barą atėjo kaltinamasis, užsisakė alkoholinių gėrimų, pasakojo, kad susipyko su žmona, turi vaiką. Praėjus apie 30 min į barą atvyko keturi vyriškiai. Pirmasis į barą atėjęs vyriškis, užkalbino kompaniją. Vyriškiams begeriant kilo konfliktas. Baro darbuotojai iškvietė apsaugą. Iki įvykio minėti asmenys kaltinamojo nepažinojo, todėl netikėti jų parodymų tikrumu teismas neturi teisinio pagrindo. Darytina išvada, jog yra nenuginčijamai nustatyta, kad A. K. vartojo alkoholinius gėrimus bare, ir tik vėliau sėdo į automobilį ir išvažiavo namo.

Nuteistasis skunde teigia, kad jis atliko ne pasipriešinimo teisėtiems pareigūnų reikalavimams veiksmus, o gynėsi nuo neteisėto sulaikymo. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas ir štai dėl ko. Pagal BK 28 straipsnį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šio BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako už baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nustatymui esminę reikšmę turi du požymiai – pavojingas kėsinimasis ir gynyba. Kėsinimasis turi būti pradėtas ar tiesiogiai gresiantis, realiai egzistuojantis ir akivaizdus. Būtinoji gintis galima tik prieš tokius veiksmus, kurie yra neteisėti, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pavojingo kėsinimosi turinį atskleidžia besikėsinančiojo (-ųjų) veiksmai. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų A. D. ir R. D. veiksmai, nustatyti bei nurodyti teismo sprendime, nekėlė grėsmės nei A. K., nei jo artimiesiems. Policijos pareigūnai nesielgė neteisėtai, nes jie atvyko į barą (duomenys neskelbtini) gavę pranešimą apie ten vykusį konfliktą. Barmenė nurodė vieną konflikto dalyvių – kaltinamąjį. Su juo bendraujant matėsi, kad jis išgėręs, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Ir jam išvykus iš baro teritorijos, įjungę švyturėlius ir sireną, pareigūnai ėmė jį persekioti, ženklais rodė, kad jis sustotų, tačiau jam nepaklusus, sekė iki jo namų. Kaltinamajam bandant užsidaryti kiemo vartus, pareigūnai pateko į kiemą, ir tik tuomet, kai buvo palaužtas jo pasipriešinimas, jis buvo sulaikytas ir nugabentas į policijos komisariatą. Policijos pareigūnai vykdė savo pareigas ir funkcijas: iškviesti atvyko į įvykio vietą, o vėliau, kaltinamajam nuo jų pasprukus, jį vijosi, ir, sulaikymo metu pradėjus elgtis agresyviai, į tai privalėjo adekvačiai reaguoti ir tinkamai reagavo. Taigi teisės aktų apibrėžti, teisėti pareigūnų veiksmai, jeigu jais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės, negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi. Gynybą nulemia kėsinimosi pobūdis, todėl nesant pavojingo neteisėto kėsinimosi nėra ir būtinosios ginties BK 28 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227/2010). Dėl tų pačių priežasčių atmestinas yra skundo argumentas, jog pareigūnų duoti parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie nenorėjo pripažinti tos aplinkybės, kad į nuteistojo namo kiemą pateko neteisėtai, ir jo atžvilgiu ėmėsi neteisėtų veiksmų. Yra nustatyta, kad A. K. neblaivus sėdo vairuoti automobilį, todėl policijos pareigūnai siekė sulaikyti neblaivų vairuotoją. Policijos pareigūnai elgėsi teisėtai, kadangi A. K. nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Nenustatyta, jog minėti pareigūnai viršijo įstatymo suteiktus jiems įgaliojimus. LR Policijos veiklos įstatymo 18 str. įtvirtintos policijos pareigūno bendrosios teisės - pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, pareigūnas turi teisę tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti (Policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 1 p.). To paties įstatymo 1 str. 3 punkte teigiama, jog persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. A. K. nepakluso teisėtam pareigūnų reikalavimui pateikti automobilio dokumentus, priešinosi, atliko veiksmus nukentėjusiųjų pareigūnų atžvilgiu. Darytina išvada, jog šioje byloje policijos pareigūnų reikalavimai pateikti A. K. vairuojamo automobilio dokumentus buvo teisėti, kadangi jis nuo pareigūnų bėgo, nepakluso reikalavimui sustoti, dėl ko ir patekimas į A. K. kiemą yra teisėtas. Policijos pareigūnai jiems įstatymo suteiktų įgaliojimų neviršijo.

