- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-115-527/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15940-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Aušra Baubienė, Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rapslita“
- Ieškovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijos Gudynienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rapslita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-677-800/2014 pagal ieškovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rapslita“ dėl skolos už patalpų nuomą ir delspinigių priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rapslita“ priešieškinį ieškovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos ir palūkanų priteisimo (trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2013-09-27 pareiškė teisme ieškinį (t. 1, b. l. 4‑6), kuriame prašė priteisti iš atsakovės 33 705,74 Lt skolą nesumokėto nuomos mokesčio (už patalpas 1-me aukšte 13 664,42 Lt ir už patalpas rūsyje 20 041,32 Lt) nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio, 5 679 Lt (2 252,77 Lt už patalpų 1-me aukšte nesumokėtą nuomą ir 3 426,23 Lt už patalpų rūsyje nesumokėtą nuomą) delspinigių nuo nesumokėto nuomos mokesčio, 5 % procentus metinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-03-29 surašant ir pasirašant valstybės materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktus Nr. 30-IL-204 ir Nr. 30-IL-205 atsakovė grąžino ieškovui nuomojamą valstybės materialųjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Turto kadastro duomenų byloje Nr. 5011 pastatas pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), lA4p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Patalpų, kurių bendras plotas 165,30 kv. m, indeksas 1-me aukšte nuo 45b-1 iki 45b-15, rūsio patalpų, kurių bendras plotas 122,95 kv. m, indeksas 45-15, 45-16, 45-17, 45-18, 45-19, 45-20, 45-21, 45-22, 45-23. Turtą 1-me aukšte atsakovė nuomojosi nuo 2003-10-01 pagal 2003-10-01 Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 3, sudarytą su tuo metu šį valstybės turtą valdžiusiu patikėjimo teise Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriumi. Turtą rūsyje atsakovė nuomojosi nuo 2005-02-21 pagal 2005-02-21 Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 121-3-22, sudarytą su Kauno m. VPK. Turto valdymą patikėjimo teise perėmus Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, tarp rinktinės „Vytis“ ir atsakovės 2010-11-23 buvo sudaryti susitarimai Nr. 142-IL-2810 ir 142-IL-2811 prie 2003 m. ir 2005 m. sutarčių. Šiais susitarimais buvo sutarta, kad nuomotojas pagal 2003 ir 2005 m. sutartis yra rinktinė „Vytis“, o nuomininkas (atsakovė) įsipareigoja mokėti 1 670,12 Lt dydžio nuompinigius kas mėnesį už turtą 1-me aukšte ir 1 242,22 Lt už turtą rūsyje. Ieškovas turto valdytoju tapo 2011-08-25, perėmus jį iš rinktinės „Vytis“. Tarp šalių 2011-08-31 buvo sudaryti susitarimai Nr. 30-4-ST2-11-210 ir Nr. 30-4-ST2-11-211, kuriais nuomotojo teises ir pareigas, kylančias iš turto nuomos sutarčių ir visų šių sutarčių papildymų bei pakeitimų, kurie yra neatskiriamos sutarčių dalys, tarp rinktinės „Vytis“ (nuomotojo) ir UAB „Rapslita“ (nuomininko) perėmė ieškovas. Sudarius tarp šalių susitarimus Nr. 30-4-ST2-11-210 ir Nr. 30-4-ST2-11-211, atsakovė nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio vykdė sutartinius įsipareigojimus, t. y. mokėjo kas mėnesį nuompinigius 1 670,12 Lt už turtą 1-me aukšte ir 1 242,22 Lt už turtą rūsyje, o nuo 2012 metų gegužės mėnesio nuomos mokesčio už turtą nebemokėjo. Vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir sutarčių su atsakove sąlygomis, ieškovas 2012-11-23 raštu Nr. 14069 nutraukė turto nuomos sutartis su atsakove ir prašė nedelsiant padengti 19 144,09 Lt įsiskolinimą už nuomą. Atsakovė patvirtino 2012-11-30 ieškovo finansų skyriaus parengtą skolų suderinimo aktą Nr. 14830, kuriame yra duomenys apie tai, kad 2012-11-30 atsakovė ieškovui yra skolinga 22 056,42 Lt. Kadangi išnuomotas turtas buvo grąžintas nuomotojui tik 2013-03-29 surašant ir pasirašant valstybės materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktus Nr. 30-IL-204 ir Nr. 30-IL-205, tai, vadovaujantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, ir atlyginti nuostolius. Atsakovės įsiskolinimas už patalpų nuomą ieškovui 2013-05-31 sudarė 33 705,74 Lt. 2003 m. ir 2005 m. sutarčių punkte Nr. 11 numatyta, kad nuomininkas, laiku nesumokėjęs nuompinigių, moka delspinigius, t. y. 0,05 % nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Apskaičiuoti delspinigiai už nesumokėtus nuompinigius yra 5 679 Lt.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovo 83 259,24 Lt kompensaciją, 3 775,18 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 83 259,24 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 87‑93). Atsakovė nurodė, kad su ieškovu sudarytose nuomos sutartyse (2004-08-27 patalpų nuomos sutarties, kurioje buvo pakeista 2003-10-01 sutartis (t. 2, b. l. 99), ir 2005-02-21 nuomos sutartyje (t. 1, b. l. 10)) buvo numatytas 4 punktas, kad :Pritaikydami turtą numatytai veiklai, turi teisę į išlaidų atlyginimą, kiekvieną mėnesį mažinant nuompinigių sumą (...) atlyginimo už išnuomoto turto pagerinimą suma negali viršyti 40 proc. nuompinigių sumos per visą nuomos terminą; atlikti kapitalinio remonto darbus galima tik gavus rašytinį steigėjo arba jo įgalioto asmens raštišką sutikimą. Šalims toliau vykdant abi nuomos sutartis, atsakovė atliko daug investicijų reikalavusius turto pagerinimus. Jie atsispindi eksperto A. Z. 2013-11-20 atliktoje „Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, atliktų pagerinimo darbų statybinės vertės nustatymo ataskaitoje“. Be to, įvertintų pagerinimų faktas matyti ir iš viešojo registro duomenų: 2006-05-24 pažymėjime apie patalpų įregistravimą matyti, jog 2006-05-17 ir 2006-03-28 buvo sudaryti du Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktai, pakeista patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios atskiros dalys buvo išnuomotos atskiromis 2003 ir 2005 m. nuomos sutartimis, paskirtis, sumažintas jos plotas rekonstruojant. Pagal du prašymus Viešosios policijos Kauno apsaugos skyrius 2005-10-25 raštu Nr. 121-S-777 leido „atlikti kapitalinio remonto darbus išnuomotose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pritaikant jas prekybos, maitinimo, ūkinės veiklos vykdymui ir atitinkamai pakeisti patalpų tikslinę naudojimo paskirtį“. Tik po šio sutikimo/leidimo buvo gautas statybos leidimas ir atliekami visi pagerinimo darbai (t. 1, b. l. 94‑95). Atsakovė į ginčo patalpas investavo ženklią pinigų sumą, žinodama, kad už pagerinimus bus atlyginta. Kai atsakovė pagerinimų darbus užbaigė, Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ 2010-11-23 pageidavo pakeisti sudarytas nuomos sutartis, nurodant, kad už pagerinimus (būsimus, jei tokių ateityje ir būtų) jau nebus atlyginama. Tačiau atsakovė jau įgytos teisės į kompensaciją niekada neatsisakė, tai būtų nepagrįsta jokia ekonomine logika. Be to, ieškovo pirmtakų paruoštų pasirašymui 2004 ir 2005 m. sutarčių 4 punktai nenustatė konkretaus termino, per kurį galėtų pageidauti nuomos mokesčio mažinimo. Juose nustatyta tik tai, kad kompensuojamų pagerinimų suma negali viršyti 40 procentų nuompinigių sumos per visą nuomos terminą. Galiausiai, šalių valia ir ketinimai dėl nuomininko teisės į kompensaciją už būsimus pagerinimus panaikinimo geriausiai atsispindi abiejų 2010-11-23 Susitarimų 2.1 punktuose („susitarimas įsigalioja nuo 2011 m. sausio 1 d. ir yra neatskiriama sutarties dalis“) bei vieno iš Susitarimų 2.2 punkte: „Nuo 2011 m. sausio 1 d. netenka galios 2004-08-27 d. sutarties „Dėl 2003 m. spalio 1 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 3 pakeitimo“ 1 punktas“, kuriame ir buvo aptartos riboto kompensavimo už pagerinimus sąlygos. Gavusi ieškovo 2012-11-23 pranešimą, kad nuomos sutartys nutrauktos, ieškovui pranešė, jog 2003-10-01 nuomos sutartyje Nr. 3 buvo numatytas 10 metų terminas, o faktinis nuomos terminas yra 9 metai 1 mėnuo ir 23 dienos. 2005-02-21 nuomos sutartyje Nr. 121-3-22 buvo numatytas 10 metų terminas, o faktinis nuomos terminas yra 7 metai 9 mėnesiai ir 2 dienos. Per faktinį nuomos terminą bendrai sumokėta nuompinigių suma apskaitos duomenimis yra 208 148,11 Lt. Šio faktinio nuomos termino metu susidariusių nuompinigių sumos 40 procentų dalis bendrai sudaro 83 259,24 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014-08-01 sprendimu (t. 3, b. l. 36–45) ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 33 705,74 Lt skolos, 5 679 Lt delspinigių, 5 % (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (39 384,74 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-10-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 435,54 Lt ieškovo patirtų kelionės išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 1 181,54 Lt žyminio mokesčio ir 76,96 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė iš atsakovės 194,07 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities VPK.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 53–60) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-08-01 sprendimą ir perduoti bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui iš naujo, teismui nutarus neperduoti bylos nagrinėti iš naujo – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendimo dalis dėl ieškinio tenkinimo yra visiškai be motyvų, todėl, esant CPK 329 str. 2 d. 4 p. numatytam absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nesilaikė CPK 270 str. 4 d. 1–4 p. ir 329 str. 2 d. 4 p. nustatytų reikalavimų motyvuoti priimamą teismo sprendimą. Sprendimo dalyje, kuria teismas pasisako dėl ieškinio, tik dar kartą glaustai pakartojamos bylos faktinės aplinkybės, byloje nustatytų faktinių įvykių seka, tačiau nepateikiama jokių ieškovo ar atsakovės argumentus patvirtinančių ar paneigiančių motyvų, t. y. nėra nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas. Taip pat nepateikiamas ir atsakovės atsikirtimų į ieškinį, išdėstytų 2013-10-28 atsiliepime, vertinimas ir nenurodoma, kad jie yra nepagrįsti. Sprendimo dalyje dėl ieškinio yra tik trumpai nurodoma, jog: „Išnagrinėjus pateiktą ieškovų (?) ieškinį ir įvertinus atsakovės atstovo paaiškinimus, rašytinius byloje esančius dokumentus, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra pilnai pagrįstas, įrodytas ir tenkintinas.“ Iš tikrųjų jokio „vertinimo“ teismas neatliko ir sprendime nenurodė. Vien sprendimo 6 psl. 2 pastraipoje esantis teiginys, kad teismas kai kuriuos duomenis „įvertino“, dar nereiškia tinkamo teismo pareigos atlikimo teisingumo vykdymo procese. Teismo sprendimai turi būti aiškūs ir suprantami, t. y. motyvuoti. Šiuo atveju joks vertinimas sprendime nėra atskleistas, teisinė taika neatkurta. Visiškai neaišku, kokiomis konkrečiai byloje nustatytomis aplinkybėmis, paaiškinimais, argumentais ir dokumentais teismas rėmėsi tenkindamas ieškinį, todėl yra akivaizdu, kad sprendimo dalis, kuria tenkinamas ieškinys, turėtų būti panaikinta, nes yra visiškai be motyvų. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014 ir joje paminėta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Bylos negrąžinus nagrinėti iš naujo, su sprendimu apeliantė sutinka iš dalies (jei teismas būtų įskaitęs dalį nuompinigių į priešieškinyje pareikštus reikalavimus), tačiau mano, kad teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl atsakovės nurodyto teiginio, jog nuomos mokestis po 2012-02-28 apskritai neturėjo būti skaičiuojamas, kadangi nuomos sutartys turėjo būti laikomos pasibaigusios nepaisant šalių valios LR Vyriausybės nutarimo Nr. 194 pagrindu. Ieškovas byloje reikalavo priteisti nuompinigius ir delspinigius, susidariusius nuo 2012-05-01. Galiausiai, ieškinys buvo nepagrįstai visiškai tenkintas, priteisiant iš atsakovės didesnę nei 19 144,09 Lt nuompinigių sumą (susidariusią iki nuomos sutarčių nutraukimo). Nuompinigiai turėjo būti mokami tik už laikotarpį 2012 m. gegužės (kaip nurodoma ieškinyje), t. y. nuo 2012-05-01 (už I aukšto patalpas) ir 2012-05-01 (už rūsio patalpas) iki 2012-11-23, kuomet ieškovas 2012-11-23 raštu Nr. 14069 nutraukė abi turto nuomos sutartis. Tolesnis nuomos mokesčio skaičiavimas buvo nepagrįstas ir negalėjo būti priteistas. Apie tai atsakovė nurodė 2013-12-05 teismo posėdžio metu, pateikdama 3 atsakovės 2012–2013 m. ieškovui siųstus raštus (t. 1, b. l. 132–134). Juose nurodoma, kad sutinka valdyti nuomotas patalpas iki kol jos bus perimtos neatlygintinės pasaugos pagrindu; ieškovui patogiu metu pasirašyti bet kokius susitarimus ir aktus, jam atvykus į Kauną; kad nuomos sutarčių 13.4 punktuose nėra numatyta jokių išankstinių Įspėjimo apie sutarčių nutraukimą terminų; prašė iš anksto informuoti, kada ieškovas atvyks į Kauną ir kad yra pasirengusi perduoti patalpas nuo pat 2012-11-23 rašto gavimo; bei kad dar 2012-02-28 įvyko faktinis sutartyse numatytas nuomos teisinių santykių nutraukimas, LR Vyriausybei pakeitus 2007-10-10 nutarimą Nr. 1082 dėl ginčo patalpų įtraukimo į valstybės atnaujinamo nekilnojamojo turto sąrašą. Dėl delspinigių taip pat nurodė (2013-02-22 raštas), kad neaišku, kaip ir už kokį laikotarpį jie skaičiuojami, šiuo raštu grąžino delspinigių sąskaitą.
