Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir T. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 6 dalimi, T. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 2 (dvejus) metus atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajam R. G. ir (duomenys neskelbtini) ligonių kasai.

Priteista iš T. B. nukentėjusiojo R. G. naudai 3 759,00 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (6 759 Eur) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, bei 1 500,00 Eur išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti.

Priteista iš T. B. 1 296,49 Eur turtinės žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo T. B. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

8. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymis yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – chuliganiškos paskatos. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (nesunkus žmogaus sužalojimas ar susargdinimas dėl chuliganiškų paskatų) nustatytas kvalifikuojamasis požymis – chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamas tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020).

15. Taigi iš nukentėjusiojo R. G. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas nepagrįstai akcentavo, kad nukentėjusysis R. G. parodė, jog T. B. vairuotas automobilis „iš už posūkio didino greitį“, nors į bylą pateiktose fotonuotraukose matyti, kad ten yra tiesus kelias, nes R. G. tokių aplinkybių nenurodė. Teisiamajame posėdyje R. G. paaiškino, kad T. B. į kiemą įvažiavo dideliu greičiu, važiavo tiesiai į juos, nestabdė, norėjo juos partrenkti, jie bėgo, T. B. ne kartą apsisuko ir vėl bandė juos partrenkti. Abejoti R. R. G. parodymų teisingumu nėra pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. rugpjūčio 17 d. apklausiamas V. L. taip pat nurodė, kad į D. R. sodybą jie pateko todėl, kad važiuodami pasiklydo, paaiškino, kad M. M. vairuojamu automobiliu privažiavę pievą ir pamatę, kad ji užtverta elektriniu piemeniu, norėdami pravažiuoti, ištraukė vieną kuolą, o pravažiavę, jį įstatė atgal. Alkoholio nė vienas iš jų nebuvo vartojęs. Įvažiavę į sodą jie suprato, kad suklydo pasirinkdami kelią ir tuo pačiu metu pamatė atbėgantį sodybos savininką D. R.. D. R. buvo supykęs, šaukdamas klausė M. M., kodėl jis čia važinėja. M. M. išlipo iš automobilio pasikalbėti su D. R.. Jis ir R. G. taip pat išlipo iš automobilio, prašė D. R. nepykti, sakė, kad jie atvyko ne piktuoju ir nori išvykti. Įsėdę į automobilį, jie pamatė atbėgantį D. R., kuris rankoje laikė akmenį ir juo grasino M. M., liepdamas dingti. Išsigandę, kad D. R. gali mesti akmenį į jų automobilį, jie išlipo iš automobilio ir pradėjo eiti link D. R.. D. R. pradėjo bėgti, o jis, norėdamas jį įbauginti, kad nemestų akmens, pradėjo bėgti paskui jį. Nieko pikta padaryti D. R. jis nenorėjo, neketino pastarojo gaudyti ar jį sužaloti. M. M. nuėjus pasikalbėti su D. R., nes jie buvo pažįstami ir M. M. nenorėjo su pastaruoju pyktis, jie apie 10 min. laukė M. M. grįžtant, o nesulaukę, ėjo jo ieškoti. Matė, kad M. M. ir D. R. kalbasi prie ūkinio pastato, priėjęs arčiau, jis (V. L.) siūlė D. R. susitaikyti, nesipykti, tačiau pastarasis jį pavadino necenzūriniais žodžiais, pasakė, kad su juo „išsiaiškins kitaip“. Tuomet jis priėjo arčiau prie D. R., o pastarasis pradėjo bėgti link pirties. Jis (V. L.), pabėgęs paskui apie 10 m, suklupo ir D. R. nebesivijo. Tuo metu pamatė į sodybą atvažiuojantį automobilį „Ford Galaxy“, kurio vairuotojas norėjo ant jų užvažiuoti, todėl jis, M. M. ir R. G. bėgiojo po kiemą. Jis bėgo link automobilio, kuriuo atvažiavo, ir pamatė, kad prie jo jau yra privažiavęs automobilis „Ford Galaxy“. Jis (V. L.) sustojęs iškėlė rankas ir pasiūlė taikytis. Iš automobilio išlipo trys asmenys, vienas iš jų – D. R.. Stovėdamas sode jis (V. L.) pajuto stiprų smūgį iš nugaros pusės per abi kojas ir suklupo, rankomis užsidengė galvą, sušukęs, kad į ją netrenktų. Tuomet pajuto dar kelis smūgius į kojas. Netrukus atbėgo jo draugai M. M. ir R. G., šaukdami, kad jo nemuštų, paėmė jį už trankų ir nuvedė į automobilį. Jie skubiai išvažiavo tuo pačiu keliu, bet jau nutraukdami elektrinį piemenį, nes nebuvo laiko jį atkelti. Kadangi jam nebuvo padaryta sunkių kūno sužalojimų, jis į medikus nesikreipė. Pareiškimo policijai nerašė, nes nenorėjo pyktis su minėtais asmenimis, nenorėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, nes jam žala nepadaryta (3 t., b. l. 55–59, parodymai perskaityti pirmosios instancijos teisme).

