- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-03
- Bylos Nr.
- 1A-194-1053/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39911-2025-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Ričardas Kubilius, Marius Švanas
- Kategorijos
- 1.1.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
- 2.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. gynėjo advokato Mariaus Švano apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas V. L. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, skaičiuojamas nuo 2025 m. lapkričio 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. L. grasino nužudyti žmogų ir sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas: 2025 m. lapkričio 11 d. apie 20.46 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,43 promilių girtumas), iš kambaryje esančios spintos paėmė peilį, kurio geležtę įrėmė į nukentėjusiosios Ž. L. kaklą ir pasakė „Aš nenoriu tavęs matyti, perpjausiu tau gerklę“, po ko demonstratyviai turimu peiliu susižalojo sau dešinę plaštaką. Visa tai buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai Ž. L. manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas. Tokiais savo veiksmais V. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. L. gynėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. L. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
2.1. Skunde teigiama, kad nuosprendyje nurodyta, jog nors kaltinamasis V. L. neigė kaltinime nurodytą aplinkybę, jog jis tuo pačiu peiliu, kuriuo demonstratyviai persipjovė sau plaštaką, prieš šį veiksmą grasino savo motinai ją nužudyti, kad tuo metu buvo pridėjęs peilį prie jos kaklo, tačiau jo tokius parodymus paneigia nukentėjusiosios iš esmės sutampantys parodymai, duoti kelis kartus. Šias aplinkybes ji nurodė ir prašydama pagalbos bendruoju pagalbos telefonu bei atvykusiems pareigūnams. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, nes jie esminėse aplinkybėse sutampa. Teismas nukentėjusiosios parodymus pripažįsta įrodymu ir jais vadovaujasi, nes byloje nėra duomenų, kad ji būtų linkusi nepagrįstai apkalbėti kaitinamąjį. Tuo tarpu V. L. žino apie jam gręsiančią realią laisvės atėmimo bausmę, todėl, norėdamas jos išvengti, duodamas parodymus nėra visiškai sąžiningas. Teismas daro išvadą, kad peilio nukreipimas nukentėjusiajai į kaklą, ankstesni sūnaus smurto atvejai prieš ją, žodžiai „Aš nenoriu tavęs matyti, perpjausiu tau gerklę“, išsakyti konflikto metu, rodo, jog nukentėjusioji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei. Be to vertindamas tai prieina prie išvados, kad kaltinamasis suprato, jog psichiškai veikia nukentėjusiąją, siekdamas sukelti jai baimę, nesaugumo jausmą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog V. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.
2.2. Skunde gynėjas teigia, kad su šia teismo išvada sutikti negalima, kadangi teismas neteisingai vertino byloje surinktus duomenis ir padarė klaidingas, nustatytoms bylos aplinkybėms prieštaraujančias, išvadas. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir tinkamu savo sprendimų argumentavimu. Tinkamu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018, 2K-7-88-489/2023). Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-234-489/2022, 2K-78-1073/2023, 2K-149-648/2023). Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti jo išvadas (kasacinės nutartys 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-7-88-489/2023).
2.3. Skunde pažymima, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia.
2.4. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, jog peilio motinai į kaklą neįrėmė. Šie nuteistojo parodymai dėl esminės kaltinimo aplinkybės viso proceso metu nekito. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė neprisimenąs, ar grasino motinai, tačiau teisme šią aplinkybę jau nuosekliai ir kategoriškai neigė, patvirtindamas, kad jokio peilio prie kaklo nepridėjo ir grasinimo nužudyti neišsakė. Tuo tarpu, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios Ž. L. parodymai buvo nenuoseklūs ir kito dėl esminių bylos aplinkybių.
