- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-12
- Bylos Nr.
- e2A-517-657/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18398-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Diana Labokaitė, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- R. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Labokaitės, Laimos Kriaučiūnaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. patikslintą ieškinį atsakovui V. B. dėl servituto pabaigos; trečiasis asmuo – R. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą ir galutinai patikslinęs ieškinio reikalavimus prašė panaikinti jam priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytą kelio servitutą.
2. Nurodė, kad 2014 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Šiam žemės sklypui nustatytas kelio servitutas – leisti kaimynui, valdančiam sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), naudotis savo žemės sklypo 65 kv. m, kad kaimynas galėtų privažiuoti prie savo namų valdos. Kaimynas, kurio vardu registruotas viešpataujantis žemės sklypas, daugiau nei 10 metų yra miręs, jo sutuoktinė pravažiavimu nesinaudojo. Atsakovas servitutu niekuomet nesinaudojo ir tokių ketinimų nereiškė. Atsakovas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), laisvai gali patekti per suformuotus ir esančius įvažiavimus iš dviejų skirtingų žemės sklypo pusių, todėl žemės sklypu galėtų naudotis nekliudomai ir panaikinus nustatytą servitutą. Atsiradus galimybei į žemės sklypą patekti, nesinaudojant servituto keliu, esančiu ieškovo žemėje, kelio servituto būtinumas išnyko.
3. Atsakovas V. B. ir trečiasis asmuo R. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad ieškovas visokiais būdais trukdo naudotis pravažiavimu. Šiuo atveju savanoriškumo juo nesinaudoti nėra. Atsakovo sklypas yra labai siauras, todėl šis pravažiavimas yra vienintelis, kuriuo galima patekti prie ūkinio pastato. Servitutas yra pažymėtas žemės sklypo plane, nustatytas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje, įregistruotas viešajame registre. Būtinumas naudotis servitutu nėra išnykęs, faktinės aplinkybės nuo servituto nustatymo nėra pasikeitusios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovui ir valstybei.
6. Teismas nustatė, kad kelio servitutas, kurį reikalaujama panaikinti, buvo nustatytas 1995 m. birželio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. AP-P52/95-0511 (toliau – sutartis) (3.4 p.). Sutartyje nenurodytos faktinės aplinkybės, lėmusios būtinumą sutartimi nustatyti kelio servitutą. Bylos duomenimis, kelio servitutas nustatytas atsakovo paveldėto žemės sklypo (viešpataujančio daikto) naudai. Iš 1987 m. sausio 22 d. Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro schemos, esančios ieškovo žemės sklypo kadastro byloje, matyti, kad schemos sudarymo dienai sklypo vakarinės ir rytinės kraštinių ilgiai buvo 93,80 m. Iš 1992 m. rugpjūčio 10 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties ir 1995 m. sausio 19 d. A. S. namų valdos žemės sklypo ribų plano M 1:500 (toliau – planas) galima daryti išvadas, kad, prieš sudarant sutartį, 1992 m. rugpjūčio 10 d. ieškovo sklypo plotas buvo padidintas šiaurinio pravažiavimo sąskaita bei kad šiaurinio pravažiavimo plotis yra siaurėjantis vakarų kryptimi. Iš ieškovo 2021 m. rugsėjo 27 d. pateiktų nuotraukų matyti, jog šiaurinio pravažiavimo plotis ties sklypo šiaurės rytiniu kampu yra apie 3,20 m, taigi, arba ties šalių sklypų bendra riba pravažiavimo plotis susiaurėja iki 2,07 m (3,20 – (101,41 – 100,28)), arba, jei pravažiavimas faktiškai nesiaurėja, ieškovas faktiškai valdo daugiau žemės, negu jam priklauso pagal žemės sklypo planą. Iš plano matyti, kad servitutinio pravažiavimo plotis yra 4 m. Iš plano, 1995 m. sausio 19 d. P. B. namų valdos žemės sklypo ribų plano M 1:500 bei ieškovo pateiktų nuotraukų matyti, kad atsakovo sklype esantis ūkinis pastatas turi įėjimą tik pietinėje pastato sienoje, 1995 m. sausio 19 d. prie šio ūkinio pastato buvo įrengti šiltnamio (šiuo metu jau pastatyto ir nustatyta tvarka įregistruoto) pamatai, atstumai tarp šiltnamio ir vakarinės atsakovo žemės sklypo ribos, taip pat tarp ūkinio pastato ir rytinės atsakovo žemės sklypo ribos yra daug mažesni, nei servitutinio pravažiavimo plotis. Šie duomenys leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog ginčijamo kelio servituto nustatymo priežastis buvo būtinybė tuometiniam sklypo savininkui P. B. sudaryti galimybę privažiuoti prie jo žemės sklype esančio ūkinio pastato, jam šios galimybės netekus, kai 1992 m. rugpjūčio 10 d. buvo padidintas A. S. žemės sklypo plotas šiaurinio pravažiavimo sąskaita ir šis pravažiavimas susiaurėjo ties šiaurės rytiniu sklypo kampu iki 3,20 m, o ties šalių sklypų bendra riba – galimai iki 2,07 m, bei, kai P. B. prie savo ūkinio pastato įrengė šiltnamio pamatus. Abi pastarosios aplinkybės atsirado iki servituto nustatymo 1995 m. birželio 29 d. sutartimi.
7. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, yra iš esmės pasikeitusios. Vien tai, kad, formuojant kitus sklypus, buvo suformuotas privažiavimas pro sklypo galą šiaurės vakarų dalyje, neįrodo esminio aplinkybių pasikeitimo. Byloje neįrodyta, kad po minėto pravažiavimo suformavimo pasikeitė pravažiavimo plotis bei atsirado reali galimybė transporto priemone privažiuoti prie atsakovo ūkinio pastato iš pietinės jo pusės, kur įrengtas įėjimas. Servitutinio pravažiavimo plotis yra 4 m, o šiaurinio pravažiavimo ties atsakovo sklypo riba – 2,07 m, t. y. beveik dvigubai mažiau, kas reiškia, jog patekimas į atsakovo žemės sklypą transporto priemonėmis, ypač krovininėmis, iš šiaurinio pravažiavimo yra beveik dvigubai sudėtingesnis arba apskritai neįmanomas, palyginti su servitutiniu pravažiavimu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 1995 m. birželio 29 d. aplinkybės pasikeitė taip, kad atsirado reali galimybė prie atsakovo ūkinio pastato privažiuoti iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog tokios galimybės nebuvo nei 1995 m. birželio 29 d., nei vėliau. Ieškinio tenkinimo atveju atsakovas netektų realios galimybės naudoti ūkinį pastatą.
8. Ieškovas nepateikė tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki ieškinio pareiškimo 2020 m. lapkričio 17 d. nesinaudojo servitutu. Jo pateiktos nuotraukos, kuriose matyti metaliniai vartai, surišti viela, nėra pakankamas įrodymas, jog servitutiniu pravažiavimu nebuvo naudojamasi nuo 2010 m. lapkričio 17 d. Liudytojų N. P., D. V. M., J. L., trečiojo asmens R. B., iki įstojimo į bylos procesą trečiuoju asmeniu apklaustos liudytoja, paaiškinimais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nustatyta, kad servitutiniu pravažiavimu atsakovas ar kiti asmenys jo naudai naudojosi iki 2015 m., po to buvo trukdoma juo naudotis. Ieškovas neįrodė servituto pabaigos pagrindo – 10 metų senaties termino suėjimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliantas A. S. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kartu su skundu apeliantas pateikė ortofoto ištraukas iš geoportal.lt. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra kitos galimybės patekti į atsakovo sklypą, kad pravažiavimui į atsakovo sklypą per esamą privažiavimą neužtenka pločio. Atsakovas, pasirinkdamas statyti šiltnamį greta ūkinio pastato, pats sau užtvėrė pravažiavimą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad atsakovas iš esmės pripažino, jog servitutu nesinaudoja, tik teigė, kad jam yra trukdoma juo naudotis. Tačiau savo teiginių dėl trukdymo naudotis servitutu atsakovas nepagrindė įrodymais. Atsakovui niekada nebuvo trukdoma naudotis servitutu. Atsakovas ieškovui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl trukdymo naudotis servitutu. Jei atsakovui servitutas būtų reikalingas, o ieškovas trukdytų juo naudotis, atsakovas būtų aktyviai gynęs savo teises. Šiuo atveju neproporcingai pažeidžiamos ieškovo teisės ir teisėti interesai.
9.2. Teismas nesigilino į servituto nustatymo tikslus. Servituto būtinumas yra išnykęs. Servitutas buvo nustatytas, kad prie atsakovo sklype esančio ūkinio pastato galėtų privažiuoti sunkvežimis anglims iškrauti. Nustačius, kad atsakovas nenaudoja anglių šildymui, turėjo būti konstatuota, kad aplinkybės, lėmusios servituto nustatymo būtinybę, yra išnykusios. Atsakovas juo nesinaudoja nei servituto nustatymo tikslais, nei kitais tikslais, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes.
