Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis, 1-47-914/2019

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-05-07
Bylos Nr.: 1-47-914/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-61016-2015-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Marius Steponaitis
Kaltinamasis: A. S.
Civilinis ieškovas: D. P., V. J.
Nukentėjusysis: M. J.
Advokatai: Valdas Falkauskas, Sandis Povilauskas

Kategorijos

1.2.25.4.2.2Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-47-914/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-61016-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2.; 2.1.3.1; 2.1.15.3.3.3; 2.3.6.4.2. (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 7 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Marius Steponaitis,sekretoriaujant Viktorijai Patkauskienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Girgždžiui,kaltinamajam A. S., gynėjui advokatui Valdui Falkauskui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. P., atstovui advokato padėjėjui Sandžiui Povilauskui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. J.,nukentėjusiajam M. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) prekybos vadybininku, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2015-10-30 apie 18.06 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę automobilį „Audi A3“, valstybins numeris Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 127 ir 129 punktų reikalavimus, tai yra, artėdamas (duomenys neskelbtini) gatve prie sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve, sankryžoje degant jo važiavimo krypčiai žaliam šviesoforo signalui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuodamas apie 88 km/h greičiu, žymiai viršijo gyvenvietėse leidžiamą ne didesnį kaip 50 km/h greitį ir dėl to susidūrė su priešpriešiais atvažiavusiu ir sankryžoje į kairę, į (duomenys neskelbtini) gatvę, sukusiu automobiliu „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo D. P., tokiu būdu įvyko eismo įvykis, dėl kurio automobilio „Audi A3“ keleiviui M. J. buvo sukeltas fizinis skausmas, to paties automobilio keleivei V. J. buvo padaryti šie sužalojimai: dešinės gūžduobės daugybiniai skeveldriniai lūžiai, dešinio šlaunikaulio galvos įspaustinis lūžis, dešinio šlaunikaulio išnirimas, viršutinio žandikaulio kairės pusės I danties ir dešinės pusės I-IV dantų dalinis išnirimas, odos nubrozdinimai dešiniojo klubo srityje, dešinio kelio sumušimas, dešinio sėdimojo nervo potrauminis sužalojimas, kai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų padarinių netekus 30 procentų bendrojo darbingumo V. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat automobilio „Ford Focus“ vairuotojai D. P. buvo padaryti šie sužalojimai: kairio kelio vidinio menisko plyšimas, priekinio kryžminio raiščio dalinis plyšimas, dešinės veido pusės ir kairiojo klubo srities odos nubrozdinimai, kai dėl kairiojo kelio sąnario struktūrų sužalojimo D. P. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kaltinamasis A. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad viskas vyko 2015-10-30 apie 18 val., vairavo automobilį „Audi A3“. Buvo geros oro sąlygos, šviesus paros metas, kelio danga buvo sausa. Važiavo į geležinkelio stotį, vežė M. J. su vaikais. Automobilyje kartu važiavo M. J., M. J. du vaikai ir V. J.. M. J. yra V. J. sūnus. Su nukentėjusiąja V. J. yra pažįstami, nėra sugyventiniai, gyvena tuo pačiu adresu, bet jis yra kaip nuomininkas. Iš namų išvažiavo laiku, todėl neskubėjo. M. J. vežė ne pirmą kartą ir žinojo, kiek laiko reikės nuvažiuoti į geležinkelio stotį. Važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve link miesto centro, artėjant prie sankryžos, pamatė, kad atvažiuoja iš priekio automobilis ,,Ford Focus“, kuris buvo apie 50 metrų iki sankryžos. Kai įvažiavo į sankryžą, automobilio, kuris darytų posūkį, nebuvo, matė atvažiuojantį automobilį, kuris tik rodė kairįjį posūkio signalą. Kadangi degė žalias šviesoforo signalas, įvažiavo į sankryžą, tuo metu prieš jį, šalia ir už jo nebuvo jokių automobilių. Tik įvažiavus į sankryžą, išniro automobilis ,,Ford Focus“, vairuojamas D. P.. Tada dar mėgino išvengti susidūrimo ir metėsi į dešinę pusę, siekdamas apvažiuoti, bet susidūrimo išvengti nepavyko. Jei D. P. būtų dariusi posūkį iš pirmos eismo juostos, tada susidūrimo būtų išvengta. Eismo įvykio metu iš pirmos eismo juostos buvo galima sukti į kairę. D. P. važiavo kairiąją eismo juosta. Iš kairės eismo juostos D. P. turėjo sukti į kairę ir iš tos juostos negalima važiuoti tiesiai. Šiuo metu eismo juostos jau pakeistos. Iki sankryžos jis važiavo 70 km/h greičiu, prieš sankryžą paspaudė stabdžio pedalą ir greitį sumažino, galėjo važiuoti apie 55 km/h greičiu. Nežino, kodėl M. J., duodamas parodymus, sakė, kad jis važiavo į sankryžą nestabdydamas. Sankryžoje leistinas greitis yra 50 km/h. Pravažiavus šviesoforą galėjo būti, kad ties sankryžos viduriu pradėjo didinti greitį (įsibėgėti) ir jį padidino maždaug iki 60 km/h., nes už sankryžos leistinas greitis vėl 70 km/h. Tuo metu matė greitį spidometre, todėl ir atsimena, kokiu greičiu važiavo. Pagal KET vairuotojas, sukantis į kairę, turi praleisti tiesiai važiuojantį automobilį, todėl D. P. automobilio nelydėjo akimis. Tokiomis oro sąlygomis važiuodama D. P. galėjo matyti, kad jo vairuojamas automobilis artėja prie sankryžos. Buvo įsitikinęs, kad D. P. privalėjo jį praleisti ir stebėti sankryžą, ruošdamasi sukti į kairę. Šioje situacijoje nėra svarbu, kada jis pamatė automobilį ,,Ford Focus“. Ekspertai nustatė nelogiškai, kad jis važiavo 88 km/h greičiu, nes tokiu greičiu nevažiavo. Su D. P. bendravo mažai, ji buvo atėjusi į ligoninę aplankyti V. J. ir dar vieną kartą buvo atėjusi į namus. Tos avarijos metu, kai atvyko G. P., šis prisistatė ir pasakė, kad jo žmona D. P. skubėjo, nes baigėsi benzinas. Dar kartą tą patį G. P. pakartojo, kai buvo atėjęs į ligoninę. Apie tai anksčiau nesakė, nes niekas jo neklausė. Nėra linkęs viršyti greičio, nuobaudų turėjo nedaug, yra pavyzdingas vairuotojas. Pasitaiko, kad kartais viršija greitį, bet kai važiuoja tuščiu keliu ir mato, kad niekam nepakenks. Vairuotojo pažymėjimą turi 46 metus. Šio eismo įvykio metu nukentėjo V. J., sutinka, kad jai buvo padaryti tie sužalojimai, kurie nurodyti. Mano, kad D. P. buvo padaryti sužalojimai vėliau, t. y. ne to eismo įvykio metu, nes po avarijos kitą dieną ji išėjo į darbą (4 t., b. l. 175-181).

Nukentėjusioji D. P. parodė, kad 2015-10-30 apie 18 val. įvyko eismo įvykis. Jos tikslas buvo važiuoti į (duomenys neskelbtini) ir prieš tai turėjo užsukti į degalinę, kuri yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžoje, užsipilti kuro. Važiuojant nuo centro pusės, (duomenys neskelbtini) gatve, darė posūkį į kairę pusę, į (duomenys neskelbtini) gatvę ir susidūrė su automobiliu, kuris atvažiavo nuo pietinio rajono pusės. Mano, kad susidūrimas įvyko todėl, kad automobilio „Audi A3“ vairuotojas nepasirinko saugaus leistino greičio. Matė, kad iš priekio atvažiuoja automobilis, bet jis buvo pakankamai toli, todėl darė manevrą. Pagal KET tokioje situacijoje pirmenybę turi automobilis, kuris važiuoja iš priekio ir tiesiai, bet ji manė, kad spės pravažiuoti, nes atstumas iki to automobilio buvo pakankamai didelis. Tuo metu iki sankryžos leistinas greitis buvo 70 km/h. Suvokė, kad priešais atvažiuojantis automobilis gali važiuoti 70 km/h. Iš karto neįtarė, kad automobilis važiavo greičiau, apie tai pradėjo galvoti tik po eismo įvykio Buvo įsitikinusi, kad spės pravažiuoti sankryžą. Automobilis „Audi A3“ važiavo pirma eismo juosta. Ji važiavo kairiąja eismo juosta ir turėjo sukti į kairę, į degalinę būtų pasukusi pagal KET. Niekada neviršija leistino greičio. Eismo sąlygos buvo geros, negali pasakyti, kad buvo šviesu, nes gatvių apšvietimas jau degė. Kelio danga buvo sausa. Patvirtina, kad kai pajuto smūgi, negalėjo suvokti, jog į ją galėjo atsitrenkti iš priekio važiavęs automobilis. Pradžioje nesuvokė, todėl ir pripažino, kad yra kalta dėl eismo įvykio. Nepriklausomi ekspertai nustatė, kad A. S. greitis buvo per didelis. Nemano, kad jei žmogus viršija greitį, gali jo nepraleisti, bet buvo įsitikinusi, kad spės pravažiuoti, nes buvo pakankamai didelis atstumas. Mano, kad vėliau darytos ekspertizės paneigia pirmosios ekspertizės išvadas. Saugos diržą segėjo. Vairuotojo pažymėjimą turi apie 21 metus, iki eismo įvykio vairuodavo dažnai (4 t., b. l. 175-181).

Nukentėjusioji V. J. parodė, kad su kaltinamuoju A. S. gyvena viename bute, nėra sugyventiniai. Šioje byloje atsisako civilinio ieškinio ir A. S. ieškinio nereiškia. Sėdėdama automobilyje nematė situacijos iki susidūrimo, nes sėdėjo gale (4 t., b. l. 175-181). 2016-08-02 apklausiama teisme, nurodė, kad buvo 2015-10-30 apie 18 val. Buvo tamsoka, matomumas geras. Tikrai nežino, kokiu greičiu važiavo, ne ji vairavo. Vežė sūnų su anūkais į traukinių stotį, sėdėjo gale. Jie neskubėjo į stotį, turėjo laiko. Diržą tikrai buvo prisisegusi. Kai įvyko smūgis, matė, kad į juos trenkėsi kitas automobilis. Nematė koks. Trenkėsi į priekį, kairę pusę. Degė žalias šviesoforo signalas, nemirksėjo. Kažkokia nuojauta buvo, bandė apkabinti vaikus. Pasisuko šiek tiek šonu, smūgis buvo į kelį, pajuto skausmą. Pamatė dūmus. Diržą atsegė sūnus, tada atsigulė. Nepamena, ar D. P. buvo priėjusi. Sūnus paklausė, kaip jaučiasi, M. J. nubėgo prie kitos mašinos. Paklausė, ar nukentėjo kaltinamoji, padėjo jai išlipti. Atvyko greitoji, gal vaistų suleido automobilyje, įkėlė ją į greitąją ir išvežė. Specialiąsias tarnybas kvietė ne jie (2 t., b. l. 23-24).

