Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla E. M. atžvilgiu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., nutraukta, nesant jo veiksmuose administracinių teisės pažeidimų sudėčių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. rugsėjo 2 d. E. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 11 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio sankasos. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintas automobilis ir kelio sankasa, vairuotojas, nepranešęs policijos pareigūnams, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais E. M. buvo kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 133, 231 punktų (Kelių eismo taisyklių redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 11 d.) reikalavimus ir padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Skunde teigiama, kad administracinės teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir paviršutiniškai, remiantis tik paties administracinės teisės pažeidimą padariusio asmens ir jo bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymais, visiškai neįvertinat byloje esančių įrodymų ir policijos pareigūnų duotų parodymų.

Skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog eismo įvykio metu buvo padaryta 1757,53 litų žala (duomenys neskelbtini) savivaldybei, bet vėliau ji buvo atlyginta ir savivaldybės atstovai nuo jos atsisakė. Skunde pažymima, kad Kelių eismo taisyklių 234 punkte (tuo metu galiojusioje redakcijoje) numatyta, kad, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su įvykiu susijęs dalyvis privalo nedelsdamas apie eismo įvykį pranešti policijai. Institucijos nuomone, šiuo atveju akivaizdu, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini) savivaldybei buvo padaryta žala, ir E. M. privalėjo nedelsdamas apie tai pranešti policijai. Skunde teigiama, jog E. M. bylos nagrinėjimo metu duoti liudijimai, kad jis nepagalvojo, jog dėl šio įvykio reikėjo pranešti policijai, vertinami kritiškai, kaip gynyba, bandant išvengti gresiančios administracinės atsakomybės. Skunde pabrėžiama, kad policijos pareigūnai V. R. ir M. K. bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog padaryta žala kelio sankasai akivaizdžiai matėsi.

Pasak apelianto, visiškai neaišku, kodėl teismas, priimdamas sprendimą byloje, vadovavosi tik E. M. ir jo bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymais ir visai neįvertino tos aplinkybės, kad buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) savivaldybės civilinis ieškinys dėl eismo įvykio metu patirtos žalos, kuris vėliau mįslingai dingo. Institucija skunde atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai aiškiai nurodė, jog padaryta žala akivaizdžiai matėsi. Pasak institucijos, liudytojas V. M., teigdamas, kad žala neva pati išnyko: „niekas to kelio netvarkė“, akivaizdžiai meluoja, taip norėdamas padėti savo kolegai E. M..

Advokatės Irenos Sinkevičienės teigimu, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, E. M. teismo posėdžio metu pripažino, kad buvo įvykis, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad žmonės nenukentėjo, automobilis ir kelias nebuvo apgadinti, E. M. nepagalvojo, jog reikia pranešti policijos pareigūnams. Atsiliepime nurodoma, kad E. M. paaiškino, jog iš įvykio vietos nepasišalino, o nuėjo ieškoti pagalbos, prie automobilio palikęs kartu važiavusį V. M.. Teigiama, kad E. M. sutiko padėti pažįstamas G. U., tačiau, kai abu grįžo prie automobilio, toje vietoje mašinos jau nerado. Advokatė Irenos Sinkevičienė taip pat nurodo, kad prieš tai E. M. buvo paskambinęs žmonai, todėl pagalvojo, jog mašiną pasiėmė ji.