18. Palyginus nukentėjusiųjų R. G., V. L. bei liudytojo M. M. parodymus matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, tik papildo, todėl nuteistojo T. B. gynėjo skundo argumentas, kad R. G., V. L. ir M. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi atmetamas kaip nepagrįstas. Nesutiktina ir su skundo argumentu, kad pačių nukentėjusiųjų R. G., V. L. bei liudytojo M. M. parodymai patvirtina neteisėtą ir pavojingą jų elgesį ir su tuo susijusį realų pavojų sodybai, jos šeimininkui D. R. bei jam į pagalbą atvykusiam T. B. Nukentėjusieji ir liudytojas M. M. nuosekliai ir analogiškai nurodė, kad jie į D. R. sodybą atvyko ne tyčia, ne turėdami piktumų pastarojo atžvilgiu, o todėl, kad važiuodami paklydo. Tiek nukentėjusieji R. G. ir V. L., tiek liudytojas M. M. analogiškai nurodė, kad supratę, jog netinkamu būdu pateko į D. R. sodybą, susidariusią situaciją norėjo išspręsti taikiai, tačiau to padaryti nepavyko, nes sodybos savininkas D. R. buvo nusiteikęs agresyviai – į sodybą atvykusius asmenis pasitiko su akmeniu rankoje, jiems grasino. Būtent dėl to, kad D. R. turėjo rankoje akmenį ir norėjo jį mesti į atvykusius asmenis, R. R. ir V. L. išlipo iš automobilio ir pradėjo eiti link D. R., o pastarajam pradėjus bėgti, V. L., siekdamas sulaikyti D. R. nuo jo galimų veiksmų, t. y. nuo akmens metimo, pradėjo bėgti paskui jį, tačiau ilgai jo nesivijo, nes tikslo jį pagauti ir atlikti jo atžvilgiu kokius nors neteisėtus veiksmus neturėjo. D. R. nubėgus į savo sodybą, M. M. nuėjo paskui jį, norėdamas pasakyti, kad jie į pastarojo sodybą atvažiavo ne tyčia, o todėl, kad važiuodami paklydo. R. G. ir V. L. kartu su M. M. į D. R. sodybą nėjo, nes jie, priešingai nei M. M., nebuvo D. R. draugai. Tik po 10 ar 15 min., nesulaukę grįžtant M. M., R. G. ir V. L. nuėjo į sodybą. Tuomet, kai D. R. pavadino V. L. necenzūriniais žodžiais, pasakė, kad su juo „išsiaiškins kitaip“, ir V. L. einant prie D. R., pastarasis pradėjo bėgti, V. L. jį vijosi tik apie 10 m, suklupęs ir atsikėlęs jo nebesivijo, nes, kaip jis paaiškino, jokių piktumų D. R. atžvilgiu neturėjo, galėjo jį tik įžeisti žodžiais, tačiau tikslo jam suduoti smūgius neturėjo ir nesudavė.