Nukentėjusysis M. J. 2016-08-02 teismo posėdyje parodė, kad įvykis užfiksuotas 18.06 val. Automobilyje buvo penki asmenys - jis, A. S., mama, du sūnūs. Vyko į traukinių stotį. Turėjo daug laiko. Traukinys buvo gal 18.20 val., bilietus turėjo. Matė žalią šviesoforo signalą. Matomumas buvo geras. Kelio danga berods sausa. Nežino, kokiu greičiu važiavo automobilis. Važiavo degant žaliam šviesoforui, kertant sankryžą, įvažiavo D. P., trenkėsi į ją. Apgadinti du automobiliai. Iš automobilio išlipo pirmas, pribėgo prie galo, nepamena, prie ko pirma. Vaikus iškėlė lauk, atsegė mamą, bandė paguldyti, bet ji suaimanavo. A. S. buvo šoke. Nubėgo prie D. P. per jėgą atidarė duris, paklausė, ar gerai jaučiasi, grįžo prie savo automobilio. Iškvietė specialiąsias tarnybas. Kiti žmonės klausė, ar nereikia pagalbos. Įsėdo į kitą automobilį ir vaikus nugabeno į traukinių stotį. Mamą greitoji pagalba išgabeno į ligoninę. Mamai buvo nustatytas klubo išnirimas, ją išvežė į Vilnių, specialistai atliko išsamų tyrimą, stengėsi panaikinti sužalojimus. Mamai buvo pjautas dešinysis klubas, protezuotas sąnarys, vėliau vyko reabilitacija. Dėl diržų, tai sportiniuose automobiliuose diržai fiksuojasi, neleidžia pajudėti. Kituose automobiliuose su diržais galima judėti laisvai. Kvitų nerinko. D. P. skambino, jai pasakė, kad pretenzijų neturi, reikia žiūrėti mamą. Pats nukentėjo nežymiai, buvo sutrenkta galva, šonas. Po kelių dienų kreipėsi į ligoninę. Dabar mama jaučiasi geriau, bet yra ribotų judesių, dažnai sėdi, guli, negali pilnavertiškai judėti. Iki įvykio sveikatos problemų neturėjo. Vaikai nenukentėjo, mama apglėbė, jiems buvo tik šokas. Mama ir fiziškai, ir psichologiškai blogiau jaučiasi nei prieš avariją. Skundžiasi skausmu. Bijojo vairuoti. Psichiškai su ja viskas tvarkoje, yra baimė greičiui. Civilinio ieškinio nereiškia (2 t., b. l. 24-25).

Liudytojas S. G.2017-07-05 teisme parodė, kad su G. P. yra pažįstamas, kaimynas. Jo paprašė nuvežti į autoįvykio vietą. Nuvažiavus, išleido kaimyną iš mašinos, savo automobilį pastatė degalinės teritorijoje. Vairuotojas pasakė, kad, jei ne greitis ir būtų prisegtas diržas, viskas būtų gerai. Taip pasakė automobilio „Audi A3“ vairuotojas. Pirminė reakcija buvo, kad vairuotoja, sukdama į kairę, įsuko į priešpriešinę eismo juostą. Ten dviejų juostų eismas ir dar skiriamoji salelė. Dar pagalvojo, kaip galėjo susimaišyti, kad prieš eismą pasukti. Ten smūgis ir greitis akivaizdus. Buvo atvykusi greitoji, neatkreipė dėmesio, ar iš automobilio „Audi A3“ buvo išlipę keleiviai. Neatkreipė dėmesio, ar dar buvo likusių žmonių automobilyje. Vairuotojas nedetalizavo, koks buvo greitis, neklausė. Vairuotojas pasakė, kad skubėjo, buvo greitis. Sakė, kad žmona buvo neprisisegusi diržo. Įvykio vietoje buvo du pareigūnų ekipažai. Vienas ekipažas stovėjo J. (duomenys neskelbtini), rinko detales (3 t., b. l. 58-59).

Liudytojas G. P. 2017-07-12 teisme parodė, kad 2015-10-30 po 18 val. paskambino žmona ir pasakė, kad įvyko avarija, prašė atvažiuoti. Paskambino sesei, bet ji dirbo ir negalėjo nuvežti. Paskambino S. G., paprašė nuvežti į eismo įvykio vietą. Jis netrukus privažiavo, nuvyko į vietą, nuėjo prie vieno greitosios automobilio, kuriame buvo nukentėjusioji V. J., tada nuėjo prie kito greitosios automobilio, kuriame buvo žmona. Šnektelėjo ir greitoji nuvažiavo į ligoninę. Nuėjo prie automobilių, buvo S. G., kuris kalbėjo su A.. A. pasakojo, kad žmonos sūnų vežė į geležinkelio stotį. Pasakė, kad kiti važiavę asmenys išvyko su pakeleivinga mašina, nes skubėjo į stotį. Su S. G. nuėjo prie sankryžos, buvo keista, manė, kad žmona įsuko į priešingą eismo juostą. Paklausė A., ar žmona neįsuko į priešpriešinę eismo juostą, tai A. sakė, kad nežino. S. G. garsiai pasvarstė, koks turėjo būti greitis, kad šitaip nublokšti automobilius. Atvyko pareigūnai, matavo, aprašinėjo eismo įvykio vietą, iškvietė techninę pagalbą. Atvyko du techninės pagalbos automobiliai, pasirašė, kad saugos automobilį ir parsivežė jį į kiemą. Frazės apie greitį ir diržus negirdėjo, nes pirma ėjo prie greitosios pagalbos automobilių. Girdėjo, kad asmenys skubėjo į stotį (3 t., b. l. 59-60). Taip pat 2019-03-18 teisme parodė, kad įvykio vietoje lankėsi, ten bendravo su A. S., kalbėjosi apie eismo įvykį. A. S. sakė, kad skubėjo į stotį, nes vežė žmones. A. S. sakė, kad žmona važiavo į degalinę užsipilti kuro. Neprisimena, kad kažką A. S. būtų sakęs apie žmonos skubėjimą. Stebėjosi, kad automobiliai toli nulėkę ir todėl pamanė, kad žmona suko ne į tą juostą, kad sumaišė juostas. Pradžioje, nuvykęs į įvykio vietą manė, kad kalta žmona, nes ji suko į kairę. V. J. lankė ligoninėje, neatsimena, kad ten kalbėjo apie žmonos skubėjimą su A. S.. Tikrai nesakė, kad žmona skubėjo, nes baigėsi benzinas (4 t., b. l. 198-201).

Ekspertas V. V. 2019-03-18 teismo posėdyje parodė, kad tvirtina savo ekspertizę, kurią atliko šioje byloje. Nurodė, kad leistinas greitis iki sankryžos turi įtakos eismo įvykiui. Jei nustato greičio viršijimą, tuomet atkuria situaciją, kokia ji būtų, jei automobilis būtų važiavęs leistinu greičiu. Pagal jo darytą ekspertizę, leistinas greitis buvo 50 km/h. Negali atsakyti, ar didelės įtakos turėjo tai, kad iki sankryžos buvo leistinas 70 km/h greitis. Sąvoka ,,tikėtina“ šiuo atveju atitinka žodį „apie“, reiškia, kad gali būti paklaida ir ji gali svyruoti 1-2 km/h. Galimas nuokrypis 1-2 km/h, bet gali jo ir nebūti. Metodika, kuria nustatė greičius, yra viena tiksliausių. Sukdamas į kairę, kažkam sudarydamas kliūtį, iki susidūrimo, yra įveikiama 1,2 sekundės. Automobiliui sukant į kairę, kitas automobilis buvo maždaug prieš 30 metrų, o tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju, vairuotoja, kuri suko į kairę, nematė automobilio, kuris važiavo tiesiai. Leistinas greitis turėjo įtakos, kad automobiliai nesusidurtų, bet kliūtis įveikė tik 1,2 sekundės iki susidūrimo. Pagrindiniu keliu važiuojančiam vairuotojui sureaguoti reikia 0,8 sekundės, tai tiesiai važiuojantis žmogus per 0,4 sekundės nieko negali padaryti. Todėl ši išvada yra tokia, kad teismui atkreipti dėmesį, jog tiek vieno vairuotojo, tiek kito vairuoto veiksmai sąlygojo eismo įvykį. Sa parodo atstumą, kur buvo automobilis, kuris važiavo pagrindiniu keliu, kai kelyje atsirado kliūtis, tai buvo 29 metrai. Ekspertas nevertina matomumo, iš kurios vietos sukančioji į kairę pamatė kitą automobilį. Šiuo atveju jis nežino, kada sukančioji pamatė, bet važiuojantis tiesiai automobilis buvo 30 metrų iki sankryžos, kai ji suko į kairę ir įvažiavo į sankryžą. Tvirtina, kad jei „Audi A3“ vairuotojas būtų važiavęs 50 km/h, tai jam nė nebūtų reikėję stabdyti ir automobiliai būtų prasilenkę. Šiuo atveju labiau atsižvelgta į žmogiškuosius faktorius, nes kompiuteris parodė, kad nebūtų įvykęs eismo įvykis, jei greitis nebūtų viršytas, bet žiūrint iš žmogiškosios pusės, tiesiai važiuojančiajam buvo užkirstas kelias. Kliūčiai atsiradus, tiesiai važiuojantis automobilis buvo 30 metrų iki kliūties ir niekas taip kelio neužkirtinėja. Akredituos tyrimas yra toks, kuris yra patvirtintas akreditavimo įstaigos, ji taiko savo metodikas ir jei ta metodika praeinama, tyrimui gaunamas akredituotas metodas. Dėl kliūties išvengimo yra patvirtintas akredituotas tyrimas. O visi kiti yra vidinės procedūros, visos procedūros yra patvirtintos ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Nežino, kodėl jos nėra akredituotos. Procedūroje yra apibrėžtos kompetencijos ribos. Teisės aktų, kurie reglamentuoja procedūrų taikymą, negali nurodyti, nes tai yra teisiniai dalykai. Procedūra buvo taikoma automobilio „Ford Focus“ veiksmams vertinti. Iš neakredituotos procedūros yra nustatomas automobilio stabdymo kelias, vairuotojo reakcija, padangų sukibimas. Pagal šią procedūra apskaičiuojamas S0. Automobilis „Ford Focus“ turėjo galimybę sustoti ir praleisti tiesiai važiuojantį automobilį, bet šiuo atveju nesustojo ir tai patvirtina jo nustatytas greitis susidūrimo metu. ,,Priežastinis ryšys“ yra teisinė sąvoka, o ekspertų terminologijoje yra sąvoka ,,turėjo įtakos“. Techniniu požiūriu yra vertinama, kad transporto priemonė yra tvarkinga, kad vairuotojas elgėsi kelyje pagal visus jam keliamus reikalavimus. Žmogiškasis faktorius yra fiziologiniai pojūčiai. Su V. P. išvada yra kažkiek susipažinęs. Sumodeliuojant situaciją gaunamas greitis susidūrimo metu. Stabdymo žymių automobilis nepaliko ir sakoma, kad susidūrimo metu greitis buvo toks, o prieš susidūrimą, kokiu greičiu važiavo, nustatyti negalima, todėl laikoma, kad tokiu pat greičiu važiavo ir prieš susidūrimą. Susidūrimo metu spidometro rodyklės užstringa neadekvačiai susidūrimo greičiui. Spidometro užstrigimu negalima remtis ir juo tikėti. Nėra taip, kad smūgio metu kažkas prispaudžia rodyklę prie tokio greičio, koks jis buvo ir tuo remtis tikrai negalima. Automobilio „Ford Focus“ vairuotoja negalėjo apsigauti dėl viršyto greičio, nes tiesiai važiuojantis automobilis buvo 30 metrų iki sankryžos ir greičio viršijimas neturėjo įtakos, kad vairuotoja apsigavo. Automobilio „Ford Focus“ veiksmai taip pat sąlygojo eismo įvykį. Kliūčiai susidarius, automobilis Audi A3 buvo 29 metrai nuo sankryžos. Sa yra 29,3 m. Visų pirma, atkurdami situaciją, gauna greitį ir tada atkuria metrus, o po to atkuria tokią situaciją, kas būtų, jei automobilis būtų važiavęs leistinu greičiu. Greitis buvo nustatytas iš to, kokį atstumą įveikė abu automobiliai nuo susidūrimo vietos. Automobilis po susidūrimo dar buvo nublokštas ir kiek nublokštas kitas automobilis. Greitį sprendžia ir padarytos automobilių deformacijos. Kompiuterinės programos yra tikslios ir tikslumas yra maksimaliai didžiausias. Objektyvūs duomenys yra automobilių sugadinimai ir jų padėtys po susidūrimo. Automobilis „Audi A3“ priekine dalimi, daugiau kaire puse, trenkėsi į automobilio „Ford Focus“ dešinės pusės vietą tarp žibinto ir rato. Šiuo atveju, modeliuojant situaciją, buvo naudojami vidutiniai reikšmių vidurkiai, o paėmus didesnes reikšmes, nuokrypis gali būti kitoks. Teismo ekspertai naudoja reikšmes per vidurį. Greitis yra paskaičiuotas ir ekspertas gali patikinti, kad greitis buvo ne mažesnis nei nurodyta, bet galėjo būti ir didesnis. Kliūtis vairuotojui, kuris važiavo tiesiai buvo 1,2 sekundės ir tam, kad sureaguoti ir stabdyti turi praeiti laiko. So nurodyta dalis, kuomet automobilis dar nėra stabdomas efektyviai. T2 yra stabdžių sistemos suveikimo laikas, kuomet automobilis nė trupučio nesumažina greičio, T3 truputėli pradeda mažėti greitis, tai ir praeina visas laikas, kuris ,,suvalgo“ 1,2 sekundės. Iš tų duomenų, kuriuos mato, važiuojantis tiesiai vairuotojas net nespėjo sumažinti greičio. Lemiamas veiksnys buvo kliūties sudarymo laikas ir atstumas. Jei „Audi A3“ būtų neviršijęs greičio, jie būtų prasilenkę, bet nesaugiai. Esmė yra ta, kad sukančioji į kairę užkirto kelią. Greičio viršijimas nėra leistinas ir šiuo atveju vairuotojas dėl to prisidarė problemų. Pagal KET, prieš sukdamas į kairę asmuo turi duoti kelią tam, kuris važiuoja tiesiai. Žino, kad V. P. išvadoje buvo nurodytas kaltas asmuo tas, kuris suko į kairę. Jei nebūtų nustatęs pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio greičio, tada jo išvada būtų tokia pat kaip ir V. P.. Jei greitis didesnis ir SA didesnis. Išvada buvo daryta remiantis tokiais įrodymais, kurie buvo pateikti, duomenimis, kurie yra byloje. Sukančioji į kairę turėjo įsitikinti prieš įvažiuodama į priešpriešinio eismo juostą, o ne nuo šviesoforo. Laikas 1,2 sekundės yra suskaičiuotas įvertinus automobilio greitį susidūrimo metu, jo padėtį, sankryžos išsidėstymą, judėjimo trajektoriją ir visa tai lėmė, kad ji važiuodama kairio posūkio kaire pataikė į tą padėtį susidūrimo metu. Yra nustatyta, kad įveikdama tokį atstumą ir judėdama 37 km/h greičiu, atstumą ji įveiks per 1,2 sekundės. 37 km/h yra retas atvejis, kai tokiu greičiu įveikinėjamas posūkis (4 t., b. l. 198-201).

