- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- 2-573-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02315-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Veritas ana“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Veritas ana“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-6481-866/2015, kuria atmestas ieškovės pareiškimas dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Irdaiva“ iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Veritas ana“ kreipėsi į teismą, prašydama atsakovei UAB „Irdaiva“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad yra atsakovės kreditorė – atsakovės įsiskolinimas ieškovei pagal tarp šalių 2014 m. spalio 8 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį sudaro 8 905,88 EUR. Ieškovės vertinimu, atsakovė neatsiskaito su ieškove dėl to, kad yra nemoki. Nemokumo faktas turėtų būti patvirtintas atsakovei pateikus teismui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnyje numatytus finansinius dokumentus. Ieškovė taip pat prašė teismo iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išreikalauti informaciją apie tai, dėl ko vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00038-13, ar šio tyrimo dalykas yra UAB „Irdaiva“ finansinių dokumentų rinkinys už 2014 metus, taip pat, ar nėra nustatyta atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų klastojimo atvejų. Nurodė, kad, ieškovės žiniomis, minėtas ikiteisminis tyrimas yra susijęs su bendrovės apgaulingos apskaitos tvarkymu, o šioje byloje yra itin aktualu, kad teismui būtų pateikti tikrovę atitinkantys, atsakovės finansinę veikalą atspindintys, dokumentai.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Irdaiva“ su pareiškimu iškelti bankroto bylą nesutiko; už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašė skirti ieškovei 5 792 EUR baudą, pusę paskirtos baudos pervedant į atsakovės UAB „Irdaiva“ banko sąskaitą, bei priteisti iš ieškovės UAB „Veritas ana“ atsakovės naudai jos turėtas 1 597,71 EUR bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įmonės finansinė padėtis neatitinka ĮBĮ apibrėžtos įmonės nemokumo sąvokos. Atsakovės pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 2,35 procento viso įmonės turto, pagrindiniai atsakovės įsiskolinimai yra einamieji. Ieškovės nurodoma skola yra ginčijama kitoje civilinėje byloje, todėl ieškovės pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra tik paslėptas neegzistuojančios skolos išieškojimo būdas. Bankroto proceso inicijavimas kenkia juridinio asmens reputacijai, todėl tokie ieškovės veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas bankroto bylos iniciavimo teise.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Irdaiva“, atmetė ieškovės prašymą dėl duomenų išreikalavimo bei atsakovės prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo; priteisė atsakovei UAB „Irdaiva“ iš ieškovės UAB „Veritas ana“ 1 597, 71 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Spęsdamas dėl ieškovės prašymo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą teismas pažymėjo, kad ieškovė konkrečiai nenurodė, kokias aplinkybes patvirtins jos prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai yra reikšmingi reiškiant kaltinimus, tačiau ikiteisminio tyrimo pradžia neįrodo, kad asmuo padarė vieną ar kitą veiką, todėl, net ir gavus duomenis, kad ikiteisminio tyrimo dalykas yra UAB „Irdaiva“ finansinių dokumentų rinkinys, tai nepatvirtins fakto, kad atsakovė klastojo finansinės atskaitomybės dokumentus, nes nusikalstama veika gali būti nustatyta tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą.
Teismas nurodė, kad pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. UAB „Irdaiva“ balansą įmonė turi turto už 16 068 072 EUR, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 8 455 004 EUR, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos - 8 319 846 EUR. Pradelsti atsakovės įsipareigojimai sudaro 378 485, 86 EUR, t.y. atsakovės pradelstų įsipareigojimų suma neviršija pusės į įmonės turto balansą įrašyto turto vertės. Atsakovė turi daugiau nei penkiasdešimt debitorių, tarp kurių yra ir valstybinės įstaigos, ir privatūs asmenys. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovės veikla yra paklausi. Duomenų, kad debitoriai nepajėgūs atsiskaityti su atsakove, byloje nėra. Pagal UAB „Irdaiva“ pelno (nuostolių) ataskaitą matyti, kad įmonės pelnas 2015 metais sudarė 3 159 923 EUR. Viešaisiais duomenimis atsakovė mokestinių nepriemokų neturi, taip pat nėra skolinga Sodros biudžetui. UAB „Irdaiva“ dirba 150 darbuotojų, VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovės vardu registruota daugiau nei dvidešimt transporto priemonių, VĮ „Registrų centras“ duomenimis įmonės vardu registruota daugiau nei dvidešimt nekilnojamojo turto objektų. Atsižvelgdamas į nurodytus duomenis teismas sprendė, kad pagrindo spręsti apie atsakovės nemokumą nėra.