2.5. Skunde teigiama, kad 2025 m. lapkričio 11 d., rašydama pareiškimą ir apklausiama tą pačią dieną, nukentėjusioji nurodė, kad žodinio konflikto metu sūnus paėmė peilį, persipjovė sau dešinę ranką ir pagrasino jai žodžiais „aš nenoriu tavęs matyti, perpjausiu tau gerklę“, po ko ji išsigandusi išbėgo iš buto (b. 1. 8, 31). Šioje apklausoje nebuvo nurodyta, kad peilis būtų buvęs įremtas jai į kaklą. Tačiau jau 2025 m. lapkričio 12 d. Ž. L. pateikė iš esmės naują, anksčiau neminėtą aplinkybę, jog sūnus priėjo prie jos ir geležtę įrėmė jai į kaklą, sakydamas, kad ją nužudys, o po to tuo pačiu peiliu susižalojo sau plaštaką (b. 1. 35). Parodymus duoti teisme Ž. L. iš atsisakė. Vertinant šiuos prieštaringus nukentėjusiosios parodymus svarbu pabrėžti, jog priešingai, nei teigiama nuosprendyje, apie tai, kad sūnus buvo įrėmęs jai peilį į kaklą, ji nenurodė nei atvykusiems pareigūnams, nei skambučio bendruoju pagalbos telefonu metu. Be to, byloje nėra nė vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti, jog nuteistasis būtų įrėmęs peilį motinai į kaklą ar grasino ją nužudyti.
2.6. Skunde teigiama, kad vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, svarbu pažymėti ir tai, kad įvykio metu jai buvo nustatytas 1,59 promilių girtumas (b. 1. 85-87), kas galėjo turėti esminės įtakos tiek situacijos suvokimui, tiek vėlesniam jos vertinimui. Matydama, kaip sūnus peiliu persipjauna sau ranką (ši aplinkybė byloje neginčijama), nukentėjusioji galėjo šią situaciją klaidingai interpretuoti kaip tariamą tiesioginį grasinimą su ja susidoroti. Esant tokioms aplinkybėms, kyla pagrįstų abejonių ne tik dėl paties grasinimo fakto ir jo realumo, bet ir dėl tiesioginės tyčios buvimo kaltininko veiksmuose. Išdėstytos aplinkybės iliustruoja nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą ir objektyvių duomenų stoką. Tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, neatsižvelgė į gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus bei netinkamai įvertino bylos įrodymų visumą. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl V. L. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kurios neatspindi visapusiškos ir objektyvios bylos aplinkybių analizės. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, asmuo gali būti nuteistas tik tuo atveju, kai jo kaltė įrodyta neabejotinai. Šiuo atveju šis įrodinėjimo standartas nepasiektas, todėl skundžiamas nuosprendis laikytinas nepagrįstu ir naikintinu, o V. L. išteisintinas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir teismo posėdžio metu išsakytais proceso dalyvių argumentais, daro išvadą, kad V. L. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai nuteistas už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės išdėstė išsamius ir detalius motyvus, tinkamai ir nešališkai įvertino visus byloje surinktus duomenis ir jų pagrindu padarė neabejotinas išvadas dėl nuteistojo kaltės.
5. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu proceso dalyvių parodymų vertinimu. Gynėjas skunde akcentuoja tai, kad nuteistojo parodymai viso proceso metu nekito – nuteistasis nuosekliai tvirtino, jog peilio nukentėjusiajai į kaklą įrėmęs nebuvo ir grasinimų nužudyti neišsakė. Tačiau nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio aplinkybių keitėsi – pareiškime dėl nusikalstamos veikos ir pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nenurodė, kad peilis būtų jai įremtas į kaklą, tačiau jau kitą dieną apklausiama liudytoja, ji šią aplinkybę nurodė. Šių aplinkybių ji nenurodė ir policijos pareigūnams, nei skambučio BPC metu. Nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, todėl ji galėjo klaidingai suprasti nuteistojo veiksmus kaip tiesioginę grėsmę jai.
6. Teisėjų kolegija pažymi, kad gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės detaliai aprašomi pirmosios instancijos teismo motyvai, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, įrodymų vertinimo taisyklės ir jas aiškinanti kasacinio teismo praktika (šios nutarties 2.1. – 2.3. punktai), todėl teisėjų kolegija sutikdama su šiais skundo teiginiais, jų papildomai nekartoja. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomu proceso dalyvių parodymų vertinimu.
