Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis D. L. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir parodė, kad kaltinimai visiškai prasilenkia su jo ketinimais ir tikraisiais faktais. Individualios veiklos jis nevykdė ir mano, kad tai patvirtina įmonės bankinės sąskaitos, įvairūs muitinės dokumentai, produkcijos pervežimo dokumentai. Visur figūruoja įmonė, o ne jis asmeniškai. Pastebėta, kad netgi valstybės kaltintojas pripažįsta, jog įmonė patyrė sąnaudų, o ne D. L.. Apie šią aplinkybę aprašoma FNTT atliktoje specialisto išvadoje (17 psl., 3 atsakyme), kur nurodoma, jog „...RAB „(duomenys neskelbtini) " pagrindė piniginių lėšų panaudojimą ūkinėje komercinėje veikloje - 100.774,52 Lt (bankui už paslaugas, prekių ir paslaugų teikėjams, muito mokesčiai ir mokesčiai už prastovas).". Taigi nėra jokio fiktyvumo ir kitų apgaulės elementų, įmonės buvo oficialiai ir pagal visus teisės aktus įsteigtos ir iki šio momento teisėtai veikiančios. Kiek jam suprantama, lemiama aplinkybė yra faktas, ar jis gavo pinigus ar negavo, ir kiek konkrečiai nesumokėjo mokesčių. Jis atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte suma paskaičiuota ne kaip gauta, o sekančiai: per tam tikrą laikotarpį paimtos įmonės (ne jo asmeninės) gautos piniginės lėšos ir atimti įmonės atsiskaitymai su tiekėjais ir gauta suma, visa inkriminuojama jam asmeniškai. Tačiau šie pinigai yra juridinio asmens piniginės lėšos. Vien dėl to, kad jis turėjo įgaliojimą atidaryti bankines sąskaitas Lietuvoje (kad atsiskaitymas su produkcijos tiekėjais būtų greitesnis, dar nesuteikia jam teisės šias pinigines lėšas pasiimti sau. Kita vertus, jei jis ir pasiėmė tuos pinigus, kodėl nėra jokių pretenzijų iš pinigų savininkų -juridinių asmenų? Ofšorinės kompanijos yra registruotos JAV, produkcijos pirkėjai Norvegijoje ir kt., produkcijos pardavėjai Lietuvoje. Kodėl yra nurodoma, kad ofšorinės įmonės veiklą vykdė būtent Lietuvoje? Ofšorinės įmonės tik pirko produkciją iš Lietuvos įmonių, pervežimus atliko tarptautinė pervežimo kompanija, Lietuvos klientų patogumui buvo atidarytos bankinės sąskaitos Lietuvoje (nors buvo galima atsidaryti bet kurioje pasaulio vietoje), todėl sieti bankinių sąskaitų turėjimą Lietuvoje su vykdoma veikla Lietuvoje, mano, nėra teisinga. Jis pats asmeniškai domėjosi apie įmones tikslinėse teritorijose, kitaip vadinamomis „ofšorais". Domėjosi, kaip jos pripažįstamos Lietuvos Respublikoje, iš įvairių forumų sužinojo, su kokiomis problemomis susiduriama ir rinko įvairią su ofšorais susijusią informaciją. Atsižvelgiant į biznio partnerių prašymus, buvo pasirinkta veiklos forma-įmonė, kuri registruota užsienyje, tam, kad prekė būtų pateikta mažiausia kaina. Ofšorines įmones atidaro ta veikla užsiimančios įmonės, kurios yra registruotos Lietuvoje. Neatsimena, kokia įmonė jas atidarė, apie tas įmones domėjosi internete. Priežastį įsteigti kitą ofšorą sugalvojo dėl vienos priežasties. Lietuviškos prekės buvo parduodamos per Lietuvos ofšorinę įmonę, viena Lietuvos įmonė pagamino didelį broką. Tam, kad padėti Lietuvos gamintojui, buvo nuspręsta atidaryti kitą įmonę. Įmonę „(duomenys neskelbtini) “ atidarė savo ir partnerių iniciatyva, kaip ir pirmąją kompaniją. Įmonės direktoriai galėjo valdyti kompanijos pinigus. Negali pasakyti direktorių pavardžių, nes neatsimena. Ar užsiimti individualia veikla, ar sukurti ofšorinę kompaniją yra skirtumas - tai finansiniai klausimai. PVM čia ne prie ko, nes produkcija išvežama iš Europos Sąjungos ribų. Ofšorinės kompanijos buvo reikalingos, nes atpuola visi mokesčiai, kurie yra privalomi Lietuvos Respublikoje, bet neprivalomi užsienyje registruotai įmonei. Ofšorinės kompanijos reikalingos, kad sumažinti prekės kainą. Jeigu jis vykdė individualią veiklą kaip gyventojas, tai jis nesupranta, kokiais konkrečiais veiksmais padarė ką nors neteisėto. Jis atstovavo įmonę, kuri pirko ir pardavė polietileno gaminių