19. Nors, kaip teisingai pažymėta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, apklausos, vykusios 2023 m. sausio 9 d., metu liudytojas M. M. nurodė, kad automobilyje sėdėję R. G. ir V. L. iššoko iš automobilio ir pradėjo šaukti ant D. R., o pastarajam pradėjus bėgti, V. L. jį dar truputį vijosi, tačiau iš liudytojo M. M. parodymų, kurie dėl esminių aplinkybių visiškai sutampa su nukentėjusiųjų parodymais, matyti, kad R. G. ir V. L. minėtus veiksmus atliko tik dėl to, kad D. R. jų atžvilgiu buvo agresyviai nusiteikęs, norėjo į juos mesti akmenį, ant jų šaukė, t. y. nesiekė kilusio konflikto išspręsti taikiai. Duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo gynėjo teiginį, kad R. G., V. L. ir M. M. elgėsi agresyviai ir kėlė realų pavojų, nes aktyviais veiksmais priešinosi D. R. reikalavimui išvykti iš sodybos, byloje nėra. Nors liudytojas D. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad visi trys į jo sodybą atvykę asmenys jį puolė, norėjo jį sumušti, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad iš automobilio išlipęs V. L. jam trenkė, šių D. R. parodymų nepatvirtina jokie bylos duomenys, o pirmiau minėti nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys nukentėjusiųjų bei liudytojo M. M. parodymai D. R. teiginius paneigia. Atkreipiamas dėmesys, kad paties D. R. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apklausos, vykusios 2023 m. vasario 28 d., metu kaip liudytojas apklausiamas D. R. parodė, kad jis, bėgdamas nuo atvykusių asmenų, pagriebė armatūros strypą, galvodamas, kad tuo atveju, jeigu bus mušamas, šiuo strypu bandys apsiginti, taip pat nurodė, kad jis nieko nemušė ir nieko nesužalojo, jo taip pat niekas nemušė, pagalbą, t. y. T. B. į pagalbą jis kvietė todėl, kad buvo išsigandęs (3 t., b. l. 153–156, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje). Pastebėtina, kad kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta D. R. sugyventinė R. M. patvirtino, jog D. R. „kad juos mušė neminėjo ir kad jis būtų sumuštas neminėjo“, pažymėjo, kad M. M. ir D. R. yra labai geri draugai (5 t., b. l. 6–7), o įvykio vietoje buvęs liudytojas R. T. nurodė nematęs, kad D. R. būtų sužalotas (5 t., b. l. 13–14). Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. R. jau nurodė, kad V. L. sudavė jam ranka į veidą ar į smilkinį, o jis metaline armatūra sudavė V. L. per rankas, R. G. – per kojas, nors byloje nustatyta, kad smūgius nukentėjusiesiems sudavė ir juos sužalojo būtent nuteistasis T. B., o ne D. R.. Jokie bylos duomenys nepatvirtina ir D. R. teiginių, kad po jo suduotų smūgių R. G. bei V. L. šoko per tvorą ir pabėgo. Kaip pirmiau minėta, nukentėjusieji ir liudytojas M. M. analogiškai nurodė, kad po to, kai T. B. laužtuvu sužalojo nukentėjusiuosius, jie iš karto sėdo į automobilį ir išvyko iš D. R. sodybos.