CK 6.535 str. 3 ir 4 dalys numato, kad „3. Jeigu viena sutarties šalis vengia pasirašyti pastato, statinio ar įrenginio perdavimo–priėmimo aktą nuomos sutartyje aptartomis sąlygomis, tai laikoma, kad atitinkamai nuomotojas atsisako vykdyti savo prievolę perduoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas atsisako juos priimti. 4. Pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal šio straipsnio nustatytas taisykles.“ Iš atsakovės 2012-12-11, 2013-02-22 ir 2013-03-14 raštų (t. 1, b. l. 132–134) akivaizdu, kad atsakovė siūlė ieškovui bet kada perimti nuomotas patalpas, t. y. jų perdavimo nevengė. Abi nuomos sutartis parengė ieškovas ir jo pirmtakai, sutartys sudarytos konkurso būdu, dėl to turi būti taikoma contra proferentem taisyklė ir laikoma, kad sutarties neaiškumai dėl neaptartų turto grąžinimo sąlygų (kas parengia perdavimo aktą, kas nustato jo pasirašymo vietą ir laiką) aiškintini išimtinai ieškovo nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.). Konkrečiai, dėl patalpų perdavimo ieškovui raštuose nurodė, kad: „...Prašome jas perimti Jums patogia forma, būdu ir laiku, tačiau mokėti nuomos mokestį už Jūsų neperimtas patalpas po to, kai sutartis Jūsų iniciatyva yra nutraukta, nesiruošiame“; „...atsakant į Jūsų telefoninį skambutį, mūsų įmonės vadovas Jums nenurodė, kad „bendrovė dar nepasirengusi perduoti nuomojamas patalpas“, o atvirkščiai, nurodė, kad yra pasirengusi perduoti patalpas, tik ne per 3–4 valandas. Manau, kad turime laikytis bent minimalių protingumo standartų ir perspėti vienas kitą apie pageidaujamo susitikimo laiką nors prieš 24 valandas. Minėtame Jūsų el. laiške, kurį perskaitėme tik šiandien 11 valandą, pageidaujate perimti patalpas dar ir šiandien, 10 valandą. Keista, kad vakar apie tai telefoninio pokalbio metu taip pat neužsiminėte. Susidaro įspūdis, kad norite mus apkaltinti nenoru perduoti patalpas, nors patys nesistengiate bendradarbiauti su kita šalimi ir sudaryti normalias sąlygas jų perdavimui. Pranešame, kad visados buvome ir esame pasirengę perduoti patalpas, tai galite padaryti kad ir šiandien, pvz., 16 val., bei kitomis Jums patogiomis dienomis. Prašome informuoti apie Jūsų atvykimą, kadangi patalpose seniai nėra vykdoma jokia veikla, į jas mums taip pat reikia atvykti prieš tai suderinus konkretų laiką“. Atsižvelgiant į tai atsakovė mano, kad likusios 14 561,65 Lt sumos priteisimas, esant jau pasibaigusiems nuomos santykiams, taip pat visų reikalautų 5 679 Lt delspinigių priteisimas yra nepagrįstas, kadangi:
1) nuomos sutarčių pagrindu tarp šalių susiklostė ne tik savalaikio nuompinigių mokėjimo, bet ir atlyginimo už išnuomoto turto pagerinimus teisiniai prievoliniai santykiai;
2) priteisęs atsakovės pripažįstamą 19 144,09 Lt nuompinigių įsiskolinimą, nurodytą paties ieškovo 2012-11-23 pranešime apie nuomos sutarčių nutraukimą (t. 1, b. l. 20), teismas turėjo įskaityti jį į priešieškiniu pareikštus reikalavimus;
Šalies argumentai
3) ieškovo prašyti 5 679 Lt delspinigiai dėl nesumokėtų nuompinigių neturėjo būti priteisiami, nes byloje nėra pateikta jokio delspinigių paskaičiavimo nei pagal atskirus vėlavimo mėnesius, nei bendrai sumai ir neaišku, kokiu būdu ši 5 679 Lt suma susidaro. Be to, aišku, kad sutartis nutrūko jau 2012-02-15, LR Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 194 dėl 2007-10-10 nutarimo Nr. 1082 pakeitimo. Tokio nutarimo priėmimas sutarčių 13.4 punktuose yra numatytas kaip besąlyginis pagrindas nuomos sutarčiai pasibaigti. Nuomos mokestis ne tik kad turėjo nebebūti mokamas nuo 2012-02-15 LR Vyriausybės nutarimo paskelbimo 2012-02-28 dieną; nuo nesamo nuomos mokesčio nebegalėjo būti skaičiuojami ir delspinigiai, kadangi prievolės mokėti patį nuomos mokestį jau nebebuvo.
Teismas išsamiai nenagrinėjo ir dėl to nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimus dėl nuomos mokesčio skolos ir delspinigių už ieškinyje nurodytą laikotarpį iki 2013-03-29 perdavimo akto pasirašymo. Jei nepaisant LR Vyriausybės nutarimo Nr. 194 paskelbimo fakto ir būtų nustatyta atsakovės pareiga mokėti iki nuomos sutarčių 2012-11-23 nutraukimo susidariusią nuomos mokesčio sumą skolą, už I aukšto patalpas mokant 1 670,12 Lt per mėnesį, už rūsio patalpas mokant 1 242,22 Lt per mėnesį ir 0,05 % delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną, tai skolos ir delspinigių dydis už laikotarpį nuo 2012 m. pavasario iki 2012 m. rudens (2012-11-23) byloje nėra pateiktas. Ieškovas, prašydamas apmokėti nuomos įsiskolinimą už visą laikotarpį, t. y. iki 2012-03-29, kuomet buvo surašyti materialiojo turto ir priėmimo aktai Nr. 30-IL-204 ir Nr. 30-IL-205, remiasi CK 6.499 straipsnio 2 dalimi. Visų pirma, pats ieškovas, o ne atsakovė vengė nedelsiant perimti baigtas nuomotis patalpas, nors pats ir pranešė apie sutarčių pasibaigimo pagrindus. Antra, šioje situacijoje CK 6.499 str. 2 dalies norma apskritai neturėtų būti taikoma, nes ji atlieka nuomotojo patirtų nuostolių, o ne įsiskolinimo kompensavimo funkciją ir nesudaro pagrindo „nuomos mokesčio“ įsiskolinimo priteisimui. Tokia pastarosios normos taikymo praktika pateikta LAT 2008-03-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008: „Dėl naudojimosi daiktu po nuomos sutarties pasibaigimo pasekmių. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šioje normoje nustatytos prievolės nesilaikymo pasekmės tenka nuomininkui, pavėluotai grąžinusiam išsinuomotą daiktą nuomotojui. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis.“ Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo trukdoma naudotis patalpomis ar kad jis buvo nurodęs, kada planuoja atvykti perimti nuomotas ginčo patalpas. Dėl nuomos objekto specifiškumo atsakovė negalėjo perduoti jo ieškovui į rankas, nuveždami į Klaipėdą, kadangi patalpos yra nekilnojamasis daiktas. Byloje atsakovė pateikusi dokumentą (2012-12-11 raštą ieškovui, t. 1, b. l. 132), jog nuomojamas patalpas siūlo valdyti pasaugos pagrindu, kol ieškovas jų nepasiims, kitus du raštus, kad nemano, kad vilkina patalpų perdavimą, nes iš esmės jose nebevykdė jokios veiklos dar žymiai anksčiau iki 2012-11-23 pranešimo apie sutarčių nutraukimą gavimo ir buvo suinteresuota jų kuo greitesniu perdavimu ieškovui.