produkciją, kitaip tariant įmonė veikė kaip tarpininkas. Atlygio už savo atstovavimą jis negavo. Tarpininkavimas yra normalus verslo pasaulio elementas, šiais veiksmais - pirkimu ir pardavimu, nebuvo daroma žala nei Lietuvos, nei Norvegijos, nei jokios kitos šalies ekonomikoms. Priešingai, ūkio subjektai vystė veiklą, uždirbo pelno, išlaikė darbo vietas. Ofšorinių kompanijų įkūrimo tikslas ir yra mokestinės bazės privalumai, lyginant su vietiniais mokesčiais. Ir tai vadinama mokesčiu optimizavimu, kas yra legalu visame pasaulyje ir Lietuvoje - nes tai leidžia prekę pirkėjui pasiūlyti žemesne kaina, kas ir yra pagrindinis variklis tolimesnio verslo plėtime. Tiesa, ofsorinės kompanijos susiduria ir su tam tikrais sunkumais, tokiais kaip padidintu mokesčių administratoriaus dėmesiu įmonėms su kuriomis susieti verslo ryšiai. Kiek jam žinoma, Lietuvos ūkio subjektams, iš kurių buvo perkama produkcija, Lietuvos mokesčių administratorius nėra pareiškęs jokių pretenzijų ir jokių pažeidimų nėra nustatęs. Analogiška situacija ir su Norvegijos įmonėmis, kurioms buvo tiekiama Lietuvoje pagaminta produkcija. Kai buvo gauta specialisto išvada, kurią atliko FNTT specialistas, ir kurioje buvo nurodyta apie jo kaip fizinio asmens tariamai vykdytą individualią veiklą, jis kreipėsi į šios srities specialistą - A. K., kuris labai autoritetingas asmuo mokesčių, finansų bei buhalterinės apskaitos klausimų srityse (nuo 1989 m. dirbo Finansų ministerijoje, vėliau - Audito skyriaus viršininku Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos. Nuo 1997 m. dirba kaip nepriklausomas auditorius ir mokesčių konsultantas. Seminarus mokesčių temomis veda nuo 1995 m. Dirbdamas Mokesčių inspekcijoje, skaitė paskaitas mokesčių administratoriams, vėliau - paskaitas auditoriams Lietuvos auditorių rūmuose, dėstė aukštojoje Norvegijos vadybos mokykloje). Šiam specialistui jis pateikė FNTT specialisto išvadą, įtarimus ir apklausas, išvada - jo veikla nebuvo individuali ir gautos pajamos negali būti apmokestintos, kaip individualios veiklos pajamos. Akivaizdu, kad du skirtingi specialistai atlikę dokumentų tyrimą, duoda skirtingas išvadas ir nesutaria dėl individualios veikos požymių buvimo, nebuvimo, kas sąlygoja specialių - mokestinių, įstatymų taikymą. Ką jau bekalbėti apie žmogų, kuris nėra tokios srities specialistas ir tokių vingrybių nežino. Net jei jis ir sutiktų, jog vykdė individualią veiklą, jis neturėjo net minties, jog vykdė kažką neteisėto, kitaip tariant jis neturėjo jokios tyčios nukreiptos į kažkokių neteisėtų veiksmų darymą. Be to, jis pažymi, kad vykdyti atskirą individualią veiklą jam nebuvo prasmės, nes jis pats tuo pačiu laikotarpiu buvo ir yra individualios įmonės savininkas. Taigi veiklai vykdyti Lietuvoje jam nereikalinga buvo papildomai registruoti individualią veiklą. Kadangi buvo vykdoma tarptautinio pobūdžio veikla, ji ir buvo vykdoma užsienio įmonės per tarptautinei veiklai priimtinesnę teisėtą veiklos formą - t.y. ribotos atsakomybės bendrovę. Įmones RAB „(duomenys neskelbtini) " ir RAB „(duomenys neskelbtini) " jis atstovavo pagal įgaliojimą, kuris yra juridiškai galiojantis ir apibrėžiantis jo įgaliojimus. Jam nebuvo suteikti įgaliojimai tvarkyti įmonių buhalterinę apskaitą, jis turėjo tik einamuosius dokumentus bei, kaip atstovo, dispozicijoje buvo įmonių antspaudai, sertifikatai, nes jis, kaip atstovas Lietuvoje, atstovavo šių įmonių ekonominius bei veiklos vykdymo interesus. Kadangi jis savęs nelaiko nei direktoriumi, nei įmonės akcininku, nei buhalteriu, todėl mano, kad jam nepriklauso tvarkyti buhalterinę apskaitą. Šias aplinkybes patvirtina ir jo biure bei manuose atlikta krata, kur jokių buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo rasta, išskyrus einamuosius dokumentus bei jau anksčiau minėtus įmonių sertifikatus bei antspaudus. Jam kaip atstovui, veikiančiam pagal išduotą įgaliojimą, nekyla pareigų kaupti buhalterinę apskaitą.