20. Nuteistojo T. B. gynėjo skundo argumentas, kad R. G., V. L. ir M. M. įvykio metu buvo neblaivūs ir galimai apsvaigę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, atmetamas kaip nepagrįstas. Nukentėjusieji R. G. ir V. L. bei liudytojas M. M. nuosekliai nurodė, kad jie alkoholio nevartojo, o jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šių asmenų parodymus, bylos medžiagoje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų ir liudytojo M. M. neblaivumo nepatvirtina ir liudytojų R. M., V. R. bei L. B., kurių įvykio vietoje net nebuvo ir kurie su R. G., V. L. ir M. M. nei iki įvykio, nei įvykio metu nebendravo, parodymai (5 t., b. l. 6–7, 10–13), taip pat nepatvirtina ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad minėti asmenys į D. R. sodybą atvažiavo per nenukultų javų lauką, delsė išvykti iš svetimos sodybos, V. L. griuvinėjo vydamasis D. R., buvo šaudoma iš ginklo prie V. R. sodybos. R. G., V. L. ir M. M. paaiškino, jog į sodybą jie atvažiavo todėl, kad važiuodami paklydo, t. y. tikslo įsibrauti į svetimą teritoriją – sodybą, jie neturėjo, o dėl to, kad atėjus į sodybą D. R., jie iš karto nepasišalino, R. G. paaiškino, jog pamatę, kad D. R. kažkam skambina, pagalvojo, kad atvyks policija, todėl laukė, o V. L. paaiškino, kad M. M. nuėjus pasikalbėti su D. R., jie laukė M. M. grįžtant, o nesulaukę, ėjo jo ieškoti. Aplinkybė, kad V. L., vydamasis D. R., pargriuvo, taip pat nelaikytina įrodymu, patvirtinančiu V. L. neblaivumą, nes pargriūti gali ir blaivus asmuo. Duomenų, patvirtinančių skundo teiginį, kad prie V. R. sodybos buvo šaudoma, bylos medžiagoje taip pat nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja V. R. nurodė, jog kas šovė ir į ką šovė ji nematė, tik matė, kad keliu pravažiavo automobilis, kurį vairavo M. M., nors ji dukrai pasakė, kad apšaudė M., iš tikrųjų ji nežino, ar pastarasis šovė, nes to nematė (5 t., b. l. 10–12). Liudytojai L. B. ir R. T. teisiamajame posėdyje nurodė jokių šūvių negirdėję (5 t., b. l. 12–14). Taigi jokie bylos duomenys nepaneigia liudytojo M. M. parodymų, kad po įvykio jis važiavo teisiai į namus, prie V. R. sodybos nebuvo sustojęs, bei nukentėjusiojo V. L. parodymų, kad jie ginklo neturėjo ir nešaudė.

21. Nesutiktina ir su nuteistojo T. B. gynėjo skundo argumentu, kad R. G. melavo apie sužalojimų kilmę, siekdamas, kad nebūtų nustatytas jo apsvaigimo faktas. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. G. ne kartą paaiškino, jog nenorėjo kreiptis į policiją dėl to, kad bijojo T. B., žinojo, kad jis teistas, be to, nenorėjo jam sukelti problemų, norėjo viską išspręsti taikiai. Tačiau, kai 2022 m. rugpjūčio 10 d. gydymo įstaigoje jam buvo nustatytas dešinės kojos šeivikaulio lūžis ir po pakartotinės gydytojų apžiūros buvo nustatytas dešinės rankos kaulų prasiskyrimas bei padaryta išvada, kad reikės atlikti rankos operaciją, o D. R. atsisakė atlyginti jam padarytą žalą, jis, sužinojęs apie patirtų sužalojimų sunkumą (o ne siekdamas išvengti neblaivumo nustatymo) nusprendė kreiptis į policiją. Nukentėjusiųjų neblaivumo fakto nepatvirtina ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad V. L. atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju. Apklausų metu V. L. paaiškino, kad pareiškimo policijai jis nerašė todėl, kad nenorėjo pyktis su sodybos savininku ir kitais pas jį atvykusiais asmenimis, o nukentėjusiuoju nenorėjo būti pripažintas todėl, kad žala jam nebuvo padaryta, t. y. jam nebuvo padaryta sunkių kūno sužalojimų. Dėl to, kas paminėta, nuteistojo gynėjo skundo argumentas, kad konflikto eigą įtakojo ar galėjo įtakoti R. G., V. L. ir M. M. neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