Atmesdamas atsakovės prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo teismas nurodė, kad pareiškimo pateikimo ir jo priėmimo procesinėje stadijoje neturi pagrindo daryti išvadą, jog šis pareiškimas būtų aiškiai nepagrįstas, pateiktas siekiant vilkinti procesą ar dėl kokių nors kitų nesąžiningų ketinimų.
Įvertinęs teisinius santykius, dėl kurių kilęs ginčas, ir civilinės bylos apimtį, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktą maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į ieškinį parengimą yra 2 099, 40 EUR, teismas sprendė, kad atsakovės prašymas priteisti jo patirtas 1 597,71 EUR bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas ir tenkintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „Veritas ana“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o nenustačius ginčijamos nutarties naikinimo pagrindų – pakeisti ginčijamos nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jas sumažinant iki 300 EUR. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl papildomos informacijos apie atsakovę išreikalavimo. Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prašoma išreikalauti informacija turi esminę reikšmę vertinat atsakovės mokumą bei atsakovės pateiktų mokėjimo dokumentų pagrįstumą. Tokios informacijos pati ieškovė neturi galimybės gauti. Paaiškėjus finansinių dokumentų klastojimo faktui, pateiktą informaciją apie savo mokumą atsakovė privalėtų pagrįsti ne savo pačios išrašomomis pažymomis, bet ir kitais, papildomais, objektyviais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ištyrė bylą, nesiėmė priemonių nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl byla gražintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
2) Pirmosios instancijos teismas vadovavosi nagrinėjamai bylai neaktualia Rekomendacijų redakcija ir priteisė beveik maksimalų leistiną bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą dydį, kuris paprastai priteisiamas didelės apimties bylose tais atvejais, kada rengiamas atsiliepimas reikalauja specialiųjų žinių turėjimo bei didelės darbo apimties. Nagrinėjama byla nėra sudėtinga teisės taikymo prasme, joje nėra keliama teisės taikymo problemų, reikalaujančių specialių žinių ar daug darbo laiko, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Bankroto bylos keliamos ar nekeliamos iš esmės tik bendrovės, kuriai prašoma kelti bankroto bylą, pateiktų finansinių dokumentų pagrindu. Tokių dokumentų parengimas ir pateikimas nėra teisinės paslaugos, kurios pagal Rekomendacijas yra atlyginamos.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Irdaiva“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 290,40 EUR; paskirti ieškovei 5 792 EUR baudą, pusę baudos pervedant į atsakovės banko sąskaitą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės mokumo, išreikalavo visus tokiam sprendimui priimti reikalingus dokumentus. Ikiteisminio tyrimo medžiaga šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi nagrinėjamos bylos dalykas nesutampa su atliekamo ikiteisminio tyrimo dalyku. Iš byloje esančių duomenų yra akivaizdu, kad atsakovė vykdo pelningą veiklą ir jos mokumas nekelia abejonių. Teismas ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad byla būtų teisingai ir kuo operatyviau išnagrinėta. Atsakovė įvykdė visus teismo nurodymus, pateikė teismui visus prašomus duomenis.