Liudytojas E. S. parodė, kad D. L. pažįsta nuo 1998 metų. Tuo metu D. L. dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini) “ tiekimo skyriaus vadovu, o jų įmonė, kuriai vadovavo jis, teikė paslaugas „(duomenys neskelbtini)” įmonei. Apie 2000 m. D. L. išėjo iš tos įmonės ir atėjo dirbti į jo vadovaujamą E. S. įmonę „(duomenys neskelbtini) “ verslo paslaugos. Visą laiką palaikė draugiškus santykius, net ir po to, kai D. L. nebedirbo jo vadovaujamoje įmonėje. Kartu teko vykti į Taivanį. D. L. jam padėjo užmegzti verslo santykius. Apie D. L. bėdą sužinojo, kai prasidėjo visi nesklandumai. Kaip draugui stengėsi D. L. padėti dėl advokatų ir kitais klausimais. Nebuvo susijęs su D. L. įmonės veikla. D. L. nebuvo jam davęs jokių banko kortelių. D. L. dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini) “, ten dirba iki šiol. Apie papildomas kompanijas sužinojo tik ištikus bėdai. Apie tas bendroves dabar žino viską. Gali pasakyti, kad D. L. nesivertė jokia neteisėta veikla. Kaip verslininkas D. L. visiems bandė padėti.

Liudytojas R. V. parodė, kad D. L. pažįsta labai gerai, jų geri santykiai. Susipažino nuo tada, kai dirbo „(duomenys neskelbtini) “. D. L. buvo berods vadybininkas, jie turėjo darbo reikalų. Kai D. L. išėjo, jis priėmė jį į savo darbą UAB „(duomenys neskelbtini) “ vadybininku. Įmonė gamina maišelius. D. L. priimdavo užsakymus, paduodavo užsakymus gamybai, surasdavo daug gerų klientų. RAB „(duomenys neskelbtini) " kompanija taip pat buvo, bet nepamena, ar pradėjo su ta kompanija bendradarbiauti. Įmonė RAB „(duomenys neskelbtini) “ buvo, bet ji buvo labai neilgai. D. L. atstovavo neilgai kitas įmones. Kaip fizinis asmuo D. L. nėra pirkęs produkcijos. Su įmonėmis RAB „(duomenys neskelbtini) “ , RAB „(duomenys neskelbtini) “ dirbo. Prekės buvo eksportuojamos. Šios įmonės buvo geros, nes užsakymai, atsiskaitymai buvo visada laiku. Minėtas įmones atstovavo D. L., tai jis žinojo, nes D. L. neslėpė savo atstovavimo.

Liudytojas M. T., kurio parodymai buvo pagarsinti (t. VII b. l. 198-199) parodė, kad su D. L. yra pažįstami. D. L. yra įmonės, kurioje jis dirba muitinės tarpininko atstovu, klientas. Pareigūnai rodė dokumentus, klausė, ar jis pildė deklaracijas. Deklaruojami buvo maišeliai ir kažkokie plastiko gaminiai. RAB „(duomenys neskelbtini)” buvo gavėjas. Tų įmonių vardu niekas nesikreipdavo. Jis užpildydavo eksporto deklaracijas, gavėjas būdavo nurodytas RAB „(duomenys neskelbtini)”, RAB “(duomenys neskelbtini)”, o importo deklaracijas pildyti nebuvo galima, nes trečiosioms šalims pildyti negalima, tai ne Europos Sąjungos valstybės. Dėl to ir važiuodavo prekės į Norvegiją. Norvegijoje įforminamas importas ir tranzitas. Jis pateikdavo dokumentus muitinei kartu su vairuotoju. Jis atstovaudavo krovinį Lietuvos įmonėms “(duomenys neskelbtini)”, „(duomenys neskelbtini)”, turėjo su įmonėmis sudarytas sutartis muitinės tarpininkavimui, kurias pateikdavo. Jo paslaugos mokamos. Kas jas apmokėdavo, jis negali pasakyti, bet dalį pinigų apmokėdavo D. L.. Priklauso nuo deklaracijos, jos užpildymas kainuoja nuo 30-100 Lt ir daugiau. Jo veikloje jam yra tekę susidurti su JAV. Ten pagrinde tik gavėjai. Dėmesio, kam eksportuojamas krovinys, neskiria, tai neturi didelės reikšmės, nes pagrindinis akcentas yra siuntėjas, kuris yra eksportuotojas. Dėl to ir daromos eksporto deklaracijos. Pretenzijų dėl prekių gavimo įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)”, „(duomenys neskelbtini)” nėra pateikusios, už tai atsakingas siuntėjas. Nėra buvę pastabų dėl gavėjų, kad šios įmonės neegzistuoja. Šiuo metu yra elektroninės deklaracijos. Kai prekės kerta Lietuvos Respublikos sieną, sistemoje tai atsispindi. Pati muitinė kontroliuoja, kad prekės gautos gavėjo.