Advokatė Irena Sinkevičienė atkreipia dėmesį, kad teismas, įvertinęs visų liudytojų parodymus, byloje esančius įrodymus bei kitas svarbias aplinkybes, šioje administracinėje byloje padarė išvadą kad byloje nėra nustatytas žalos kitų asmenų turtui padarymo faktas, todėl E. M. veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., sudėties, ir yra pagrindas šioje dalyje bylą nutraukti. Be to, atsiliepime nurodoma, kad teismas konstatavo, jog E. M. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios pasitraukti iš įvykio vietos nepranešus policijai, juo labiau, kad nebuvo padaryta žala, todėl E. M. veikoje nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., sudėties yra pagrindas ir šioje dalyje bylą nutraukti. Remiantis išdėstytu, advokatės Irenos Sinkevičienės nuomone, teismas teisingai įvertino visas administracinės bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą bei teisingą išvadą, jog E. M. veiksmuose nėra administracinių teisės pažeidimų, nustatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., sudėties. Advokatė Irena Sinkevičienė nurodo, kad, E. M. nuomone, policijos pareigūnai neobjektyviai ir formaliai įvertino jo veiksmus, nes jo veiksmai nesukėlė jokių teisiškai reikšmingų pasekmių, netinkamai vadovavosi visais byloje esančiais įrodymais, todėl jis nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš bylos duomenų matyti, kad nustatytu laiku E. M., vairuodamas automobilį, jo nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai pamatė nuo kelio nuvažiavusį automobilį, šalia kurio sėdėjo vyriškis, vairuotojo nebuvo, automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę ir E. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo. Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu byla pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. E. M. atžvilgiu buvo nutraukta, tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyrius, teigdamas, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir paviršutiniškai, remiantis tik paties administracinės teisės pažeidimą padariusio asmens ir jo bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų parodymais, visiškai neįvertinat byloje esančių įrodymų ir policijos pareigūnų duotų parodymų. Apelianto teigimu, policijos pareigūnai bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog padaryta žala kelio sankasai akivaizdžiai matėsi, todėl, apelianto nuomone, šiuo atveju akivaizdu, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini) savivaldybei buvo padaryta žala ir E. M. privalėjo nedelsdamas apie tai pranešti policijai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai V. R. ir M. K. iš tiesų teismo posėdžio metu parodė, kad buvo apgadinta kelio sankasa (41–42 b. l.). Liudytojas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas K. L. teigė, kad iš policijos buvo gautas raštas, jog padarytas nuostolis ir kokio jis dydžio. Tada jis žodžiu kreipėsi į kelius prižiūrinčią VĮ „(duomenys neskelbtini)“, kad sudarytų sąmatą (74–75 b. l.). Suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos atstovė R. D. posėdžio metu negalėjo paaiškinti, ar buvo nuvykta į įvykio vietą prieš sudarant sąmatą, tik nurodė, kad sąmatą sudaro kelio dalies remontas užpilant ir paskleidžiant žvyro sluoksniu, kelio griovių atstatymas (57, 73–74 b. l.). Liudytoja V. R. nurodė, kad negali paaiškinti, kodėl žala įvertinta tokia suma, bet patikslino, kad kelias ir kelkraštis buvo padarytas iš biraus žvyro, kaip koks kalnas (41–42 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija pateikė civilinį ieškinys dėl 1757,53 Lt turtinės žalos kartu su nepasirašyta lokaline sąmata (b. l. 20, 21), pagrindžiančia minėtą žalą. Tačiau iš bylos medžiagos taip pat aišku, kad bylos nagrinėjimo metu (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija teismui pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo reikalavimo priteisti iš E. M. 1757,53 Lt žalos, atsižvelgdama į seniūno 2014 m. spalio 31 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad E. M. kelio sankasą sutvarkė (b.l. 61-63). Liudytojas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas K. L. teigė, jog jis E. M. paaiškino, kad, jei pats sutvarkytų kelią, viskas tuo ir pasibaigtų. Minėtas liudytojas parodė, kad parašė raštą, jog pretenzijų neturi, nes dabar žmogus kelią jau sutvarkė. Seniūno K. L. teigimu, jis buvo nuvažiavęs, pasižiūrėjo tą kelią ir jo akimis ten sutvarkyta. Taip pat nurodė, kad lijo lietus, kuris tą žvyrą šiek tiek sulygino. Liudytojo įsitikinimu, šiuo metu žalos nebėra (74–75 b. l.).

