- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-307-654/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02673-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Kaltinamasis
- O. M.
- Nukentėjusysis
- M. D., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros, Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Laurynas Pakštaitis, Paulius Svirskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. D. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl 2018 m. vasario 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo O. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo M. D. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti. M. D. prašymas atlyginti advokato išlaidas netenkintas. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti O. M. palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
O. M. buvo kaltinamas tuo, kad grasindamas panaudoti fizinį, panaudodamas fizinį smurtą bei atimdamas galimybę pasipriešinti pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis, 2017 m. sausio 14 d,. 00:00 val., būdamas Vilniaus g. 8, Grigiškėse, Vilniuje, taksi automobilyje Toyota Prius, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), grasindamas fiziniu smurtu M. D., sakydamas „tu neįsivaizduoji kas bus po dešimt - penkiolikos minučių, neužmiršk mes toli nuo Vilniaus, čia nėra nei kamerų, nieko, manęs 10 eurų neišgelbės“, ir naudodamas fizinį smurtą, suduodant ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam M. D. į veido sritį, kas pasireiškė kairės akies apatinio voko poodine kraujosruva su odos nubrozdinimu, dešinės akies apatinio voko ir vokų vidinio kampo, dešinio žasto, nugaros kairės pusės poodinėmis kraujosruvomis, viršutinio 1-o danties iš dešinės vainiko nuskėlimu, nosikaulio lūžiu, tuo padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą bei tokiu būdu atimdamas iš nukentėjusiojo galimybę priešintis, iš M. D. priklausančios rankinės pagrobė 2000 eurų. Dėl šių savo veiksmų O. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje.2018 m. vasario 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu O. M. buvo išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad šioje byloje kyla daug abejonių, ar O. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, vertinamos O. M. naudai, kaltinamasis išteisintas.
Nukentėjusiojo M. D. apeliacinio skundo argumentai
Skundu M. D. (toliau - apeliantas) prašo panaikinti 2018 m. vasario 21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – O. M. pripažinti kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas ir atitinkamai nubausti. Taip pat tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį ir iš O. M. priteisti 4598,75 eurų turtinės žalos atlyginimo, 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.Skunde apeliantas nurodė, kad skundžiamas apylinkės teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad vieninteliai tiesioginiai O. M. kaltės įrodymai yra M. D. parodymai, kurie kelia abejonių, nes neatitinka kitų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.Baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad M. D. dėl nosies lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tai patvirtina specialisto išvada ir teismo posėdyje apklaustas ekspertas. Išteisintasis O. M. šių aplinkybių neginčijo, tačiau paneigė naudojęs smurtą ar atlikęs neteisėtus veiksmus. Bet kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir tiriant bei vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Išteisintojo parodymus visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu. Juos netiesiogiai patvirtina byloje esančios 2017 m. sausio 19 d. specialisto išvada Nr. G 205/2017 (01), 2017 m. birželio 6 d. specialisto išvada Nr. PG 1503/2017 (01), specialisto teisme duoti parodymai, teisme liudytoja apklaustos nukentėjusiojo sutuoktinės S. D. parodymai. Jokie kiti su O. M. nesusiję asmenys prie apelianto nebuvo privažiavę ar priėję, įvykio metu jo niekas kitas nesumušė. Nukentėjusysis anksčiau su O. M. jokių reikalų nėra turėjęs, o susidariusią situaciją stengėsi išspręsti taikiai, todėl šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti išteisintojo, dėl ko abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie įvykio metu išteisintojo atliktų veiksmų pobūdį, nepagrįstai patikėjo bei nuosprendyje vadovavosi vien tik jo pateikta gynybine versija. Nesant teisinio pagrindo, vadovaudamasis tik prielaidomis ir objektyvia baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtintais liudytojo P. J. parodymais, liudytojos J. L. paaiškinimu, teismas be pagrindo atmetė nuoseklius ir logiškus nukentėjusiojo parodymus apie padarytų nusikaltimų aplinkybes. Byloje esančių O. M. ir P. J. pokalbių turinį teismas vertino formaliai, atsietai nuo kitų įrodymų visumos. O. M. ir P. J. pokalbis patvirtina, kad jie žino, jog dalyvavo įvykyje, kuriuo susidomėjo policija ir P. J. tai nenustebino. P. J. teiginiai apie nukentėjusįjį „paskui bum“, „paslydo, griuvo“, leidžia pagrįstai teigti, kad pašnekovai žino, jog įvykio metu M. D. buvo sumuštas, kas būtų neįmanoma, jei įvykiai būtų klostęsi taip, kaip teisme parodė O. M. ir P. J.. Šio pokalbio metu išsakyti O. M. teiginiai „Ne, niekas jo nemušė. Jis tipo išėjo“ akivaizdžiai patvirtina jo siekį išvengti atsakomybės ir sukurti jį teisinančią įvykių versiją, o ne aptarti su P. J. realias įvykio aplinkybes. Iš 2017 m. gegužės 