Žemesnės instancijos teismas

Specialistas V. M. 2017-05-09 teismo posėdyje parodė, kad dėl diržo segėjimo daug pasisakyti negali, kad nebūtų viršyta kompetencija. Atliekant kompleksinį tyrimą, medikui turėjo pateikti duomenis apie susidūrimą, kaip asmenys judėjo po susidūrimo, kokia kryptimi veikė smūginis poveikis į automobilį. Ekspertizėje pateikta schema, smūginių poveikių kryptis, ką nustatė surašydamas eismo įvykio tyrimą. Tuo pagrindu buvo pasakyta, kad dėl inercijos jėgų automobilyje važiavę asmenys buvo bloškiami į priekį įstrižai dešine kryptimi. Toliau visas sužalojimo mechanizmas yra teismo mediko kompetencija. Sprendžiant pagal nuotraukas, matosi, kad sėdynių atlošai nėra lygiagretūs, vienas jų buvo paveiktas smūginio poveikio į automobilio priekį. 4 paveikslėlyje pažymėjo, kad automobilio sėdynės nėra lygiagrečios, tas aplinkybes sujungė su keleivės parodymais, kad sėdėjo gale iš dešinės. Veikiant smūginiam poveikiui, keleivis buvo bloškiamas į priekį, galima teigti, kad buvo kontaktuota su priekinės sėdynės atlošu. Dėl diržo veikimo ar neveikimo duomenų neturėjo. Jei būtų atlikta patikra, galimybė apžiūrėti automobilį, būtų galima pasisakyti. Priklauso nuo diržų konstrukcijos. Gale dažniausiai būna inerciniai diržai. Dėl smūginio poveikio jie suveikia ir fiksuoja. Keliolika centimetrų asmuo judėti negali, bet konkrečiai pasakyti negali, kiek diržas pajudėjo į priekį. Galbūt būna 1-2 cm poslinkis. Diržas suveikia dėl greito išsitraukimo. Atsakyti negali, koks atstumas buvo nuo kelio iki sėdynės. Reikia pasodinti keleivį, pastatyti sėdynę į tą pačią padėtį, pamatuoti ir atsakyti į klausimą. Inercinis diržas išsitraukia, bet jis nuolat prisispaudęs prie žmogaus. Jei keleivė nebuvo prisispaudusi prie atlošo, diržas vis tiek turėjo būti įsitempęs, veikiamas smūginio poveikio, vis tiek būtų fiksavęs. Atsakė į klausimą, ar nukentėjusioji segėjo, ar nesegėjo saugos diržą. P. P. nurodė, kad traumos būdingos saugos diržo nesegėjimo faktui. Žodis „būdinga“ nėra reglamentuota procentais. Vokietijoje „tikėtina“ yra 50 procentų. Lietuvoje tai nėra reglamentuota. Kategoriška išvada įmanoma tiek, kiek galima nustatyti iš pateiktos medžiagos. Pagrindinį žodį taria teismo medikas. Pagal pateiktą medžiagą nustatytų kryptį, pasisakyti dėl diržų galimybės buvo ribotos. Iš techninės pusės galėjo pasisakyti ribotai. Automobilių susidūrimo vietą nustatė iš medžiagos, kuri buvo pateikta, ji išvardinta pirmame skyrelyje. Buvo pateikti abiejų vairuotojų parodymai, kas kuria kryptimi važiavo. Pagal tai jau galima nustatyti tikėtiną susidūrimo vietą. Buvo pateiktos nuotraukos, tai automobiliai, užfiksuoti eismo įvykio vietoje. Matosi pėdsakai, kai kuri informacija, pažymėjo ties 1 ir 2 nuotrauka. Automobilio „Ford“ padėtis užfiksuota, matosi išsiliejusių skysčių šleifas, kas objektyviai nurodo, kad prieš sustodamas automobilis intensyviai sukosi. Buvo nustatyti principiniai eismo įvykio fragmentai. Tikėtina konkreti susidūrimo vieta nustatyta pagal vairuotojų parodymus. Kartais eismo įvykio vietoje lieka būdingi susidūrimo požymiai, nuotraukose tokios informacijos išžiūrėti negalima. Eismo dalyvių, liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka aplinkybes. Automobilio „Audi“ vairuotojos parodymai neprieštarauja visai užfiksuotai informacijai. Jei būtų daręs prielaidą, kad automobilis suko ne kraštine eismo juosta, o antra eismo juosta, susidūrimo vieta būtų kita, automobilio greitis būtų dar didesnis. Nustato minimalius greičius, buvusius susidūrimo metu. Susidūrimo vietą galima pasakyti kategoriškai, jei eismo įvykio vietoje matosi pėdsakai. Šiuo atveju tokių pėdsakų nėra užfiksuota nei eismo įvykio vietoje, nei nuotraukose. 3 paveiksle raudonas siluetas yra automobilis „Ford“, mėlynas – automobilis „Audi“. Automobilis „Audi“ pasisukęs nedideliu kampu į dešinę. Ta vieta yra artimiausia vieta link sustojusių automobilių. Jei būtų dar toliau, vadinasi, automobilis „Ford“ būtų važiavęs ne važiuojamąja dalimi, o arčiau salelės. Jei eismo įvykio vieta stumtųsi dar toliau, greičiai dar didėtų. Pateikė palankiausią variantą automobilio „Audi“ vairuotojui. Automobilio padėtys susidūrimo metu pateiktos antrame paveikslėlyje. Jas nustatė pagal automobiliams būdingus sugadinimus. Pasinaudodamas masteliniais automobilių vaizdais, nustatė, kad tarp automobilių buvo 115 laipsnių kampas. Atsižvelgiant į automobilio „Audi“ greitį, automobilis negalėjo būti pasisukęs labai dideliu kampu, nes važiavo apie 80 km/h greičiu. Automobilio „Audi“ judėjimo padėtis galėjo pasislinkti labai nedideliu kampu į dešinę. Tos padėtys nustatytos atsižvelgiant į automobilių sugadinimo pobūdį. Gali būti kelių laipsnių paklaida, bet ji nėra esminė. Tokia padėtis, kokia pažymėta 3 pav., apibūdinama objektyviais duomenimis – sugadinimo požymiais ir vairuotojo parodymais. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą, tiksliau nustatyti negalima. Patraukus susidūrimo vietą į vieną pusę ar kitą pusę, greitis kistų nedaug, 2-3 km/h. „Tikėtina“ įrašyta tik dėl to, kad konkretesnių duomenų nėra. Galima pakeisti „tikėtina vieta“ į „pagrįsta vieta“. Rėmėsi ne tik parodymais, bet ir automobilių apgadinimų pobūdžiu. Jei automobilį „Audi“ pavaizduotų judantį tiesiai, lygiagrečiai važiuojamosios dalies krašto, būtų sulaukęs priekaištų, kodėl nepasuko į dešinę, nes taip teigė vairuotojas. Kiek įmanoma nustatyti iš pateiktos medžiagos, tiek nustatyta. Yra pirma nuotrauka, kurioje raudonomis rodyklėmis pažymėtas automobilio „Audi“ pėdsakas, pagal nuotraukos duomenis sprendžia, kad pėdsakas parodo, jog automobilis važiavo pirma eismo juosta. Remiantis duomenimis, buvo modeliuojamas mechanizmas, nustatant greičius. Kas liečia automobilio „Audi“ judėjimo kryptį, kategoriškai buvo važiuojama pirma juosta. Pagal automobilių sugadinimo pobūdį sprendžia, kad automobilių padėtys buvo apie 115 laipsniu kampu. Pagal tuos duomenis galima pasakyti, kad automobiliai susidūrė (duomenys neskelbtini) gatvės kraštinėse ribose ir (duomenys neskelbtini) gatvės ribose. Dėl automobilio „Audi“ greičio, tai, jei nuo dešinio krašto pastumtų į vidurį, atlikus eismo įvykio modeliavimą, būtų nustatytas greičių derinys, pagal kuriuos automobilis atsiduria įvykio vietoje. Iš praktikos gali pasakyti, kad greičio pokytis būtų nežymus. Jei stumtų eismo įvykio vietą į dešinę, automobilio „Audi“ greitis didėtų. Jei į kairę - greitis galimai gali šiek tiek sumažėtų. Jei pastumti susidūrimo vietą kelis metrus į priekį, būtų visai kitoks kampas tarp automobilių. Šios prielaidos negali priimti, nes neatitiktų padarytų apgadinimų. Kad automobilis „Ford“ būtų pasisukęs didesniu kampu, tam reikia pagrindo. Jei vairuotojo parodymai būtų, kad jis suko į kairę pusę, į salelę, gal būtų galima juos priimti. Tokių duomenų nėra. Jei automobilis arčiau nustatytos padėties, greičiui nustatyti reikia atlikti naujus skaičiavimus. Šios išvados yra tokios, kiek įmanoma nustatyti pagal tyrimui pateiktą medžiagą. Ten, kur reikia, naudoja žodį „tikėtina“. Žodis „tikėtina“ panaudotas tik kur tikėtina susidūrimo vieta, tačiau posėdžio metu „tikėtina“ pakeitė į „pagrįsta“. Greičių derinys, automobilio „Audi“ - apie 80 km/h, automobilio „Ford“ – apie 22 km/h, ištirtas automobilių judėjimo mechanizmas, 6 pav. pavaizduotos dvi automobilių padėtys. Jei automobilis „Audi“ būtų važiavęs 50 km/h greičiu, nebūtų privažiavęs eismo įvykio vietos. Jei automobilis „Audi“ nebūtų viršijęs leistino greičio, būtų buvęs saugus automobilių prasilenkimas. Vertinama, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga yra automobilio „Audi“ vairuotojo veiksmai – greičio viršijimas. Sureagavus atitinkamoje vietoje, kai kilo grėsmė, automobilis būtų sustabdytas, arba nebūtų sudaryta kliūtis. Automobilio „Ford“ vairuotojo veiksmai vertinami sąryšyje su automobilio „Audi“ veiksmais. Reikalingas papildomas tyrimas prie kitokių užduotų eismo sąlygų. Teismo salėje to padaryti negali, reikalinga programa. Greičio viršijimas turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Kai automobilis „Ford“ įvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvės pusę, atstumas iki automobilio „Audi“ buvo 42 m., jei automobilis „Audi“ nebūtų viršijęs greičio – atstumas būtų mažesnis, vairuotojas galėtų sustoti. Remiantis bylos duomenimis, pateikė pagrįstas susidūrimo metu padėtis, kaip pavaizduota 3 paveikslėlyje. Pagal automobilių galutines padėtis, automobilių sugadinimo intensyvumą, buvo nustatyti greičiai. Tuo remiantis, toliau atlikta automobilių suartėjimo eigos analizė, kurios pagrindu buvo atsakyta dėl techninės galimybės išvengti eismo įvykio. Išvada pagrįsta tiek, kiek buvo turėta bylos duomenų. EES yra greitis, ekvivalentinis sugadinimų intensyvumas. Jei automobilis „Audi“ atsitrenktų į masyvią nesideformuojančią kliūtį, esant šiek tiek didesniam nei 40 km/h greičiui, skaičiuojama deformacijos energija, programa duoda parametrus. Pagal sugadinimo ekvivalentą skaičiuojama sugadinimo energija. Buvo padaryti tyrimai, konkrečiai Krokuvos politechnikoje, kiek galima tikėti spidometru, kai užstringa rodyklė. Rezultatas tyrimo toks, kad, jei spidometras žingsninio elektros variklio, būdinga, kad dingsta elektra, tuo metu sustoja rodyklė. Pirminio susidūrimo metu greitis 80 km/h, tada mažėja, dingsta elektra ir automobilio „Audi“ greitis buvo apie 65 km/h. Bet šiuo atveju yra automatinė pavarų dėžė. Patikimai galima tikėti šiuo tyrimu, jei yra mechaninė greičių dėžė. Reikia tirti spidometrą, tachometrą ir buvusią įjungtą pavarą. Šiuo atveju elektra dingo, kai greitis buvo apie 65 km/h. Automatinėje pavarų dėžėje yra ne vien krumpliaračiai, bet ir hidrotransformatorius, kur variklio sūkiai neatitinka ratų apsisukimo skaičiui. Nėra tiesioginio ryšio tarp variklio, pavaros ir greičio. Nuo to momento, kai kilo grėsmė, kai priekinis kairys kampas įvažiavo į tą kelio pusę, kur važiavo automobilis „Audi“, priimant, kad automobilis „Audi“ važiavo 80 km/h greičiu, atstumas buvo apie 42,2 metro. Automobilis „Audi“ judėjo 1,9 sekundės nuo to momento, kai kilo grėsmė. Įprastas reakcijos laikas yra apie 1 sekundę. Per 2/10 sekundės suveikia stabdis, 1,2 sekundės automobilis juda be stabdžio, per 0,3 sekundės didėja lėtėjimas iki maksimalaus. Iki susidūrimo lieka 4/10 sekundės, automobilis gali būti jau stabdomas. Skaičiuojant lėtėjimą, buvo priimta vidutinė reikšmė, stabdant ant sauso asfalto, tai nereiškia, kad ratai čiuožia. Turėjo būti ratų antiblokavimo sistema, kai nelieka riebių stabdymo pėdsakų. Nuo tos vietos, kur automobilio „Audi“ vairuotojas galėjo pamatyti grėsmę saugiam eismui, būnant 42,2 metro iki susidūrimo vietos, automobilis „Audi“ būtų važiavęs 37,5 metro per 2,2 sekundės, kad automobilis „Ford“ būtų visiškai kirtęs (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies pusę. Būtų saugus automobilių prasilenkimas. Esant 50 km/h greičiui, stabdymo atstumas yra apie 32 metrus. Automobilis sustotų 10 metrų atstumu nuo susidūrimo vietos. Reiktų 2,7 sekundės, kad važiuojant 22 km/h greičiu, pervažiuoti abi (duomenys neskelbtini) eismo juostas. Per 1,9 sekundės galima sureaguoti, pradėti stabdyti ir dar lieka 0,4 sekundės. 3 paveikslėlyje susidūrimo vietą nustatė pagal automobilio tarpusavio padėtis susidūrimo metu, sprendžiant pagal automobilių sugadinimo pobūdį. Iš subjektyvių duomenų yra asmenų parodymai. Tokia automobilio „Audi“ padėtis 3 paveikslėlyje ir yra pažymėta. Automobilio „Ford“ padėtis nustatyta remiantis sugadinimo mechanizmu. Konkrečiai negali atsakyti, ar atlikus papildomą tyrimą, kistų automobilio „Ford“ greitis, jei kistų susidūrimo vieta. Neatmeta galimybės (2 t., b. l. 194-195).

