Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 153 straipsnį (nukentėjusiojo M. R. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 153 straipsnį (nukentėjusios K. M. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusios L. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 153 straipsnį (nukentėjusios G. Ž. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusios G. P. atžvilgiu) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusios U. L. atžvilgiu) laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmė paskirta pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusios U. L. atžvilgiu) apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnyje (trys nusikalstamos veikos) ir BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusios L. K. atžvilgiu), pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (nukentėjusios G. P. atžvilgiu) ir galutinė subendrinta bausmė E. M. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 27 d., apie 14 val., gyvenamojo namo antros laiptinės lifte, (duomenys neskelbtini), Kaune, pasinaudodamas bejėgiška mažametės nukentėjusiosios I. J., gim. 2003 m., būkle dėl mažametystės, ranka uždengė jai burną ir liepdamas tylėti, dirgino savo lytinį organą, bandydamas jį įkišti nukentėjusiajai į burną, tokiu būdu pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete oraliniu būdu, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi liftui sustojus ir atsidarius durims jis pabėgo.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 5 d., apie 13.30 val., gyvenamojo namo lifte, (duomenys neskelbtini), Kaune, mažamečio M. R., gim. 2002 m., akivaizdoje dirgino savo lytinį organą. Tokiu būdu atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 19 d., apie 14 val., gyvenamojo namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini), Kaune, pasismaukęs kelnes išsitraukė savo lytinį organą, laikydamas jį rankose mažametės K. M., gim. 2001 m., akivaizdoje. Tokiu būdu atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios L. K. valią pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, o būtent: 2011-10-03, apie 13.50 val., gyvenamojo namo lifte, (duomenys neskelbtini), Kaune, paėmęs mažametės L. K., gim. 2003 m., ranką ir uždėjęs ant savo lytinio organo liepė jai dirginti jo lytinį organą. L. K. pradėjus dirginti jo lytinį organą, o po to atitraukus ranką, liepė jį tenkinti oraliniu būdu, sakydamas jai: „o dabar daryk tą patį su burna“, tačiau nukentėjusioji pasipriešino muistydamasi ir atsisakydama tai daryti. Tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę L. K. prieš jos valią.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 19 d., apie 13.34 val., prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, mažametės G. Ž., gim. 2002 m., akivaizdoje, išsitraukęs savo lytinį organą, kėsinosi suimti mažametei už sėdmenų, tačiau G. Ž. pradėjus garsiai šauktis pagalbos, pastarasis pabėgo. Tokiu būdu atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios G. P., gim. 2001 m., valią panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, o būtent: 2011 m. lapkričio 15 d., apie 13.25 val., namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini), Kaune, užčiaupęs ranka G. P. burną ir jėga ją išvedęs iš lifto į laiptinės aikštelę, paėmė jos ranką ir uždėjęs ją ant savo lytinio organo liepė jį dirginti. G. P. dirginant jo lytinį organą, o po to siekiant ištrūkti padavus jam savo piniginę, E. M., paėmęs piniginę, pabėgo. Tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę G. P. prieš jos valią.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2011 m. lapkričio 15 d., apie 13.25 val., namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrobė iš G. P. pirštinę bei jos rankoje laikomą 25 litų vertės piniginę su joje buvusiu moksleivio pažymėjimu, dviem nuolaidų kuponais, penkiais litais, tuo padarydamas nukentėjusiai 30 litų vertės turtinę žalą.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios U. L., gim. 2004 m., valią panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, o būtent: 2011 m. lapkričio 24 d., apie 12.38 val., gyvenamojo namo antros laiptinės lifte, (duomenys neskelbtini), Kaune, siekdamas tenkinti lytinę aistrą, nusismaukė kelnes žemyn, ranka suėmė mažametei U. L. už sprando, liepdamas nešaukti ir grasindamas primušti, jėga išvedė ją iš lifto į laiptinę. Po to paėmė jos ranką ir uždėjęs ant savo lytinio organo liepė jį dirginti. Mažametei pradėjus dirginti jo lytinį organą, o po to atitraukus ranką, pastarasis pabėgo. Tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę U. L. prieš jos valią.