18 d. pokalbio, kurio metu išteisintasis susitarė susitikti su P. J., matyti, kad jie derino tarpusavio parodymus. Būtent po šio susitikimo atsirado parodymai apie kitą privažiavusį automobilį. Šie pokalbiai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sumuštas būtent tuo metu, kai buvo kartu su O. M. ir P. J., nes priešingu atveju nuo pat pirmo O. M. teiginio telefoninio pokalbio metu nebūtų supratęs, apie kurį įvykį kalbama, nebūtų kalbėjęs apie sužalojimus, nebūtų reikėję susitikinėti ir kurti savo įvykių versijos. Aptarti O. M. ir P. J. pokalbiai, priešingai, nei priėjo išvados pirmosios instancijos teismas, ne paneigia, bet patvirtina parodymus apie sumušimo aplinkybes, tame tarpe apie padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl nosies lūžio. Aplinkybė, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų dėl smūgių padarymo laiko, nepaneigia parodymų dėl jų sudavimo taksi automobilyje.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje akcentavo, kad O. M. iš karto po konflikto išvyko priimti kito užsakymo, kas nebūtų galima jeigu smurtas prieš nukentėjusįjį būtų buvęs panaudotas automobilyje. Teismo teigimu, O. M. tokiu atveju nebūtų galėjęs iš karto priimti užsakymo ir vežti keleivių. Pažymėtina, kad tokie teismo teiginiai tėra tik prielaidos, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, tačiau teismas šias prielaidas pateikia kaip nustatytus faktus. Prokurorė konstatuoja, kad toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo liudytojos J. L. parodymus apie įvykio vietoje vykstančius dažnus konfliktus ir ryte po įvykio matytus šviežio kraujo pėdsakus. Kadangi O. M. su šia vieta niekas nesieja, pirmosios instancijos teismas darė prielaidą, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad įvykio naktį liudytojos minimame viešbutyje ar aplink jį būtų vykę kokių renginių ar būtų įvykę kokių kitų konfliktų, išskyrus nagrinėjamą šioje baudžiamojoje byloje. Todėl teismo iškelta prielaida negali būti tinkamu argumentu paneigti nukentėjusiojo parodymus.Prokurorė atkreipia dėmesį, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. įtariamojo apklausoje O. M. pripažino, kad konflikto metu besistumdant su M. D. galėjo atsirasti sužalojimų. Tokių išteisintojo parodymų nepatvirtino P. J. bei specialisto išvada. Tai patvirtina, kad O. M. suprato, jog M. D. buvo sužalotas, ko negalėjo būti, jeigu jį būtų sužalojęs kas nors kitas. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino.Įvykio metu M. D. su savimi turėjo prieš įvykį iš bankomato išimtus 2000,00 eurų. Įvykio metu šie pinigai buvo pagrobti. Tai patvirtina aplinkybė, kad sekančią dieną po įvykio jis vėl išsiėmė 1000,00 eurų iš sąskaitos, taip pat netiesiogiai patvirtina liudytojos S. D. parodymai, pokalbio įrašas su Taksi įmonės darbuotoju, kuriuo metu nurodė, kad nebėra telefono ir pinigų. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad nukentėjusiojo parodymai apie sužalojimo aplinkybes yra nuoseklūs, neprieštaringi ir patikimi. Todėl jais netikėti nėra teisinio pagrindo.
Prokuratūros apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo O. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje ir skirti 3 metų laisvės atėmimą. Taip pat pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti 3 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant kaltinamąjį pradėti dirbti arba tęsti darbą ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atliginti nusikaltimais padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi visiškai tenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo M. D. civilinius ieškinius bei priteisti atlyginti nukentėjusiojo M. D. patirtas advokato išlaidas.Pirmosios instancijos teismas išvadas apie įrodymų pakankamumą padarė neįvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumos. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Apylinkės teismo konstatuotos išvados neatitinka bylos aplinkybių.Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad yra nustatyta, jog nukentėjusiajam M. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nurodė, kad nerado neginčijamų įrodymų, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo būtent O. M.. Su šia išvada negalima sutikti, nes teismas įrodymus vertino tik kiekvieną atskirai, selektyviai ir neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio bei padarė neteisingas išvadas dėl jų visumos įrodomosios reikšmės. Atlikus visus būtinus tyrimo veiksmus nebuvo gauta tiesioginių įrodymų, tačiau tyrimo metu gautų netiesioginių įrodymų pakanka, jog būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad M. