Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 12 metų;Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. L. nukentėjusiosios-civilinės ieškovės V. G. naudai priteista 231,70 EUR turtinės, 14 481 EUR neturtinės žalos atlyginimo, 400 EUR už advokato paslaugas, nukentėjusiųjų-civilinių ieškovų N. G. ir K. G. naudai priteista po 14 481 EUR neturtinės žalos atlyginimo, civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus naudai 184,51 EUR už išmokėtą našlių pensiją nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. sausio 31 d., valstybės naudai – 6,07 EUR proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė nukentėjusįjį K. G., o būtent: laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. (tikslus laikas nenustatytas), Kelmės r., Kelmės apyl. sen., Kadaginės k., nukentėjusiajam K. G. priklausančioje sodyboje, tiksliai nenustatytoje vietoje R. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė K. G. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis, taip padarydamas muštines žaizdas abiejuose nukentėjusiojo antakiuose, nosies nugarėlėje, viršutinėje lupoje, pogleivines kraujosruvas abiejų akių vokuose, pareinančias į skruostus, viršutinėje lupoje ir kairėje smakro pusėje, kraujosruvas abiejų smilkinių minkštuosiuose audiniuose, bei tyčia sudavė peiliu K. G. į kaklą, padarydamas pjautinę žaizdą dešinėje kaklo pusėje, K. G. įstūmė į tvenkinį, kuriame dėl mechaninės asfikcijos vandenyje nukentėjusysis K. G. mirė.

Be to, R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 27 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. (tikslus laikas nenustatytas) Kelmės r., Kelmės apyl. sen., Kadaginės k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš nukentėjusiojo K. G. sodybos pagrobė televizorių „Samsung“ (231,71 EUR) vertės, pasinaudodamas K. G. paliktu automobilyje užvedimo raktu pagrobė K. G. priklausantį automobilį „F. T.“, v. n. (duomenys neskelbtini) (2 896,20 EUR) vertės, t. y. pagrobė nukentėjusiojo K. G. 3 127,40 EUR vertės turtą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo jauną amžių, į tai, kad jis augo be tėvų, bendruomenėje, kurioje jis gyveno, niekas jo elgesiu nesiskundė; be to, jis gailėjosi padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kaip skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirta per griežta bausmė paveiks jį neigiamai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė, nukentėjusieji ir nukentėjusiųjų atstovė prašė atmesti nuteistojo R. L. apeliacinį skundą, nuteistojo gynėja prašė patenkinti R. L. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino R. L. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiojo K. G. nužudymo ir jo turto pagrobimo, paskyrė nuteistajam galutinę subendrintą 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis R. L. neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria nustatyta jo kaltė dėl nukentėjusiojo K. G. nužudymo ir nukentėjusiajam priklaususio 3 127,40 EUR vertės turto pagrobimo. Tačiau R. L. nuomone, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotų veiksmų padarymo ir nuoširdžiai gailisi.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors kaltinamasis ir prisipažino, jog nuo jo veiksmų mirė nukentėjusysis, dėl to gailisi, tačiau šių kaltinamojo parodymų nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes R. L. nepripažino savo kaltės dėl tyčinio K. G. nužudymo, davė tik iš dalies teisingus parodymus; kaltinamasis prisipažino pagrobęs televizorių ir automobilį, tačiau nurodė, kad ketino grąžinti automobilį.

Nuteistasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad nukentėjusysis žuvo dėl kaltinamojo veiksmų, kad pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą. Tačiau R. L. teigė, jog jo veiksmai, lėmę nukentėjusiojo mirtį, atitiko būtinosios ginties sąlygas. Byloje įrodyta ir nėra ginčijama tai, kad R. L. nužudė nukentėjusįjį, nesant nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis, prisipažindamas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nepripažino visų esminių kvalifikacijai reikšmingų aplinkybių, t. y. nepripažino, kad nužudė nukentėjusįjį netiesiogine tyčia, tvirtino, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. L. kaltę dėl R. G. nužudymo bei nukentėjusiajam priklausiusio turto pagrobimo. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(2328)-IS1-5539 duomenimis, ant tirti pateiktų cigarečių nuorūkų, paimtų, apžiūrint įvykio vietą Kelmės r., Kelmės apyl. sen., Kadaginės k., rasta vieno vyro biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su R. L. genotipu (II b. t., 7-10 l.). Iš 2014 m. balandžio 30 d. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusioji V. G. atpažino R. L. kaip asmenį, kurį matė 2014 m. balandžio 26 d., kad šis asmuo nurodytą dieną atvyko pas jos vyrą K. G. padėti ūkyje (II b. t., 48-49 l.). Liudytojas L. L. (nuteistojo brolis) parodė, kad įvykio naktį nuteistasis paskambino jam apie 22.00 val. ir pasakė, kad mirė kažkoks žmogus, paskui vienas iš kaimynų, t. y. A. B., paprašė liudytojo patraukti automobilį iš jo (A. B.) daržinės, po ko L. L. pamatė ūkininko (t. y. nukentėjusiojo), kuris išsivežė jo brolį į darbą, automobilį, liudytojo teigimu, R. L. norėjo parduoti šį automobilį (II b. t., 94-102 l.). Įvertinus byloje esančius aukščiau paminėtus įrodymus, galima daryti išvadą, kad kaltinamasis iš dalies prisipažino dėl jam inkriminuotų veikų padarymo ne laisva valia, o verčiamas byloje esančių įrodymų. Todėl jo dalinis prisipažinimas dėl K. G. nužudymo ir nukentėjusiojo turto pagrobimo negalėjo būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis.

Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybės švelninimo Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio pagrindu sąlygų.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Nuteistasis padarė du baigtus nusikaltimus: vieną – labai sunkų (nužudymą), kurio pavojingumas pasireiškia tuo, kad nusikaltimo pasekmės yra negrįžtamos, nusikaltimo pavojingumą patvirtina kaltinamojo pasirinktas nukentėjusiojo sužalojimo įrankis – peilis; sužalojimų lokalizacija – nukentėjusiojo kaklas; kaltinamojo elgesys po nukentėjusiojo sužalojimo, kai pastarasis nukrito į tvenkinį (R. L. nebandė išvengti jo nusikalstamų veiksmų neigiamų padarinių, nebandė gelbėti nukentėjusįjį iš vandens). Kitas kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra apysunkis (nukentėjusiojo turto vagystė). Nusikaltimai padaryti tiesiogine (vagystė) ir netiesiogine tyčia (nužudymas), nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad padarė nusikaltimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). Bylos duomenimis R. L. augo kartu su globėja (senele), seniūnijos, kurioje gyveno R. L., gyventojai, nesiskundė nuteistojo elgesiu, nusikaltimus padarė, būdamas gana jauno amžiaus. Tačiau nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdina tai, kad jis anksčiau (2009 m.) buvo teistas už plėšimus ir vagystes (teistumai išnykę), baustas administracine tvarka, įrašytas į Psichiatrijos klinikos pacientų registrą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant alkoholį, Šiaulių priklausomybės ligų centro registrą dėl priklausomybės alkoholiui sindromo, nedirba, neregistruotas darbo biržoje. Nuteistojo nurodomos aplinkybės, kurios, jo manymu, yra pagrindas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (R. L. jaunas amžius, tai, kad jis augo be tėvų, seniūnijos gyventojai nesiskundė jo elgesiu, jis gailisi padaręs inkriminuotus nusikaltimus, o teismo nuosprendžiu paskirta bausmė paveiks jį neigiamai) nėra išimtinės aplinkybės, patvirtinančios mažesnį jo asmenybės bei padaryto nusikaltimo pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. L. paskirta bausmė, artima įstatymo numatytam bausmės už padarytą nusikaltimą sankcijos vidurkiui (nežymiai viršijanti sankcijos nustatytos bausmės medianą), nėra aiškiai per griežta ir apeliacinio skundo ribose nėra pagrindo ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.