Ekspertas H. D. 2017-05-09 teismo posėdyje parodė, kad tvirtina savo ekspertizės aktą. Atsižvelgiant į pateiktus duomenis, buvo nustatyta, kad V. J. padaryti sužalojimai: dešiniojo klubo sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais dešinio klubo srityje, dešiniojo šlaunikaulio išnirimu, dešinės gūžduobės ir dešinio šlaunikaulio galvos lūžiais, viršutinių dešinės pusės 1 – 4 ir kairės pusės 1 dantų panirimais. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad remiantis sveikatos masto nustatymo priedu, V. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų padarinių neteko 30 proc. bendrojo darbingumo. Darbingumo lygį nustato darbingumo lygio nustatymo tarnyba. Dėl diržų segėjimo ar nesegėjimo fakto, atsakė, kad nėra galimybės nustatyti, ar eismo įvykio metu segėjo, ar nesegėjo saugos diržo. Nėra konkrečių kriterijų, pagal kuriuos galima pasakyti, ar nukentėjusioji tuo metu segėjo saugos diržą. Galėjo saugos diržo nesegėti, būtų padaryti tokie patys sužalojimai. Sužalojimai buvo padaryti automobilio viduje, ji nebuvo iškritusi, kad būtų galima teigti, kad saugos diržo nesegėjo. Neturėjo duomenų apie patį įvykį, kur sėdėjo nukentėjusioji, kokie automobilio apgadinimai padaryti. Neteko susipažinti su kita specialistų išvada, kur nurodyta, kad nukentėjusioji saugos diržo nesegėjo. Kitoje išvadoje buvo atliekama kompleksinė ekspertizė, vertinant automobilio sugadinimus ir kūno sužalojimus. Klausimui dėl diržo, reikia atlikti kompleksinę ekspertizę. Jo išvada gali keistis, jei būtų užduotas klausimas kaip kompleksinės ekspertizės, būtų daugiau duomenų. Esant 80 km greičiui, nesegint saugos diržo, trenkiantis į priekinę sėdynę, gali būti kelio sumušimas, veido sužalojimas, pažeisti dantys, klubo, šlaunies sužalojimai. Klubo dešinė pusė sužalota. Kompleksinės ekspertizės metu būtų galima tiksliau atsakyti. Nėra susipažinęs su naujomis išvadomis. Aktą surašė pagal medicininius dokumentus. Pateikiant ekspertizės aktą, susipažino su bylos medžiaga. Neturėjo duomenų apie automobilio apgadinimus. Sužalojimų pobūdis vertinamas nepriklausomai nuo to, kur sėdėjo nukentėjusioji. Byloje buvo duomenys, kad nukentėjusioji sėdėjo automobilio gale. Rašant išvadą, nekreipė dėmesio į automobilio apgadinimus, nes išvada buvo dėl kūno sužalojimų. Duomenų, kad diržas įtakojo šlaunikaulio išnirimą, nėra. Praktikoje tokio dalyko nustatyti neteko. Išnirimas dėl atsitrenkimo į priekinę sėdynę galėjo būti. Atsitrenkus keliu, stumiantis šlaunikauliui, trenkiantis į kietą buką paviršių, galėjo išnirti šlaunikaulis, lūžta gūžduobė ir išnyra šlaunikaulis. Sužalojimų, būdingų diržo segėjimui, nenustatyta. Nuo diržo dantų sužalojimai atsirasti negalėjo. Sužalojimai padaryti nuo kontakto į kietą paviršių, galimai į automobilio saloną. Reikia konkrečiai žiūrėti į automobilio sugadinimus, kad nustatyti, į kurį automobilio salono paviršių atsitrenkus, patirti dantų sužalojimai, tikslinga kompleksinė ekspertizė. Kelio sumušimas galėjo atsirasti kontaktuojant su kietu buku paviršiumi. Diržo segėjimo atveju, reikia vertinti automobilio sugadinimus, kad nustatyti, ar galimi tokie sužalojimai. Nebuvo nustatytas sužalojimas po traumos, jis vertintas atliekant darbingumo lygio nustatymą, koduojamas kaip kojos nervo sužalojimo padarinys. Būdinga stuburo lėtinei patologijai, galėjo atsirasti dėl ligos. Asmeniui nustatyta stuburo ochiondrozė, tik užkoduota kaip traumos padarinys. Negalima nustatyti, kad tai ne traumos padarinys (2 t., b. l. 191-197).

Ekspertas P. P. 2017-05-09 teismo posėdyje nurodė, kad tvirtina ekspertizės aktą byloje. V. J. nustatyti sužalojimai tie patys, išskyrus sėdimojo nervo sužalojimas, kuris nebuvo nustatytas nei po traumos, nei pakeitus klubo sąnarį. Nustatyta tik po to, konsultuojant neurologui. Šio sužalojimo nepriskiria šiai traumai. Nervo traumas galima nustatyti per savaitę. 2016-12-02 pagal medicininius dokumentus nustatyta lėtinė stuburo degenarazcinė liga. Šio nervo sužalojimas turėtų išryškėti per savaitę po traumos. Vertinamas sunkus sveikatos sutrikdymas. Prarasto darbingumo komisija vertina visą žmogaus būklę, vertinimas nėra susijęs tik su trauma, todėl procentai didesni, nei nustatyti mūsų. Nesegėjimo faktą galima nustatyti pagal literatūros duomenis. Segint diržą, viena diržo dalis būna ties apačia, kuri laiko dubenį, jis negali judėti pirmyn ir atgal. Segint diržą, kelio sąnarys nebūtų sumuštas. Sužalojimo metu kelias turi atsitrenkti į kietą paviršių, dubuo juda ir išnyra. To neįvyktų, jei segėtų diržą. Veido sumušimas irgi negalimas, jei segi diržą. Gali kūnas judėti tik į dešinę pusę. Sumušta nosis, veidas rodo, kad asmuo nebuvo prisisegęs saugos diržo, nes kontaktavo su priekyje buvusiu paviršiumi. Neteko nustatyti sužalojimų, jei asmuo prisisegęs saugos diržą, bet neatsirėmęs į sėdynę. Tuo metu diržas vis tiek sustabdo, kūnas neturi judėti į priekį. Diržo funkcija yra ta, kad smūgio metu jis sustingsta. Jei žmogus, persisukęs į kairę pusę, jis turi daužtis dešine puse. Gūžduobė yra kaip bliūdelis. Tam, kad išnirtų sąnarys atgal, koja turi būti sulenkta, daužiasi į kelią, nulaužia dalį gūžduobės. Jei asmuo sėdi persisukęs, daužtųsi į gūžduobę, galimas skilimas, bet ne išnirimas. Jei asmuo segėtų diržą ir būtų persisukęs į kairę pusę, būtų kitoks gūžduobės sužalojimas. Į 6 klausimą atsakydamas rėmėsi medicinine literatūra. Kūnai juda į priekį, o ne į šonus, tą nustato autotechnikas, kuris žiūri pagal automobilių susidūrimus. Jam buvo žinoma, kur sėdėjo nukentėjusioji, kokie automobiliai susidūrė. Negali atsakyti, kokį kūno judėjimo atstumą sulaikytų diržas. Pagal medicininę literatūrą, tokie sužalojimai būna nesegint saugos diržo. Pagal sužalojimus negali pasakyti, koks buvo automobilis, didelis ar mažas. Šitą sužalojimą galima patirti ir sėdint priekinėje sėdynėje. Diržas turi sulaikyti dubenį. Dubuo kažkiek pajuda. Jei koja atsirėmusi į priekinę sėdynę, neturi būti kelio sąnario nubrozdinimo, būtų kraujosruva. Negali konkretizuoti atstumo tarp kelio ir sėdynės. Sužalojimai veide, nosyje, dantų panirimai, būdingi saugos diržo nesegėjimui. Negali pasakyti greičio ribų. Autotechnikai skaičiuoja greičius pagal formules. Kaulo lūžis jam nerodo greičio. Darydamas ekspertizę, su nukentėjusiosios parodymais šiek tiek susipažino. Apie pasisukimą šonu girdėjo posėdyje. Pradiniai duomenys buvo apklausų protokolai. Gali būti sužaloti krūtinė, pilvo organai, priklausomai nuo to, kur asmuo atsitrenkė, jei nesegėjo saugos diržo ir buvo 80 km/h greitis. Darant išvadą, nebuvo atsižvelgta į nukentėjusiosios ūgį, svorį, vietą automobilyje. Kūno masės indeksas reikalingas, jei yra formulės, kur kas nors apskaičiuojama. Neaktualu, ar žmogus liesas ar storas. Diržo segėjimo požymiai retai sutinkami, dažniausiai jie lieka tik lavonams ir tai labai retai. Labai konkretizuoti sėdėjimo padėties iki smūgio negali. Gali pasakyti, kad nukentėjusioji keliu atsitrenkė į kietą buką daiktą. Jei būtų kietas daiktas, labiau tikėtinos žaizdos. Atsitrenkus į stiklą, sužalojimai būtų kitokie. Praktikoje su analogiška situacija susidurti neteko, tokių situacijų nebūna. Diržo segėjimo fakto klausimai dažnai kyla (2 t., b. l. 191-197).