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė būtent O. M.. Faktas, kad byloje nebuvo gauta pakankamai tiesioginių įrodymų, patvirtinančių O. M. kaltę, dar nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda savo vertę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai – duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad O. M. trenkė nukentėjusiajam M. D., po ko paėmė jo turėtus pinigus, o nenustatęs tiesioginių įrodymų, išsamiai nevertino netiesioginių įrodymų ir priėmė nepagrįstą nuosprendį išteisinti O. M..Teismas nukentėjusiojo M. D. parodymus, kaip vienintelius įrodančius išteisintojo kaltę, įvertino kritiškai, nes įvykio metu M. D. buvo neblaivus. Tačiau teismas šių nukentėjusiojo parodymų nevertino visos situacijos ir kitų gautų netiesioginių įrodymų kontekste, dėl ko padarė neatitinkančias bylos aplinkybių išvadas. Iš nukentėjusiojo duotų parodymų turinio matyti, kad jis prisimena pagrindines prieš sužalojimą buvusias aplinkybes. Kilus konfliktui su taksi vairuotoju, vairuotojas jį nuvežė į nuošalią vietą, taksi vairuotojas jam grasino, vėliau prie jų privažiavo kitas asmuo, po ko nukentėjusysis M. D. prarado sąmonę. Šias M. D. nurodomas aplinkybes patvirtino liudytojai M. S. ir P. J., kaltinamasis O. M., automobilyje padaryti garso įrašai. Taigi nėra objektyvaus pagrindo abejoti M. D. parodymais, nes jie sutampa su kitų asmenų parodymais, išskyrus apie aplinkybes susijusias su nukentėjusiojo sąmonės praradimu, sužalojimų atsiradimu ir pinigų dingimu. Esminė šioje baudžiamojoje byloje tirta aplinkybė buvo smūgio sudavimas nukentėjusiajam M. D.. Nukentėjusiojo parodymai dėl suduoto smūgio buvo nuoseklūs ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir bylą nagrinėjant teisme. Iš šių parodymų matyti, kad nukentėjusiajam M. D. buvo suduotas smūgis iš vairuotojo pusės. Smūgis buvo pakankamai stiprus, nes M. D. prarado sąmone. Taksi automobilyje be vairuotojo O. M. nieko daugiau nebuvo, todėl niekas kitas be vairuotojo negalėjo suduoti stiprų smūgį nukentėjusiajam. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam M. D. buvo suduotas smūgis iš automobilio vairuotojo pusės patvirtino apklaustas ekspertas. O. D.. Teismui kilo abejonė, ar sudavus smūgius automobilyje šiame nebūtų likę smurto pėdsakų, o jeigu tokių pėdsakų būtų likę, O. M. neva nebūtų galėjęs iš karto priimti užsakymo ir vežti keleivių. Teismo nurodoma abejonė niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog įtariamasis O. M. negalėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį. Apklaustas ekspertas O. D. paaiškino, kad nukentėjusįjį apžiūrėję gydytojai nefiksavo kraujavimo. Po sužalojimų nukentėjusysis M. D. nebūtinai turėjo kraujuoti stipriai, dėl ko būtų išteptas automobilio vidus. Be to, po smūgio sudavimo nukentėjusysis buvo ištemptas iš taksi automobilio, todėl kraujo automobilyje galėjo ir nebūti. Liudytojos J. L. parodymai apie matytas kraujo dėmes patvirtina, kad nukentėjusysis M. D. buvo sumuštas toje vietoje, kur buvo sustojęs O. M. vairuojamas automobilis.Nuosprendyje teismas kelia prielaidą, kad nukentėjusįjį M. D. galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Apie kitus asmenis parodymus davė liudytojas P. J., tačiau kitų duomenų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, nebuvo gauta. Pats O. M. nurodė, kad išvažiuodamas nematė kitų asmenų. P. J. nurodyta aplinkybė apie kitus asmenis kelia pagrįstų abejonių jos tikroviškumu ir objektyvumu bei vertintina kaip akivaizdus siekis ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes aiškinti O. M. palankia linkme. Taigi liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Baudžiamojoje byloje gautų įrodymų pakanka, kad O. M. butų pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo.Teismui kilo abejonė ar nukentėjusysis M. D. įvykio metu su savimi galėjo turėti 2000 eurų. Šią savo abejonę teismas grindė subjektyviomis, nepagrįstomis prielaidomis. Aplinkybę, kad M. D. įvykio metu turėjo 2000 eurų, patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir M. D. AB Swedbank banko sąskaitos išklotinė, kad įvykio dieną – 2017 m. sausio 13 d., buvo išgryninti 2000 eurų; liudytojos S. D. parodymai, jog M. D. jai pasakė apie dingusius 2000 eurų, M. D. nuolat su savimi nešiojasi panašaus dydžio pinigines sumas; garso įrašas telefoninio pokalbio tarp M. D. ir taksi bendrovės administracijos Nr. 1424, kurio metu M. D. nurodo, jog nebeturi pinigų ir telefono. Visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad šio skambučio metu M. D. neįvardino pinigų sumos, o tai neva reiškia, jog nebuvo paimti 2000 eurų. Akivaizdu, kad įvykio dieną nukentėjusysis disponavo pagrobtais 2000 eurų ir šią pinigų sumą jis neabejotinai turėjo su savimi. Teismas kelia prielaidą, kad M. D. galėjo pamesti 2 000 eurų, tačiau ši teismo prielaida nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Vien tai, kad M. D. galimai pametė telefoną, nereiškia, jog pametė ir pinigus.Teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti prielaidą, jog kaltinamasis O. M. ir liudytojas P. J. derino parodymus. Tačiau iš teismui pateiktų įrodymų akivaizdžiai matyti, kad išteisintasis su liudytoju šnekėjo apie įvykį, derino aplinkybes, kurias pasakos policijos pareigūnams. Iš telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kad išteisintasis liudytojui P. J. skambino 2017 m. gegužės 17 d., 2017 m. gegužės 18 d., 2017 m. gegužės 19 d., 2017 m. gegužės 22 d., 2017 m. gegužės 27 d., 2017 m. gegužės 30 d., t. y. per dvi savaites net šešis kartus. Iš gautų duomenų apie kaltinamojo O. M. ir liudytojo P. J. bendravimą, bendravimo intensyvumą ir apie ką buvo bendrauta, galima pagrįstai teigti, kad kaltinamasis O. M. buvo suinteresuotas, jog liudytojas P. J. duotų jam palankius parodymus. Kaltinamojo O. M. siekį pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei ir tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės patvirtina kaltinamojo skambutis, kurio metu jis prašo policijai nesiųsti taksi automobilyje padarytų įrašų.Pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamo dėmesio aplinkybei, kodėl nukentėjusysis M. D. buvo nuvežtas į nuošalią vietą, nes prieš tai pagal iškvietimą jau buvo nuvežtas prie namų. O. M. veiksmai nuvežant nukentėjusįjį į nuošalesnę vietą pagrindžia asmens tyčią ir siekį smurtauti bei apiplėšti nukentėjusįjį. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas kilo ne dėl atsisakymo mokėti 10 eurų, bet dėl atsisakymo mokėti tik neženkliai virš 10 eurų sudarančią sumą, t. y. tik 4-5 centus. Apklaustas teisme kaltinamasis paaiškino, kad jei M. D. nebūtų jo išvadinęs, tai būtų davęs 10 eurų ir viskas, bet čia buvo principo reikalas.Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad atvykus prie nukentėjusiojo namų skaitliukas rodė 10 eurų ir 4 centus, kas galėjo sukelti nukentėjusiojo nepasitenkinimą. Tačiau akivaizdu, kad ši suma nėra ir negali būti pagrįstu pretekstu vežti nukentėjusįjį nuo namų dar apie 5 kilometrus, juolab, kad papildomai nuvažiavus šį atstumą, bendra suma padidėjo iki 12 eurų ir 39 centų. Nukentėjusiajam neprašius jį vežti iki degalinės, O. M. neturėjo jokio pagrindo reikalauti M. D. sumokėti jau padidėjusią sumą už paslaugas. Toks O. M. elgesys parodo jo piktybiškumą, nepaisymą kliento interesų, siekį pratęsti konfliktą, o ne iškilusią situaciją išspręsti taikiai. Šią išvadą patvirtina garso įrašai gauti iš taksi automobilio įmontuoto planšetinio kompiuterio, kuriuose užfiksuota, kad keleivis nenori susimokėti, o O. M. važiuoja į atokią vietą viską sutvarkyti, taip pat minima, kad atvažiuos dar kiti asmenys bei grasinama nukentėjusiajam. O. M. duodamas parodymus dėl siekio nukentėjusįjį nuvežti į nuošalią vietą buvo nenuoseklus ir painiojosi. 2018 m. sausio 4 d. parodymuose patvirtino, kad M. D. norėjo sumokėti 10 eurų, po to atsisakė, nes suma buvo 12,39 eurų. Vėliau patvirtino, kad tą pačią sumą (10 eurų) nukentėjusysis siūlė ir atvykus į degalinę o dar vėlesnėje to paties posėdžio apklausoje duodamas parodymus išteisintasis juos vėl pakeitė, nurodydamas, kad prie degalinės M. D. sakė nemokės ir viskas. Akivaizdu, kad O. M. nukentėjusįjį M. D. į nuošalią vietą vežėsi ne konfliktą išspręsti taikiai, tačiau nukentėjusiajam daryti psichologinį spaudimą, ko pasėkoje susiformavo tyčia ne tik sužaloti nukentėjusįjį, bet ir jį apiplėšti.Analizuojant kaltinamojo parodymus matyti, kad viso proceso metu duodamas parodymus dėl esminių bylos faktinių aplinkybių kaltinamasis buvo itin nenuoseklus, duodamas parodymus painiojosi, juos keitė, vengė aiškių ir nedviprasmiškų atsakymų į jam nepalankius klausimus, nurodė prieštaringas bei logiškai nepaaiškinamas faktines aplinkybes. Be to, jo parodymuose nustatyti esminiai prieštaravimai tiek įvykyje buvusio liudytojo P. J. parodymams, tiek kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, visumai kitiems byloje esantiems duomenims. Visa tai patvirtina, jog duodamas parodymus kaltinamasis yra neatviras ir nenuoširdus, suvokia jam gresiančią atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus ir visais įmanomais būdais siekia suklaidinti teismą, tokiu būdu lengvinant savo teisinę padėtį ar net išvengiant baudžiamosios atsakomybės.Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad visos byloje iškilusios abejones ir prieštaravimai aiškinami kaltinamojo naudai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal susiformavusią teismų praktiką abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinių motyvų visetą prokuroras konstatuoja, kad teismo padaryta išvada, jog neįrodytas O. M. dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas yra nepagrįsta, nes teismo nuosprendyje pateiktas surinktų įrodymų vertinimas yra neišsamus ir neparemtas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas bei prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Nukentėjusiojo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių bei padarė teisingą išvadą. Nors skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos, teismas kiekvieną įrodymą vertino atskirai, selektyviai, neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio, tačiau susipažinus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu matyti, kad teismas išnagrinėjo visus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek visus kartu, atskleidė jų tarpusavio ryšį ir padarė motyvuotas išvadas. Kaltinimas tiek ruošdamas bylą teismui, tiek rašydamas apeliacinį skundą įrodymus vertino selektyviai, iš konteksto išimdamas kaltinimą pagrindžiančius įrodymus ir nutylėdamas kaltinimui nepalankias aplinkybes bei gynybos keliamus klausimus jų nepaneigiant. Apeliantas neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik išteisintojo gynybine versija. Pirmosios instancijos teismas labai motyvuotai ir kvalifikuotai įvertino visus įrodymus bei priimdamas sprendimą vadovavosi ir garso įrašais, kurie yra objektyvūs įrodymai, nes fiksuoja įvykius nepriklausomai nuo subjektyvaus žmogaus supratimo, atminties ir apsvaigimo.Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, kad išteisintojo parodymus apie tai, kad jis prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nenaudojo, paneigia jo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti pakankamai nuoseklūs ir išsamūs parodymai, jam nekilo abejonių dėl nusikalstamų išteisintojo veiksmų, tačiau tokie motyvai stokoja tai pagrindžiančios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jo duotų parodymų analizės, nuoseklumo ir išsamumo pagrindimo teismo ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 7 lape išanalizavo nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus ir juos įvertino. Teismo kritiško nukentėjusiojo parodymų vertinimo motyvai yra labai konkretūs ir aiškūs: įvykio metu nukentėjusysis buvo labai girtas, smūgio nejautė ir nematė, neatsimena kas vyko nuo konflikto automobilyje iki atsibudimo prie parduotuvės. Nemotyvuoti apeliacinio skundo teiginiai pirmosios instancijos teismo padaryto nukentėjusiojo parodymų vertinimo nepaneigia. Nors apeliantas skunde kategoriškai neigia, kad jį galėjo sumušti kokie nors kiti asmenys, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis neatsimena tam tikro laikotarpio, kelia abejonių jo kategoriškumu ir nepaneigia tokios versijos. Be to, vertinant šią versiją pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien tik išteisintojo parodymais, bet ir įvykio vietoje liudytojos J. L. matytu krauju ir jos pasakojimu. Kraujas galėjo būti nukentėjusiojo, bet tokia versija prokuratūros netirta ir nepaneigta. Abejonių teismui kėlė ir situacija su nukentėjusiojo telefonu, kuomet nukentėjusiojo telefonas buvo rastas netoli įvykio vietos, tačiau nenustatyta, kaip jis ten atsidūrė ir jo grobimas išteisintajam neinkriminuotas, o šie motyvai nukentėjusiojo parodymus daro dar labiau abejotinus. Išteisintojo parodymai irgi yra pakankamai nuoseklūs, be to, jo parodymus patvirtina kiti įrodymai, todėl nukentėjusysis nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl, kaip jis teigia, jo nuoseklūs (net jei galima būtų juos pavadinti nuosekliai) parodymai teismui turėtų būti prioritetas prieš tokius pat nuoseklius išteisintojo parodymus. Prokuratūra apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo surašytus nukentėjusiojo parodymų vertinimo motyvus. Prokuratūra nurodė, kad M. D. atsimena pagrindines prieš sužalojimą buvusias aplinkybes ir jas išvardina: M. D. buvo pas draugus, kur vartojo alkoholį, po to buvo iškviestas taksi, kuris jį nuvežė iki namų, tačiau kilus konfliktui su taksi vairuotoju, vairuotojas jį nuvežė į nuošalią vietą, taksi vairuotojas jam grasino, vėliau prie jų privažiavo kitas asmuo, po ko nukentėjusysis M. D. prarado sąmonę. Prokuratūra nurodo, kad šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojai M. S. ir P. J.. Tačiau jas patvirtina ne tik šie liudytojai, bet ir išteisintasis, dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo. Kitą vertus, šios aplinkybės inkriminuotam nusikaltimui turi labai nedidelę reikšmę, o kur ir su kuo gėrė nukentėjusysis neturi jokios reikšmės. Reikšmę turi aplinkybės dėl nukentėjusiojo sąmonės praradimo priežasčių, sužalojimų atsiradimo ir pinigų dingimu, ir tai yra inkriminuojamų nusikaltimų esmė. Tačiau prokuratūra šias esmines aplinkybes sumenkina iki nelabai reikšmingų ir mano, kad nesvarbu, jog nukentėjusysis jų neatsimena. Kitais įrodymais šių aplinkybių nustatyti negalima ir prokuratūra laikosi pozicijos, kad O. M. galima nuteisti ir neįrodžius šių aplinkybių. Tačiau tokie motyvai neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų, baudžiamojo proceso tikslų ir principų, todėl atmetami.Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis savo skunduose skiria dėmesio išteisintojo parodymų analizei siekdami parodyti jo paaiškinimų nenuoseklumą. Tačiau išteisintojo paaiškinimų nenuoseklumas nerodo jo kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu būdamas įtariamuoju, o pirmosios instancijos teisme būdamas kaltinamuoju, O. M. turėjo teisę iš viso neduoti parodymų. Jam davus parodymus įvairiose proceso stadijose kolegija negali jų vertinti kaip neteisingų. Iš ties, kai kurios išteisintojo parodymų dalys skiriasi, tačiau šie skirtumai nėra dėl esminių aplinkybių, todėl bendrai O. M. parodymai vertinami kaip pakankamai patikimi. Neneigiant netiesioginių įrodymų svarbos, nukentėjusiojo ir prokuroro sureikšminamų netiesioginių įrodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Netiesioginiai įrodymai, kuriais remiasi prokuroras ir nukentėjusysis, yra atskirų duomenų fragmentai, kurių visuma niekaip nepatvirtina kaltinimo. Be to, dalis išvadų, jų daromų iš netiesioginių įrodymų, yra padarytos klaidingai juos interpretuojant, kaip, pavyzdžiui, dėl išteisintojo ir liudytojo P. J. pokalbių turinio. Specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta, tačiau kaip, kur ir kada tai įvyko specialisto išvadoje nenustatoma. Tai turi būti nustatyta kitais įrodymais, o tokių, be nepatikimų nukentėjusiojo parodymų, nėra. Tokių aplinkybių nepatvirtina nukentėjusiojo sutuoktinė, kuri pati įvykio nematė, o apie jį žino tik iš nukentėjusiojo pasakojimo. Tačiau, jei nukentėjusiojo pasakojimas nėra patikimas, tai ir iš jo pasakojimo jo žmonos sužinota informacija nėra patikima. Nukentėjusysis skunde teigia, kad dėl smūgio sudavimo jo parodymai buvo nuoseklūs, o iš jų matyti, kad smūgis jam buvo suduotas taksi automobilyje, po ko jis prarado sąmonę. Prokuratūra teigia, kad taksi automobilyje nieko nebuvo, todėl tik išteisintasis galėjo suduoti smūgį. Tai neva patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti sėdinčiam ir iš kairės pusės. Tačiau tokie motyvai yra abejotini. Daugelis žmonių yra dešiniarankiai ir dešine ranka suduodant kitam asmeniui, pas jį sužalojimai bus kairėje pusėje, todėl tai nepaneigia versijos, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitų asmenų tuo metu, kurio jis neatsimena