7. Esminiai duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais ir jais grindė nuteistojo kaltę, yra nukentėjusiosios Ž. L. parodymai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog protokole – pareiškime (t. 1, b. l. 8) bei pirmosios nukentėjusiosios apklausos protokole (t. 1, b. l. 31-32) nėra nurodoma, jog nuteistasis nukentėjusiajai buvo įrėmęs peilį į kaklą. Tokie nukentėjusiosios paaiškinimai yra užfiksuoti nukentėjusiosios papildomos apklausos protokole (t. 1, b. l. 35-36). Tačiau šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad protokolas – pareiškimas ir pirmoji nukentėjusiosios apklausa buvo įvykdyti 2025 m. lapkričio 11 d. iš esmės vienas po kito. Tiek iš proceso dalyvių parodymų, tiek iš alkotesterio kvito (t. 1, b. l. 86) matyti, kad įvykio dieną nukentėjusioji vartojo alkoholinius gėrimus ir jai buvo nustatytas 1,59 prom. neblaivumas. Nors nukentėjusioji apklausų metu nurodė, kad parodymus duos lietuvių kalba, tačiau iš policijos pareigūnų kūno kameromis („bodycam“) darytų vaizdo įrašų matyti, kad nors nukentėjusioji ir supranta lietuvių kalbą, ja kalba, tačiau į kai kuriuos pareigūnų klausimus atsako rusų kalba (pvz. vaizdo įraše „export-0acu2“ nuo 00:00:55 min.; 00:05:42 min.). Rusų kalba nukentėjusioji atsakė ir BPC skambučio metu atsakydama į klausimą, ar reikalinga greitoji pagalba (įraše nuo 01:15 min.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakydama į policijos pareigūnų klausimus, nukentėjusioji atsako lakoniškai, o jos atsakymus policijos pareigūnas perfrazuoja, ką nukentėjusioji patvirtina. Vis dėl to, vaizdo įraše „export-0acu2“ girdima, kad į policijos pareigūno pakartotus žodžius „pasiėmęs peilį persipjovė sau ranką“ nukentėjusioji atsako – „ir norėjo man perpjauti gerklę... pasakė aš tavęs nekenčiu, aš tave papjausiu (rus.)“ (nuo 00:05:36 min.), „paėmė peilį... sau ranką ir norėjo man gerklę... na bet neišėjo, aš išėjau iš namų“ (nuo 00:25:48 min.). Vaizdo įraše „export-lsxzn“ nuo 00:28:32 min. matyti, kad pareigūnei pasakius, kad V. L. išveš, nukentėjusioji nurodo, kad „aš jo bijau... jis mane ir gerklę...“ tuo pat metu gestu braukia ranka per savo gerklę. Tokie nukentėjusiosios paaiškinimai gali būti suprantami dvejopai – kaip reiškiantys nuteistojo grasinimą perpjauti gerklę veiksmu (pridedant peilį prie nukentėjusios gerklės), arba kaip žodžiu išreikštą grasinimą. Šiuo atveju vertinant nukentėjusiosios paaiškinimus, negalima teigti, kad nukentėjusioji aplinkybę dėl prie jos kaklo pridėto peilio nurodė tik apklausiama papildomai.
8. Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojas H. A., kuris nukentėjusiąją pažįsta jau daug metų. Jis nurodė, kad nukentėjusioji nėra linkusi apkalbėti nuteistąjį, o tą vakarą ji atėjo pas jį verkdama, dėl sūnaus elgesio Ž. L. yra daug kartų pas jį užėjusi.
9. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje jais rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei skunde teigia gynėjas, nuteistojo parodymai procese nebuvo visiškai nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę ir parodė, jog nepamena, ar atliko įtarime nurodomus veiksmus, tačiau aplinkybę, jog persipjovė sau ranką, prisimena (t. 1, b. l. 106-107). Nuteistasis šioje apklausoje iš esmės detaliai nurodė aplinkybes, jog peilį paėmė iš spintos lentynos, ištraukė jį iš juodos spalvos medžiaginio dėklo, ranką įsipjovė sėdėdamas ant sofos, o nukentėjusioji tuo metu sėdėjo nuo nuteistojo nutolusi 1,5 metro atstumu ir matė, ką nuteistasis daro, ant nuteistojo supyko, prasidėjo žodinis konfliktas. Nuteistasis parodė, kad persipjovęs sau ranką, peilį iš karto įdėjo į dėklą ir padėjo ant lovos prie sienos; mano, kad konflikto metu galėjo pagrasinti mamai sakydamas pranešime apie įtarimą nurodomus žodžius, tačiau, ar galėjo taip pasielgti su peiliu, nuteistasis nurodė nesąs tikras. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nuteistasis savo kaltę pripažino iš dalies, sutiko, kad persipjovė sau ranką, tačiau neigė, jog grasino savo motinai. Nuteistasis paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino todėl, kad būtų greičiau paleistas. Taigi matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs savo kaltę ir patvirtinęs, jog galėjo grasinti motinai, teisminio nagrinėjimo metu savo poziciją pakeitė ir esminių kaltinime nurodomų aplinkybių jau nepripažino. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nuteistojo parodymais.
11. Nors gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusioji nuteistojo veiksmus, kuomet jis persipjovė sau ranką, galėjo neteisingai suvokti, kaip grasinimą jai, tačiau šie skundo argumentai yra grindžiami paties gynėjo teiginiais dėl nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų vertinimo. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais ir pagrįstai atsisakė remtis nuteistojo parodymais, tai yra pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistasis ne tik sau perpjovė ranką, bet ir peilį įrėmė į nukentėjusiosios kaklą bei pasakė „perpjausiu tau gerklę“. Taigi tokie apeliacinio skundo argumentai netenka pagrindo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad peilio nukreipimas nukentėjusiajai į kaklą, ankstesni nuteistojo smurto atvejai prieš ją, žodžiai „Aš nenoriu tavęs matyti, perpjausiu tau gerklę“, išsakyti konflikto metu, rodo, jog nukentėjusioji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei. Tai patvirtina ir jau minėti vaizdo įraše užfiksuoti nukentėjusiosios teiginiai, kad ji bijo likti su nuteistuoju.
12. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. L. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje.
13. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad V. L. šią nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui už ankstesnių tyčinių nusikaltimų padarymą. Nuteistasis buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, abiem atvejais už fizinio skausmo sukėlimą savo motinai Ž. L., t. y. nuteistasis ne pirmą kartą daro smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis).
14. Skirdamas nuteistajam V. L. bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes: nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalie 9 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas įvertino tai, kad V. L. veikdamas tyčia padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, yra darbingo amžiaus, tačiau jau ilgą laiką nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Nuteistasis patvirtino, kad susiduria su sunkumais dėl alkoholio vartojimo, yra priklausomas. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė turėdamas teistumą už įvykdytus tyčinius smurtinius nusikaltimus, taip pat ne kartą teistas už smurtą prieš savo motiną. Nuteistasis anksčiau yra atlikęs arešto bausmes, tačiau jis savo gyvenimo būdo nekeičia, nesilaiko kitoje byloje paskirtos kardomosios priemonės – gyvenimo skyriumi nuo motinos, prieš ją smurtauja. Nuteistasis daug kartų trauktas administracinėn atsakomybėn, duomenų apie jam paskirtų baudų sumokėjimą, nėra. Aptartos aplinkybės rodo, kad kaltinamojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, o jo gyvenimo būdo ir elgesio rezultatas.
16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajam motyvuotai parinko laisvės atėmimo bausmės rūšį, kurios dydį nustatė mažesnį, nei BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę.
17. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. vasario 27 d. pažyma Nr. APD-2026-02399, kuria prašoma iš V. L. priteisti atitinkamai 75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
19. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad nuteistasis V. L. nedirba, šiuo metu jam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, o įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, nuteistasis atliks realią laisvės atėmimo bausmę. Įvertinusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo turtinė padėtis yra sunki, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. L. (V. L.) gynėjo advokato Mariaus Švano apeliacinį skundą atmesti.
Nepriteisti iš V. L. valstybės naudai 75 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.