Specialistas T. Š. 2016-09-22 teismo posėdyje parodė, kad tvirtina specialisto išvadą. V. J. nustatyti sužalojimai: dešinio klubo sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais dešinio klubo srityje, dešinio šlaunikaulio išnirimu, dešinės gūžduobės ir dešinio šlaunikaulio galvos lūžiais; viršutinių dešinės pusės 1-4 ir kairės pusės 1 dantų panirimais (nustatytas kliniškai). Tvirtina šiuos sužalojimus, pagal turimus medicininius duomenis. Yra susipažinęs su tais medicininiais dokumentais, kurie buvo pateikti darant specialisto išvadą. Iš Palangos reabilitacinės ligoninės dokumentų neturėjo. Bendras darbingumo praradimas vertinamas pagal patirto sužalojimo liekamuosius reiškinius. Juos įvertinus, sprendžiamas nedarbingumo lygis. Gydymosi trukmė įtakos turi tiek, kad, jei sužalojimas gydomas daugiau nei 10 dienų, automatiškai kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo šiuo metu pasisakyti negali, neįvertinęs medicininių dokumentų ir galimų liekamųjų reiškinių. Bendro darbingumo netekimo lygis ir specialaus darbingumo netekimo lygis yra du skirtingi lygiai. Pavyzdžiui, kirpėjas be pirštų kirpti negali, tačiau bėgioti gali. Bendras darbingumo lygis vertinamas tik peržiūrėjus medicininius dokumentus ir radus patvirtinantį faktą, įrodžius jo išsivystymą po patirtos traumos, tuomet gali būti liekamasis reiškinys vertinamas kaip traumos pasekmė ir pagal jį spręsti, koks bendrojo darbingumo praradimo laipsnis, kuris gali būti labai įvairus. Reikia rasti, kuo pagrįsti bendrą nedarbingumo lygį. Po kažkokios patirtos traumos išsivysčius liekamiesiems reiškiniams ir įrodžius jų tiesioginį potrauminį ryšį su trauma, įvertinus juos pagal bendro darbingumo netekimo lygį, jei randamas tiesioginis ryšys, įrodoma trauminė kilmė, jei priskiriami didesniam nei 30 proc. bendrojo darbingumo praradimui, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 54-55).

Ekspertas V. P. 2017-06-15 teismo posėdyje nurodė, kad buvo atliktas tik bendras aplinkybių tyrimas. Apžiūrint eismo įvykį, duomenys buvo renkami nekokybiškai. Yra nuotraukos, iliustruojančios įvykio vietą, matomi pėdsakai, bet jie nėra fiksuoti, nurodant jų išsidėstymą, matmenis, ilgius. Tie dalykai jam sukėlė problemą dėl paties transporto priemonių susidūrimo tyrimo, jų judėjimo, greičių nustatymo, todėl buvo priimtas išvadoje leistinas važiavimo greitis. Kadangi nurodytos priežastys neleido atlikti tyrimo, tokio manevrą darančio asmens veiksmai yra priežastis eismo įvykio kilimui. Nuotraukose nėra matomų pėdsakų atkūrimo, tai nėra jų kompetencijos dalykas, yra speciali ekspertizė, atliekami tyrimai, jie galbūt gali atkurti tą situaciją, pateikti duomenis, todėl apie tikslų automobilio „Audi A3“ greitį negalima pasisakyti. Jei tokie ekspertai atsirastų, galima daryti tyrimą, modeliuojant susidūrimą. Tai visuma parametrų, kuriuos reikia nurodyti programoje. Kuo tikslesni parametrai, tuo programa gali pateikti tikslesnę informaciją. Su tais duomenimis, kuriuos turėjo, sunku kažką konkrečiai padaryti. Įvykio vietoje buvo pėdsakai, vedantys link automobilio, bet jie nefiksuoti. Įvyko susidūrimas, automobiliai artėjo į tą vietą, kur jie atsiranda po įvykio. Nedarė spėliojimo iš nuotraukų. Techniniu požiūriu, tiesioginis priežastinis eismo įvykio ryšys yra vairuotojo, kuris nepraleido priešinga kryptimi važiuojančio automobilio, elgesys. Su V. M. išvada susipažino. Tame tyrime yra įrodomas greičio viršijimas, kuris vertinamas kaip pagrindinė sąlyga tam įvykiui kilti. Dažnai tenka susidurti su V. M., tai, ką mato, kartojasi visuose jo atliktuose tyrimuose. Šiuo konkrečiu atveju pateikiamas konkretus automobilio greitis. Programoje susidūrimą apibūdina smūgio jėgų perdavimo taškas. Nėra automobilių vienodo standumo. Reikia nustatyti ir aptarti, nurodyti to susidūrimo sąlyčio jėgų persidavimo tašką. Jėgų persidavimas tarp automobilių vyksta būtent tame taške. Yra kitas parametras – plokštuma, kurioje vyksta sąlytis. Ji irgi turi atitikti esančius sugadinimus. Dar vienas parametras – trintis plokštumoje. Gali būti, kad automobilis sulankstytas ir dar matomos slydimo drūžės. Slydimas turi trintį. Trintis turi būti nurodyta parametrais. Yra dar atsistatymo koeficientas, kuris nurodo sumaitoto daikto elastingumą. Metalas turi grįžtamąją deformaciją, kuri įvyksta atšokstant automobiliams vienam nuo kito. Programoje atliekant modeliavimą, algoritmas yra toks, kad tiriama, kokiais greičiais važiavo automobiliai. Programoje pasirenkamas paklaidos dydis, kuris pagal nutylėjimą yra 10 proc. Vertinamos automobilių padėtys po įvykio, modeliavimo metu daroma taip, kad automobilis atsistotų į tą pačią vietą, kur buvo prieš susidūrimą. Reali automobilio padėtis ir programoje sumodeliuota padėtis neatitinka. Vadinasi, ta programa davė išvadą, kad, atlikus modeliavimą, galutinės padėtys rodomos su 2-3 proc. paklaida. Jei buvo užsiduotas parametras su 10 proc. paklaida, programa pateikia ne tik vieną skaičių, bet pateikia ir greičio ribas, kad 10 proc. paklaidai atitinka nuo tokio iki tokio greičio. Su paklaida, kuri yra 2 proc., rezultatas yra, jei automobilis važiavo kitu greičiu. Jei programa duoda atsakymą, kad tą darbą esi padaręs su paklaida, tai kaip gali būti išvados, neaptariant visų tų dalykų. V. M. išvados būna tokios. Ši vieta, šis eismo įvykis, modeliavimas atliktas ant horizontalaus paviršiaus. O jei kažkuri gatvė turi nuolydį ar įkalnę, visas modeliavimas tampa nebeatitinkantis faktinės įvykio vietos būklės. Duomenys apie paviršių visai nebuvo nurodyti. Automobilis, kuris važiuoja tiesiai per sankryžą, susidūrimo momentu pavaizduotas įstrižai. Jo greitis didelis, o visiškai neaptariama, ar, važiuojant tuo greičiu, įmanoma susidūrimo momentu atsistoti tokiu kampu. Tai vertina kritiškai. Su šia eismo įvykio programa dirba nuo 1997 metų. Yra eismo įvykio ir transporto trasologijos ekspertas. Nustato eismo įvykio aplinkybes, greičio, išsidėstymo pobūdžius, tam, kad galėtų nustatyti ryšį su eismo įvykiu. Trasologija susijusi su išorinių apgadinimų tyrimu, kaip automobiliai susidūrė, apie ką kalba pėdsakai. Tai nėra tas pats. V. M. statusas toks, kad kvalifikacija jam suteikta, kvalifikacijos galiojimo laikas pasibaigęs, dėl pratęsimo kol kas nieko nedaryta. Į tai, kad spidometro rodyklė užstrigusi ties 65 km/h, žiūri kritiškai. Tokiu atveju reikia užklausti gamintojo, nurodant, kas domina. Jei rodyklė užstrigusi, negali rinkti informacijos, kodėl užstrigo būtent toje padėtyje. Jo žinios buvo tokios, kad tai sugadinimas, strėlė buvo užstrigusi. Tas, kas vykdo manevrą, turi praleisti priešais atvažiuojančius. Darant manevrą, reikia nesudaryti kliūties, kad nebūtų priverstas kitas automobilis mažinti greitį, stabdyti ar pan. Mašinos juda savais greičiais, tam tikrais atstumais. Atlikus tyrimą, galima matyti, ar vykdant manevrą, reikės kam nors pristabdyti. Dalių išsidėstymas yra piešinys. Nėra liniuotės, tikslių atstumų. Kiekvienam susidaro kitoks pėdsakų vaizdas. Susidūrimo metu dūžta stiklai, nulūžta didesnės detalės. Likę pėdsakai turi koncentracijos vietą, policijos pareigūnas turi tiksliai aprašyti eismo įvykio vietą, pasklidusias detales. Tuomet surinkta informacija būtų išsami, suprantama, ja vadovaujantis būtų galima daryti tyrimą. Pasinaudojant „Google maps“, palydovinėse foto nuotraukose esančią informaciją, galima priimti kaip informaciją, tinkančią tyrimui. Svarbus dalykas yra sankryžos konfigūracija. Viso tyrimo analizei reikalinga ne tik ši informacija, bet ir kita, kurios trūko. Jei ir nustatytų tas aplinkybes, išvados nekeistų, nes trūktų ir kitų duomenų. Įrėžimus į grindinį matė nuotraukose. Ant kelio dangos gali būti daug visokių pėdsakų. Tokie suraižymai yra akivaizdžiai matomos detalės, galima įtarti, kad visi dalykai susiję su minimu eismo įvykiu, suraižymai svarbūs, bet jie nėra fiksuoti. Trūko automobilių aprašymo, sugadinimų, informacijos, kokia pavara įjungta, ar ratai užstrigę. Apžiūros aktas buvo pateiktas, bet juose informacija buvo nepakankama. Pateiktas sąrašas sugadintų detalių, bet detalesnės informacijos nėra pateikta. Trūkstamus dalykus įvardino tiriamoje dalyje. Nėra vaizdo, esančio nuotraukose, tyrimo specialistas. Priėmė standartinį reakcijos laiką, nes tai paprasta situacija. Vairuotojas, važiuojantis per sankryžą, gali stebėti, kas joje darosi, pagal savo suvokimo lygį, patyrimą gali turėti galimybę numatyti, kad kažkas gali jo nepraleisti ir pan. 0,8 s yra standartinis reakcijos laikas. Jei kažką matai, numanai, kas gali įvykti, reakcijos laikas mažėja. Mažėjant reakcijos laikui, mažėja stabdymo atstumas. Jei reakcijos laikas mažesnis (0,6 s), reikia skaičiuoti stabdymo atstumą. 0,2*50/3,6=2,78. Prie tokio reakcijos greičio sustabdymo atstumas bus mažesnis. Dėl ištaškytų skysčių pėdsakų, reikia vertinti ir pėdsakų susidarymo pobūdį, identifikuoti, kuriam automobiliui priklauso, kurioje automobilio vietoje jis buvo laikomas. Automobilis juda, skystis irgi juda, jei yra tyškimo pėdsakai, pagal tokį išsidėstymą galima spręsti apie automobilių susidūrimo vietą. Būna, kad ne visas skystis iš karto išsilieja. Jei kelio danga nėra lygi, pėdsakai gali nutekėti, tai pėdsako susidarymo būdas bus visai kitoks. Automobilio padėtis gali varijuoti dėl tos važiavimo vietos pločio. Galima važiuoti arčiau vieno ar kito krašto, viduryje. Per daug galimų variantų, kad tiksliai nustatyti. Iš tos informacijos, kuri yra byloje, galima spręsti apie susidūrimo kampą 5-10 laipsnių tikslumu. Nuotraukoje galima kažko neįžvelgti. Negalėjo atlikti modeliavimo dėl nepakankamo duomenų kiekio. Stabdymo atstumą skaičiavo prie leistino greičio. Jei yra informacija, kad važiavo kitokiu greičiu, tai stabdymo atstumas keičiasi. Bet automobilis nesustojo, o įvyko susidūrimas. Tai reikia skaičiuoti, reikia važiavimo greičio, susidūrimo greičio. ES yra ekvivalentas. Kai automobilis važiuoja, atsitrenkia, jis susigadina. Greitis yra kinetinė energija. Dalis kinetinės energijos sunaudojama susidaryti apgadinimams. Jei po viso šito automobilis juda, kinetinė energija sumažėja, vyksta greičio kritimas. ES – susidūrimo metu automobilio prarasta kinetinė energija, išreikšta greičiu. Jei važiuoja 80 km/h greičiu, smūgis įvyksta irgi prie 80 km/h greičio, tai greitis susidūrus lieka 5-8 km/h (3 t., b. l. 9-13).