Specialistė R. M. parodė, kad nuo 1998 m. dirba LR Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje. Tyrimui atlikti buvo perduota visa baudžiamoji byla. Ji atliko dokumentinį asmens tyrimą, atsakinėjo į užduotus klausimus. Neprisimena, kas buvo nurodyta įtarime. Specialisto išvadoje nurodyta, kad fizinis asmuo vykdė veiklą. Išvadoje visi teisės aktai, kuriais ji rėmėsi, nurodyti. Pirkimas, forminimas, (rinkos tyrimas) pardavimas, atsiskaitymas vyko Lietuvoje. D. L. vykdė veiklą užsienio įmonių vardu, tačiau tos įmonės nebuvo registruotos Lietuvoje, nors turėjo būti registruotos Lietuvoje, mokesčių mokėtojų registre. Ji išnagrinėjo teisės aktus ir rašė esamą situaciją, parašė, kokie padaryti pažeidimai. Individualus asmuo D. L. vykdė individualią veiklą. Užsienio asmens vardu D. L. vykdė bankines operacijas. Išvadoje parašyta, kad asmuo vykdė veiklą užsienio įmonių vardu. Iš to galima suprasti, kad D. L. yra užsienio šalių atstovas, bet esmė tame, kad jis nebuvo užsiregistravęs Lietuvoje mokesčių mokėtojų registre, neužregistravo nuolatinės buveinės. Jeigu yra užsienyje juridiniai asmenys, kurie teisėtai veikia, turi banko sąskaitas, vykdo teisėtą veiklą, eksportą, pirkimą, pardavimą, tuomet turėjo būti užregistruota nuolatinė buveinė užsienio kapitalo. D. L. yra Lietuvos pilietis, jis turėjo užsiregistruoti individualią veiklą. Jis čia vykdė veiklą užsienio įmonių vardu, kaip priedanga atstovavo, todėl D. L. turėjo būti apmokestintas kaip gyventojas. Vykdydamas veiklą, L. gavo pajamas iš užsienio įmonių. Piniginės lėšos įplaukė į banko sąskaitas, kurios buvo atidarytos įmonių vardu. Pajamas gavo tos užsienio įmonės, kuriomis disponavo D. L.. D. L. užsienio įmonės vykdė veiklą Lietuvoje, vyko prekių užsakymas, prekių pardavimas. Kad prekių užsakymas vyko Lietuvoje, tai rodo liudytojų apklausos protokolai. Liudytojai teigė, kad D. L. asmeniškai užsakydavo prekes (buvo asmeniškai pažįstami su šituo asmeniu), teikdavo prekes pagal užsakymus. Užsakymas, pardavimas, atsiskaitymas - vyko per banko sąskaitas. Prekės iš Lietuvos buvo išvežtos į užsienį. Atsiskaitymas ne iš Lietuvos. Prekės buvo gautos irgi ne Lietuvoje. Prekės buvo išvežtos iš Lietuvos. Jai buvo pateikti apskaitos dokumentai, kuriuos ji vertino. Neturėjo tokių duomenų, kad užsienyje liko dalis areštuotų sąskaitų, kuriose buvo nemažai areštuotų lėšų. Pinigų gavimą vertina tik nuo pirkimo - pardavimo sandorių, o jie yra įforminami pagal sąskaitas - faktūras, ne nuo pinigų gavimo. Gavimas pinigų turi būti realus, o ne teorinis. Jei areštuotos sąskaitos užsienio įmonėse, tai D. L. negalėjo gauti pajamų. Nuo gautų, nuimtų piniginių lėšų buvo paskaičiuotas skirtumas. Visas bankines įplaukas skaičiavo kaip pajamas, atėmė bankines išlaidas ir skirtumą apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu. Nebuvo daugiau, ką tirti. Nežiūrėjo, kiek buvo išgryninta iš banko, kiek atsiskaityta kitais pavedimais, skaičiavo tik nuo banko pajamų. Kiek jai žinoma, Norvegijoje D. L. turėjo vieną mokamąją kortelę. Kad pinigai buvo išgryninti Norvegijoje, jai tokie duomenys nebuvo pateikti. Duomenis apie banką ji turėjo. Didžioji dalis pinigų buvo gryninama ne Lietuvoje, o Norvegijoje. Iš pajamų, kurias gavo D. L., atimtos išlaidos buvo apmokestintos. D. L. įmonės vardu gavo pajamas, kaip jis jas paskirstė, ji negali pasakyti. Nuolatinė buveinė ir individuali veikla pagal juridinį statusą skiriasi. Nuolatinė buveinė yra juridinis asmuo, jam galioja pelno mokesčių įstatymas. Fiziniam asmeniui galioja gyventojų pajamų įstatymas. Fizinis asmuo savo pajamas pripažįsta piniginiu principu. Pajamos ir pinigai skiriasi. Iš pateiktų dokumentų matėsi, kad D. L. veikė savarankiškai, pats organizavo, pats mokėjo.

