Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.

Priteista iš V. Š. D. K. naudai 1350,00 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt litų) proceso išlaidų.

Priteista iš V. Š. D. K. naudai 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad įžeidė kitą asmenį, t. y. 2013 m. gruodžio 4 d., Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus Darbo ginčų komisijos posėdžio metu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), svarstant V. Š. skundą, išgirdęs (duomenys neskelbtini) skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą netenkinti jo skundo visa apimtimi išvadino D. K. vagimi (taip pat šlėkta, melagiu, parazitu), teigdamas, jog jis pavogė jam priklausantį atlyginimą ir televizorių, tokiu būdu viešai žodžiu užgauliai pažemino D. K. siekdamas pažeminti D. K. kitų žmonių akyse, suteršti jo garbę ir orumą bei sugadinti dalykinę reputaciją, pakirsti pasitikėjimą juo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 6 dalimi, mano turi teisę, išteisinus jį, prašyti teismo pripažinti proceso išlaidomis, patirtas bylinėjimosi išlaidas 4235 Lt ir 605 Lt (už apeliacinio skundo surašymą) už advokato pagalbą, ir priteisti juos iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas, t. y. iš D. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje suriktus įrodymus, padarė nustatytomis aplinkybėmis paremtas išvadas, nei vienai iš šalių neišreiškė jokio palankumo, todėl apelianto argumentas, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas yra nepagrįstas. Teismas pažymi, kad vien tai, jog teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesant aiškių baudžiamojo proceso normų pažeidimo, nesudaro pagrindo nuosprendį priėmusio teismo pripažinti šališku. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė, kad būtų buvę padaryta baudžiamojo proceso normų pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų nukentėjusiojo D. K. pareiškime išdėstytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, taip pat liudytojų K. S., L. G., J. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, juos įvertinusi atskirai ir siedama į visumą, konstatuoja, kad V. Š. 2013 m. gruodžio 4 d., DGK posėdžio metu, išvadino D. K. vagimi (taip pat šlėkta, melagiu, parazitu), teigdamas, jog jis pavogė jam priklausantį atlyginimą ir televizorių, ir taip viešai žodžiu užgauliai pažemino nukentėjusįjį D. K. siekdamas pažeminti D. K. kitų žmonių akyse, suteršti jo garbę ir orumą bei sugadinti dalykinę reputaciją, pakirsti pasitikėjimą juo.

Teisėjų kolegija, neabejoja, kad asmens viešas išvadinimas vagimi, taip pat šlėkta, melagiu, parazitu, įžeidžia asmenį, užgauliai jį pažemina, teršia jo garbę ir orumą. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo sutikti, kad nuteistasis V. Š. žodžius vagis, sukčius vartojo siekdamas apibūdinti skundo nagrinėjimo esmę. Iš liudytojų K. S., L. G., J. J. duotų parodymų matyti, kad V. Š. žodžius vagis, šlėkta, melagis, parazitas vartojo tiesiogiai nukentėjusiojo D. K. atžvilgiu, o ne skunde nagrinėjamos situacijos apibūdinimui, dėl tokių žodžių vartojimo nukentėjusiojo D. K. atžvilgiu DGK komisijos posėdžio metu buvo įspėtas komisijos pirmininko, liudytojo L. G.. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. Š. išsakydamas žodžius vagis, šlėkta, melagis, parazitas tiesiogiai nukentėjusiojo D. K. atžvilgiu, suvokė šių žodžių prasmę, kad tokie žodžiai įžeidžia kitą asmenį, užgauliai jį pažemina, gali pakirsti pasitikėjimą juo, suvokė, kad dėl tokių žodžių gali kilti baudžiamajame įstatyme uždrausti padariniai ir jų norėjo, t. y. BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad liudytojų L. G., K. S., J. J. duoti parodymai yra iš esmės prieštaringi, kad nukentėjusysis parodė, jog DGK posėdžio metu tokių konkrečių žodžių V. Š. nevartojo, o tik pasibaigus DGK posėdžiui ir paskelbus sprendimą pareiškė minėtą nuomonę apie tai, kad jis apvogtas ir tai jį, D. K. neva įžeidė. Iš liudytojų L. G., K. S., J. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad V. Š. nukentėjusiojo D. K. atžvilgiu įžiedžiančius žodžius išsakė posėdžiui nepasibaigus, tokios aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo skunde užfiksuotas aplinkybes ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. K., liudytojų K. S., L. G., J. J. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi byloje nėra nustatytų aplinkybių leidžiančių teigti, kad liudytojai K. S., L. G., J. J. būtų kaip nors suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį V. Š., tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis. Taip pat kolegija neturi pagrindo nesiremti nukentėjusiojo D. K. duotais parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų K. S., L. G., J. J. parodymai. Teismas nesiremia liudytojo V. J. parodymais, kadangi šis liudytojas nedalyvavo nagrinėjamame įvykyje, nenurodė jokių šio įvykio tyrimui reikšmingų aplinkybių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nukentėjusiojo D. K. ieškinį visiškai atmesti, priteisti iš D. K. proceso išlaidas.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad dėl V. Š. neteisėtų veiksmų buvo padaryta neturtinė žala nukentėjusiajam D. K., t. y. jis buvo pažemintas, gali pablogėti jo reputacija, kolegijos vertinimu nukentėjusiajam D. K. priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga ir adekvati, nepažeidžia teisingumo ir protingumo principų, todėl civilinio ieškinio netenkinti ar sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Nuteistasis taip pat prašo jo patirtas proceso išlaidas priteisti iš nukentėjusiojo D. K.. Teismas pažymi, kad pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, proceso išlaidos iš nukentėjusiojo gali būti priteistos tik tokiu atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą. Nagrinėjam atveju, nuteistasis V. Š. nėra išteisinamas, todėl priteisti nuteistojo V. Š. patirtų proceso išlaidų iš nukentėjusiojo nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas priimdamas 2014 m. liepos 17 d. nuosprendį, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.