Situacijos, kai nuomotojas pats vengia priimti grąžinamą turtą, vertinimo kriterijai yra aptarti LAT 2008-11-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008: „Sistemiškai aiškinant CK 6.535 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasibaigus negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas turėdamas tikslą jas perduoti nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas savo ruožtu yra tinkamai įvykdęs CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą grąžinti nuomotojui daiktą. Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, o patalpų perdavimo–priėmimo aktas yra vienas iš įstatyme nurodytų įrodymų, jog nuomininkas savo pareigą yra įvykdęs. Toks CK 6.499 ir 6.535 straipsnių nuostatų aiškinimas atitinka bendrąsias prievolių teisės normas, įtvirtintas CK šeštosios knygos pirmojoje dalyje. Pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį kiekviena prievolės šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir, vykdydama prievolę, bendradarbiauti su kita šalimi. Šis principas įtvirtintas CK 6.200 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Bendradarbiauti – reiškia padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas; pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius; šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu (LAT 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008). Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas yra svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija apie būsimą patalpų perdavimą, kaip sprendė kilusius nesutarimus ar neaiškumus, kokių ėmėsi priemonių, kad CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prievolė būtų įvykdyta tinkamai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus principus ir įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad nuomotojo vengimas priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas ir pasirašyti tai patvirtinantį perdavimo–priėmimo aktą negali būti interpretuojamas kaip pagrindas nuomininko atsakomybei dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį kilti. Dėl to bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie patalpų grąžinimą nuomotojui, turi vertinti abiejų šalių nurodytas aplinkybes, jų įrodytus faktus, nustatytų bylos aplinkybių pagrindu susiklosčiusią situaciją tinkamai kvalifikuoti teisiškai.
Atsakovė ne kartą ragino (pirmą kartą 2012-12-11 prašyme) ieškovą atvykti į Kauną perimti patalpas, nes jo 2012-11-23 pranešime iš viso nebuvo jokios informacijos apie pageidavimą perimti turtą. 2013-01-10 rašte ieškovas pareikalavo atsakovės raštiškai informuoti apie atsakovės pasirengimą pasirašyti perdavimo aktus, į ką 2013-02-07 rašte (jo ieškovas taip pat nepateikė, dėl to šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymo tinkamam nustatymui ir išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo tikslu atsakovė prašo priimti šį įrodymą (rašto tekstą) į bylą CPK 314 straipsnio pagrindu) šalia kitų, ginčytinų sutarties nutraukimo momento nustatymo klausimų pakartojo, jog „iki šį turtą pagal perdavimo aktą faktiškai valdyti perims kitas asmuo, valdys jį neatlygintinės pasaugos pagrindu“. Atsakydamas į pastarąjį atsakovės 2013-02-07 raštą (ši data pažymima kitame ieškovo dokumente), ieškovas 2013-02-20 raštu pakartojo norįs atsakovės raštiško informavimo apie atsakovės pasirengimą pasirašyti perdavimo aktus, dėl to 2013-02-22 rašte vėlgi atsakovė pasiūlė perimti patalpas ieškovui „patogia forma, būdu ir laiku“. Dar vėliau po to ieškovas 2013-03-13 17:05 val. el. paštu siuntė 2013-03-13 pranešimą (prieš tai telefonu pareikalavęs tuojau pat atvykti į patalpas jų perdavimui iš anksto neįspėjęs ir atsakovės vadovui esant išvykus iš Kauno). Į jį atsakovė atsakė nedelsdama 2013-03-14 raštu, kad gali perduoti patalpas „šiandien, 16 val.“. Atvykęs ieškovo atstovas nesutiko perimti patalpų, kadangi jose rado į patalpas įmontuotus įrenginius (gaisro signalizaciją, ventiliacijos sistemą, gartraukius ir pan.), šių įrenginių nepasiėmimo faktą jis įvertino kaip kliūtį perimti patalpas ir pasirašyti akto nesutiko; 2013-03-25 raštu nurodė kitą patalpų perdavimo momento 2013-03-29 11 val. Galiausiai, šalys 2013-03-29 pasirašė patalpų perdavimo aktą neišardžius jokių aukščiau minėtų pagerinimų ir įrenginių bei inventoriaus, kadangi ieškovas persigalvojo ir sutiko priimti patalpas tokias, kaip yra – tai matyti iš perdavimo aktų teksto: „...akto nuostatos netaikomos ... patalpose esančiam turtui, sumontuotai įrangai, inventoriui ir kitoms materialinėms vertybėms“. Tuo pačiu perdavimo metu dalyvavo ir Turto banko atstovas, kuris iš karto perėmė minėtas patalpas iš ieškovo.
Nors iš karto po 2012-11-23 ieškovo pranešimo ir nebuvo pasirašytas nuomoto turto perdavimo aktas, savo veiksmais atsakovė niekaip nekliudė ieškovui naudotis patalpomis ar jas perimti ir visada geranoriškai bendradarbiavo perimant seniai atsakovės nebenaudojamas patalpas, todėl pagal LAT pateiktus 6.499 straipsnio 2 dalies ir CK 6.535 straipsnio normų išaiškinimus ieškovas negali remtis tariamu atsakovės vengimu perduoti turtą, be to, jam nebuvo padaryta jokių nuostolių. Priešingai, ieškovui buvo grąžintas pagerintas ir didesnės vertės turtas, palyginti su jo verte prieš jį išnuomojant 2004–2005 metais.
Praktiškai visas sprendimo motyvuojamosios dalies turinys yra skirtas atsakovės priešieškinio argumentams įvertinti ir pagrįsti jų atmetimo priežastis. Nepaisant to, teismo sprendimas ir šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl to naikintinas (CPK 263 str.). Teismas nurodo keletą priešieškinio atmetimo priežasčių, kurios nepagrįstos:
Žemesnės instancijos teismas
Sprendime nurodoma, kad ginčo nuomos sutartys buvo sudarytos galiojant LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Disponavimo įstatymo) 14 straipsnio 5 dalies nuostatai, jog Nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Nors atsakovė kėlė šios normos konstitucingumo klausimą net du kartus ir teismas nutartimis atsisakė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl jo atitikimo LR Konstitucijos 23 str., 29 straipsnio 1 d. ir 46 straipsniui, tačiau, kaip prašė bylos nagrinėjimo pabaigoje ieškovas ir trečiasis asmuo, teismas 2004-08-27 ir 2005-02-21 pasirašytų sutarčių nuostatų nepripažino niekinėmis (CK 1.80 str.), nors ir nustatė, kad jos prieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Toks teismo sprendimas, kuriame sutartys nepripažįstamos niekinėmis, bet jomis nesiremiama dėl jų prieštaravimo „imperatyvioms įstatymų nuostatoms“, be to, prieš tai teismui atskiromis nutartimis net du kartus atsisakius kreiptis dėl šių įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai, sukelia pagrįstas abejones ne tik sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, bet ir jo aiškumu, tinkamu šalių lygiateisiškumo principo taikymu, CPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytai teisės aktų hierarchijai bei CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytai pareigai kiekvienu atveju, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, kreiptis į LR Konstitucinį Teismą. Ši pareiga išplaukia iš Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyto imperatyvo, jog Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. O nežinodamas, ar konkretus įstatymas jai prieštarauja, teisėjas negali nagrinėti konkrečios bylos. Teismas netinkamai taikė minėtas CPK ir Konstitucijos nuostatas, dėl to CPK 334 straipsnio 3 dalies pagrindu (Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą) Kauno apygardos teismo prašo panaikinti minėtas 2014-03-04 ir 2014-05-14 nutartis bei atsakovės 2014-04-03 prašyme nurodytais argumentais kreiptis į LR Konstitucinį Teismą.
2010-11-23 šalių susitarimus naikinti minėtą sąlygą (sutarčių 4 punktus) teismas vertino kaip iššauktus „pastebėjimo, jog jos prieštarauja įstatymui“. Toks teismo motyvas prieštarauja byloje surinktiems šalių neginčijamiems rašytiniems įrodymams – elektroniniu susirašinėjimu dėl 2010-11-23 susitarimų sudarymo, iš kurių aišku tik tiek, kad atsakovės direktorius geranoriškai sutinka keisti nuompinigių dydį. Be to, liudytoja R. Č., 2010 m. rudenį bendravusi su atsakovės vadovu dėl sutarčių pakeitimo, patvirtino, kad jau tada jai buvo žinoma, kad (po remonto ir rekonstrukcijos) patalpų plotas pasikeitė, reikėjo keisti ir šį punktą. 2010-11-23 sutartis paruošė ji, atsakovė dėl jų nesiderėjo. Liudytojas K. J. pripažino, jog jam buvo žinoma, kad po to, kai jis pasirašė 2004 ir 2005 m. sandorius, numatančius atlyginimą už patalpų pagerinimą, patalpos buvo pagerintos, tik atsakovė neteikė jokių prašymų tai kompensuoti, 2004-08-27 ir 2005-02-21 „sutartį ruošėme mes“, „nenumatyta, kad bus jei mes anksčiau nutraukiame – kaip jie atsiims pagerinimus“, sąlyga „kas mėnesį – kaip saugiklis, kad jei mes nenutraukiame sutarties, bet tai nereiškia, kad jie kas mėnesį atsiims 40 procentų“, „niekada neprieštaravome atliekamiems darbams ir rekonstrukcijai“. Dar kitas liudytojas J. R. teismui patvirtino, kad „patalpos buvo prastos būklės, todėl reikėjo jas remontuoti, „reikėjo daug investicijų“; „joks verslininkas ką galėtų veikti – nežinau“, „vaizdas prasčiau nei čia (teismo salėje)“, „užtruko keletą metų iki patalpos sutvarkymo veiklai“, „verslininkas neturėjo jokios naudos, tik investicijas į patalpą“, „buvo labai daug problemų“, buvau nuvykęs po remonto – buvo gražu“, „sutartį dėl kompensavimo buvome parašę, priekaištų nebuvo dėl darbų ir sutarties galiojimo“, „Policijos departamentas leido atlikti darbus“, „dėl kompensavimo viskas atsispindėjo sutartyje“, „sutartį ruošė (policijos) apsaugos skyrius“, „buvo padidintas nuomos mokestis“, „kavinės veiklai jos anksčiau dar nebuvo tinkamos“, „buvo operatorinėm, centrinio stebėjimo pultas“, „grindys buvo, viskas buvo susidėvėję“. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė turto pagerinimo teisiniai santykiai, kuriuos paneigti yra sunku ir kurių nepanaikino 2010-11-23 į ateitį sudaryti, nuo 2011 metų įsigalioję nauji šalių susitarimai. Jei tuometiniai patalpų savininkai (policijos rinktinė Vytis, dabartinis trečiasis asmuo) ir norėjo ištaisyti kokią nors klaidą dėl neatitikimo įstatymui, tai padaryti tai buvo galima tik aiškiai numatant, kad minėti 2004-08-27 ir 2005-02-21 sandoriai dėl kompensavimo įsipareigojimo nesukelia jokių teisinių pasekmių ir jais atsakovė negalės remtis. Galiausiai, atsakovė nebūtų dariusi jokių investicijų ir pagerinimų, jei nebūtų sudariusi minėtų dviejų sandorių. Savo ruožtu ieškovas žinojo ir apie atliktus pagerinimus, ir kad dėl jų 10,74 kv. m pasikeitė (sumažėjo) patalpų plotas, ir kad remontas yra užbaigtas 2006-03-28 ir 2006-05-17 Pripažinimo tinkamu naudoti aktais, įregistruotais viešajame registre 2006-05-24 (registro pažymėjimas, t. 1, b. 1.123–124).