Sąskaitos buvo pateiktos išrašytos užsienio kompanijų vardu. Fiziniam asmeniui, vykdančiam veiklą, sudaryti balansą, teikti ataskaitas –nėra privalu. Kaip individualus asmuo, nuo gautų pajamų, jis pats turėjo sumokėti mokesčius. Imtas 15 procentų gyventojų pajamų mokestis. Specialisto išvadoje nurodydama, kad dėl LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX -574 6 str. 2 d. bei 16 str. 1 d. nuostatų reikalavimo nesilaikymo laikotarpiu nuo 2005-10-21 iki 2010-10-31negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, ji suklydo. Išvadoje reikėjo užrašyti asmens veiklos, o ne įmonės. Asmens nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus apsprendė, imant piniginių lėšų, kurios įplaukė, panaudojimą, tą skirtumą, kuris liko nepanaudotas įmonės veikloje. Fizinis asmuo nuosavo kapitalo neturi. Įmonė, kuri yra užsienyje ir reigstruota Lietuvoje, turi mokėti mokesčius. Jei įmonė neregistruojama Lietuvoje, ji išvengia mokesčių mokėjimo bei mokesčių mokėjimo administratoriaus kontrolės. Jei užsienio įmonė registruota savo šalyje, nereikia mokėti mokesčių Lietuvoje.

Liudytojas V. T. parodė, kad D. L. pažįsta. Jis prieš kiek tai metų pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini) “ sandelininku, o D. L. dirbo vadybininku. Jis po kiek laiko perėjo į vadybininkus ir po šiai dienai ten pat dirba. UAB „(duomenys neskelbtini)” gamina plastikinius maišelius, plėvelę, taip pat įmonė užsiima atliekų perdirbimu. Jų užsakovai yra „Klaipėdos duona“. Partneriai yra ne tik Lietuvos. Dirba su norvegais, danais, suomiais, švedais. Su Amerika nedirba, nes per toli. Savo laiku gaudavo užsakymus iš RAB „(duomenys neskelbtini) “. Elektroniniu paštu gaudavo užsakymus, būdavo užklausimai apie prekės kainą, jei jiems tikdavo, jie užsakydavo tą prekę, atsiskaitymai būdavo daromi pavedimais. D. L. pasirašydavo kaip firmos RAB „(duomenys neskelbtini) “ atstovas. Iš minėtos firmos dažnai ateidavo užsakymai. D. L. atstovavo „(duomenys neskelbtini) “ firmą. Nežino, ar jis vienas darbuotojas buvo toje firmoje, mano, kad turėjo būti norvegai G. V. ir kt. Firma RAB „(duomenys neskelbtini) “ dingo, atsirado kita firma RAB „(duomenys neskelbtini) “. Norvegas V. atvažiuodavo į įmonę, jis atstovavo firmą „(duomenys neskelbtini) “. Periodiškai atvažiuodavo užsakyti prekių. Kam norvegai parduodavo produkciją, negali pasakyti. Dažniausiai produkcija eidavo į Norvegiją, nes viską kraudavo į treilerius. Su D. L. jis retai susitikdavo, elektroniniu paštu dažniausiai bendraudavo, kartais D. L. atvažiuodavo į firmą “(duomenys neskelbtini) “.

Liudytoja A. G. parodė, kad D. L. pažįsta, pastarasis yra „(duomenys neskelbtini) “ savininkas, o ji dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini) “. D. L. jai žinomas kaip įmonės „(duomenys neskelbtini) “ klientas. Jų įmonė užsiima politileninių maišelių gamyba. 2008 m. buvo sudaryta sutartis su įmone „(duomenys neskelbtini) “ ir parduoti maišeliai. Tą įmonę atstovavo D. L.. Buvo susirašinėjimas elektroniniu paštu, D. L. atstovavo tą įmonę, kiek pamena, buvo siųsta sutartis į Klaipėdą. Pagal krovinių išvežimo dokumentus - prekės būdavo išvežamos į Norvegiją. Buvo du užsakymai, kuriuos ji kuravo ir bendravo su D. L.. Su kitais asmenimis iš tos įmonės ji nebendravo. Su D. L. elektroniniu paštu vyko bendravimas.

Liudytojas R. J. parodė, kad su D. L. jis pažįstamas, tarp jų darbiniai santykiai. Jis dirba muitinės tarpininku. D. L. įmonė yra sudariusi sutartį su jų įmone dėl muitinės tarpininkavimo. D. L. atstovauja įmonę „ (duomenys neskelbtini) “, o jų įmonė pildo importo-eksporto deklaracijas. Nuo kada D. L. yra jų klientas, nepamena, bet seniai. D. L. atstovavo savo įmonę RAB „(duomenys neskelbtini) “, buvo daromas eksportas. RAB „(duomenys neskelbtini) “ buvo tokia įmonė. Jo nedomino, kur keliauja užsakomos prekės toliau, kaip pasiekia galutinį pirkėją. Jie daro eksporto deklaracijas nuo Lietuvos į trečiąsias šalis. Trečiųjų šalių šalys negali eksportuoti užsakymų iš Lietuvos. Tos firmos buvo pirkėjos. Iš Lietuvos kompanijų pateikiami dokumentai. Lietuviai pardavė produkciją įmonei RAB „(duomenys neskelbtini) “. Prekės iškeliauja iš Europos šalių. Užsakymų gavėjas „(duomenys neskelbtini) “ , o produkcijos gavėja – Norvegija. Norvegija ne Europos šalis, ji yra trečioji šalis. Lietuvos kompanijos „(duomenys neskelbtini) “, „(duomenys neskelbtini) “, „(duomenys neskelbtini) “, eksportuoja produkciją į trečiąsias šalis. Jų įmonė turi su jomis sudariusi sutartis.