2) Ieškovė sąmoningai, piktybiškai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, rodo nepagarbą teismui, reiškia nepagrįstą ir nemotyvuotą, subjektyviais pasvarstymais ir prielaidomis paremtą ieškinį bei atskirąjį skundą. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, kad siekė ginčo teisenos tvarka reikalauti skolos priteisimo iš atsakovės, ir kad šios skolos nepavyko išieškoti. Ieškovė taip pat nepateikė teismui atsakovės atsakymo į ieškovės įspėjimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo bei įrodymų, kad dar iki kreipiantis į teismą, 2015 m. spalio 26 d., visa ieškovės reikalaujama suma buvo sumokėta į depozitinę advokato D. B. sąskaitą. Ieškovė piktnaudžiauja procesine teise, neteisėtai inicijuodama bankroto bylos iškėlimą atsakovei, bei vilkina teismo procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimą, reikšdama absoliučiai nepagrįstą atskirąjį skundą, todėl ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirtina bauda.
3) Atsakovės advokatas darbus byloje atliko operatyviai ir greitai, siekdamas apsaugoti klientą nuo reputacijos pablogėjimo. Atsiliepimas į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo parengtas jau kitą dieną po procesinių dokumentų, siųstų iš teismo, gavimo, todėl tokio procesinio dokumento parengimas, priedų gavimas ir jų paruošimas atėmė daug skubaus laiko ir pastangų. Atsakovės šioje byloje patirtos išlaidos už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių ir nenukrypsta nuo Rekomendacijose nustatytos tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Byloje nenustatyta absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų atskirojo skundo ribų peržengimui, todėl ginčijamos nutarties pagrįstumas apeliacinės instancijos teismo tikrinamas pagal atskirojo skundo argumentus.
Apeliantė nurodo, kad, spręsdamas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, kadangi atsisakė tenkinti apeliantės prašymą iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išreikalauti informaciją apie tai, dėl ko vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00038-13, ar šio tyrimo dalykas yra UAB „Irdaiva“ finansinių dokumentų rinkinys už 2014 metus, taip pat, ar nėra nustatyta atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų klastojimo atvejų. Šis atskirojo skundo argumentas pripažįstamas nepagrįstu.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti (CPK 199 straipsnis), teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014, 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-627/2005). Be to, pagal įrodymų pakankamumo taisyklę, net ir nustačius tam tikro įrodymo sąsajas su byloje nagrinėjamu klausimu, tokio įrodymo neišreikalavimas pats savaime nėra pakankamas pagrindas naikinti teismo priimtą procesinį sprendimą, jei nustatoma, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų teismo išvadoms pagrįsti (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
Bankroto bylos iškėlimo sąlygas nustato ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, kokius įrodymus įmonės vadovas privalo pateikti teismui, kai teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinius, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų bankroto bylos įmonei iškėlimo pagrindų – įmonės nemokumas, nustatomas teismui išanalizavus minėtus įmonės finansinius duomenis, įmonės pradelstus įsipareigojimus, jų santykį su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatais, kurie atspindi įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, vertino aktualius įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus: atsakovės 2015 m. rugsėjo 30 d. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, duomenis apie atsakovės pradelstus įsipareigojimus, įmonės debitorius, viešuosius duomenis apie atsakovės mokestines nepriemokas, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, VĮ „Regitra“ duomenis apie atsakovės vardu registruotas transporto priemones bei VĮ „Registrų centras“ duomenis apie įmonės vardu registruotus nekilnojamojo turto objektus ir pagal šiuos duomenis sprendė, kad atsakovė nėra nemoki. Atskirajame skunde nenurodyta jokių argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, ar leidžiančių abejoti teismo vertintų įrodymų patikimumu. Ginčydama teismo nutarties dalį dėl atsisakymo išreikalauti įrodymus apeliantė aiškiai nepagrindžia, kuriuos, pirmosios instancijos teismo įvertintus, įrodymus galėtų paneigti siekiami išreikalauti duomenys. Nors apeliantė nurodo, kad įtaką bankroto bylos iškėlimo klausimui galėtų turėti ikiteisminio tyrimo metu nustatyti finansinių dokumentų klastojimo faktai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad tokie faktai neginčijamai nustatomi ne ikiteisminio tyrimo metu, o teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Be to, nors atskiruoju skundu prašoma klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, atskiruoju skundu apeliantė nurodo nesutinkanti tik su ginčijamos nutarties dalimi dėl atsisakymo išreikalauti įrodymus bei dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovės mokumo fakto apeliantė nebeginčija. Esant tokioms aplinkybėms, atskirojo skundo argumentai dėl įrodymų neišreikalavimo nesudaro teisinio pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliantė taip nesutinka su ginčijamos nutarties dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydama iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 300 EUR. Apeliantė neginčija, kad pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), todėl atskirojo skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo klaidos nurodant taikytiną koeficientą pripažintinas teisiškai nereikšmingu nagrinėjamai bylai.
Kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos procesą laimėjusiai šaliai visais atvejais individualiai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo be kita ko vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą. Rūpestingas ir apdairus kreditorius, inicijuodamas skolininkui bankroto procesą, turi suvokti, kad tokiu būdu prisiima riziką atlyginti priešingos šalies bylinėjimosi išlaidas, jei teismo priimtas procesinis sprendimas būtų jam nepalankus. Nors teismas pagal įstatymą kontroliuoja prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, advokato pagalbos išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, teismų praktikoje iš esmės pripažįstamos protingomis ir pagrįstomis išlaidomis. Dėl šios priežasties proceso šalis, siekdama kitos šalies advokato pagalbos išlaidų sumažinimo, turi argumentuotai pagrįsti, kodėl konkrečiu atveju teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijų.
Apeliantės teigimu, nagrinėjama byla nėra sudėtinga atsižvelgiant į bylos kategoriją, tačiau bankroto bylos nei Rekomendacijose, nei teismų praktikoje nėra išskirtos kaip mažiau sudėtingos, savaime reikalaujančios mažiau advokato darbo ir laiko sąnaudų. Bylos nagrinėjimo procesinė forma (rašytinio proceso) taip pat nėra reikšminga sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, kadangi bylinėjimosi išlaidos priteistos už konkrečius Rekomendacijose numatytus advokato procesinius veiksmus, kurie pagal savo pobūdį yra atliekami raštu. Galiausiai, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas priteisė artimą maksimaliai bylinėjimosi išlaidų sumą, apeliantė nurodo tik Rekomendacijoje nurodytą maksimalų užmokestį už atsiliepimo į ieškinį parengimą, tuo tarpu iš į bylą pateikto teisinių paslaugų aprašymo matyti, kad bylinėjimosi išlaidos buvo skaičiuotos ir už kitas advokato suteiktas teisines paslaugas (b.l. 183). Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepatvirtina priteistų bylinėjimosi išlaidų neatitikties protingumo ir pagrįstumo kriterijams, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Atmetus ieškovės atskirąjį skundą, atsakovei UAB „Irdaiva“ iš ieškovės priteisiama 290,40 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 210-211).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo skirti ieškovei 5 792 EUR baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pateikiant aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atskirąjį skundą, pusę baudos pervedant į atsakovės banko sąskaitą. Pažymėtina, kad klausimas dėl galimo ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo jau yra išspręstas ginčijama teismo nutartimi, atmetant atitinkamą atsakovės prašymą. Ši nutarties dalis atsakovės atskiruoju skundu ginčijama nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl ieškovės piktnaudžiavimo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo teise iš naujo nesvarsto. Vertinant galimą ieškovės piktnaudžiavimą apeliacijos teise, atsižvelgtina į tai, kad, pagal teismų formuojamą praktiką, įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2005). Vien ta aplinkybė, kad apeliantės reikalavimas teismo pripažintas nepagrįstu, nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimą apeliacijos teise. Įvertinus atskirojo skundo turinį nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė jai suteikta apeliacijos teise naudojosi nesąžiningai, aiškiai suvokdama savo atskirojo skundo nepagrįstumą. Dėl šios priežasties atsakovės prašymas dėl baudos ieškovei skyrimo apeliacinės instancijos teismo atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Veritas ana“ 290,40 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovei UAB „Irdaiva“.
Atsakovės UAB „Irdaiva“ prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo atmesti.