22. Esant visumai pirmiau nurodytų aplinkybių, kaip nepagrįstas atmetamas ir T. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šiame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad R. G., V. L. ir M. M. savo veiksmais kėsinosi į D. R., jo turto, sodybos neliečiamybę, taip pat kėsinosi į T. B. bei jo automobilį ir kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, remdamasis byloje surinktų ir tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. M., V. L. ir R. G. nekviestiems atvykus į D. R. priklausančią sodybą, tarp jų įvyko konfliktas, D. R. buvo vaikomas po savo sodybą, tačiau byloje neįrodyta, kad D. R. būtų patyręs smurtą, tik nustatyta, kad D. R., pamatęs savo sodyboje tris asmenis, galėjo jaustis nesaugus, galėjo jausti pavojų. Kaip jau minėta, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad į sodybą atvykę asmenys D. R. atžvilgiu būtų atlikę kokius nors smurtinius veiksmus, minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu pats D. R. nurodė, kad jo niekas nemušė ir nesužalojo, pagalbą, t. y. T. B., jis kvietė todėl, kad išsigando pamatęs į jo sodybą atvykusius tris nekviestus asmenis, o teisiamojo posėdžio metu D. R. nurodė, kad „jie trys buvo, išsigandau“. Pastebėtina ir tai, kad D. R. paaiškino, jog policijos nekvietė todėl, kad su M. M. yra pažįstami, todėl nenorėjo, kad pastarajam būtų atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tai dar kartą patvirtina, kad nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nes, priešingu atveju, D. R., jausdamas akivaizdų pavojų, būtų kvietęs policiją, o ne skambinęs savo draugui T. B., prašydamas gelbėti ir nurodydamas, kad M. M. su „chebra“ nori jį sumušti (3 t., b. l. 153–156). Nors, kaip nurodyta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, įvertinus visumą bylos įrodymų nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju R. G., V. L. ir M. M., būdami sodyboje, visą laiką savo veiksmais kėlė realią grėsmę įstatymo saugomiems interesams, todėl D. R. įgyvendino savo teisę kreiptis pagalbos į kitus asmenis, t. y. T. B., o pastarasis veikė esant būtinosios ginties situacijai, siekdamas apginti D. R., jo turtą, taip pat save ir savo automobilį. Byloje nenustatyta, kad R. G., V. L. ir M. M. būtų vartoję prieš D. R. smurtą, pats D. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jo niekas nesumušė, T. B. jis kvietė tik todėl, kad buvo išsigandęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad į D. R. sodybą atvykus T. B., joks pavojus D. R. negrėsė, pastarasis, kaip pats nurodė, tuo metu buvo savo sodybos kieme, toliau nuo M. M. ir jo draugų. Nuteistojo T. B. teigimu, jam atvykus į sodybą, D. R. buvo prie pirties, jie nieko nesiaiškino, D. R. tik, pasakė, kad „reikia išprašyti tuos svečius iš kiemo“ (4 t., b. l. 153–155).

23. Įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija sutinka su šiame nuosprendyje padaryta išvada, kad T. B. atvykus į D. R. sodybą, joje joks veiksmas nevyko, R. G., V. L. ir M. M. jokių neteisėtų veiksmų D. R. ar T. B. atžvilgiu neatliko, rankose akmenų neturėjo ir jų nemėtė, į T. B. automobilį nespyrė. Pastebėtina, kad pats nuteistasis T. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jam atvažiavus į D. R. kiemą R. G., V. L. ir M. M. prieš jį „nešoko“ ir nesukėlė jam jokio skausmo, neneigė, kad sudavė smūgius nukentėjusiesiems. Bylos duomenimis, T. B., atvykęs į D. R. sodybą, net nebandė išsiaiškinti susidariusios situacijos, priešingai, dideliu greičiu automobiliu įvažiavęs į sodybą, juo vaikėsi išsigandusius ir link savo automobilio bėgančius nukentėjusiuosius bei liudytoją M. M., norėdamas pastaruosius partrenkti, o po to, išlipęs iš automobilio, nieko nesiaiškindamas, be jokios priežasties metaliniu laužtuvu per du kartus sudavė 5 smūgius nukentėjusiajam R. G., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 112–113), jį sumušęs, T. B. sėdo į automobilį, nuvažiavo prie V. L. ir jį taip pat sumušė, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą (3 t., b. l. 121–124).

24. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiųjų R. G., V. L. ir liudytojo M. M. kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Esant visumai nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. B. sužalojimus nukentėjusiesiems padarė veikdamas tyčia, yra teisinga. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų ir T. B. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (veika, padaryta nukentėjusiojo R. G. atžvilgiu) bei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta nukentėjusiojo V. L. atžvilgiu). T. B. gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad R. G. ligoninėje teigė, jog trauma įvyko buityje, taip pat tai, kad T. B. turėtas „laužtuvėlis“ buvo jo darbinis įrankis, specialiai neskirtas skirtas žmonėms žaloti, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia. Be to, neteisus apeliantas teigdamas, kad T. B. laužtuvą panaudojo suduodamas į nukentėjusiųjų gyvybei nepavojingas kūno vietas – kojas ir ranką, nes byloje nustatyta, kad T. B. metaliniu laužtuvu sudavė nukentėjusiajam R. G. ne tik į rankas ir koją, bet ir į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą (pakaušį). Apeliacinio skundo argumentas, kad dalį smūgių nukentėjusiesiems sudavė sodybos šeimininkas D. R., taip pat veikęs būtinosios ginties situacijoje, atmetamas kaip nepagrįstas, nes tokia aplinkybė byloje nenustatyta.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių

25. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės bei priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimus.

26. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam T. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną apysunkį nusikaltimą, veikos yra baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, nusikalto būdamas anksčiau teistas tris kartus, neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (4 t., b. l. 62–66, 68–87), yra baustas administracine tvarka (4 t., b. l. 88–89), jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. B. už jo padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už jo padarytus nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės, atitinkamai – laisvės atėmimas 2 metams ir laisvės atėmimas 6 mėnesiams – savo dydžiais yra mažesnės negu minėtų straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, taigi nėra per griežtos. Galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra per griežta, be to, šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas, paskiriant du įpareigojimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

27. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

28. Nukentėjusysis R. G. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš T. B. 3 759 eurų turtinės žalos atlyginimo, 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (4 t., b. l. 136–137), o (duomenys neskelbtini) ligonių kasa pareiškė 1 296,49 Eur civilinį ieškinį (2 t., b. l. 116–118). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) ligonių kasos ieškinys ir reikalavimai dėl turtinės žalos įrodyti pateiktais dokumentais, žala padaryta dėl nusikalstamų T. B. veiksmų, tarp žalos ir kalto asmens veikos egzistuoja priežastinis ryšys, (duomenys neskelbtini) ligonių kasos ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš T. B. 1 296,49 Eur turtinės žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) ligonių kasos naudai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad turtinę žalą nukentėjusysis patyrė dėl nusikalstamų T. B. veiksmų, tarp žalos ir kalto asmens veikos egzistuoja priežastinis ryšys, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė iš T. B. R. R. G. 3 759,00 Eur turtinės žalos atlyginimo. Įvertinęs visas reikšmingas neturtinės žalos klausimo išsprendimui aplinkybes, t. y. atsižvelgęs į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta T. B. tyčiniais smurtiniais veiksmais, įvertinęs kilusias pasekmes, kartu atsižvelgęs ir į paties nukentėjusiojo R. G. elgesį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, susiformavusia teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė R. G. iš T. B. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas, vadovaudamasis įstatymais ir kasacinės instancijos teismo formuojama praktiką, taip pat priteisė nukentėjusiajam 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (6 759 Eur) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog būtent dėl neteisėtų T. B. veiksmų nukentėjusysis R. G. patyrė turtinę ir neturtinę žalą, o (duomenys neskelbtini) ligonių kasa patyrė išlaidų už šio nukentėjusiojo gydymą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareikšti ieškiniai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad civiliniai ieškiniai nuteistajam R. G. ir (duomenys neskelbtini) ligonių kasai priteisti pagrįstai. Nepriteisti pareikštų civilinių ieškinių ar mažinti priteistas sumas nėra pagrindo.

30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo T. B. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą ir naikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. spalio 24 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. B. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą atmesti.