Specialistas A. K. parodė, kad 2012 m. pradžioje į jį kreipėsi advokatas R. Kivylius ir D. L., kad jis pateiktų savo, kaip specialisto, išvadą dėl FNTT specialistės išvadoje nurodytų pažeidimų, kurioje buvo konstatuota, kad D. L. nebuvo įregistravęs individualios veiklos ir dėl to padarė žalą valstybei, nesumokėdamas mokesčių, nedeklaruodamas savo pajamų. 2012 m. sausio 11 d. jis pateikė savo specialisto išvadą, kurioje konstatavo, kad pagal pateiktus jam dokumentus, t.y. pagal specialisto išvadą, pagal susirašinėjimą D. L. kaip įmonės atstovo, padarė išvadą, kad individualia veikla šiuo atveju asmuo neužsiiminėjo, t.y. neatitinka individualios veiklos apibrėžimo, kaip numatyta Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme. Išklausęs tiek liudytojų parodymus, tiek specialistės nuostatas, patvirtina savo asmeninę išvadą, kurią buvo pateikęs 2012 m. sausio 11 d., t.y. savo išvados jis nekeičia dėl to, kad FNTT specialistė nesugebėjo apginti savo nuostatos užduodant klausimus, kokiu pagrindu sprendė, kad D. L. veiksmai turi būti vertinami kaip fizinio asmens, kaip individuali veikla, o ne kaip įmonės atstovo. Specialistė nesprendė klausimo, kodėl nebuvo nagrinėta užsienio kompanijos, kaip nuolatinės buveinės, būvimas ir jos apmokestinimas, nesprendė klausimo, kodėl toks fizinis asmuo buvo taip apmokestintas, nuo visų pajamų, o ne įplaukų, kur ir pagal individualią veiklą. Ir galutinę išvadą susidarė dėl specialistės atsakymo, kad nuomonės dėl specialisto išvadoje nurodyto sakinio “ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų ir įsipareigojimų, turto ir nuosavybės“, pagrįsti negali, nes tyrė fizinį asmenį. Dėl to, kad negali nustatyti įmonės veiklos, paaiškinimo pateikti negalėjo. Specialisto išvadoje jis pateikė, jog pats pagrindas, kad net ir pripažinus, kad asmuo vykdė individualią veiklą, pajamos vis dėl to pripažįstamos- reikia žiūrėti, kokias pajamas asmuo gavo, nes įmonės pajamos - tai yra įmonės pajamos. Fizinio asmens pajamos yra kaip fizinio asmens, reikia žiūrėti koks buvo laikotarpis. Iki 2009 metų pagal Gyventojų pajamų mokesčių įstatymą 6 str. buvo pasakyta kaip apmokęstinama fizinio asmens, vykdančio individualią veiklą, veikla, t.y. taikant 15 procentų metodiką, arba 33 procentus nuo pelno, 27 procentus, priklausomai nuo laikotarpio. Nuo 2010 m. labai aiškiai pasisakyta, kad visais atvejais asmuo, jei jis vykdo individualią veiklą, gali pasirinkti 15 procentų paskaičiavimo metodiką. Arba jis traukia sąnaudas pagal juridinę galią turinčius dokumentus, arba jis gali be jokių sąnaudų, be jokių dokumentų nuo pajamų skaičiuoti 33 procentus savo sąnaudas, ir tada skaičiuoti gyventojų pajamų mokestį. Jo pirminėje išvadoje ir galutinėje išvadoje yra pasakyta, kad D. L. buvo įkūręs įmonę, per kurią veikė, pagal idėją jo pajamas ir turėjo apmokestinti kaip iš įmonės pusės, ar apmokestinti darbinius santykius, ar apmokestinti kaip kitas pajamas, bet tikrai ne kaip individualios veiklos, pagal pažymą. Nes tada klausimas iškyla, ar tos įmonės buvo oficialiai registruotos. Jos vykdė veiklą. Ar turėjo reikalų su Amerikos įmonėmis, joms pardavinėjo, joms rašė sąskaitas, iš jų gavo pinigus už apmokėjimą. Jis laikėsi tos nuostatos, kad specialisto išvadoje neteisingai padarytas kaltinimas, jog žmogus neįsiregistravęs individualios veiklos, vykdė veiklą. Tai nėra individualios veiklos apibrėžimas. Nėra savarankiškumo. Savarankiškumas- kai viską daro pats, o ne per įmonę. O jei per įmonę-tai tada jis nėra savarankiškas. Šiuo atveju, D. L. pats įkūrė, registravo tas įmones, bet kokiu būdu-nežino. Įregistruoti įmonę tiek Lietuvoje, tiek užsienyje-nesukelia didelių problemų. Amerikoje įkurta įmonė nesiskaito tikslinės teritorijos, nesiskaito kaip ofšorinė, yra įrašyta ir kad ūkinės komercinės veiklos įmonė nevykdo. Ji tokia yra įregistruota, mokami kažkokie palaikymo mokesčiai. Tai nėra kaip individualios veiklos apibrėžimas. Ar Amerikoje tos įmonės mokėjo mokesčius-jam nėra žinoma. Yra bendra sutartis su visomis