Teismas nurodė, kad 2004 ir 2005 sutartys pažeidė ir viešojo nuomos konkurso tikslus, tačiau net nesiaiškino ir byloje nėra duomenų, kokie buvo konkurso dokumentai ir tikslai.
Teismas pažymėjo, kad pagal 2004 ir 2005 sutartis atsakovė turėjo pranešti ieškovui apie darbų pradžią ir pabaigą, ir iš 2003 metais prasidėjusių darbų išlaidų dokumentų (t. 3, b. l. 28–30, 2014-07-23 buhalterinė-chronologinė pažyma) padarė išvadą, kad tokią pareigą atsakovė pažeidė. Tačiau tuo teismas pripažino, kad minėta pareiga apskritai egzistavo, t. y. sandoris dėl pagerinimo darbų atlikimo ir jų kompensavimo buvo galiojantis. Aplinkybės, kad jis buvo nežymiai pažeistas, niekas neginčija, liudytojas J. R. patvirtino, kad jokių pretenzijų dėl darbų jis, kaip ieškovo pirmtako atstovas, niekada nereiškė; o ir tokio pažeidimo pasekmės negali paneigti paties pagerinimų atlikimo 2006-03-28 ir 2006-05-17 fakto.
Teismas nurodė ir byloje esančioje atsakovės 2014-07-23 buhalterinėje-chronologinėje pažymoje paryškino, kad darbai buvo atliekami ir iki 2005-10-25 statybos leidimo rekonstrukcijai išdavimo (čia ir teismo pažymėta išlaidų dalis – 124 751,13 Lt). Tačiau ir ši aplinkybė nepaneigia pagerinimų atlikimo pagal 2004 ir 2005 m. sandorius fakto, nes ne visiems su ieškovo pirmtakais suderintiems patalpų pagerinimams reikėjo statybos leidimo, kai kurie darbai buvo atliekami paprastojo remonto būdu, kam savivaldybės administracijos leidimas nėra reikalingas. Faktą, kad pagerinimų atlikimas buvo suderintas, pripažino ir liudytojai K. J. bei J. R., betarpiškai dalyvavę derinimo procedūrose, ir atsakovės 2005-10-24 pranešimai nuomotojui su konkrečių atliktinų pagerinimo darbų išvardinimu - 6 pozicijų griovimo darbai, 11 pozicijų remonto darbai (t. 3, b. l. 8–9), ir liudytojo (tuometinio nuomotojo vadovo) K. J. pasirašytas 2005-10-25 išduotas leidimas atlikti kapitalinio remonto darbus (t. 1, b. l. 97, t. 2, b. l. 8, t. 3, b. l. 7), ir atsakovės 2005-02-28 raštas nuomotojui bei 2005-10-17 pranešimas daugiabučio namo gyventojams dėl remonto (t. 3, b. l. 5–6), siūlant 2005-10-17 susipažinti su architekto K. Š. firmos parengtu darbų projektu, pranešime nurodant, kad J. R. (tuometinio nuomotojo darbuotojas, davęs liudytojo parodymus teismui) yra šio aptarimo organizatorius. Matyti, kad priešingai nei teismo vertinimu, ieškovo pirmtakai anaiptol neturėjo jokių priekaištų atsakovei ir buvo patenkinti visiems ieškovo atliekamiems darbams.
Iš šių aplinkybių visiškai neįmanoma suprasti, kodėl teismas pripažino atsakovės įmonę „nesąžininga“, nors ji ir turėjo visišką nuomotojo pritarimą ir palaikymą dėl pagerinimo darbų, galiojančią sutartį ir teisėtus lūkesčius, kad už pagerinimus nedidele 40 proc. dalimi jai bus atlyginta. Be to, liudytojas pripažino, kad, parengęs 2004–2005 m. sutartį, jis nenumatė, kokiu būdu atsakovė atsiims investuotas lėšas, todėl byloje yra būtina taikyti contra proferentem taisyklę, visus sutarties neaiškumus aiškinant sutartį parengusios šalies nenaudai (CK 6.193 str.).
Teismas suabejojo kai kuriomis į bylą pateiktomis išlaidų PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose nėra nurodomas objektas ar adresas, kuriame atliekami konkretūs pagerinimų darbai. Tačiau minėtas sąskaitas išrašė ne atsakovė, o jos pirktų prekių ar paslaugų pardavėjai, dėl to nebuvo jokios galimybės kontroliuoti sąskaitose daromus įrašus.
Teismų praktikoje yra pripažinta pagerinimų ar kitų išlaidų suma gali būti įrodinėjama ir bet kokiais leistinais kitais įrodymais. Su priešieškiniu atsakovė pateikė eksperto išvadą, kuri atlieka įrodomąją funkciją, ją buvo būtina vertinti ir motyvuoti dėl jos teismo sprendime daromas išvadas. LAT 2001-05-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-549 išaiškinta, jog teisminio nagrinėjimo eigoje gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Tai turto Įvertinimo, defektų nustatymo, Įrengimų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po ištyrimo. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 91 straipsnio prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 73 str.). Dėl to nepagrįsti teismo argumentai, kuriais atsisakyta vertinti draudiko pateiktą iki teismo atliktą ekspertizės aktą kaip įrodymą. Atmesdamas UAB „Skena“ išvadą vien dėl to, kad ji atlikta 2013 metų lapkritį, teismas nesirėmė šia teismų praktika ir pažeidė atitinkamas CPK bei Teismų įstatymo nuostatas.
Teismas nepagrįstai priteisė atsakovės ir trečiojo asmens kelionės į teismą išlaidas kaip „kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas“ (CPK 88 str. 1 d. 9 p.). Minėta teisės norma nenumato kelionės kaip atskiros išlaidų rūšies. Be to, trečiasis asmuo minėtų išlaidų dokumentus pateikė jau po 2014-07-14 įvykusio bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos 2014-07-18, t. y. pažeisdamas CPK 98 straipsnio nuostatas. Nepaisant to, kad sprendimas iš esmės yra nepagrįstas, šios išlaidos taip pat neturėjo būti priteisiamos.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 65–68) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, teismas tinkamai išaiškino tiek faktines, tiek teisines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas. Be to, šioje byloje yra svarbi dar viena aplinkybė, nustatanti šalių sąžiningumą vykdant sutartį, į kurią būtina atsižvelgti priimant sprendimą dėl tarp šalių iškilusio ginčo, t. y. tai, kad byloje esamais duomenimis atsakovė vietoje kapitalinio remonto atliko rekonstrukciją, ko pasėkoje nuomojamų patalpų plotas sumažėjo 10,74 kv. m. Vadovaujantis LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, pakeisti statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan., galima tik atliekant rekonstrukciją, o patalpų nuomotojas 2005-10-25 raštu Nr. 121-S-777 atsakovei davė leidimą atlikti tik kapitalinį remontą, nes leisti atlikti rekonstrukciją neturėjo teisinio pagrindo. Todėl atsakovė neteisėtai atliko patalpų rekonstrukciją, nes jos atlikimas prieštaravo įstatymo ir Sutarčių sąlygoms.
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (t. 3, b. l. 73–79) prašo apeliacinį skundą atmesti. Teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus ir nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Trečiasis asmuo palaiko ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus motyvus. Šio atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą argumentai tapatūs argumentams Vilniaus apskrities VPK atstovo išdėstytiems bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija nesutinka su apeliantu, kad sprendimo dalis dėl ieškinio tenkinimo yra visiškai be motyvų ir kad todėl, esant CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytam absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tuomet, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., LAT 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010; 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994-04-19 sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.) (LAT 2014-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).
Atsakovė 2013-10-28 atsiliepime į ieškinį (1 t., b. l. 80) nurodė, jog į ieškovo pranešimą, kad sutartys nutraukiamos, iš karto reagavo, siūlydama patalpas perimti ir kompensuoti pagerinimo išlaidas, o iki perėmimo įsipareigojo jas saugoti, kadangi jau kurį laiką nebevykdė patalpose kavinės veiklos, jos buvo tuščios. Atsakovė nurodė niekada nevengusi perduoti ieškovui patalpų, tačiau dėl užsitęsusio susirašinėjimo ir ginčų dėl kompensacijos mokėjimo, pats ieškovas neatvykdavo perimti patalpų. Be to, atsakovė pateikė į bylą tris 2012–2013 m. ieškovui siųstus raštus (t. 1, b. l. 132–134).
Nors šie atsakovės argumentai ir pateikti į bylą raštai skundžiamame sprendime iš tiesų liko neaptarti ir neįvertinti, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pats gali ištaisyti apelianto nurodytą pažeidimą – neišsamią teismo sprendimo dalies dėl ieškinio tenkinimo motyvaciją, be pagrindo skundžiamame sprendime neaptarus atsakovės argumentų ir pateiktų įrodymų, susijusių su ieškinio reikalavimų nepagrįstumu.
Bylos duomenys patvirtina, jog 2012-11-23 rašte Nr. 14069 (1 t., b. l. 20) ieškovas informavo atsakovę, jog, vadovaujantis LRV 2012-02-15 nutarimu Nr. 194, nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas, įtrauktas į Atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą, jog šis turtas LRV 2007-10-10 nutarime Nr. 1082 nustatyta tvarka perduodamas VĮ Turto bankui, taip pat apie tai, jog šių nutarimų pagrindu ir vykdant 2003 ir 2005 m. sutarčių pasibaigimo nuostatų reikalavimus (nuomotojo reikalavimu, kai LRV priima sprendimą dėl išnuomoto valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo), šios sutartys nutraukiamos. Taip pat ieškovas priminė, jog nuomininkui, pagerinusiam išnuomotą turtą, už pagerinimus neatlyginama, ir prašė nedelsiant padengti 19 144,09 Lt įsiskolinimą už patalpų nuomą, neskaičiuojant delspinigių,
2012-12-11 prašyme ieškovui (t. 1, b. l. 132), kurį ieškovas nurodė gavęs tik 2013-01-07 (1 t., b. l. 22), atsakovė nurodė sutinkanti sutartis laikyti nutrauktomis nuo 2012-11-23 ir kad šį turtą (iki jį pagal perdavimo aktą faktiškai valdyti perims kitas asmuo) valdys neatlygintinės pasaugos pagrindu bei kad netrukus nutrauks visas šio turto eksploatavimo paslaugų sutartis. Taip pat atsakovė pareikalavo per 7 dienas sumokėti 83 259,24 Lt (40 proc. nuomos kainos) už turto pagerinimus.
2013-01-10 rašte Nr. 30-S-730 (1 t., b. l. 22–23) ieškovas informavo atsakovę, jog sutartys nei raštiškai, nei faktiškai iki šios dienos nenutrauktos, susitarimai dėl patalpų nuomos sutarčių vykdymo (galiojimo termino) pabaigos šalių nepasirašyti, patalpos perdavimo ir priėmimo aktu negrąžintos, UAB ,,Rapslita“ kaip naudojosi taip ir šiai dienai naudojasi nuomojamomis patalpomis, taip pat pareikalavo artimiausiu metu raštiškai informuoti ieškovą apie pasirengimą pasirašyti susitarimus dėl patalpų nuomos sutarčių vykdymo (galiojimo termino) pabaigos ir patalpų perdavimo ir priėmimo aktus. Rašte nurodyta, jog nuomojamų patalpų grąžinimo vilkinimas sudaro kliūtis LRV 2012-02-15 nutarimo Nr. 194 ir 2007-10-10 Nr. 1082 įgyvendinimui.
