- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- I-4951-402/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 30 840 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-14).
Skunde nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2013-04-24 iki 2016-02-18 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau tekste – Pravieniškių PN) 9 būrio bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, pastatas buvo avarinės būklės ir nepritaikytas gyventi. Pareiškėjas teigė, jog buvo kalinamas pastate, kurio stogas nebuvo keistas 54 metus, jis buvo avarinės būklės, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos prasėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui. Pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, kadangi seni, surūdiję gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų. Pažymėjo, jog buvo nedarbingas ir sirgo epilepsija, pareigūnai į jo sveikatos būklę neatsižvelgė, kadangi buvo priverstas lipti į lovą, esančią antrame dviaukštės lovos aukšte. Pareiškėjui trūko dirbtinio apšvietimo, jis buvo netinkamas, todėl negalėjo skaityti ir rašyti, skaudėdavo akis. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai. Tvirtino, kad blakių buvimo ir kandžiojimosi faktą patvirtina administracinių bylų Nr. I-4273-423/2015 ir Nr. I-151-664/2017 medžiaga. Nurodė, kad 3 sektoriaus 9 būrio patalpose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maisto produktus laikė miegamojoje patalpoje, kurioje buvo daug žiurkių ir tarakonų. 8–9 būriams buvo įrengta tik viena virtuvėlė, kuria naudojosi 222 nuteistųjų, ji buvo per maža, negalėjo tenkinti tokio skaičiaus nuteistųjų poreikių, joje nuolatos kildavo konfliktai, susistumdymai, tvyrojo įtampa. 8–9 būriuose trūko praustuvių ir tualetų, neįrengti sėdimi unitazai. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų ir prausimosi patalpų buvo didelės eilės, reikėjo ilgai laukti. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo apie 30 kv. m, jame buvo įrengta sunkiosios atletikos aikštelė, stalas ir du suoliukai, lauko džiovykla. Pasivaikščiojimo kiemeliu naudojosi maždaug 222 nuteistieji, todėl pareiškėjui trūko vietos pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta kanalizacijos šulinių lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego, jie buvo patvinę, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji būtų galėję pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemeliui esant arti gamybinių patalpų, oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Nurodė, kad 3 sektoriuje nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, o pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų. Buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nurodė, kad pataisos įstaigoje nuteistieji sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl pareiškėjas nuolat jautė baimę ir stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Pažymėjo, jog atvykus į įkalinimo įstaigą, nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, bei informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų įstaigoje teikimo tvarką, pacientų teises ir pareigas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 30 840 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 25-32) nurodė, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkės. Pasivaikščiojimo kiemas nuo sporto aikštyno atitvertas tvora, jokios gamybinės atliekos nėra deginamos, nuotekų vamzdynai tvarkingi, esant gedimui – nedelsiant tvarkomi. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Rūkymo vietos yra įrengtos lauke. Skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. Gyvenamąsias patalpas tvarko patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Visuose būriuose įrengtos virtuvėlės, jose nuteistieji gali gaminti ir laikyti maistą. Įstaigai Statinio techninis pasas išduotas 2006-04-04. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Dezinfa“. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ši byla nagrinėjama iš naujo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d. Kita Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo dalis palikta nepakeista.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad šioje byloje bus analizuojamos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Iš atsakovo atstovo pateiktų pažymų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2014-07-14 iki 2014-08-14 į 9 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,82 kv. m ir kurioje yra 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,38 kv. m ploto; nuo 2014-08-14 iki 2016-02-18 į 9 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,82 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,83 kv. m ploto (b. l. 26, 34,36).
Ginčo dėl gyvenamųjų patalpų (brigadų) ir jų plotų byloje nėra. Tačiau pareiškėjas, tiek skunde, tiek atsikirtime į atsiliepimą nurodo, jog abejose minėtose patalpose gyveno po 16 nuteistųjų bei pateikia Pravieniškių PN 2013-07-26 pažymą Nr. 117-618, kurioje užfiksuota, kad ginčo patalpose buvo įrengta po 16 miegamųjų vietų (b. l. 20).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad šioje byloje taikytas trejų metų senaties terminas ir vertinamas ginčo laikotarpis nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d., tuo tarpu pareiškėjo pateikta teismui pažyma apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių yra 2013 m. liepos 26 d. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. liepos 26 d. pažymoje nurodyti duomenys apie įrengtas miegamąsias vietas yra pateikiami iki pažymoje nurodytos datos (t. y. 2013 m. liepos 26 d.), todėl teismas nesiremia duomenimis, kurie nėra aktualūs nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad atsakovės atstovas į bylą nepateikė konkrečių duomenų apie nuteistųjų skaičių 9 būrio 7 ir 10 gyvenamosiose patalpose, 2019-05-09 rašte Nr. S-10579 nurodė tik bendrą skaičių nuteistųjų, pažymėjo, kad duomenys apie atliktus patalpų remontus, miegamųjų vietų skaičiaus pakeitimą įstaigoje nėra kaupiama (b. l. 172). Iš Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų, tame tarpe 2017-08-02 pažymos Nr. 63-1796 (b. l. 34), nustatyta, kad nuo 2014-07-14 iki 2014-08-14 9 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje buvo 10 miegamųjų vietų, nuo 2014-08-14 iki 2016-02-18 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje įrengtos 7 miegamosios.