valstybėmis, Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Vyriausybės sutartis, dėl įmonių galimų apmokestinimų ir fiskalinių pažeidimų išvengimo. Jei įmonė vykdo veiklą, ji turi registruotis Lietuvoje, kaip nuolatinė buveinė, jei ji tenkina visas tas sąlygas nuolatinumo. Nuolatinumo apibrėžimas šiuo atveju yra apibrėžtas Pelno mokesčio įstatyme. Ten pasisakyta, kad reikia turėti savo vietą, savo aikštelę. Niekas netyrė, ar įmonė neturėjo mokėti pelno mokesčio, netyrė jis šio dalyko, ar ji atitinka nuolatinės buveinės apibrėžimą. Pelno mokesčio įstatyme 2 str. labai aiškiai pasakytas-nuolatinės buveinės režimas, jei įmonė vykdo veiklą, ji turi čia, Lietuvoje, mokėti pelno mokestį. Tačiau pagal minėtą įstatymą ne visada reikia reigstruoti nuolatinę buveinę. Viskas priklauso nuo to, ar ta įmonė atitinka nuolatinumo nuostatas.Vieną iš ofšorinių įmonių sąskaitų, kiek matė iš dokumentų, valdė D. L.. Kas kitas valdė sąksiatą, negali pasakyti, pagal dokumentus nematė. Kas galėjo išimti pinigus Norvegijoje, negali pasakyti, bet pinigus tą pačią dieną nuėmė D. L. Lietuvoje ir kažkas pinigus nuėmė Norvegijoje. Negali žmogus tą pačią dieną būti dviejose skirtingose šalyse. Tą sąskaitą Norvegijoje galėjo kažkas valdyti. Neteko susipažinti su tuo pokalbiu, kuriame D. L. kalba apie įmonės uždarymą. Mokesčių inspekcija turi teisę 5 metų bėgyje priskaičiuoti iš įmonės-jei ji turėjo mokėti- mokesčius. Šiuo atveju mokesčių inspekcija turėjo vertinti, kiek D. L. pinigų yra išsiėmęs iš tos įmonės, ir tuos pinigus turėjo apmokestinti kaip kitas pajamas, bet ne kaip individualios veiklos, pagal pažymą. Jei fizinis asmuo vykdytų individualią veiklą pagal pažymą, turi būti apspręsta, kas yra jo kaip fizinio asmens asmeninis turtas, įsipareigojimai ir kas yra kaip veiklai vykdyti turtas ir įsipareigojimai, bet jos nėra, nėra apskritai nei buhalterinės apskaitos įstatyme atskirta. Šitas dalykas supainiotas, išvada padaryta dėl įmonės, visoje specialisto išvadoje kalba apie fizinį asmenį kaip individualią veiklą, o tik pabaigoje apie įmonę užsiminta.

Specialistė R. B. parodė, kad specialisto A. K. išvadoje nėra jokių konkrečių skaičių, o tik kaip teoriniai pamąstymai. Jos manymu, A. K. dokumente nėra kažkokių prieštaravimų prieš specialisto išvadą, nes tai yra nepalyginami dokumentai. Specialisto išvadoje yra specialistės konstatuota, specialistė pasirašė pagal baudžiamąjį straipsnį už melagingų duomenų pateikimą, jai buvo užduoti visiškai kitokie klausimai ir ji nagrinėjo tai viso ikiteisminio tyrimo metu pateiktą tyrėjų medžiagą, taip pat buvo pateikti visi papildomi dokumentai, specialistė atlikusi ūkinės-finansinės veiklos tyrimą, kaip fizinio asmens nurodė, kad fiziniai asmenys vykdydami veiklą Lietuvoje, privalo registruotis kaip individualios veiklos subjektai ir mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą 6 str. yra privaloma į apskaitą įtraukti visas ūkines finansines operacijas, susijusias su turtu, nuosavu kapitalu, įsipareigojimais ir struktūros pasikeitimu. Būtent specialistė, atlikdama ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatė, kad fizinis asmuo pagrindė apskaitos dokumentais išlaidas, taip pat pagrindė apskaitos dokumentais pajamas, tačiau neparodė jų, nepildė tam tikrų žurnalų, neužregistravo apskaitos registre. Specialistė specialisto išvadoje nurodė, kad asmuo nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. ir nesilaikė Apskaitos įstatymo 16 str. Specialisto išvadoje nurodyta, kokiais teisės aktais vadovavosi specialistė. Specialistei buvo duota tirti fizinio asmens D. L. ūkinę finansinę veiklą. Buvo tirta jo veikla ne kaip įmonės atstovo, bet buvo tiriama jo veikla Lietuvoje. Padaryta techninė klaida šioje specialisto išvadoje paskutiniame lape. Specialistė neturėjo paminėti to žodelio „įmonė“. Pagal fizinio asmens veiklą padaryta išvada. Pagal Buhalterinės veikos įstatymą, visi, kurie verčiasi ūkine komercine veikla, turi tvarkyti buhalterinę apskaitą, o vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, tai