Atsakovė 2013-02-07 pasiūlyme (3 t., b. l. 61–62) nurodė, jog ieškovas, 2013-10-10 rašte teigdamas, kad abi sutartys nėra nutrauktos, prieštarauja savo paties pozicijai, išdėstytai 2012-11-23 pranešime. Ieškovui pateikus ofertą, o atsakovui – akceptą, laikoma, jog šalių susitarimas dėl sutarčių nutraukimo momento fiksavimo yra sudarytas, todėl atsakovė prašė nebesiųsti sąskaitų už 2012 m. gruodį, 2013 m. sausio, vasario ir vėlesnius mėnesius, o nuomos mokestį už 2012 m. lapkritį prašė perskaičiuoti už 23 dienas.
2013-02-20 rašte Nr. 30-S-2386 (1 t., b. l. 24–25) ieškovas informavo atsakovę gavęs 2013-02-07 atsakovės pasiūlymą ir nurodė, jog prašymą apmokėti patalpų pagerinimo išlaidas vertina kaip nepagrįstą, bei pakartotinai pareikalavo artimiausiu metu raštiškai informuoti ieškovą apie pasirengimą grąžinti nuomotojui išsinuomotas patalpas, pasirašyti susitarimus dėl valstybės materialiojo turto nuomos sutarčių vykdymo (galiojimo termino) pabaigos ir patalpų perdavimo ir priėmimo aktus. Rašte taip pat nurodyta, jog atsakovės vienašalis sprendimas valdyti išsinuomotą turtą pasaugos pagrindu, iki šį turtą perims kitas asmuo, nesant tam turto valdytojo prašymo ar sutikimo, yra niekinis ir ieškovui nepriimtinas. Ieškovui taip pat nepriimtina atsakovės pozicija dėl nuomos teisinių santykių pasibaigimo momento fiksavimo. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą. Pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal CK 6.535 straipsnio 4 dalį. Bendroji taisyklė yra ta, kad nuomininko pareiga grąžinti pastatą laikoma įvykdyta, kai atitinkamas daiktas faktiškai perduodamas nuomotojui arba nuomos sutarties šalys pasirašo perdavimo–priėmimo aktą (CK 6.535 str. 2 d.). Jeigu, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 str. 2 d.; LAT 2011-02-07 nutartis civilinėje bylioje Nr. 3K-3-37/2011).
Atsakovė 2013-02-22 pranešime (t. 1, b. l. 133) nurodė, jog ,,Kaip ir ankstesniuose mūsų raštuose, galime pakartoti, kad Jums patogiu metu pasirašysime bet kokius susitarimus ir aktus, Jums atvykus į Kauną, t. y. į mūsų bendrovę ar į nuomotas patalpas. Iki šiol jokio poreikio perduoti patalpas aktu neakcentavote. Jei jums yra būtinas patalpų perdavimas aktu, prašome informuoti kada tai galite atlikti. Buvome ir esame pasirengę tai padaryti nuo pirmojo Jūsų rašto gavimo, t. y. nuo 2012-11-23 d. kai buvo pasiektas susitarimas jas nutraukti šalių susitarimu, priimant Jūsų ofertą ,,sutartys nutraukiamos“. Sutarčių 13.4 punktuose ar teisė aktuose nėra jokio priešlaikinio įspėjimo termino ar kitų lengvatų. Kaip patys nurodėte savo 2012-11-23 d. rašte, LR Vyriausybė jau 2012-02-28 d. pakeitė 2007-10-10 d. nutarimą Nr. 1082, įtraukdama Jūsų mums nuomojamas patalpas į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą. Vadinasi, neinformuodami mūsų apie tai, faktiškai neteisėtai gaudavote nuomos pajamas iki 2012-11-23 d., kai surašėte minėtą pranešimą, jog ,,sutartys nutraukiamos“. Mes niekada nevengėme perduoti patalpų Jūsų komisariatui. Prašome jas perimti Jums patogia forma, būdu ir laiku, tačiau mokėti nuomos mokestį už Jūsų nepriimtas patalpas po to, kai sutartis Jūsų iniciatyva yra nutraukta, nesiruošiame. Taip pat grąžiname ir nepagrįstai išrašytą sąskaitą delspinigiams ,,per 2012 metus“, kadangi iš jos neaišku, už kurį laikotarpį – iki 2012-11-23 d. ar po 2012-11-23 d. – ji suformuota“.
2013-03-13 rašte Nr. 30-S-3248 (1 t., b. l. 26) ieškovas nurodė, jog kovo 13 d. telefoniniu pokalbiu tarp Klaipėdos aps. VPK Logistikos skyriaus vyriausiojo specialisto E. K. ir UAB ,,Rapslita“ direktoriaus R. J. derinant išvykimo į Kauno miestą ir patalpų perdavimo ir priėmimo laiką, UAB ,,Rapslita“ direktorius R. J. informavo, kad bendrovė dar nepasirengusi perduoti nuomojamas patalpas. Ieškovas prašė raštiškai informuoti apie pasirengimą 2013-03-14 10 val. grąžinti išsinuomotas patalpas bei pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktus.
Atsakovė 2013-03-14 pranešime (t. 1, b. l. 134) nurodė, jog ,,Elektroniniu laišku mūsų įmonės vadovui siųstame 2013-03-13 d. rašte Nr. 30-S-3248 nurodėte, kad norėjote perimti mums nuomotas patalpas po kelių valandų, 2013-03-13 d. Deja, buvau išvykęs ir taip greitai grįžti į Kauną nebuvo jokių galimybių, dėl to atsakant į Jūsų telefoninį skambutį, mūsų įmonės vadovas Jums nenurodė, kad ,,bendrovė dar nepasirengusi perduoti nuomojamas patalpas“, o atvirkščiai, nurodė, kad yra pasirengusi perduoti patalpas, tik ne per 3–4 valandas. Manau, kad turime laikytis bent minimalių protingumo standartų ir perspėti vienas kitą apie pageidaujamo susitikimo laiką nors prieš 24 valandas. Minėtame Jūsų el. laiške, kurį persikaitėme tik šiandien 15 val., pageidaujate perimti patalpas dar ir šiandien, 10 valandą. Keista, kad vakar apie tai telefoninio pokalbio metu taip pat neužsiminėte. Susidaro įspūdis, kad norite mus apkaltinti nenoru perduoti patalpas, nors patys nesistengiate bendradarbiauti su kita šalimi ir sudaryti normalias sąlygas jų perdavimui. Pranešame, kad visados buvome ir esame pasirengę perduoti patalpas, tai galite padaryti kad ir šiandien, pvz., 16 val., bei kitomis Jums patogiomis dienomis. Prašome iš anksto informuoti apie Jūsų atvykimą, kadangi patalpose seniai nėra vykdoma jokia veikla, į jas mums taip pat reikia atvykti prieš tai suderinus konkretų laiką.“
Ieškovo 2013-03-25 rašte Nr. 30-4-S-60 (1 t., b. l. 28), adresuotame atsakovei, nurodyta, jog 2013-03-19 ieškovo Logistikos skyriaus vyriausiasis specialistas E. K. atvyko į Kauno miestą priimti ginčo patalpas, tačiau patalpų perdavimas–priėmimas neįvyko dėl atsakovės nepasirengimo perduoti išsinuomotas patalpas bei dėl neatlaisvintų atsakovės įrenginiais ir inventoriumi patalpų. Rašte nurodyta, jog 2013-03-29 ieškovo atstovai pakartotinai atvyks priimti išsinuomotą turtą ir kad prašoma pasiruošti grąžinti patalpas ir pasirašyti priėmimo–perdavimo aktus.
Apeliantės teigimu, ieškinys buvo nepagrįstai tenkintas, priteisiant iš atsakovės didesnę nei 19 144,09 Lt nuompinigių sumą (susidariusią iki nuomos sutarčių nutraukimo), kadangi nuompinigiai turėjo būti mokami tik iki 2012-11-23, kuomet ieškovas 2012-11-23 raštu Nr. 14069 nutraukė abi turto nuomos sutartis.
CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą. Pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal CK 6.535 straipsnio 4 dalį. Bendroji taisyklė yra ta, kad nuomininko pareiga grąžinti pastatą laikoma įvykdyta, kai atitinkamas daiktas faktiškai perduodamas nuomotojui arba nuomos sutarties šalys pasirašo perdavimo–priėmimo aktą (CK 6.535 str. 2 d.). Jeigu, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 str. 2 d.; LAT 2011-02-07 nutartis civilinėje bylioje Nr. 3K-3-37/2011).
Situacijos, kai nuomotojas pats vengia priimti grąžinamą turtą, vertinimo kriterijai yra aptarti LAT 2008-11-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008: „Sistemiškai aiškinant CK 6.535 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasibaigus negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas turėdamas tikslą jas perduoti nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas savo ruožtu yra tinkamai įvykdęs CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą grąžinti nuomotojui daiktą. Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, o patalpų perdavimo–priėmimo aktas yra vienas iš įstatyme nurodytų įrodymų, jog nuomininkas savo pareigą yra įvykdęs. Toks CK 6.499 ir 6.535 straipsnių nuostatų aiškinimas atitinka bendrąsias prievolių teisės normas, įtvirtintas CK šeštosios knygos pirmojoje dalyje. Pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį kiekviena prievolės šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir, vykdydama prievolę, bendradarbiauti su kita šalimi. Šis principas įtvirtintas CK 6.200 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Bendradarbiauti – reiškia padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas; pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius; šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu (LAT 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008). Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas yra svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija apie būsimą patalpų perdavimą, kaip sprendė kilusius nesutarimus ar neaiškumus, kokių ėmėsi priemonių, kad CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prievolė būtų įvykdyta tinkamai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus principus ir įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad nuomotojo vengimas priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas ir pasirašyti tai patvirtinantį perdavimo–priėmimo aktą negali būti interpretuojamas kaip pagrindas nuomininko atsakomybei dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį kilti. Dėl to bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie patalpų grąžinimą nuomotojui, turi vertinti abiejų šalių nurodytas aplinkybes, jų įrodytus faktus, nustatytų bylos aplinkybių pagrindu susiklosčiusią situaciją tinkamai kvalifikuoti teisiškai.“
Vadovaujantis tokiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, kolegijos nuomone, šiuo atveju, sprendžiant dėl nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2012-11-23 iki perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, ieškovui remiantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, nustatinėtina aplinkybė yra tai, ar atsakovė pavėlavo (ir jei pavėlavo – tai kiek) grąžinti nuomotas patalpas, ir tai, ar pats nuomotojas nevengė priimti grąžinamą turtą.
Kaip matyti iš atsakovės 2012-12-11 prašymo (t. 1, b. l. 132), jame pati atsakovė nurodė sutinkanti sutartis laikyti nutrauktomis nuo 2012-11-23 ir kad šį turtą (iki jį pagal perdavimo aktą faktiškai valdyti perims kitas asmuo) valdys neatlygintinės pasaugos pagrindu bei kad netrukus nutrauks visas šio turto eksploatavimo paslaugų sutartis. Vadinasi, pati atsakovė, laikydama sutartis nutrauktomis nuo 2012-11-23 ir paminėdama patalpų perdavimo akto surašymą ateityje, tokiu būdu patvirtino faktinį patalpų neperdavimo faktą ir tai, jog suprato, kada patalpas faktiškai dar reikės perduoti pagal perdavimo aktą, nors ieškovas 2012-11-23 rašte šios aplinkybės ir nebuvo nurodęs.