ir sužalojimai būtų jo veido kairėje pusėje. Abejonių kelia ir išteisintojo galimybė padaryti tokius sužalojimus. Pagal kaltinimą O. M. sužalojimus padarė sėdint automobilyje. O. M. buvo vairuotojas, jis sėdėjo vairuotojo vietoje, o M. D. buvo keleivis, jis sėdėjo priekinėje keleivio vietoje. Abu sėdėjo vienas šalia kito, kuomet nukentėjusysis buvo prie išteisintojo dešinio šono, O. M. buvo prie kairio M. D. šono. Tokiu atveju O. M. turėjo smūgiuoti arba tolimesne nuo M. D. kaire ranka, arba artimesne prie M. D. dešine ranka. Skunduose nurodoma, kad smūgis buvo stiprus ir pagal padarytus sužalojimus panašu, kad taip ir buvo. Pagal sužalojimų lokalizaciją galimai buvo suduotas ne vienas smūgis. Tačiau šios aplinkybės kelia dar daugiau neaiškumų, kurie prokuratūros nebuvo paneigti. Kolegija abejoja, ar mažoje ir siauroje automobilio erdvėje išteisintasis galėjo pakankamai užsimoti ir stipriai smogti. Nėra aišku, ar smūgiuojant tolimesne kaire ranka ji pasiektų nukentėjusiojo veidą, o smūgiuojant artimesne dešine ranka ar užtektų vietos užsimoti pakankamai stipriam smūgiui. Kolegija sutinka ir su gynybos abejone, ar vienu smūgiu galima padaryti visus nustatytus sužalojimus. Vertinant motyvus, kad taksi automobilyje daugiau nieko nebuvo, todėl tik O. M. galėjo sumušti M. D. ir pagrobti jo pinigus, taip iš ties galėjo būti, jei viskas įvyko taksi automobilyje. Tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismo kolegija nėra tikri, kad taip galėjo būti.Vertindamas specialisto išvadą apylinkės teismas nurodė, kad specialistas nustatė ir nukentėjusiojo sužalojimus dešiniame žaste bei nugaros kairėje pusėje, o kaip atsirado šie sužalojimai ir kokia jų reikšmė, tiek nukentėjusysis, tiek prokuroras nutyli. Šie sužalojimai kelia abejonių kaltinime, todėl norėdamas eliminuoti abejones savo apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodė, kad šie sužalojimai įtakos veikos kvalifikavimui neturi, tačiau nebandė jų paaiškinti. Toks kaltinimo pusės elgesys nėra teisingas, kaltinimo pusė turi įtikinamai, pasiremdama įrodymais paaiškinti visas aplinkybes. Taip pat apeliaciniuose skunduose tik iš dalies ir sau naudinga linkme yra remiamasi specialisto išvada. Nėra įvertintas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad specialistas nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti sėdint nereiškia, kad jie padaryti sėdint automobilyje. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis daug dėmesio skiria išteisintojo ir liudytojo P. J. telefoninių pokalbių turiniui ir teismo motyvus dėl šių pokalbių vertina kaip formalius ir atsietus nuo kitų įrodymų. Tačiau kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms pokalbių vertinimo išvadoms, taip pat advokato baigiamojo kalboje išsakytoms abejonėms. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodyti pokalbių vertinimo motyvai irgi nėra susieti su kitais įrodymais. Pats nukentėjusysis į išteisintojo ir liudytojo pokalbį įdeda jausmus ir prasmę, kurių pokalbiuose nėra. Nukentėjusysis pabrėžia, kad liudytojas P. J., sulaukęs išteisintojo skambučio, nenustemba. Tačiau kodėl jis turėtų nustebti, apeliantas skunde nepaaiškina ir kolegijai nėra aišku. Tai, kad liudytojas žino, apie kokį įvykį yra kalbama irgi nepaaiškina jokių kaltinimo aplinkybių. Liudytojui skambina jo kolega, kuris buvo pavojuje dėl nukentėjusiojo veiksmų ir kvietėsi pagalbos, o dabar skambina dėl to paties įvykio. Liudytojas žino apie įvykį, pats jame dalyvavo ir neturi ko stebėtis. Nėra aiški ir nusistebėjimo ar nenusistebėjimo reikšmė, ką tai parodo šioje byloje. Tiek nukentėjusiojo, tiek prokuroro skunduose cituojamos pokalbių vietos yra išimtos iš konteksto ir į pasakytus žodžius įdedamas kaltinimą pagrindžiantis turinys, neatsižvelgiant į pilną pokalbį ir jo kontekstą. Toks įrodymų vertinimas selektyviai pritempiant juos prie suformuluoto ir įsivaizduojamo, įrodymais nepagrįsto kaltinimo yra neteisingas. Taip, pavyzdžiui, tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis remiasi fraze „jis tipo išėjo“ ir „ten kiek ten pabėrė, viskas ir išėjo“, tačiau nei viename skunde nenurodyta, kokią apeliantai mato šių pasakymų prasmę ir kaip ji įrodo O. M. kaltumą. Visai gali būti, kad pasibaigus konfliktui nukentusysis išėjo, o būtent apie tokią pabaigą ir kalba išteisintasis su liudytoju. Versija, kad išteisintasis su liudytoju kalbasi apie tai, kaip iš tikrųjų viskas vyko, atsižvelgiant į visų pokalbių visą kontekstą net labiau įtikinama, nei apeliantų pateikiama. Vartojamas žodis „tipo“ nebūtinai reiškia žodžio „išėjo“ sąlyginumą. O. M. pasakymas „niekas jo nemušė“ labiausiai tikėtina ir reiškia, kad fizinis smurtas prieš M. D. naudotas nebuvo, bet nereiškia, kad išteisintasis panaudojo smurtą ir pokalbio metu kuria aplinkybes, kad nemušė. Nors kaltinimas to nemini, tačiau kaip teisingai nurodė advokatas, pokalbiuose yra daug vietų, kurios akivaizdžiai parodo O. M. stebėjimąsi dėl įvykio sukeltų pasekmių: dėl policijos tyrimo, dėl dingusių pinigų, dėl sužalojimų. Tai, kad apklausiami O. M. ir P. J. negalėjo paaiškinti pokalbio turinio ir prasmės nereiškia O. M. kaltės. Kaltę galėtų įrodyti vienareikšmiai traktuojamas pokalbio turinys, bet ne nesugebėjimas jį pakomentuoti. Perskaičiusi O. M. ir P. J. pokalbių turinį kolegijai niekaip negali daryti išvados, kad pokalbių metu jie derina parodymus, tuo labiau, kad siekia