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo Pravieniškių PN pateiktais duomenimis apie būrių gyvenamųjų patalpų plotą, jame įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą. Kadangi pareiškėjas jokių kitų objektyvių įrodymų byloje nepateikė, teismas neturi pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 9 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Atsakovo atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 8-9 būriai, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (b. l. 76-83), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms, tačiau atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie šio statinio būklės stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (t. y. statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t. y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie avarinę statinio būklę.
Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovės atstovo į bylą pateiktoje 2017 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 77-2512 (b. l. 36-37). Tačiau joje pažymėta, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių.
Taigi, akivaizdu, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrabučio, kuriame buvo 8-9 būriai, techninę būklę (jo sienų, langų ir durų sąramų, stogo techninę būklę) pareiškėjo kalinimo jame metu, todėl atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovės atstovui nepateikus įrodymų apie statinio, kuriame buvo 9 būrys techninę būklę pareiškėjo buvimo jame metu, šios aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai ir atitinkamai gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
Kita vertus, ir pats pareiškėjas privalo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl avarinės statinio būklės, asbesto bei šio pažeidimo įtakos jo teisėms. Nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo. Tvirtino, jog negalėjo skaityti ir rašyti, nes dėl netinkamos apšvietos jam skaudėjo akis.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų dirbtinės apšvietos atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų įtvirtintiems reikalavimams, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad dėl prasto apšvietimo jam skaudėjo akis ir jis negalėjo skaityti, tuo tarpu byloje esančiuose tiek atsakovo atstovo, tiek paties pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kurio jis nedetalizavo, todėl yra nevertintinas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų (blakių), kurios trukdė išsimiegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 69-72). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (b. l. 41-57) matyti, jog 8-9 būrių patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos tik kartą į mėnesį, ši aplinkybė patvirtina netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktą, minėtų darbų atlikimo metu buvo aptiktos ir naikinamos blakės, todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad Pravieniškių PN-AK yra perpildyti, kad patalpose randama buitinių parazitų, o kontrolė dėl to vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo gyvenamosiose patalpose yra pagrįsti. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad buvo sukandžiotas blakių, byloje esančiame Medicinos dokumentų išraše užfiksuota, kad pareiškėjo medicininėje kortelėje įrašų apie blakių sukandimus nėra (b. l. 87-88).
Nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, kad buvo priverstas miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139.
Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo. Teismas pažymi, jeigu pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo užlipti į lovą antrame aukšte, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Pravieniškių PN pareigūnus, administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėjas būtų teikęs, byloje nėra, taigi darytina išvada, jog gyvenimo sąlygos Pravieniškių PN jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.
Pareiškėjas nurodė, jog sanitariniuose mazguose neįrengti sėdimi unitazai, trūko 8-9 būriuose praustuvių ir tualetų, todėl tekdavo laukti eilėse.
Atsakovės atstovo 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. S-13221 (b. l. 38-40) bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 77-2512 (b. l. 36-37) nurodyta, kad 8-9 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 2 unitazai, minėti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad jam teko atliekant bausmę naudotis tupimu tualetu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų sanitarinių įrenginių šiame kontekste atmestinos kaip nepagrįstos.