Apeliantės teigimu, pats ieškovas, o ne atsakovė vengė nedelsiant perimti baigtas nuomotis patalpas, nors pats ir pranešė apie sutarčių pasibaigimo pagrindus. Tačiau tai, kad po 2012-11-23 rašto gavimo pati atsakovė, suprasdama būtinybę surašyti perdavimo aktą, pradžioje pati vengė faktiškai aktu perduoti (grąžinti) patalpas, kolegijos nuomone, patvirtina šios aplinkybės:
- pati atsakovė, sutartis laikydama nutrauktomis nuo 2012-11-23, tik 2012-12-11 prašyme (t. 1, b. l. 132) ieškovui (kurį šis teigia gavęs tik 2013-01-07) nurodė, jog netrukus nutrauks visas šio turto eksploatavimo paslaugų sutartis (nors, kolegijos nuomone, jau ir iki to buvo pakankamai laiko tam atlikti), be to, be jokio teisėto pagrindo nurodė šį turtą (iki jį pagal perdavimo aktą faktiškai valdyti perims kitas asmuo) valdysianti neatlygintinės pasaugos pagrindu (negavusi dėl to ieškovo sutikimo, kuris, kolegijos nuomone, šioje situacijoje buvo būtinas), o svarbiausia – nenurodė ieškovui nei jokios datos, kada ji galėtų atlikti turto perdavimą, nei to, kad tokį perdavimą pasiruošusi atlikti bet kada, nei siūlymo tą datą pasirinkti pačiam ieškovui (nors, kolegijos nuomone, pati atsakovė, norėdama išvengti tolimesnio nuomos mokesčio mokėjimo, pirmiausia pati turėjo rodyti tam iniciatyvą ir siūlyti įvairiausius variantus);
- nenuginčyta ieškovo nurodyta aplinkybė (1 t., b. l. 22), jog pirmąjį rašytinį atsakymą, datuotą 2012-12-11, į 2012-11-23 raštą ieškovas gavo tik 2013-01-07, kas reiškia, jog atsakovė, laikydama sutartį nutraukta nuo 2012-11-23 ir suprasdama, jog patalpas reikia grąžinti (perduoti), pusantro mėnesio į ieškovą dėl patalpų perdavimo net nesikreipė;
- ieškovui 2013-01-10 rašte (1 t., b. l. 22–23) aiškiai nurodžius, jog patalpos perdavimo–priėmimo aktu negrąžintos ir pareikalavus artimiausiu metu raštiškai informuoti ieškovą apie pasirengimą pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktus, atsakovė beveik mėnesį tylėjo, o 2013-02-07 pasiūlyme (3 t., b. l. 61–62), laikydama sutartį nutrauktą nuo 2012-11-23, prašė nebesiųsti sąskaitų už 2012 m. gruodį ir vėlesnius mėnesius, o nuomos mokestį už 2012 m. lapkritį perskaičiuoti už 23 dienas, tačiau svarbiausia – vėlgi nenurodė ieškovui nei datos, kada ji galėtų atlikti turto perdavimą, nei to, kad tokį perdavimą pasiruošusi atlikti bet kada, nei siūlymo tą datą pasirinkti pačiam ieškovui;
- ieškovui 2013-02-20 rašte (1 t., b. l. 24–25) pakartotinai pareikalavus artimiausiu metu raštiškai informuoti ieškovą apie pasirengimą grąžinti nuomotojui išsinuomotas patalpas, pasirašyti susitarimus dėl valstybės materialiojo turto nuomos sutarčių vykdymo (galiojimo termino) pabaigos bei patalpų perdavimo ir priėmimo aktus, atsakovė 2013-02-22 pranešime (t. 1, b. l. 133) be jokio pagrindo nurodė, jog ,,Kaip ir ankstesniuose mūsų raštuose, galime pakartoti, kad Jums patogiu metu pasirašysime bet kokius susitarimus ir aktus, Jums atvykus į Kauną, t. y. į mūsų bendrovę ar į nuomotas patalpas. Iki šiol jokio poreikio perduoti patalpas aktu neakcentavote“, kadangi, kaip matyti iš pacituoto susirašinėjimo, iki tol jokiame rašte atsakovė nebuvo nurodžiusi, kad ieškovui patogiu metu pasirašys bet kokius susitarimus ir aktus, ieškovo atstovams atvykus į Kauną, t. y. į bendrovę ar į nuomotas patalpas, o ieškovas dar 2013-01-10 rašte (1 t., b. l. 22–23) buvo nurodęs būtinybę pasirašyti turto perdavimo aktą.
Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė 2013-02-22 pranešime (t. 1, b. l. 133) raštu suformulavo savo prašymą ieškovui perimti patalpas ieškovui ,,patogia forma, būdu ir laiku“, tačiau ieškovas, kaip spręstina iš 2013-03-13 rašto (1 t., b. l. 26), išsiųsto elektroniniu paštu atsakovei 2013-03-13 17:02 val., t. y. jau po darbo valandų, tik 2013-03-13 telefonu sugebėjo susisiekti su atsakovės direktoriumi dėl išvykimo į Kauno miestą ir patalpų perdavimo–priėmimo laiko suderinimo, taip pat atsižvelgiant į tai, jog, kaip matyti iš atsakovės 2013-03-14 pranešimo (t. 1, b. l. 134), ieškovo telefonu pasiūlytas atvykimo laikas buvo tą pačią dieną (2013-03-13) po kelių valandų, kai atsakovės vadovas, jo teigimu, buvo išvykęs ir neturėjo galimybių operatyviai sugrįžti į Kauną, taip pat atsižvelgiant į tai, jog elektroniniu paštu atsakovei 2013-03-13 17:02 val., t. y. jau po darbo valandų, atsiųstame ieškovo 2013-03-13 rašte (1 t., b. l. 26), kurį atsakovė nurodė perskaičiusi tik 2013-03-14 15.00 val., buvo nurodytas, kolegijos nuomone, iš tiesų neprotingas prašymas raštiškai informuoti apie pasirengimą 2013-03-14 10.00 val., t. y. rytojaus dieną, grąžinti patalpas (kuriose nebebuvo vykdoma jokia veikla ir į kurias atsakovei taip pat reikėjo laiko atvykti) ir pasirašyti perdavimo–priėmimo aktus, be to, atsižvelgiant į apeliantės nurodytas aplinkybes, kurių atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė neginčijo, t. y. į tai, jog 2013-03-19 atvykęs ieškovo atstovas nesutiko perimti patalpų, kadangi jose rado į patalpas įmontuotus įrenginius (gaisro signalizaciją, ventiliacijos sistemą, gartraukius ir pan.), kurių nepasiėmimo faktą jis įvertino kaip kliūtį perimti patalpas ir pasirašyti akto nesutiko, nors 2013-03-29 šalys pasirašė patalpų perdavimo aktą neišardžius jokių aukščiau minėtų pagerinimų ir įrenginių bei inventoriaus, kadangi ieškovas persigalvojo ir sutiko priimti patalpas tokias, kaip yra – tai matyti iš perdavimo aktų teksto: „...akto nuostatos netaikomos ... patalpose esančiam turtui, sumontuotai įrangai, inventoriui ir kitoms materialinėms vertybėms“, kolegijos nuomone, laikant, jog po atsakovės 2013-02-22 pranešimo gavimo iki 2013-02-29 buvo pakankamai laiko ieškovui, susisiekus su atsakove, perimti ginčo patalpas, kurios faktiškai buvo perimtos tik 2013-03-29, sąžininga, teisinga ir protinga priteistą nuomos mokesčio sumą sumažinti vieno mėnesio nuomos mokesčio suma, sudarančia 2 912,33 Lt (1 670,11 + 1 242,22), kas atitinka 843,47 Eur, t. y. priteistą 33 705,74 Lt sumą sumažinti iki 30 793,41 Lt (kas atitinka 8 918,39 Eur).
Nesutiktina su apeliante, jog šioje situacijoje CK 6.499 straipsnio 2 dalies norma apskritai neturėtų būti taikoma, nes ji atlieka nuomotojo patirtų nuostolių, o ne įsiskolinimo kompensavimo funkciją ir nesudaro pagrindo „nuomos mokesčio“ įsiskolinimo priteisimui.
LAT 2008-03-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008 nurodyta: „Dėl naudojimosi daiktu po nuomos sutarties pasibaigimo pasekmių. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šioje normoje nustatytos prievolės nesilaikymo pasekmės tenka nuomininkui, pavėluotai grąžinusiam išsinuomotą daiktą nuomotojui. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis.“
Kadangi šiuo atveju nuomos mokestį buvo prašoma priteisti vadovaujantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, būtent kuri numato nuomotojo teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia teisės norma, visiškai pagrįstai tą nuomos mokestį iki 2013-02-29 ir priteisė.
Ieškovui neįrodžius, kad jis dėl patalpų neperdavimo po 2012-11-23 iki 2013-03-29 patyrė didesnius nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis, kolegijos nuomone, delspinigiai, paskaičiuoti už šį laikotarpį nuo nuomos mokesčio sumos, viršijančios 21 376,88 Lt nuomos mokesčio sumą iki 2012-11-23, skundžiamu sprendimu negalėjo būti priteisti. Pažymėtina, jog 21 376,88 Lt nuomos mokesčio dydis paskaičiuotas taip: laikant, jog per mėnesį nuomos mokestis sudaro 2 912,33 Lt (1 670,11 + 1 242,22), o per 7 dienas nuo 2012-11-23 iki 2012-11-30 atitinkamai 679,54 Lt (2 912,33 x 7 / 30), iš šalių pripažintos 22 056,42 Lt skolos sumos 2012-11-30 dienai minusavus 679,54 Lt sumą gaunama 21 376,88 Lt (22 056,42 – 679,54) nuomos mokesčio suma iki 2012-11-23. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nepagrįstai minima 19 144,09 Lt suma yra be pagrindo paskaičiuota iki 2012-10-31, t. y. iš šalių pripažintos 22 056,42 Lt skolos sumos 2012-11-30 dienai minusavus vieno mėnesio nuomos mokesčio dydį: 22 056,42 – 2 912,33= 19 144,09.
Tačiau, byloje nesant jokio ieškovo prašytų priteisti ir pirmosios instancijos teismo priteistų delspinigių paskaičiavimo nei pagal atskirus vėlavimo mėnesius, nei bendrai sumai ir dėl to nesant galimybės nustatyti, kokio dydžio paskaičiuoti delspinigiai buvo paskaičiuoti ir priteisti už nuomos mokestį iki 2012-11-23 ir už nuomos mokestį, paskaičiuotą nuo 2012-11-24 iki 2013-03-29, kolegija naikina teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės 5 679 Lt delspinigių, o taip pat ir sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurias bus įmanoma apskaičiuoti tik išnagrinėjus visus byloje pareikštus reikalavimus, ir šias bylos dalis grąžina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Šioje byloje pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar atsakovei turi būti atlyginta už atliktus pagerinimo darbus nuomotose patalpose.