meluoti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Jų pokalbiai panašesni į pastangas prisiminti, kaip viskas įvyko. Kolegija pripažįsta, kad P. J. pasakymas „pradėjo bykavot, išsitraukė peilį ir paskui bum“ panašus į bandymą sukurti įvykius, kurių nebuvo, nes akivaizdu, kad peilio įvykio metu niekas nenaudojo. Kaip nurodė skunde prokuroras, apie tai 2017 m. rugsėjo 29 d. apklaustas teisme paaiškino ir pats išteisintasis. Kaltinimas, neanalizuodamas šios pokalbio dalies, remiasi kita jo dalimi, kur P. J. pasako „paskui bum“, tačiau akivaizdu, kad visas šis sakinys yra P. J. bandymas sukurti O. M. palankią versiją. O. M. nuostatą dėl P. J. pasiūlymo parodo jo žodžiai „ne, jo niekas nemušė, jis tipo išėjo“. Jie pasako, kad išteisintasis nelinkęs kurti įvykių ir su tuo nesutinka, kai tai bando daryti P. J.. Nors P. J. atsako „paslydo, griuvo“, tačiau tokių parodymų byloje nei vienas nedavė. Išteisintojo kaltės neįrodo nei tai, kad su P. J. jis kalbėjo 6 kartus, nei tai, kad buvo susitikę, nes jų susitikimo turinys prokuratūros nėra nustatytas. Ginčydamas liudytojos J. L. parodymus apie įvykio vietoje vykstančius dažnus konfliktus ir matytus šviežio kraujo pėdsakus ir iš jų pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad su šia vieta O. M. niekas nesieja, o nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, nukentėjusysis nurodo BPK 20 straipsnio pažeidimą. Nukentėjusysis nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio naktį viešbutyje ar aplink jį būtų kokių nors renginių ar būtų vykę konfliktai, išskyrus nagrinėjamą, todėl teismo prielaida apie kitus asmenis negali būti tinkamu argumentu paneigti jo parodymus. Tokie nukentėjusiojo argumentai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų ir in dubio pro reo principo. Remiantis šiuo principu kaltinimas turėjo patikrinti liudytojos parodymus, nustatyti, ar ne nukentėjusiojo kraujas yra liudytojos matytoje vietoje ir paneigti, kad nukentėjusysis buvo sumuštas toje vietoje kitų asmenų. Tačiau prokuratūra nesiėmė jokių veiksmų liudytojos parodymams patikrinti ir versijai paneigti, todėl, vertinant liudytojos parodymus kartu su liudytojo P. J. parodymais apie matytą aikštelėje automobilį ir nukentėjusiojo telefono radimo aplinkybėmis, ji yra pakankamai tikėtina. Apeliaciniame skunde prokuratūra teigia, kad apie kitus asmenis, apie kuriuos paaiškino P. J., duomenų gauta nebuvo, tačiau jų ne nebuvo gauta, o nebuvo ieškota. Skunde nurodyta, kad ši P. J. nurodyta aplinkybė kelia pagrįstų abejonių jos tikroviškumu ir objektyvumu, tačiau nėra nurodyta, kuo gi grindžiama ši abejonė. Prokuratūrai nesiėmus jokių veiksmų nėra aišku, kurioje konkrečioje vietoje buvo rastas kraujas, kurioje vietoje buvo rastas telefonas, ar aikštelėje buvo kiti asmenys. Kaltinimas net nenustatė, kurioje konkrečioje vietoje įvyko kaltinime aprašytas įvykis, o apsiribojo tik nuostata, kad įvykio vietos apžiūrėti netikslinga. Prokuratūros skunde yra nurodyta, kad svarbus aspektas, kuriam pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio, yra priežastis, kodėl nukentėjusysis buvo nuvežtas į nuošalią vietą, nors prieš tai jau buvo nuvežtas iki namų. Visiškai neaišku, kokie duomenys leido prokurorui sukonstruoti tokį teiginį. Kolegija sutinka su advokato argumentais ir mano, kad pats tokio teiginio sukonstravimas yra neteisingas. Kaip labai logiškai ir pagrįstai argumentavo advokatas, nukentėjusysis buvo nuvežtas ne į nuošalią vietą, o iš nuošalios vietos – neapšviestos sodų bendrijos, kurioje naktį mažai kas būna, nuvežtas į prie judrios magistralės esančią apšviestą aikštelę, kurioje yra degalinė. Remdamasis išteisintojo ir liudytojo parodymais prokuroras daro išvadą, kad O. M. veiksmai nuvežant nukentėjusįjį į nuošalią vietą dėl atsisakymo mokėti keletą centų, nebuvo būdingi ir įprasti ne tik pačiam O. M., bet ir kitiems taksi vairuotojams. Kolegija visiškai sutinka, kad toks elgesys bet kokiam taksi vairuotojui nėra būdingas, nes keleiviams nėra įprasta nesumokėti už paslaugą ar įžeidinėti taksi vairuotoją. Absoliučioje daugumoje atvejų taksi vairuotojui suteikus paslaugą klientas už ją sumoka ir tik klientui atsisakius sumokėti kyla konfliktai. Šiuo atveju taip ir buvo, M. D. atsisakė sumokėti visą paslaugos kainą, dėl to kilus ginčui O. M. nuvažiavo į labiau apšviestą, daugiau žmonių lankomą ir jam saugesnę vietą. Ir šioje vietoje nėra svarbu, kad M. D. atsisakė mokėti 4-5 centus. Paslaugos kaina buvo 10 eurų ir 4 ar 5 centai, ir visą ją jis turėjo sumokėti. Neteisėtai elgėsi ne O. M., pareikalavęs sumokėti visą kainą, o M. D., nesumokėjęs visos sumos. Juk nuėjęs į maisto prekių parduotuvę nukentėjusysis nesako kasininkei, kad 4 ar penkių centų jis nemokės, niekam net nekyla tokių minčių. Iš ties, naudojantis taksi paslauga yra įprasta sumokėti lygią sumą eurais, nemokant centų, tačiau tokia praktika taikoma tik kai taksi vairuotojas ir keleivis dėl to sutinka. Šiuo atveju O. M. nesutikus, kad M. D. nemokėtų centų, pastarasis turėjo sumokėti visą kainą, nepriklausomai nuo to, kiek jis anksčiau mokėjo už tokią pat kelionę. Savo motyvais prokuratūra visiškai apverčia situacija teisingai pasielgusio O. M. veiksmus parodydama kaip neadekvačius ir nelogiškus, o neteisingai pasielgusio M. D. kaip teisingus. Kitaip, nei nurodyta prokuratūros apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nelaiko O. M. veiksmų ir