Atsakovės atstovo 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. S-13221 (b. l. 38-40) bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 77-2512 (b. l. 36-37) nurodyta, kad 8-9 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 klozetai, 9 praustuvės, 2 kojų plautuvės ir 5 dušo sieteliai. 2019 m. gegužės 2 d. pažymoje Nr. 43-10329 nurodė, kad nuo 2015 m. iki 2016 m. 8-ame būryje buvo nuo 48 iki 64 nuteistųjų, o 9-ame būryje buvo nuo 86 iki 95 nuteistųjų (b. l. 170). Byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, jog praustuvių, klozetų, pisuarų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš nesančio laisvalaikio kambario, kambario maisto produktams laikyti, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – tualetas personalui (Taisyklių 5.5 p.); valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.6 p.); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.7 p.), laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.), kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė (Taisyklių 5.11. ir 5.10. p.).
Atsakovės atstovo pateikti duomenys (Ūkio skyriaus pažyma; b. l. 36-37) patvirtina, kad 3-iame sektoriuje buvo įrengta atskira patalpa, kurioje galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme, nuteistųjų pageidavimu visuose būriuose įrengtos virtuvėlės, kuriose nuteistieji gali laikyti ir pasigaminti savo maistą, 3-iame sektoriuje yra įrengtas sandėlis, kuriame saugomos valymo priemonės.
Kadangi pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti drabužius bei vietos maistui laikyti trūkumo dėl neįrengto sandėlio valymo priemonėms saugoti, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo oficialiai pateikta informacija. Kaip minėta, atsakovės atstovas nurodo, jog virtuvėlės pataisos namuose yra įrengtos, suteikiama teisė skalbtis ir džiovinti drabužius tiek pataisos namų džiovykloje ir skalbykloje, tiek lauko džiovykloje su stogeliu. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad Pravieniškių PN nuteistiesiems suteikiama pakankamai vietos maisto produktams susidėti bei skalbiniams skalbti ir džiauti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kodėl, pataisos namuose esant įrengtai skalbyklai ir džiovyklai, ja nesinaudojo, o buvo priverstas džiauti drabužius miegamojoje patalpoje. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Tačiau atsakovui nepaneigus, kad nebuvo įrengta poilsio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.8 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, neįrengta vandens nutekėjimo sistema bei stogelis pasislėpti nuo kritulių, kiemeliai neatskirti nuo sporto aikštyno. Nurodė, kad kiemeliuose tvyrodavo kenksmingi dūmai, sklindantys iš gamybinių patalpų.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.
Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie ginčo būrio pasivaikščiojimo kiemelio bei jame buvusios sporto aikštelės įrengimą, jos atskyrimą nuo likusio kiemelio ploto. Taip pat atsakovo atstovas nepateikė jokių prieštaravimų pareiškėjo nurodytai aplinkybei dėl kiemelio oro taršos, šiuos pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo dėl neatskirto pasivaikščiojimo kiemo, užteršto oro. Tačiau akcentuotina taip pat, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei minėtame pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamam kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.
Pareiškėjas tvirtino, kad 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – Pravieniškių PN-AK (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), t. y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos įstaigoje ženklas leidžiantis rūkyti buvo iškabintas ant įėjimo į pastatą durų, tačiau pastato viduje ženklų draudžiančių rūkyti nebuvo (b. l. 10). Taigi, teismas daro išvadą, jog Pravieniškių PN-AK lauke yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos rūkymo vietos, skirtos rūkyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo patalpose, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas jam padarytą žalą sieja su atsakovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.
Atsakovo atstovo 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. S-13221 (b. l. 40) nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK nuteistieji, sergantys tuberkulioze, laisvės atėmimo bausmės neatlieka.
Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, pagal kurio 3 p. profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2527, Nr. 75-3245) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologine ir klinikine indikacijas bei priimant į darbą.
Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovės atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis.
Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į psichinės sveikatos specialistus, medikus, jo nukreipimus į Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyrių, kas taip pat šalina atsakovo atstovo atsakomybę.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo ir garbės pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu ir pan. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra. Iš pareiškėjo Medicinos dokumentų išrašo (b. l. 87-88) bei pareiškėjo pateiktų duomenų apie sveikatą matyti (b. l. 108-112), kad jis yra gydomas dėl įvairių lėtinių ligų, tokių, kaip epilepsija, organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį ir kt., todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodomi psichologinės būklės sutrikimai galėjo kilti būtent dėl jam diagnozuotų nervinės sistemos ligų, juolab, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu (b. l. 35). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl patalpų antisanitarinės būklės ir dėl to patirtų sveikatos susirgimų, atmestini kaip nepagrįsti.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų (dėl patalpoms reikalingo remonto, parazitų buvimo patalpose, sanitarinio mazgo įrenginių trūkumo, poilsio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio nebuvimo) galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. Š. (A. Š.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose atviroje kolonijoje.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.