Kolegija kaip visiškai nepagrįstus vertina apeliacinio skundo argumentus, jog teismas, priteisęs atsakovės pripažįstamą 19 144,09 Lt nuompinigių įsiskolinimą, nurodytą paties ieškovo 2012-11-23 pranešime apie nuomos sutarčių nutraukimą (t. 1, b. l. 20), turėjo įskaityti jį į priešieškiniu pareikštus reikalavimus, atsižvelgdamas į tai, jog nuomos sutarčių pagrindu tarp šalių susiklostė ne tik savalaikio nuompinigių mokėjimo, bet ir atlyginimo už išnuomoto turto pagerinimus teisiniai prievoliniai santykiai.
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2003-10-01 tarp Kauno m. VPK Apsaugos skyriaus ir atsakovės buvo sudaryta ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, kurios 4 punkte buvo numatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (t. y. ginčo patalpos I aukšte), už pagerinimą neatlyginama (t. 1, b. l. 7), tačiau 2004-08-27 sutartimi (t. 1, b. l. 81) 2003-10-01 sutarties 4 punktas buvo pakeistas, įrašant: ,,Nuomininkas, pagerinęs išsinuomotą turtą (atlikęs išnuomoto turto kapitalinio remonto darbus, pritaikydamas turtą savo veiklai, turi teisę į išlaidų atlyginimą, kiekvieną mėnesį mažinant nuompinigių sumą. Apie nurodytų darbų pradžią bei pabaigą Nuomininkas privalo raštu pranešti Nuomotojui ne vėliau kaip prieš 5 (penkias) darbo dienas. Šiame punkte nurodyta atlyginimo už išnuomoto turto pagerinimą suma, negali viršyti 40 (keturiasdešimties) proc. nuompinigių sumos per visą nuomos terminą“. 2005-02-21 tarp Kauno m. VPK Apsaugos skyriaus ir atsakovės buvo sudaryta ilgalaikio materialiojo turto (t. y. ginčo patalpų rūsyje) nuomos sutartis, kurios 4 punktas buvo analogiškas 2004-08-27 padarytam sutarties pakeitimui dėl pagerinimo darbų kompensavimo (t. 1., b. l. 10). 2010-11-23 susitarimais tarp Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (Nuomotojo) ir UAB „Rapslita“ (Nuomininko), įsigaliojusiais nuo 2011-01-01 (t. 1, b. l. 14‑17), sutarčių 4 punktai buvo panaikinti.
Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, 2003-10-01 ir 2005-02-21 Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartys buvo pasirašytos atsakovei laimėjus 2003-09-05 ir 2005-02-07 viešus konkursus, galiojant LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui, kurio 14 straipsnio 5 dalis numatė: ,,Nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama”. CK 6.501 straipsnis numato galimybę į išlaidų atlyginimą pagerinus daiktą, jeigu tai atliekama turint nuomotojo leidimą. Ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė, jog pastebėjus, kad į sutartis neteisėtai įtrauktos įstatymui prieštaraujančios sąlygos, 2010-11-23 abi nuomos sutartys buvo pakeistos, pasirašant naujus susitarimus Nr. 142-IL-2810,142-IL-2811. Patalpų perdavimo momentu 2010 m. jokio įsiskolinimo Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ už šio turto nuomą atsakovė neturėjo. Iki perdavimo momento jokių prašymų ar pretenzijų dėl šio turto nuomos mokesčio mažinimo turto pagerinimo pagrindu gauta nebuvo. Teisme apklausta liudytoja R. Č., ruošusi 2010-11-23 susitarimus dėl sutarčių pakeitimo, nurodė, jog jai nebuvo žinoma apie jokias atsakovės investuotas sumas į išnuomotą turtą, jokių reikalavimų niekas nereiškė; sutarties nuostatos buvo keičiamos, nes jos neatitiko įstatymų reikalavimų, be to, sutartyje buvo sumažinta kvadratūra atsižvelgiant į Registrų centro duomenis. Liudytojas S. G. patvirtino, jog buvo reikalinga atlikti sutarčių pakeitimus, nes teisės aktai draudė pagerinimų kompensavimą; jam nebuvo žinoma apie jokias atsakovės investuotas lėšas ar jų dydį, jokių pretenzijų iš atsakovės nebuvo gauta. Liudytojas K. J., pasirašęs 2003 m. sutartį, nurodė, kad 2004 m. atsakovė iniciavo sutarties pakeitimą, numačiusį, kad galima mažinti nuompinigių sumą pagerinimų sąskaita kas mėnesį, 2005 metais buvo pasirašyta nauja sutartis su tokia pat sąlyga, tačiau atsakovė per visą nuomos laiką tokių prašymų nereiškė. Liudytojas J. R. nurodė, kad išnuomotos patalpos buvo prastos būklės, todėl reikėjo daug investicijų, remontas buvo atliekamas apie du metus, tačiau atsakovė, atlikusi remontą, niekada nesikreipė dėl nuomos mažinimo ir nebuvo pateikusi jokių dokumentų, patvirtinančių remonto išlaidas, visada mokėjo priskaičiuotą nuomos sumą, problemų dėl nuomos mokesčių nebuvo. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog esminės sutarties sąlygos (kainos), nustatytos viešo konkurso būdu, keitimas šalių susitarimu, kai jos keitimo galimybė nenustatyta šiuos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, neatitiktų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu nustatytų imperatyviųjų valstybės turto valdymo principų, viešojo nuomos konkurso organizavimo nuostatų, pažeistų kitų nuomos konkurse dalyvavusių asmenų teises ir teisėtus interesus. 2003-10-01 sutarties Nr. 3 3 punktas nustatė, kad nuompinigių dydį nuomotojas perskaičiuoja kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vadovaujantis aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarka. Analogiška nuostata buvo įrašyta ir 2005-02-21 sutartyje Nr. 121-3-22. Tarp šalių sutartys buvo sudaromos viešo konkurso būdu, o ne šalių susitarimu, todėl konkurso pagrindu pasirašytos sutarties sąlygos negalėjo būti keičiamos šalių susitarimu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai teisingą išvadą, jog šalių susitarimuose ir sutartyse numatytas nuompinigių mažinimas atliktų pagerinimų sąskaita nebuvo galimas, todėl pagrįstai atmetė atsakovės argumentą dėl laisvos šalių galimybės tartis, nes tai prieštaravo ne tik šalių pasirašytų sutarčių 3 punktui, bet ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatoms, ir pagrįstai pripažino, jog tokie susitarimai pažeidė viešosios teisės imperatyvias normas ir viešo nuomos konkurso tikslus. Nors atsakovė kėlė LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Disponavimo įstatymo) 14 straipsnio 5 dalies nuostatos (jog Nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama) konstitucingumo klausimą, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai 2014-03-04 ir 2014-05-14 nutartyse išdėstytais argumentais, kuriems kolegija pritaria ir jų nekartoja, atsisakė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl šios įstatymo nuostatos atitikimo LR Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsniui.
Apeliantas be jokio pagrindo teigia, jog teismas, nustatęs, jog 2004-08-27 ir 2005-02-21 sutarčių 4 punkto nuostatos prieštaravo „imperatyvioms įstatymų nuostatoms“, tačiau nepripažinęs jų niekinėmis (CK 1.80 str.), be pagrindo jomis nesirėmė. Kolegija pažymi, jog dėl to, kad 2004-08-27 ir 2005-02-21 sutarčių 4 punkto nuostatos teismo nebuvo pripažintos niekinėmis, byla nėra išnagrinėta neteisingai. Be to, teismas, nors ir nurodęs, kad šie šalių susitarimai prieštaravo LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Disponavimo įstatymo) 14 straipsnio 5 dalies nuostatos, šiomis 4 punkto nuostatomis vis tik rėmėsi, tačiau jas vertino kaip nesąžiningas, be to, nustatė, jog pati atsakovė tas nuostatas pažeidė ir bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad prašomas priteisti išlaidas patyrė vykdydama būtent tą susitarimą, t. y. kapitališkai remontuodama būtent ginčo patalpas, prieš tai gavusi nuomotojo leidimą ir apie darbų pradžią ir pabaigą raštu pranešusi nuomotojui ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas.
Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, leidimas atlikti kapitalinį remontą buvo duotas tik 2005-10-25 (t. 2, b. l. 8), tuo tarpu atsakovė net ir negavusi leidimo statybos darbų atlikimui vykdė statybos darbus. Be to, kaip nustatyta byloje esančiais duomenimis, atsakovė vietoje kapitalinio remonto atliko rekonstrukciją, ko pasėkoje nuomojamų patalpų plotas sumažėjo 10,74 kv. m. Vadovaujantis LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, pakeisti statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan., galima tik atliekant rekonstrukciją, o patalpų nuomotojas 2005-10-25 raštu Nr. 121-S-777 atsakovei davė leidimą atlikti tik kapitalinio remonto darbus, bet ne rekonstrukciją, kas duoda pagrindo išvadai, jog atsakovė patalpų rekonstrukciją atliko negavusi nuomotojo leidimo, todėl, vadovaujantis CK 6.501 straipsniu, ir dėl šios priežasties negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą pagerinus daiktą.
Atskirai pasisakytina ir Viešosios policijos Kauno apsaugos skyriaus 2005-10-25 duoto leidimo (t. 2, b. l.8), kuriame nurodyta, jog, vadovaujantis Lietuvos policijos apsaugos organizavimo tarybos viršininko A. S. 2004-08-08 raštu Nr. 5-AOT-4/2-SD8-1070 ,,Dėl steigėjo leidimo nuomininkui atlikti išsinuomotų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, kapitalinio remonto darbus“ leidžiama atlikti kapitalinio remonto darbus išnuomotose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune pritaikant jas prekybos, maitinimo, ūkinės veiklos vykdymui ir atitinkamai pakeisti patalpų tikslinę naudojimo paskirtį. Kaip matyti iš Lietuvos policijos apsaugos organizavimo tarybos viršininko A. S. 2004-08-05 rašto Nr. 5-AOT-4/2-SD8-1070 (2 t., b. l. 5), jame nurodyta, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neprieštarauja, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriaus valdomose ir šiuo metu išnuomotose patalpose (duomenys neskelbtini), Kaune, būtų atliktas kapitalinis remontas nuomininko UAB ,,Rapslita“ lėšomis, kartu primenant, jog 2003-10-01 Nuomos sutartyje nėra nustatytos sąlygos atlyginti nuomininkui už išnuomoto turto pagerinimą. Kolegijos nuomone, yra akivaizdu, jog steigėjas leidimą davė tik atlikti kapitalinį remontą nuomininko UAB ,,Rapslita“ lėšomis, o po to, kai 2004-08-27 buvo pakeistas 2003-10-01 Nuomos sutarties 4 punktas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad steigėjas būtų davęs leidimą atlikti kapitalinį remontą ne nuomininko (ar iš dalies ne nuomininko) lėšomis, bet nuomotojo (ar iš dalies nuomotojo) lėšomis. Vadinasi, bylos duomenys nepatvirtina, jog nuomotojo steigėjas būtų davęs leidimą atlikti kapitalinį remontą ne nuomininko (ar iš dalies ne nuomininko) lėšomis, bet nuomotojo (ar iš dalies nuomotojo) lėšomis.