Eismo įvykio vietos plane ir fotolentelėje užfiksuoti eismo įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, požymiai, nurodytos automobilių padėtys po eismo įvykio, išmatuoti reikiami atstumai, fotografuota. Ant plano nurodyta, kad tamsus paros metas, kelio danga - sausas asfaltas, leistinas greitis 50 km/h. Eismas (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje reguliuojamas šviesoforu. Plane nurodyta, kad automobilis „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į sankryžą įvažiavo (duomenys neskelbtini) gatvės kraštine kairiąją, trečia juosta, vykdė posūkio į kairę manevrą, o automobilis Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į sankryžą įvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve kraštine dešiniąją, pirma eismo juosta, per sankryžą važiavo tiesiai į (duomenys neskelbtini) gatvę. Po eismo įvykio automobilis „Ford Focus“, žiūrint jo važiavimo prieš eismo įvykį kryptimi, aptiktas kairėje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, įstrižai, priekine dalimi į kairę, priekiniu dešiniuoju ratu 1,9 m, o galiniu dešiniuoju - 2,1 m atstumu atitolęs nuo (duomenys neskelbtini) gatvių važiuojamųjų dalių sankirtos, priekiniu dešiniuoju ratu 2,2 m atstumu kairiau menamos (duomenys neskelbtini) gatvės kairiojo važiuojamosios dalies krašto linijos sankryžoje. Žiūrint automobilio „Ford Focus“ važiavimo kryptimi, automobilis „Audi A3“ aptiktas kairiau, įstrižai, galu į važiuojamųjų dalių sankirtą, (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje, skirtoje judėjimui link važiuojamųjų dalių sankirtos. Tarp menamos linijos einančios per (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies kraštą ir automobilio „Audi A3“ priekinio kairiojo rato yra 1,7 m, o galinio kairiojo - 0,1 m atstumas. Skersine (duomenys neskelbtini) gatvės kryptimi tarp menamos linijos einančios per kairįjį (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies kraštą ir galinio kairiojo automobilio „Audi A3“ rato yra 9,9 m atstumas. Automobilio detalių nuolaužos ir stiklo šukės aptiktos važiuojamojoje dalyje, žiūrint automobilio „Ford Focus“ važiavimo kryptimi 4,7 m pločiu nuo kairiojo (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies krašto, iki 17 m ilgiu į (duomenys neskelbtini) gatvę, 6,0 m prieš ir 9,9 m ilgiu važiuojamųjų dalių sankirtoje. Transporto priemonių susidūrimo pėdsakų išsidėstymas nedetalizuotas (1 t., b. l. 7-14).

Transporto priemonės techninės apžiūros akte užfiksuoti automobilio „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) požymiai ir techniniai defektai: priekinis bamperis, priekinis stiklas, priekinis dešinės pusės ratas, priekinis dešinės pusės sparnas, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis dešinės pusės žibintas, priekinis kairės pusės žibintas, priekinis dešinės pusės posūkio žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės, valstybinio numerio lentelė, statramstis (1 t., b. l. 15).

Žemesnės instancijos teismas

Transporto priemonės techninės apžiūros akte ir transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuoti automobilio „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) požymiai ir techniniai defektai (sugadinimai): priekinis bamperis, priekinis stiklas, priekinis kairės pusės ratas, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis dešinės pusės žibintas, priekinis kairės pusės žibintas, priekinis dešinės pusės posūkio žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės, valstybinio numerio lentelė, statramstis (1 t., b. l. 20, 73-79).

Alkotesterio parodymuose užfiksuota, kad po eismo įvykio A. S., V. J. ir D. P. buvo blaivūs (1 t., b. l. 25, 26).

Žemesnės instancijos teismas

D. P. parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu nurodė, kur ji važiavo, kur ji matė atvažiuojančio automobilio šviesas. Nurodė, kad 2015-10-30 apie 18 val. važiavo nuo (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) gatve link pietinės miesto dalies ir sankryžoje (duomenys neskelbtini) ji suko kraštine eismo juosta į kairę pusę (tiksliai negali nurodyti vietos, kiek buvo įvažiavusi į sankryžą, tačiau mano, kad jau buvo kirtusi priešingos eismo juostos vieną juostą (atliekamas atstumo matavimas nuo galimos įvažiavimo vietos iki salelės esančios (duomenys neskelbtini) gatvės - 6,70 m). Tada D. P. pasiūloma nueiti ir sustoti toje vietoje, kurioje ji matė priešingoje eismo juostoje šviesas. D. P. nurodo vietą, ties ja pastatomas tarnybinis automobilis su įjungtomis šviesomis ir atliekamas matavimas nuo galimos įsukimo vietos, atstumas 137,30 m (automobilio šviesos aiškiai matomos, jokių kliūčių jų matomumui nėra) (3 t., b. l. 165-168).

Specialisto išvadoje Nr. G 97/2018(04) nurodyta, kad D. P. padaryti sužalojimai: kairiojo kelio vidinio menisko plyšimas, priekinio kryžminio raiščio dalinis plyšimas, dešinės veido pusės ir kairiojo klubo srities odos nubrozdinimai. D. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis įvykio aplinkybėmis (3 t., b. l. 171-172).

Ekspertizės akte Nr. EG 1575/2016(04) nurodyta, kad V. J. buvo nustatyti šie sužalojimai: dešinės gūžduobės daugybiniai skeveldriniai lūžiai, dešiniojo šlaunikaulio galvos įspaustinis lūžis, dešiniojo šlaunikaulio išnirimas, viršutinio žandikaulio kairės pusės I danties ir dešinės pusės I-IV dantų dalinis išnirimas, odos nubrozdinimai dešiniojo klubo srityje, dešinio kelio sumušimas, dešinio sėdimojo nervo potrauminis sužalojimas. V. J. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų padarinių netekus 30 procentų bendrojo darbingumo. Atsižvelgiant į V. J. padarytus sužalojimus, nėra galimybės konkrečiai nurodyti saugos diržo segėjimo/nesegėjimo fakto eismo įvykio metu (2 t., b. l. 89-92).

Ekspertizės išvadoje Nr. 2017-28K nurodyti V. J. padaryti sužalojimai, nustatytas jai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymo mastas. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad pagal V. J. patirtus sužalojimus galima nustatyti saugos diržo nesegėjimo faktą, nes šlaunikaulio išnirimą galima patirti tik esant neprisisegus saugos diržu, kai kūnas bloškiamas į priekį ir, pusiau sulenkta koja per klubo sąnarį, keliu atsitrenkiama į kietą daiktą (2 t., b. l. 144-153).

Žemesnės instancijos teismas

Ekspertizės akte Nr. 11-1485(17) nurodyta, kad tikėtina, jog V. J. susidūrimo metu buvo neprisisegusi saugos diržus (3 t., b. l. 86-89).

Specialisto išvadoje Nr. G. 1756/15(04) nurodyta, kad turimuose M. J. medicininiuose dokumentuose objektyvių duomenų apie kūno sužalojimą nėra. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustatytas krūtinės sumušimas sužalojimu nevertinamas, kadangi diagnozė paremta subjektyviais skausminiais nusiskundimais, tačiau nėra pagrįsta objektyviais traumavimo požymiais, todėl nėra ir objektyvaus pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 55).

Žemesnės instancijos teismas

Specialisto išvadoje Nr. 11K-21(16) nurodyta, kad dėl tiriamojoje dalyje nustatytų priežasčių negalima nustatyti automobilio „Audi A3“ judėjimo greičio prieš pat susidūrimą. Techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Ford Focus“ vairuotojos D. P. veiksmai, - šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje vykdydama posūkio į kairę pusę manevrą nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusio automobilio „Audi A3“ judėjimui (1 t., b. l. 69-72).

V. M. išvadoje Nr. MV 2017-28 nurodyta, kad automobilis „Audi A3“ prieš pat susidūrimą judėjo ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu. Techniniu požiūriu pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio „Audi A3“ vairuotojo veiksmai – važiuojant betarpiškai prieš eismo įvykį ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu, ženkliai viršijo leistiną greitį, dėl to neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį iki buvusio susidūrimo vietos ir išvengti eismo įvykio (2 t., b. l. 154-166).

Ekspertizės akte Nr. 11-1923(17) nurodyta, kad tikėtina, jog susidūrimo metu automobilio „Audi A3“ greitis buvo apie 88 km/h, „Ford Focus“ greitis - apie 37 km/h. Ekspertizės akte nurodyta, kad jeigu automobilio „Audi A3“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio net nestabdydamas, o automobilis „Ford Focus“ būtų išvažiavęs iš automobilio „Audi A3“ judėjimo juostos bei įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvę ir tokiu būdu eismo įvykis nebūtų įvykęs. Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., sankryžoje sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešiais tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, bei tai, jog automobilio „Audi A3“ vairuotojas A. S., važiuodamas apie 88 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko galimybės išvengti eismo įvykio (3 t., b. l. 74-80).