Apelianto nuomone, jo veiksmai gali būti įvertinti tik kaip teisės pažeidimas administracinės teisės prasme (ATPK 187 str.). Toks argumentas nepagrįstas. Už pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė už ATPK numatytus pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, nukentėjusiojo statusas negali būti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijus – tokiais atvejais atsakomybės už minėtų pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinė nutartis 2K-505/2010). Įžeidžiantys žodžiai yra tokie, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, apie pasakytų žodžių įžeidžiantį turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Papildant šiuos teiginius pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t.y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo gali būti įžeidžiamas ne tik žodžiu, bet ir gestais, nepadoriais veiksmais ir pan. arba ir viena, ir kita gali būti naudojama kartu, siekiant sustiprinti žodžių įžeidžiantį turinį. Daugkartinis žeminančių, niekinančių žodžių naudojimas taip pat sustiprina jų įžeidžiantį turinį bei parodo ir patvirtina kaltininko tikslą įžeisti asmenį, kuriam adresuojami šie žodžiai. Aukščiau paminėtoje kasacinėje nutartyje aptariamas atvejis, kuomet kaltininkas ne kartą policijos pareigūnus pavadino „mentais“, „gaidžiais“, „pederastais“, be to, žodžiais siūlė atlikti nepadorius seksualinius veiksmus. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, A. K. vartojo necenzūrinius žodžius, kurie teismų praktikoje laikytini įžeidžiančiais. Iš ikiteisminio tyrimo metu gautų liudytojų A. D., R. D. apklausos protokolų matyti, kad necenzūriniai žodžiai tikrai yra įžeidžiantys (t. 1, b. l. 29, 30, 34, 35). Tai, kad jis vartojo necenzūrinius žodžius ir grasino, jog policijos pareigūnai daugiau nebedirbs, taip pat atsispindi liudytojų V. Kiškio, I. T., A. V. apklausos protokoluose (t. 1, b. l. 95, 96, 97), ką jie patvirtino ir teisme. Pats A. K. įtariamojo apklausos metu pripažino vartojęs necenzūrinius žodžiu, tik konkrečiai jų neįvardijo (t. 1, b. l. 43, 44). Darytina išvada, kad BK 290 str. numatyta nusikalstama veika A. K. inkriminuota pagrįstai.

Skunde nurodoma, jog nepagrįstai priteista iš A. K. po 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiems, kadangi jis savo veiksmais nepadarė jam inkriminuojamų veikų. Kolegijos nuomone, nukentėjusiems po 1000 litų neturtinės žalos priteista iš A. K. teisingai.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaroma dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai, ar gyvybei, kitais įstatymų numatytais atvejais. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad nuo A. K. veiksmų nukentėjusieji policijos pareigūnai dėl patirtų sužalojimų kentė fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus. A. K. veiksmai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą pareigūnams, skausmą, pažeminimą, psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus – nurodytos aplinkybės įvertintos kaip padariusios neturtinę žalą. Ir ši žala padaryta tyčia. Teismas, atsižvelgdamas į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, nukentėjusiųjų reikalavimą dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam sumažino iki 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo visiškai pagrįstai. Kolegijos nuomone, tai yra pakankamas piniginis atlyginimas, kuriuo siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtus dvasinius išgyvenimus bei fizinį skausmą. Neturtinės žalos atlyginimas priteistas teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms, ir nustatė, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, kita rašytine medžiaga, kuriais netikėti teismas pagrindo neturi, ir juos vertina kaip nuteistojo A. K. kaltės įrodymus.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma A. K. kaltę patvirtino, įvykdžius nuosprendyje paminėtas A. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog visi nuteistojo apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.