visi ūkio subjektai, kurie gauna pajamas, vykdo veiklą, turi laikytis mokesčių įstatymo reikalavimų, turi mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla turi tvarkyti buhalterinę apskaitą pagal buhalterinės apskaitos įstatymą. Jau šitame 2001 m. įstatyme yra įtvirtinta sąvoka „Individuali veikla“. Specialistas turi teisę taikyti buhalterinės apskaitos įstatymą, ar tai ūkio subjektai tvarko buhalterinę apskaitą pagal buhalterinės apskaitos įstatymą, ar ne. Specialistas ir pasako, jei yra kažkokios ūkinės operacijos, pagrįstos apskaitos dokumentais, jos turi būti apskaitytos, jei yra kažkokia operacija, tai ją reikia užregistruoti, turi būti mokesčiai mokami valstybei. Kada specialistas rašo ūkinės finansinės veiklos specialisto išvadą, jis turi būti susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Specialistė savo specialisto išvadoje nenurodė nė vienos aplinkybės, kad būtų galima teigti, kad šitas pilietis vykdė veiklą kaip atstovas. Tokiu būdu, specialistė padarydama išvadą, kad jis vykdė veiklą kaip fizinis asmuo Lietuvoje, veikė kaip atskiras fizinis asmuo. Reiškia ji neturėjo jokių dokumentų, įrodančių, kad jis veikė kaip atstovas. Specialistui nebuvo užduotas klausimas dėl individualios veiklos, bet specialistas, tirdamas kaip fizinio asmens veiklą, nustatė, kad apskaitos dokumentuose šis asmuo pagrindė ūkines operacijas, jų pagrindu matosi, kad fizinis asmuo vykdė individualią veiklą Lietuvoje, tokiu pagrindu įsigydamas prekes ir jas realizuodamas. Specialistė, neturėdama jokio dokumento, kad asmuo galėjo būti kaip atstovas, rėmėsi kaip fiziniu asmeniu, vykdančiu individualią veiklą. Kokie specialistui klausimai buvo užduoti, į tuos buvo atsakyta. Specialistė neatsakė į klausimus, kurių nebuvo nurodyta. Specialistė atsakė, kad asmuo nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos. Jis, naudodamasis dokumentais, vykdė šių bendrovių vardu individualią veiklą, nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą. Kiek ji matė iš dokumentų, dokumentai buvo, kad D. L. veikė kaip įmonių atstovas. Specialistas teikdamas išvadą, ją teikia iš visų turimų dokumentų visumos. Ir tas vienas dokumentas, kad D. L. turi įgaliojimą kaip atstovas, dar nereiškia, kad jis atstovavo tą įmonę. Specialistė, turėdama visą ikiteisminio tyrimo medžiagą iš dokumentų visumos padarė išvadą, kad šitas asmuo vykdė individualią veiklą, kaip savo, kaip fizinio asmens veiklą, nes ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo jokių dokumentų, įrodančių, kad jis vykdė veiklą kaip atstovas. Kiek jai žinoma, tos dvi įmonės nėra registruotos mokesčių mokėtojų registre. Pagal visus dokumentus ir aplinkybes, šita veikla buvo vykdyta Lietuvoje, t.y. būtent prekių įsigijimas, muitinės deklaracijos, pardavimas, visi dokumentai pagrindžia, kad buvo veikla vykdyta Lietuvoje. Tokiu atveju, jei veikla vykdoma Lietuvoje, turi būti mokami mokesčiai. Ji pati asmeniškai su ikiteisminio tyrimo byla nėra susipažinusi, tačiau, pagal pateiktus dokumentus prie specialisto išvados, susidarė nuomonę, kad specialistė aprašė šituos požymius teisingai. Pagal visus teisės aktus, mokesčius administruoja mokesčių administratorius, būtent po specialisto išvadų parašymo mokesčius visada tvirtina mokesčių administratorius. Šioje byloje mokesčių administratorius patvirtino civilinį ieškinį, tokiu būdu pripažindamas, kad specialistė R. M. teisingai pritaikė gyventojų pajamų mokesčio įstatymą ir teisingai paskaičiavo mokesčius. Mokesčių administratoriai nustato, ar pajamos yra iš paprastų gyventojų veiklos ar iš gyventojų, vykdančių individualią veiklą. Mokesčiai tvirtinami pagal mokesčių administratoriaus pavyzdinę formą ir valstybinės mokesčių inspekcijos įsakymu, patvirtintus tam tikrus dokumentus. Specialistė teikia išvadas tyrėjai nustatyta tvarka. Tyrėjas specialisto išvadą perduoda mokesčių inspekcijai tvirtinti. Ji nežino ar mokesčių inspekcija įformino patikrinimo aktą dėl specialisto išvados. Jai tik žinoma, kad yra pateiktas civilinis ieškinys.