automobilyje pasakytų žodžių kaip jo piktybiškumo, kliento interesų nepaisymo, siekio pratęsti konfliktą, pratęsti jį tokioje vietoje, kur nebus pašalinių asmenų, kurie galėtų laiku sureaguoti ir iškviesti policijos pareigūnus ar atpažinti nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Prokuroras iš to, kad vežant didesnį atstumą kaina tik augs ir iš O. M. motyvų, kodėl jis nesikreipė į policiją daro išvadą, kad išteisintasis nukentėjusįjį į nuošalią vietą vežėsi ne konfliktą spręsti taikiai, tačiau nukentėjusiajam daryti psichologinį spaudimą ne tik paties elgesiu, bet ir pasikviečiant kitą taksi vairuotoją. Grasinimas, kaip plėšimo požymis, yra suprantamas kaip būdas turtui pagrobti. M. D. atsisakius mokėti pilną kelionės kainą, ką jis privalėjo padaryti, ir kilus ginčui, O. M. tolimesni veiksmai yra logiški ir adekvatūs. Jis išvažiavo į labiau apšviestą prie automagistralės esančią vietą, kurioje jį lengviau galėtų surasti jo kolegos. Važiuojant abu ginčijosi ir norėdamas priversti greičiau susimokėti visą kelionės kainą O. M. pagrasino nukentėjusiajam. Kolegija O. M. pasakytus grasinimus vertina tik kaip spaudimo nukentėjusiajam susimokėti būdą, galbūt netinkamą, tačiau pakankamai adekvatų ginče. Byloje nėra jokių duomenų ir iš jokių įrodymų negalima išvada, kad pasakydamas grasinimus O. M. siekė jais priversti nukentėjusįjį atiduoti visus pinigus arba kad šie grasinimai būtų susiję su nukentėjusiojo pinigų dingimu. Skunde prokuroras pateikia O. M. parodymus dėl mokėtinos sumos ir jos mokėjimo ar atsisakymo sumokėti, ir iš šių parodymų daro išvadą, kad akivaizdu, jog O. M. duodamas parodymus dėl siekio nukentėjusįjį nuvežti į nuošalią vietą buvo nenuoseklus ir painiojosi bei tai, kad būtent ši situacija sukėlė O. M. pyktį ir jo vėlesnius veiksmus. Šie argumentai visiškai nelogiški, juos sunku suprasti, juose trūksta detalesnių motyvų, kaip iš teismo posėdyje įvairiu metu užduotų klausimų ir į juos pateiktų atsakymų konteksto išimti išteisintojo parodymai siejasi su O. M. pykčiu ir jo vėlesniais veiksmais. Kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentu, ginčijančiu pirmosios instancijos teismo motyvą, kad jei nukentėjusysis būtų sumuštas automobilyje, išteisintasis nebūtų galėjęs iš karto važiuoti į kitą užsakymą. Byloje nėra duomenų, kaip greitai po galimo smūgio nukentėjusysis paliko automobilį ir ar jis jame kraujavo. Svarbu, kad prokuratūrai neapžiūrėjus automobilio tokios versijos patvirtinti neįmanoma, nors galima buvo ją patikrinti. Kolegija nevertina apeliacinio prokuroro skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad pinigus nukentėjusysis galėjo pamesti. Iš ties, atsižvelgiant į nukentėjusiojo neblaivumą ir tai, kad dalies savo elgesio jis neatsimena, yra tikimybė, kad jis galėjo pinigus pamesti, tačiau kaltinimo kontekste reikia tik nustatyti, ar O. M. pinigus pagrobė, o tokių duomenų nėra. Nukentėjusysis skunde nurodė, kad jis neturi pagrindo apkalbėti išteisintojo ir savo parodymus pateikia kaip labai patikimus, o išteisintojo parodymus vadina jo gynybine versija. Prokuroras savo apeliaciniame skunde O. M. parodymus arba įrodymus, kurie neatitinka pateikto kaltinimo, vadina kaltinamojo gynybine versija. Prokuroras išteisintąjį vadina neatviru ir nenuoširdžiu, teigia, kad jis suvokia jam gesiančią atsakomybę už jo neteisėtus veiksmus ir visais įmanomais būdais siekia suklaidinti teismą, tokiu būdu lengvinant savo teisinę padėtį ar net išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė in dubio pro reo principo esmę ir juo vadovavosi. Suformuluotas kaltinimas turi būti pagrįstas abejonių nekeliančiais įrodymais, jų turi būti tiek, kad nekeltų abejonių nei vienu nusikalstamos veikos sudėties požymio buvimu. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo skundai yra pilni įrodymais neparemtų teiginių ir prielaidų, ko kaltinančioji pusė negali daryti. Tiek prokuratūros, tiek nukentėjusiojo skundai yra bandymas sukelti abejones pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau kaltinančioji pusė privalo ne kelti abejones, o neabejotinai įrodyti inkriminuotas aplinkybes. Kaltinimas pasirėmė tik nukentėjusiojo nepatikimais parodymais, specialisto išvada ir iš konteksto išimtais pokalbiais įrašuose. Išteisintojo teikiamų versijų ir liudytojo P. J. parodymų net nebuvo bandoma tikrinti, akivaizdžiai iš anksto manant, kad O. M. kaltas. Tačiau teismas nenagrinėja prielaidų, kaip buvo priverstas daryti šioje byloje atsakydamas į prokuroro ir nukentėjusiojo skundų argumentus. Tai nekyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos teismo funkcijos vykdyti teisingumą. Prokuroro darbas yra surinkti tiek įrodymų ir tokios vertės, kad neliktų abejonės dėl kaltinamojo atliktų veiksmų ir jų vertinimo kaip nusikalstamų, įrodymais paneigti kaltinamojo keliamas versijas. Kaltinamasis baudžiamajame procese gali kelti prielaidas, o prokuroras turi būti aktyvus ir turi pareigą jas paneigti. Prokuroras turi paneigti kaltinamojo keliamas prielaidas ne kitomis jo prielaidomis ar bendro pobūdžio nieko nereiškiančiais įvertinimais, tokiais kaip kaltinamojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ar nepadėjimas išaiškinti nusikaltimo, o BPK tvarka surinktais įrodymais. Prokuratūros pozicija turi būti ne tiesiog įtikinama, o nepaneigiama.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo M. D. apeliacinius skundus atmesti.