Tačiau E. M., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad kelio sankasoje tebėra toks vienas griovelis apie 1 m ilgumo. Niekas nesutvarkyta, nes nėra ten ko tvarkyti (40–41 b. l.). Liudytojas G. U. parodė, kad kelias ten prastas, ant žolės supiltas žvyras ir viskas, kelias į statybas, teigė, kad prieš teismą buvo nuvažiavę pažiūrėti į įvykio vietą, tai kelias toks pat, tik vėžių nebesimato, nes lietus išlygino (43–44 b. l.). Suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos atstovė R. D. paaiškino, kad kelias, kur buvo įvykis, nėra įteisintas, tik numatytas miesto bendrajame plane ir, kiek jai žinoma, kelias įrengtas pačių gyventojų lėšomis. Atstovės teigimu, jis nėra įrengtas kaip kelias, atitinkantis visus keliamus reikalavimus, nėra lėšų minėtą kelią sutvarkyti pagal reikalavimus ir įteisinti (57, 73–74 b. l.). Liudytojas V. M. taip pat nurodė, kad kelią tvarko patys žmonės ir tvarko savo lėšomis (75–76 b. l.). Taigi kelias, kuriame įvyko įvykis, nėra įteisintas, neatitinka keliui keliamų reikalavimų. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, kelias supiltas iš žvyro, jam poveikį daro oro sąlygos. Pažymėtina, kad liudytojai pateikė tik savo subjektyvų požiūrį apie kelio sankasų apgadinimą, ir nors buvo pateiktas civilinis ieškinys pagal sudarytą sąmatą, tačiau byloje nėra duomenų, ar į įvykio vietą buvo nuvykęs specialistas, ar jis apžiūrėjo kelią, sankasas ir objektyviai įvertino, ar žala iš tiesų buvo padaryta, ir jei taip, tai kokio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs duotus liudytojų parodymus, kitą bylos medžiagą, daro išvadą, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nuvažiavęs nuo kelio E. M. apgadino kelio sankasą, t. y. padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą, o asmens kaltė prielaidomis negali būti grindžiama.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pripažino, kad E. M. vairuojamas automobilis nebuvo apgadintas. E. M., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad, išlipęs iš automobilio, jį apžiūrėjo, bet automobilis buvo neapgadintas. Liudytoja E. M. patvirtino, kad automobilis nebuvo apgadintas, nurodė, kad mašina sena (56 b. l.). Liudytoja V. R. taip pat patvirtino, kad automobilis vizualiai nebuvo sugadintas, buvo apibraižytas jau nuo senumo, jokių išorinių apgadinimo žymių nesimatė (41–42 b. l.). Liudytojas M. K. parodė, kad automobilis gal ir buvo nežymiai apibraižytas, lyg apgadintas rūko žibintas, ir viskas (42 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš pastarojo liudytojo parodymų, jis abejojo, tiksliai šių aplinkybių negalėjo prisiminti. Taigi, remiantis tiek policijos pareigūnų, tiek kitų liudytojų parodymais, galima daryti išvadą, kad E. M. vairuotas automobilis nebuvo apgadintas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N756-175/2010 išaiškino, kad asmuo, vairuodamas automobilį, sukėlęs eismo įvykį ir padaręs žalą tik jo vairuojamai transporto priemonei, neprivalo apie eismo įvykį pranešti policijai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad byloje neįrodyta, jog E. M. iš įvykio vietos būtų pasitraukęs tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokie duomenys, kurie rodo, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai, atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad E. M. po įvykio ne iš karto pasitraukė iš įvykio vietos, ieškojo pagalbos ir stabdė pravažiuojančius automobilius, kai tik surado, kas jam padės, grįžo į įvykio vietą. Teismo posėdžio metu E. M. parodė, kad išėjo ieškoti pagalbos, nes telefoną buvo palikęs darbe, o V. M. liko prie automobilio. Nuėjęs prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, sutiko G. U., kuris sutiko padėti. Tačiau sugrįžęs į įvykio vietą, automobilio neberado (40–41, 57–58 b. l.). E. M. paaiškino nemanęs, kad daro kokį nors pažeidimą, nes automobilis nebuvo sugadintas, grotelės priekyje galėjo iškristi jį tempiant iš griovio, įvykis įvyko važiuojant „šunkeliu“, nieko nenuvertė, niekur neįvažiavo ir nieko nesužeidė, o tik nuslydo nuo kelio, todėl nepagalvojo, kad dėl šio įvykio reikėjo paskambinti į policiją. Liudytojas G. U. patvirtino, kad E. M. prašė pagalbos, jis sutiko padėti ištempti automobilį, tačiau nuvažiavę į vietą nieko neberado (43–44 b. l.). Liudytoja E. M. posėdžio metu parodė, kad jai paskambino vyras iš nežinomo numerio ir pasakė, kad įvažiavo į griovį, pats išvažiuoti negali ir važiuoja išsitempti mašinos. Paklausus, gal jai reikia atvažiuoti, pasakė, kad jau rado, kas ištemps (55–57 b. l.). Liudytojas V. M. paaiškino, kad E. M., vairuodamas automobilį, nuvažiavo nuo kelio, po to išlipę jie apžiūrėjo automobilį ir pamatė, kad patys nebeišvažiuos, todėl, pasak V. M., jis liepė E. M. eiti paprašyti pagalbos, o pats liko prie automobilio. Liudytojo teigimu, po kokių 5 minučių atvažiavo policijos pareigūnai, kurie pamanė, kad vairavo jis, ir jį išvežė į policiją, o automobilį atvažiavusi mašina ištempė ir išvežė (75–76 b. l.). Liudytoja V. R. patvirtino, jog prie automobilio buvęs vyriškis nuo pat pradžių teigė, jog automobilį vairavo jo draugas (41 b. l.).

Šios aplinkybės iš esmės neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad E. M. tyčia būtų pasitraukęs iš eismo įvykio vietos, su kuria tiesiogiai susijęs, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad E. M. būtų vengęs atsakomybės, neigęs buvimo įvykio vietoje faktą, stengęsis paslėpti eismo įvykio pėdsakus ar pan. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad E. M., pasitraukdamas iš įvykio vietos, nemanė, kad sukėlė eismo įvykį, nes, jo manymu, jokia žala niekam nebuvo padaryta. Vadinasi, nebuvo pagrindo susiformuoti suvokimui, kad jo pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 str. 1 d. aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti. Iš bylos medžiagos matyti, jog E. M. elgesyje nėra tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ATPK 130 str. 1 d. prasme, todėl, apygardos teismo manymu, apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nutraukė bylą pagal ATPK 130 str. 1 d., nesant pažeidimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. E. M. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.