Eksperto V. V. paaiškinimų protokole nurodyta, kad baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje atlikinėjo kompleksinę teismo-eismo įvykio ekspertizę ir surašė 2017-09-28 Nr. 11-1923(17) ekspertizės aktą. Ekspertizės atlikimo principas yra, kad nustatomas kliūties sudarytojas, šiuo atveju automobilio „Ford Focus“ vairuotoja ir tokie veiksmai yra nepriimtini. Po to yra atliekamas tyrimas ar kitos transporto priemonė vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti autoįvykio, kadangi nustatytas greičio viršijimas, galimybė išvengti autoįvykio skaičiuojama automobiliui judant didžiausiu leistinu greičiu, šiuo atveju 50 km/h. Nustatyta jeigu automobilis „Audi A3“ būtų važiavęs leistinu greičiu, t. y. 50 km/h greičiu, automobilio vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio jam nestabdant (automobiliai būtų prasilenkę). Tai nustačius techniniu požiūriu automobilio „Audi A3“ vairuotojo veiksmai buvo taip pat nepriimtini. Automobilio „Audi A3“ greitis 88 km/h susidūrimo metu buvo nustatytas atlikus susidūrimo atkūrimą kompiuterio programa „PC-CRASH 10,2“. Programos principas yra surasti tokias automobilių padėtis susidūrimo metu, kad jos judėtų kuo arčiau į padėtis po eismo įvykio, būtent programoje yra įvertinama automobilių deformacijų intensyvumas, taip pat kelio danga automobilių svoriai (3 t., b. l. 153-155).

UAB „Gatvių apšvietimas“ pateiktoje informacijoje matyti, kad 2015-10-30 22 m atstumu nuo (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos stovėjo kelio ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/h); už 723 m nuo kelio ženklo Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/h) stovėjo kelio ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 50 km/h); už 292 m nuo kelio ženklo Nr. 329 (ribotas greitis - 50 km/h) stovėjo kelio ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/h); nuo paskutinio kelio ženklo Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/h) iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos šviesoforo gembinės konstrukcijos buvo 167 m. Vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2016-09-19 raštu Nr. SIF -1109, kelio ženklai Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/h) (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo demontuoti 2016 m. spalio mėn. (tikslesnes datos pateiki negali, nes duomenų neišsaugojo) (4 t., b. l. 138).

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kadangi BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, tai yra sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-38/2008). Kaltininko veika laikoma susijusi priežastiniu ryšiu su pasekmėmis tada, kai jam laikantis KET reikalavimų, o kitiems dalyviams jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize. Taigi, šioje byloje būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių pažeidimų reikšmę pasekmių atsiradimui.

Iš eismo įvykio vietos plano ir fotolentelių matyti, kad eismas (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje reguliuojamas šviesoforu. 2015-10-30 apie 18.06 val. automobilis „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į sankryžą įvažiavo (duomenys neskelbtini) gatvės kraštine kairiąją, trečia juosta, darė posūkio į kairę manevrą, o automobilis „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į sankryžą įvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve kraštine dešiniąją, pirma eismo juosta, per sankryžą važiavo tiesiai į (duomenys neskelbtini) gatvę. Ginčo dėl susidūrusių automobilių važiavimo nėra. Byloje keliamas klausimas dėl abiejų automobilių padarytų KET pažeidimų, jų reikšmę pasekmių atsiradimui.

Kaltinamasis A. S. teisme kaltu neprisipažino ir nurodė, kad iš namų važiavo į geležinkelio stotį, išvažiavo laiku, todėl neskubėjo. Nurodė, kad važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve link miesto centro, artėjant prie sankryžos, pamatė iš priekio atvažiuojantį automobilį ,,Ford Focus“, kuris buvo apie 50 metrų iki sankryžos, automobilis rodė kairįjį posūkio signalą, bet posūkio dar nedarė. Kadangi degė žalias šviesoforo signalas, įvažiavo į sankryžą, kai prieš jį „išniro“ D. P. vairuojamas automobilis ,,Ford Focus“. Tada dar mėgino išvengti susidūrimo ir metėsi į dešinę pusę, siekdamas apvažiuoti, bet susidūrimo išvengti nepavyko. Taip pat jis nurodė, kad automobilis „Ford Focus“ suko į kairę be jokio sustojimo ar stabdymo. Tuo tarpu nukentėjusioji D. P. nurodė, kad jos tikslas buvo užsukti į degalinę, kuri yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžoje. Važiuojant nuo centro pusės (duomenys neskelbtini) gatve, darė posūkį į kairę pusę, į (duomenys neskelbtini) gatvę, matė, kad iš priekio atvažiuoja automobilis, bet jis buvo pakankamai toli. Susidūrė su automobiliu, kuris atvažiavo nuo pietinio rajono pusės, kadangi automobilio „Audi A3“ vairuotojas nepasirinko saugaus leistino greičio (4 t., b. l. 175-181). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji (1 t., b. l. 102-103) ir apklausta teisme kaip kaltinamoji (2 t., b. l. 22-23) nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, papildomai buvo nurodžiusi, kad į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui, prieš darydama manevrą pristabdė, bet ne visiškai sustojo. Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu užfiksuota, kad D. P., įvažiavusi į sankryžą, A. S. vairuojamą automobilį pamatė už 137,30 m (3 t., b. l. 165-168). Įvykyje taip pat tiesiogiai dalyvavo nukentėjusieji M. J. ir V. J.. Nukentėjusioji V. J. apklausiama teisme nurodė, kad įvykio metu degė žalias šviesoforo signalas, jie automobiliu „Audi A3“ važiavo neskubėdami (2 t., b. l. 23-24, 4 t., b. l. 175-181). Nukentėjusysis M. J. apklausiamas teisme patvirtino tokias pat įvykio aplinkybes (2 t., b. l. 24-25). Atsižvelgiant į visus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad įvykio metu abiems automobiliams degė žalias šviesoforo signalas, matomumas geras, kelio danga sausa. Šioje byloje pateiktos trys specialistų išvados, atsakančios į klausimą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Specialisto išvadoje Nr. 11K-21(16) nurodyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Ford Focus“ vairuotojos D. P. veiksmai - šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje vykdydama posūkio į kairę pusę manevrą nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusio automobilio „Audi A3“ judėjimui (1 t., b. l. 69-72). Eksperto V. M. išvadoje Nr. MV 2017-28 nurodyta, kad automobilis „Audi A3“ prieš pat susidūrimą judėjo ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu. Techniniu požiūriu pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio „Audi A3“ vairuotojo veiksmai – važiuojant betarpiškai prieš eismo įvykį ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu, ženkliai viršijo leistiną greitį, dėl to neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį iki buvusio susidūrimo vietos ir išvengti eismo įvykio (2 t., b. l. 154-166). Ekspertizės akte Nr. 11-1923(17) nurodyta, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., sankryžoje sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešiais tiesiai važiavusiam automobiliui „Audi A3“, bei tai, jog automobilio „Audi A3“ vairuotojas A. S., važiuodamas apie 88 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko galimybės išvengti eismo įvykio (3 t., b. l. 74-80). Taigi, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama situacija, kai abu eismo dalyviai pažeidė KET reikalavimus, tačiau remiantis visais byloje esančiais duomenimis, teismas turi nuspręsti, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga.

KET nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 9 p.); vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (KET 127 punktas); gyvenvietėse leistas greitis negali būti didesnis nei 50 km/h (KET 129 punktas).

2017-09-28 ekspertizės akte nurodyta, kad eismo įvykio eiga buvo tokia: automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., įvažiavusi į priešpriešinio važiavimo krypties pirmą eismo juostą ir judėdama, tikėtina, apie 37 km/h greičiu, susidūrė su priešpriešiais pirma eismo juosta tiesiai, tikėtina, apie 88 km/h greičiu važiuojančiu automobiliu „Audi A3“. Automobilis „Audi A3“ priekinės dalies daugiau kaire puse trenkė į automobilio „Ford Focus“ daugiau dešiniojo šono priekinę dalį (3 t., b. l. 74-80). Teismo posėdyje ekspertas V. V. nurodė, kad greitis buvo nustatytas iš to, kokį atstumą įveikė abu automobiliai nuo susidūrimo vietos, jų padėtys, taip pat pagal automobilių deformacijas įvykio metu. UAB „Gatvių apšvietimas“ pateiktoje informacijoje matyti, kad įvykio metu 167 metrų atstumu iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos šviesoforo gembinės konstrukcijos stovėjo ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/h), šis ženklas demontuotas po įvykio (4 t., b. l. 138). KET nurodyta, jog galiojimo zoną turinčių draudžiamųjų kelio ženklų, tarp jų ir Nr. 329, draudimai galioja nuo draudžiamojo kelio ženklo iki artimiausios sankryžos už draudžiamojo kelio ženklo (KET 1 priedo 5 punktas), todėl kaltinamasis A. S. nurodytoje sankryžoje turėjo laikytis maksimalios 50 km/h greičio ribos. Kad automobilio „Audi A3“ vairuotojas A. S. prieš susidūrimą viršijo leistiną 50 km/h greitį, patvirtina ir 2017-03-29 eksperto išvada Nr. MV 2017-28, kurioje konstatuojama, kad šis automobilis prieš eismo įvykį judėjo ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu. 2017-03-29 išvados motyvuojamoje dalyje taip pat nurodyta, kad prieš įvykį šio automobilio greitis galėjo būti nuo 80 iki 94,66 km/h. Išvados neginčijamai patvirtina, jog A. S. vairuojamas automobilis prieš įvykį akivaizdžiai viršijo sankryžoje leistiną 50 km/h greitį. Atsižvelgtina ir į tai, jog nors pačioje sankryžoje A. S. ženkliai viršijo greitį (važiavo 88 km/h, leistinas greitis 50 km/h), visgi iki sankryžos jis turėjo teisę važiuoti 70 km/h – tai ir yra ta matomumo vieta, kurioje D. P. matė kaltinamojo vairuojamą automobilį. 2017-09-28 ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad jeigu automobilio „Audi A3“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio net nestabdydamas, tada automobilis „Ford Focus“ būtų išvažiavęs iš automobilio „Audi A3“ judėjimo eismo juostos bei įvažiavęs į J. (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tačiau iš ekspertizės akte esančių paskaičiavimų matyti, kad automobiliai būtų prasilenkę pakankamai nedideliu atstumu - automobiliui „Audi A3“ važiuojant leistinu greičiu, automobilis „Ford Focus“ būtų spėjęs nuvažiuoti papildomai apie 9,3 metro nuo susidūrimo vietos. Automobilis „Audi A3“ tokiu atveju iki susidūrimo vietos būtų važiavęs tik 0,91 sekundės ilgiau. Kitaip tariant, atsižvelgiant į itin nedidelį atstumą tarp automobilių iki susidūrimo vietos, D. P. pradėjo manevrą itin rizikuodama saugiai jį užbaigti. Skaičiavimai rodo, kad A. S. nė kiek neviršijus leistino greičio, automobiliai būtų prasilenkę vos per mažiau nei sekundę. Teismo posėdyje ekspertas V. V. taip pat patvirtino, kad tokiu atveju automobiliai būtų prasilenkę, bet nesaugiai.

Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad D. P. į priešingą eismo juostą įvažiavo įsitikinusi, kad tai daryti saugu, kad atstumas iki jos artėjančios transporto priemonės buvo saugus, kad ji nesukels pavojaus priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui, kuris turi pirmumą, nepaisant to, kad jį matė. Kaip matyti iš byloje esančio 2017-09-28 ekspertizės akto, D. P. vairuojamas automobilis „Ford Focus“ įvažiavo į priešingos krypties eismo važiuojamosios dalies pusę automobiliui „Audi A3“ esant 29,3 metro nuo susidūrimo vietos. Ši ekspertizės akte nurodyta aplinkybė paneigia D. P. parodymų patikrinimo įvykio vietoje jos pačios nurodytą ir pareigūnų išmatuotą 137,30 metrų atstumą iki atvažiuojančio automobilio „Aud A3“ ir patvirtina kaltinamojo A. S. nurodytą aplinkybę, kad D. P. vairuojamas automobilis tiesiog „išniro“ prieš pat jo automobilį. Be to, kaltinamasis parodė, kad jis taip pat matė iš priekio atvažiuojantį D. P. automobilį. Vadinasi, D. P. privalėjo įvažiuoti į priešingos krypties eismo važiuojamosios dalies pusę tik visiškai įsitikinusi, kad tai nesutrukdys priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam transportui, tačiau to nepadarė. KET reglamentuoja, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, - ir lenkiančioms transporto priemonėms (KET 157 p.); prieš keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams (KET 101 p.); jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 128 punktas). Kitaip tariant, D. P. privalėjo visiškai įsitinkinti, kad jos manevras bus saugus ir duoti kelią A. S. vairuojamam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui, tačiau to ji nepadarė.