9.3. Teismas neišsprendė servituto atlygintinumo klausimo. Sklypui nebuvo nustatytas neatlygintinas servitutas.
Atsiliepimas
10. Atsakovas V. B. ir trečiasis asmuo R. B. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
10.1. Teismas objektyviai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto pabaigą. Teismas pagrįstai sprendė, kad bylos duomenys bei nustatytos reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad servitutas yra reikalingas, siekiant tinkamai naudoti atsakovo žemės sklype esančius statinius, nėra jokių reikšmingų pasikeitusių aplinkybių, lemiančių kitokią išvadą. Servitutinis kelias buvo nustatytas patekti į ūkinį pastatą su transporto priemonėmis, tikslu tinkamai prižiūrėti ir eksploatuoti žemės sklype esančius statinius, o ne išimtinai siekiant į ūkinį pastatą atsivežti anglių. Aplinkybė, kad iš V. B., priklausančio žemės sklypo galo (šiaurinėje pusėje) yra 2,07 m pravažiavimas, nėra nauja aplinkybė, kuri būtų laikytina pagrindu naikinti ginčo servitutinį kelią. Be to, tokio pločio servitutas nėra pakankamas jokiai didesnei transporto priemonei privažiuoti iki ūkinio pastato netgi iš šiaurinės pusės, kurioje net nėra patekimo į ūkinį pastatą. Apeliaciniame skunde nurodyti bylos duomenys bei aplinkybės dėl servituto pabaigos pagrindo egzistavo dar iki servitutinio kelio nustatymo, dėl ko negali būti laikomos esminėmis ir sudarančiomis pagrindą servituto pabaigai CK 4.135 straipsnio prasme.
10.2. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad servituto teritorija yra nenaudojama daugiau kaip 10 metų. Byloje pateikti duomenys bei nustatytos aplinkybės patvirtina, kad servitutas buvo naudojamas iki ieškovas pradėjo trukdyti naudotis servituto teritorija.
10.3. Nors ieškovas tikslino ieškinį, tačiau nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl servituto atlygintinumo, dėl ko pirmos instancijos teismas neturėjo teisės spręsti dėl servituto atlygintinumo, kadangi tokiu būdu būtų peržengtos bylos nagrinėjimo ribos. Apeliaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008 buvo sprendžiamas ne servituto atlygintinumo, o jo nustatymo klausimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
12. Byloje nustatyta, kad ieškovui A. S. nuosavybės teise priklauso 0,1618 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) k. v., naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), įgyti 2014 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Ieškovo žemės sklypui 1995 m. birželio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. AP-P52/95-0511 pagrindu įregistruotas 65 kv. m kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis), be teisės uždaryti ar neleisti kaimynui naudotis (plotis 4 m).
13. Ieškovui priklausantis žemės sklypas vakarinėje pusėje ribojasi su atsakovui V. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu 0,1634 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) k. v., naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), esančiu (duomenys neskelbtini).
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl nustatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kelio servituto panaikinimo aplinkybių egzistavimo.
15. CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose įtvirtinti pagrindai, kada servitutas baigiasi. Servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, servitutas gali pasibaigti tik esant šio straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.
16. Byloje pareikštas reikalavimas dėl servituto panaikinimo išnykus servituto būtinumui (CK 4.130 str. 1 d. 5 p.). Šio servituto pasibaigimo pagrindo turinys yra atskleistas CK 4.135 straipsnio 1 dalyje. Servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, t. y. turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas. Ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 str.).
17. Reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto servituto teisės naudotis keliu pabaigą, išnykus servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus, ar juos įrengti atsižvelgiant į techninis įrengimo reikalavimus, kad toks kelias taptų tinkamas naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-403/2021). Pažymėtina, kad esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo (CPK 12 str., 178 str.).
18. Pirmosios instancijos teismas esant konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms sprendė, kad ginčo servituto būtinumas, priešingai negu įrodinėjo ieškovas, nėra išnykęs, ir todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl servituto panaikinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nustatytas kelio servitutas svarbus atsakovui, kadangi jį panaikinus jam būtų apribota galimybė pateikti į savo žemės sklypą ir taip būtų suvaržyta jo teisė laisvai naudotis savo turtu.
19. Kelio servitutas - pėsčiųjų takas, žemės sklypo plane pažymėtas 5 (pravažiavimas 65 kv. m) yra ir toliau naudojamas atsakovo patekimui prie jam priklausančio ūkinio pastato. Jokių įrodymų, kad šioje teritorijoje yra įrengti kiti privažiavimai prie atsakovo ūkinio pastato, lyginant su buvusiais servituto nustatymo metu, į bylą nepateikta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, daikto suvaržymas servitutu buvo pateisintas tuo, kad atsakovas turėtų galimybę pasiekti jo žemės sklype esantį ūkinį pastatą. Taigi servitutas buvo nustatytas ne tik teoriškai jį planuojant, o egzistuojant realiam poreikiui, todėl servituto panaikinimas turėtų įtakos atsakovo teisėms.