Iš atsakovės pateikto dokumento nuomos sąnaudos „Savanoriai“ nustatyta, kad įvairūs darbai buvo atliekami 2003‑2004 m. laikotarpiu, o taip pat 2005 metais, nors leidimas darbams atlikti buvo duotas tik 2005-10-25. Atsakovė teismui nepateikė dokumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kada, kas ir kokius darbus atliko, kiek buvo sumokėta, kada darbai buvo atlikti. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, vykdydama komercinę veiklą ir ją plėsdama kaip verslininkė, turėjo būti apdairi ir suprasti, jog investuodama lėšas į nuomojamas patalpas ir jų rekonstrukciją, nebūdama tam gavusi ieškovo leidimo, veikia savo rizika dėl turėtų išlaidų susigrąžinimo. Pritartina teismo išvadai, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai ir aiškindama nuomos sutarčių 4 punktą (galiojusį iki 2011-01-01), numačiusį atsakovės teisę į išlaidų atlyginimą, kiekvieną mėnesį mažinant nuompinigių sumą. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių ir kitokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog atlikusi darbus kas mėnesį būtų informavusi patalpų nuomotoją apie išleistą remontui pinigų sumą ir atitinkamai būtų prašiusi mažinti nuomos kainą. Byloje taip pat nėra duomenų, kada buvo gautas leidimas ir suderinimai su atitinkamomis institucijomis, leidusiomis atlikti statybos (o ypač – rekonstrukcijos) darbus po 2005-10-24 gauto Kauno m. VPK Apsaugos skyriaus sutikimo. Kaip matyti iš priedo prie civilinės bylos lapų 82, 114, 125, 169, 191, 200, 205, 216‑217, 230, atsakovė sutartis darbams atlikti sudarinėjo 2003-12-02, 2004-01-05, 2005-09-01, 2005-07-04, 2005-01-04, 2005-03-14, 2005-03-01, 2005-05-12, 2005-06-01 net negavusi leidimo iš patalpų nuomotojo. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir atsakovės 2014-07-23 buhalterinė pažyma (t. 3, b. l. 28‑30), kurioje nurodomos sumos, panaudotos ginčo objekto statybai nuo 2003-12-15 iki 2005-12-13 ir kurioje nurodytų sumų nuo 2005-10-24 iki 2005-12-13 pagal atsakovės pateiktus dokumentus nėra galimybės priskirti būtent ginčo patalpų kapitalinio remonto išlaidoms. Iš priedo prie bylos (pvz. b. l. 86, 99, 103, 106, 107, 108, 117) ir buhalterinės pažymos nustatyta, kad po 2005-10-24 buvo išleista 14 912,63 Lt, 1 527,68 Lt, 70 000 Lt, 4 68,02 Lt, 1 125 Lt ir t. t., tačiau, kaip teisingai nurodė teismas, šių sumų susieti su ginčo objektu nėra jokio pagrindo, nes dokumentų, patvirtinančių, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo įgytos ar kapitalinio remonto darbai atlikti būtent ginčo patalpose, nėra. Visiškai pritartina teismo išvadai, kad atlikdama statybos darbus be nuomotojo leidimo, t. y. pažeidžiant pačios atsakovės inicijuoto sutarties pakeitimo reikalavimą, atsakovė elgėsi nesąžiningai. Be to, byloje nebuvo pateikti dokumentai, kad galiojant terminuotoms 2003-10-01 sutartims, 2004-08-27 šios sutarties pakeitimui ir 2005-02-21 sutartims atsakovė nors kartą būtų kreipusis dėl remontui išleistų lėšų įkaitymo į nuomos mokestį. Atsakovė, 2010-11-23 pasirašiusi naujus susitarimus (t. 1, b. l. 14‑17), pagal kuriuos išnyko galimybė kiekvieną mėnesį iki 40 procentų mažinti nuompinigių sumą kapitalinio remonto išlaidų sąskaita ir kuriuose buvo aiškiai nurodyta, jog ,,nuomininkui, pagerinusiam išnuomotą turtą už pagerinimą neatlyginama“, tačiau iki to laiko net nereikalavusi jokių investuotų lėšų įskaitymo į nuomos mokestį ir dėl jokių lėšų įskaitymo (kompensavimo) su patalpų nuomotoju nesusitarusi, kolegijos nuomone, neturėjo jokio teisinio pagrindo nuo 2012 m. gegužės mėnesio nemokėti nuomos mokesčio ir šioje byloje pareikštu priešieškiniu reikalauti priteisti iš ieškovo kompensaciją už atliktus nuomotų patalpų pagerinimo darbus. Atsakovė klausimą apie nuompinigių mažinimą atliktų darbų verte iškėlė tik ieškovui pareikalavus atlaisvinti patalpas ir nutraukus sutartį, o savarankišką reikalavimą teisme dėl kompensacijos priteisimo (netgi ne dėl nuompinigių mažinimo) teisme pareiškė tik ieškovui teisme pareiškus reikalavimą priteisti įsiskolinimą už nuomą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog ieškovas neturėjo pagrindo remonto išlaidų įskaityti į nuomos mokestį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuomos sutarties pakeitimą dėl kompensavimo mechanizmo inicijavo atsakovė ir nebuvus galimybės nustatyti tikrąsias sutarties sudarymo aplinkybes (atsakovės direktoriui bylos nagrinėjime nedalyvavus), abejotinas sutarties sąlygas aiškino tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies, t. y. ieškovo, naudai. Tarp šalių sudarytų sutarčių 7 punktai numatė, kad nuomininkui draudžiama išsipirkti nuomojamą ilgalaikį turtą, tačiau buvo nustatyta, jog jį galima privatizuoti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas padarė visiškai tikėtiną išvadą, kad atsakovė, nebūdama gavusi nuomotojo sutikimo ir pažeisdama sutarties sąlygas, investavo į nuomojamas patalpas pinigus, tikėdamasi ateityje privatizuoti šias patalpas, o kartu ir įsigyti visus atliktus pagerinimus. Nuomotojui Nuomos sutarties sudarymo metu negalėjo būti žinoma, kad nuomos objektas bus pertvarkomas pagal nuomininko siekiamą tikslą – privatizuoti patalpas, todėl riziką dėl išsinuomotų negyvenamųjų patalpų pritaikymo konkrečiai veiklai investuojant lėšas šioje situacijoje turi prisiimti nuomininkas. Atsižvelgiant į visus šiuos išvardintus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą, t. y. atsakovei nepateikus tiek įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės investicijų būtent į ginčo patalpų kapitalinį remontą (ir tuo labiau – ne į rekonstrukciją) dydį, tiek įrodymų apie tai, kad tos investicijos buvo atliktos turint patalpų nuomotojo leidimą.
Apeliantas be jokio pagrindo teigia, jog teismas, nustatęs, jog 2004-08-27 ir 2005-02-21 sutarčių 4 punkto nuostatos prieštaravo „imperatyvioms įstatymų nuostatoms“, tačiau nepripažinęs jų niekinėmis (CK 1.80 str.), be pagrindo jomis nesirėmė. Kolegija pažymi, jog dėl to, kad 2004-08-27 ir 2005-02-21 sutarčių 4 punkto nuostatos teismo nebuvo pripažintos niekinėmis, byla nėra išnagrinėta neteisingai. Be to, teismas, nors ir nurodęs, kad šie šalių susitarimai prieštaravo LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Disponavimo įstatymo) 14 straipsnio 5 dalies nuostatos, šiomis 4 punkto nuostatomis vis tik rėmėsi, tačiau jas vertino kaip nesąžiningas, be to, nustatė, jog pati atsakovė tas nuostatas pažeidė ir bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad prašomas priteisti išlaidas patyrė vykdydama būtent tą susitarimą, t. y. kapitališkai remontuodama būtent ginčo patalpas, prieš tai gavusi nuomotojo leidimą ir apie darbų pradžią ir pabaigą raštu pranešusi nuomotojui ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas.
Tai, kad nuomotojas žinojo, kad dėl atlikto remonto (rekonstrukcijos) 10,74 kv. m pasikeitė (sumažėjo) patalpų plotas ir kad remontas yra užbaigtas 2006-03-28 ir 2006-05-17 Pripažinimo tinkamu naudoti aktais, įregistruotais viešajame registre 2006-05-24 (registro pažymėjimas, t. 1, b. 1. 123–124), tai, jog anot liudytojo J. R., jokių pretenzijų dėl darbų jis, kaip ieškovo pirmtako atstovas, niekada nereiškė, kolegijos nuomone, jokiu būdu nereiškia, kad, atsakovei iki sutarčių nutraukimo nereiškus reikalavimų dėl jos turėtų išlaidų įskaitymo į nuompinigius kiekvieną mėnesį mažinant nuompinigių sumą, ieškovas tokiu būdu būtų sutikęs ar įsipareigojęs atlyginti (kompensuoti) to remonto išlaidas ir kad tai galėtų būti vertinama kaip pagrindas priešieškiniui patenkinti.
Apeliacinio skundo teiginys, jog teismas nesiaiškino ir byloje nėra duomenų, kokie buvo konkurso dokumentai ir tikslai, kolegijos nuomone, niekaip nepagrindžia apelianto abejonių dėl teismo teiginio, jog 2004 ir 2005 sutartys pažeidė ir viešojo nuomos konkurso tikslus. Jeigu atsakovė manė, jog 2004 ir 2005 sutartys nepažeidė viešo nuomos konkurso tikslų, tai būtent ji, o ne pats teismas, vadovaujantis rungtyniškumo principu, ir turėjo tai patvirtinančius įrodymus pateikti į šią bylą, kurioje teismo vaidmuo nėra aktyvus.
Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, 1997-12-19 sprendimas byloje Helle v. Finland; 2007-12-18 sprendimas byloje Marini v. Albania). Atsižvelgdama į tai, kolegija, palikdama nepakeistą sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas, tiesiog pritaria apylinkės teismo argumentams ir dėl likusių apeliantės teiginių bei abejonių nepasisako.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą pakeičia: priteistą iš atsakovės 33 705,74 Lt skolos sumą sumažina iki 30 793,41 Lt (kas atitinka 8 918,39 Eur), nurodo, jog priteistos 5 procentų metinės palūkanos skaičiuojamos nuo priteistos 30 793,41 Lt (kas atitinka 8 918,39 Eur) sumos; panaikina teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovui priteista 5 679 Lt delspinigių ir 5 procentai metinių palūkanų nuo šios sumos bei 435,54 Lt ieškovo patirtų kelionės išlaidų, taip pat sprendimo dalis, kuriomis bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovės trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities VPK ir valstybei, ir šias bylos dalis grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kitas sprendimo dalis palikdama nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą iš atsakovės UAB ,,Rapslita“ 33 705,74 Lt skolos sumą sumažinti iki 30 793,41 Lt (kas atitinka 8 918,39 Eur).
Nurodyti, jog priteistos 5 procentų metinės palūkanos skaičiuojamos nuo priteistos 30 793,41 Lt (kas atitinka 8 918,39 Eur) sumos.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovui priteista 5 679 Lt delspinigių ir 5 procentai metinių palūkanų nuo šios sumos bei 435,54 Lt ieškovo patirtų kelionės išlaidų, taip pat sprendimo dalis, kuriomis bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovės trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities VPK ir valstybei, ir šias bylos dalis grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.