Paminėtina ir tai, kad D. P., kaip nurodyta, teigia mačiusi kaltinamojo automobilį, atvažiuojantį priešinga eismo puse daugiau nei 137 m atstumu. Visgi, iš 2017-09-28 ekspertizės akto matyti, kad D. P. vairuojamas automobilis „Ford Focus“ įvažiavo į priešingos krypties eismo važiuojamosios dalies pusę automobiliui „Audi A3“ esant tik 29,3 metro nuo susidūrimo vietos. D. P. parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu nurodė, kur ji važiavo, kur ji matė atvažiuojančio automobilio šviesas, suko kraštine eismo juosta į kairę pusę (tiksliai negali nurodyti vietos, kiek buvo įvažiavusi į sankryžą, tačiau mano, kad jau buvo kirtusi priešingos eismo juostos vieną juostą (atliekamas atstumo matavimas nuo galimos įvažiavimo vietos iki salelės esančios (duomenys neskelbtini) gatvės - 6,70 m); tada D. P. pasiūloma nueiti ir sustoti toje vietoje, kurioje ji matė priešingoje eismo juostoje šviesas – ji parodė vietą, ties ja pastatomas tarnybinis automobilis su įjungtomis šviesomis ir atliekamas matavimas nuo galimos įsukimo vietos, atstumas 137,30 m (automobilio šviesos aiškiai matomos, jokių kliūčių jų matomumui nėra) (3 t., b. l. 165-168).

Taigi, nėra jokių abejonių, kad D. P. pamatė automobilį daugiau nei 130 m atstumu. Tai reiškia, kad jai iki įvažiuojant į priešingos krypties eismo važiuojamosios dalies pusę, kai kaltinamojo automobilis priartėja iki apie 30 m atstumu, turėjo galimybę ir pareigą stebėti priešpriešais judantį automobilį, kuris nukentėjusiosios akiratyje nuvažiavo daugiau nei 100 m. Kaip minėta, matomumas, oro sąlygos ar kitos galimos priežastys, neribojo D. P. galimybių stebėti kaltinamojo automobilio judėjimo. Kaip minėta, kaltinamasis taip pat patvirtina aplinkybę, kad jis matė D. P. automobilį.

Visgi, net ir įvertinus aplinkybę, kad D. P. matė atvažiuojantį kaltinamojo automobilį daugiau kaip 130 m atstumu, tai rodo, kad šis jos matymo taškas buvo ne prie jos kirtimo priešingos eismo juostos, o gerokai ankščiau. Tai patvirtina ir jos važiavimo greitis per priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies juostas, tai patvirtina ir tai, kad ji nebuvo sustojusi prieš kertant priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies juostas. Tai reiškia, kad kol tiesiai važiuojantis kaltinamojo automobilis judėjo priešinga kryptimi (nuo D. P. pamatymo momento, kuris beje dar vertintinas kaip subjektyvus), automobilio „Ford Focus“ vairuotoja taip pat judėjo kaltinamojo vairuojamo automobilio link. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ji neįsitikino, jog sukant į kairę yra saugu daryti tokį manevrą. Tuo labiau, kad įvykio vietoje buvo geros oro sąlygos bei geras matomumas. Daugiau nebuvo jokių kliūčių (galimi medžiai, pastatai, kiti automobiliai, galimai ribojantys matomumą) nematyti, nepastebėti ar riboti matomumą kaltinamojo automobilio judėjimo bent dalį trajektorijos, kas iš esmės galėtų klaidinti posūkio manevrą į kairę darančią vairuotoją.

Pagal KET 157 punktą automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., prieš kirsdama dvi pagrindinio kelio priešpriešinio eismo juostas, privalėjo įsitikinti, kad priešinga kryptimi tiesiai transporto priemonės nevažiuoja, kurioms jis galėtų sukliudyti, kad atlikti kairiojo posūkio manevrą yra saugu ir praleisti bei nesudaryti kliūties pagrindiniu keliu tiek pirma, tiek antra eismo juosta artėjančioms transporto priemonėms. Kitaip tariant D. P. privalėjo visiškai įsitikinti, kad jos manevras į kairę bus saugus.

Aplinkybė, kad D. P. matė priekyje važiuojantį kaltinamojo automobilį, patvirtina, jog ji negalėjo būti įsitikinusi savo manevro saugumu, kadangi ji per sankryžą, kuri yra pakankamai didelė, važiavo nesustojusi, tai reiškia, kad ji pradėjo posūkį į kairę ir sąmoningai rizikavo – matė arba turėjo matyti priekyje atvažiuojantį kaltinamojo automobilį, nors galėjo tokio manevro pasekmes numatyti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kad toks manevras į dešinę yra nesaugus, kaip minėta patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas ekspertas V. V., nes net ir neviršijus A. S. maksimalaus leistino greičio, automobilis „Audi A3“ tokiu atveju iki susidūrimo vietos būtų važiavęs tik 0,91 sekundės ilgiau. Todėl atmestini teiginiai, kad kaltinamojo automobilio judėjimo greitis galėjo klaidinti automobilio „Ford Focus“ vairuotoją dėl saugaus jos sukimo prieš priešinga kryptimi atvažiuojantį kaltinamojo automobilį. Ši aplinkybė nebuvo vertinama proceso metu anksčiau priimtuose procesiniuose sprendimuose.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teigti, jog A. S. vairuojamo automobilio greičio viršijimas yra būtinoji padarinių kilimo sąlyga, negalima.

Vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau jų išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija. Įvertinus byloje esančias specialistų išvadas bei ekspertų paaiškinimus kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, darytina išvada, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo ne kaltinamojo A. S. veiksmai.

D. P., atlikdama manevrą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, įvažiavo į priešpriešinio važiavimo krypties pirmą eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais pirma eismo juosta tiesiai važiuojančiu A. S. vairuojamu automobiliu. A. S. padarė KET 9, 127 ir 129 punktų reikalavimų pažeidimus, tačiau jo veiksmai visgi nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei ne D. P. veiksmai - jos vairuojamas automobilis nebūtų pavojingai manevravęs, ji būtų įsitikinusi manevro saugumu ir būtų davusi kelią A. S. vairuojamam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui, kurį, beje, nustatyta, kad objektyviai matė. Be to, ji kaltinamojo judantį automobilį galėjo matyti pakankamai ilgą laiko tarpą tam, kad įsitikintų jos pačios galimybe saugiai atlikti manevrą. Paminėtina ir tai, kad sukdamas į kairę, vairuotojas ne tik, kad privalo įsitikinti, jog jis saugiai kirs priešingas eismo juostas, bet ir kad jis nesudarys kliūties priešinga kryptimi ir pirmumą turinčiam automobiliui, kad jam reiktų stabdyti, keisti važiavimo kryptį ir pan., nekels pavojaus eismo saugumui apskritai. Nors A. S. padarytas KET 129 punkto reikalavimų pažeidimas ir buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tačiau jo veiksmai vis dėlto nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei automobilio „Ford Focus“ vairuotoja būtų įsitikinusi posūkio į kairę manevro saugumu ir būtų davusi kelią priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui, kurį objektyviai turėjo galimybę pamatyti, nors, kaip teigia ekspertai, kaltinamasis, važiuodamas leistinu greičiu, būtų turėjęs objektyvias galimybes sustabdyti vairuojamą transporto priemonę prieš staiga jo kelyje atsiradusią kliūtį, kaip to reikalauja KET 127 punktas, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio net nestabdydamas ir išvengti susidūrimo, tačiau jis turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad ir kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui, nesudarys netikėtų kliūčių. Tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju tiek vienas vairuotojas, tiek kitas automobilio vairuotojas turėjo nekliudomas galimybes stebėti vienas kito automobilį.

Akivaizdu, kad kaltinimas A. S. paremtas, pirmenybę teikiant būtent jo padarytam KET pažeidimui (maksimalaus leistino greičio viršijimui), nors šis pažeidimas savaime nebūtų galėjęs sukelti eismo įvykį, jeigu automobilio „Ford Focus“ vairuotoja nebūtų pažeidusi KET 157 punkto reikalavimus.

Labai svarbus šioje nagrinėjamoje byloje ir kaltės klausimas A. S. kaltumui nustatyti. Pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017, 2K-7-1-693/2018).

Nustatytų faktinių įvykio aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad A. negalėjo ir neturėjo numatyti, jog dėl jo veikimo (įskaitant maksimalaus leistino greičio viršijimą) gali atsirasti BK numatytų padarinių – šiuo atveju konkrečiai numatyti, kad pirmumo neturintis vairuotojas neduos kelio pagrindiniu keliu važiuojančiam ir pirmumą turinčiam automobiliui. Kaip minėta byloje nustatyta, kad įvykio vietoje matomumas buvo geras, jo niekas neužstojo, kitų transporto priemonių nebuvo, kritulių nebuvo, kelio danga – sausa, transporto priemonę, važiuojančią keliu, buvo galima pastebėti iš didelio atstumo. Tokioje situacijoje tiesiai pagrindiniu keliu važiuojantis asmuo turėjo pagrindo numatyti, kad jį praleis priešinga kryptimi į kairę sukanti vairuotoja. Tai reiškia, kad sukantis į kairę vairuotojas privalo - turi imperatyvą praleisti priešinga kryptimi atvažiuojančią transporto priemonę. Atitinkamai, sukant į kairę ir kertant priešpriešinio eismo juostas, vairuotoja turėjo būti itin atidi, dėmesinga ir rūpestinga, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui. Šiuo atveju D. P. turėjo visas galimybes, įskaitant ir pareigą įsitikinti, ar nesudaro kliūties transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai, taip pat ir keičiant važiavimo kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Tokias galimybes jai neribojo nei matomumas, nei kitos transporto priemonės, nei sankryžos bei susidūrusių automobilių nuvažiuotos kelio atkarpos išsidėstymas, reljefas ir pan. Atitinkamai kaltinamasis A. S. neturėjo ir negalėjo numatyti, kad nagrinėjamu atveju automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., turėdama visas galimybes matyti artėjantį kaltinamojo automobilį, kirs priešpriešinio eismo juostas, rizikuos atlikdama manevrą į kairę. Tuo labiau, kad maksimalus leistinas greitis iki sankryžos kaltinamojo judėjimo kryptimi buvo 70 km/h.

Taigi, ištyrus ir įvertinus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad kaltinamojo A. S. veikoje nėra kaltės, nes jis važiuodamas pagrindiniu keliu neturėjo bei negalėjo numatyti, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P. nepraleis jo vairuojamo automobilio ir bandys rizikingai kirsti priešpriešinio eismo juostas. Be to, kaltinamojo padaryti KET pažeidimai nelaikytina būtinoji pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, A. S. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusi ųjų D. P. ir V. J. pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtini, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos. Civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nukentėjusiosios D. P. patirtų išlaidų už paslaugas atstovaujant ją pripažinimo proceso išlaidomis klausimas taip pat paliktinas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304-307 straipsniais,

nusprendžia:

A. S. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų D. P. ir V. J. pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.

Advokato padėjėjo Sandžio Povilausko patirtų išlaidų už paslaugas atstovaujant nukentėjusiąją D. P. pripažinimo proceso išlaidomis klausimą palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per nuosprendį priėmusį Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Steponaitis