20. Apelianto teigimu, atsakovas iš esmės nesinaudoja ieškovui priklausančiame žemės sklype nustatytu kelio servitutu. Patekti į savo žemės sklypą prie ūkinio pastato atsakovas gali ir be kelio servituto iš šiaurinės sklypo pusės, ką patvirtina pridėtos ortofoto ištraukos.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors iš byloje pateiktų nuotraukų, www.Regia.lt pateiktos žemėlapio ištraukos matyti, jog šiaurinėje sklypų pusėje yra galimas žole užžėlęs kelias, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendė, jog juo faktiškai nėra galimybės naudotis, nes atsakovo sklype esantis ūkinis pastatas turi įėjimą tik pietinėje pusėje, 1995 m. sausio 19 d. prie šio ūkinio pastato buvo įrengti šiltnamio (šiuo metu jau pastatyto ir nustatyta tvarka įregistruoto) pamatai, atstumas tarp šiltnamio ir vakarinės atsakovo žemės sklypo ribos, taip pat tarp ūkinio pastato ir rytinės atsakovo žemės sklypo ribos yra daug mažesnį nei servitutinio pravažiavimo plotis (4 m). Būtent šie duomenys leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog ginčijamo kelio servituto nustatymo priežastimi buvo būtinybė nustatyti tuometiniam sklypo savininkui P. B. galimybę privažiuoti prie jo žemės sklype esančio ūkinio pastato, šiai galimybei išnykus po to, kai: 1) 1992 m. rugpjūčio 10 d. buvo padidintas A. S. žemės sklypo plotas šiaurinio pravažiavimo sąskaita ir šis pravažiavimas susiaurėjo ties šiaurės rytiniu sklypo kampu iki 3,20 m, o ties šalių sklypų bendra riba – galimai iki 2,07 m; 2) P. B. prie savo ūkinio pastato įrengė šiltnamio pamatus.
22. Ieškovas, teigdamas, kad kelio servitutas buvo nustatytas tuo metu, kai gyvenamieji namai buvo šildomi anglimis ir reikėjo jų atsivežti, o šiuo metu šildymui nenaudojant anglių, nėra poreikio servitutui; o taip pat, kad yra galimybė įrengti įvažiavimą iš šiaurinės atsakovo žemės sklypo pusės, turėjo pateikti įrodymus, kad nebėra poreikio kelio servitutui per ieškovo sklypą nėra, kad juo nesinaudojama, kad situacija iš esmės yra pasikeitusi. Apeliantas taip pat turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog ne dėl jo sklypo žemės sklypo padidinimo šiaurinėje pusėje pravažiavimas nesusiaurėjo, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu tokių įrodymų nepateikė.
23. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, kaip nurodo apeliantas, niekuo nepagrindė servituto būtinumo, kad nepasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų.
24. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.) Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
25. Kaip jau minėta, servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi pasikeisti taip, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti, nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 str.). Nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.
26. Kartu pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servitutas, kaip tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė, gali (teisine prasme) egzistuoti tik tiek, kiek jis yra būtinas viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį galimybei užtikrinti. Nors konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo padaryti išvadoms, kad ginčo servitutas nebėra būtinas, tačiau tai nereiškia, kad aplinkybės dėl kurių servitutas buvo nustatytas, negalėtų ateityje pasikeisti taip, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 str.).
27. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą panaikinti servitutą, visiškai nesprendė dėl kompensacijos ieškovui. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į teismų praktiką servituto nustatymo bylose nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Pirmosios instancijos teismas, nepanaikinęs servituto turėjo spręsti kompensacijos ieškovui mokėjimo klausimą, kuris nebuvo išspręstas ir nustatant servitutą.
28. CK 4.129 straipsnis numato, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011).
29. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016). Taigi, pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas nustačius servitutą, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti. Asmens išlaidos, kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai, nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais ir kt. Konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 str.).
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus tai, kad ieškovas reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo pirmosios instancijos teisme nereiškė, nedetalizavo, kaip jam yra suvaržytos galimybės naudotis žemės sklypu pagal paskirtį, šis klausimas nėra išnagrinėtas, konkrečiu atveju spręstina, kad ieškovui nėra paneigta galimybė atskira įstatymo numatyta tvarka kreiptis dėl nustatyto servituto atlygintinumo.
31. Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei padarytoms išvadoms. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ((duomenys neskelbtini) v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
32. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto panaikinimo santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
34. Atsakovai nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), pagrįstą rašytiniais įrodymais, pateiktais iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovo bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą, todėl priteistinos iš apelianto atsakovui (CPK 98 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.