E. M. nurodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, BK 150 straipsnio 4 dalyje (nukentėjusios L. K. atžvilgiu), BK 150 straipsnio 4 dalyje (nukentėjusios G. P. atžvilgiu) ir BK 150 straipsnio 4 dalyje (nukentėjusios U. L. atžvilgiu) sudaro idealią sutaptį, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už šias veikas paskirtos bausmės turi būti bendrinamos apėmimo būdu, paskiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams, o šią bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 153 straipsnį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, jam skirtina galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmė, nuteistojo manymu, jam bus pakankama. Gražiausi jo gyvenimo metai bus praleisti laisvės atėmimo vietoje, o didžiausia bausmė jam bus nuteisimas už pedofiliją, kuris lydės jį visą gyvenimą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo E. M. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam E. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje (3 epizodai), 153 straipsnyje (3 epizodai) bei 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis E. M.. Taip pat apygardos teismas nuteistajam E. M. už padarytas minėtas nusikalstamas veikas paskyrė tinkamas bausmes, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir laikydamasis kitų šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Specialiai įstatymo numatytais atvejais (BK 62 straipsnis, 54 straipsnio 3 dalis) teismas gali paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytą. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam E. M., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis E. M. nuteistas už tyčinių septynių jam inkriminuojamų labai sunkių ir apysunkių nusikaltimų padarymą ir pasikėsinimą padaryti vieną labai sunkų nusikaltimą, t.y. pasikėsinimą padaryti vieną nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, ir po tris seksualinius prievartavimus prieš mažamečius asmenis (BK 150 straipsnio 4 dalis) bei mažamečio asmens tvirkinimus (BK 153 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis nusikalto prieš mažamečius, nusikaltimai buvo daromi sistemingai ir beveik dvejus metus, tarp pirmojo ir vėlesnių nusikaltimų praėję daugiau nei metai laiko, o kiti nusikaltimai padaryti per nedidelį laikotarpį – kelis mėnesius, pasižymėjo įžūlumu ir ciniškumu – prieš nukentėjusiąsias I. J., L. K., G. P. ir U. L., atliekant seksualinio prievartavimo veiksmus, buvo naudojama fizinė jėga ir grasinimai. Tokiais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala nukentėjusiųjų psichinei sveikatai – mažamečiai dėl seksualinio prievartavimo ir tvirkinamųjų veiksmų prieš juos patyrė šoką, išgąstį, dvasinius sukrėtimus ir neigiamus išgyvenimus.

Bylos duomenimis, E. M. nusikalto būdamas jauno amžiaus (gim. 1990-02-11), iki nusikalstamų veikų padarymo niekur nesimokė ir nedirbo, retkarčiais vartodavo psichotropines medžiagas (tai nustatyta iš paties E. M. paaiškinimų medicinos ekspertui). Ta aplinkybė, kad jis būdamas pataisos namuose pareiškė norą įgyti vidurinį išsilavinimą, šiuo atveju nėra svarbi, nes į ją galės būti atsižvelgta sprendžiant dėl E. M. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į skunde nurodomą aplinkybę, kad E. M. praeityje neteistas. Nuteistojo asmenybės vertinimui nemažiau svarbu ir tai, kad nors jis ir nebaustas administracine tvarka, būdamas mažametis jis buvo įtrauktas į policijos įskaitą už vagystę iš parduotuvės (4 t., b. l. 184, 183). Nepaisant to, kad E. M. nusikalto pirmą kartą, aukščiau nurodytos aplinkybės, įvertinus nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį ir skaičių, leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis E. M. nelinkęs paklusti įstatymų reikalavimams. Nėra nustatyta E. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Ginčydamas paskirtos bausmės dydį, nuteistasis E. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš skundo turinio matyti, kad iš esmės tai susiję su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybe, t.y. jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Toks apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Norint pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio byloje priėmimo. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. lapkričio 24 d. apklausos metu, iškart po sulaikymo, E. M. savo kaltės nepripažino, teigdamas, kad mergaitę (kaip nustatyta - U. L.) sekė tikslu apiplėšti, lytinį organą mergaitei parodė ir liepė jį paimti į rankas tik siekdamas mergaitę išgąsdinti, kad ši atiduotų telefoną. Įtariamasis taip pat paaiškino, kad mergaitė paėmė jo lytinį organą į rankas ir laikydama jį minkė, o jis tuo metu padėjęs savo ranką ant jos rankos masturbavosi. Kai mergaitė paleido jo lytinį organą, pasakė jai eiti. Prieš mergaitę nesmurtavo ir jai negrasino (4 t., b.l. 47-49), t.y. pagal pateiktą įtarimą neigė bandęs tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu. 2011 m. lapkričio 30 d. apklausose, duodamas parodymus apie prieš mažametes I. J. ir G. P. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus, prieš mažamečius M. R. ir G. Ž. - tvirkinamuosius veiksmus, E. M. kaltu neprisipažino ir neigė rodęs jiems lytinį organą ar bandęs su jais atlikti kitokius veiksmus (4 t., b. l. 861-82, 86, 92, 95, 98-99). 2011 m. gruodžio 1 d. ir gruodžio 5 d. apklausų metu E. M. savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad visi mažamečių užpuolimo atvejai buvo susiję su jų tvirkinimu ar seksualiniu prievartavimu, o ne vagystėmis, Taip pat parodė, kad visiškai pripažįsta dėl veikų, padarytų prieš G. P., M. R. ir G. Ž.. Įtariamasis paaiškino, kad jis negali paaiškinti tokio savo elgesio, noras rodyti savo lytinį organą vaikams, kad jį masturbuotų, kildavo staiga ir tuo metu jis nesivaldė (4 t., b.l. 60-64, 51-53). 2012 m. birželio 14 d. apklausos metų įtariamasis nurodė ir kitus jam inkriminuojamus mažamečių tvirkinimo bei seksualinio prievartavimo atvejus, pažymėdamas, kad prieš vaikus smurto nevartojo, jiems negrasino (4 t., b. l. 104-105). Taigi, E. M. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, nes išsamiai paaiškindamas prieš mažamečius M. R., L. K., K. M., G. Ž., G. P. ir U. L. įvykdytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, iš esmės neigė prieš nukentėjusiąją I. J. vartojęs fizinę jėgą, t.y. ne tik laikęs prispaudęs ranka jos burną, kad ši nerėktų, bet ir mėginęs savo lytinį organą įkišti jai į burną. Aiškino, kad šiai mažametei rodė savo lytinį organą, tačiau nebuvo prie jos prisilietęs (4 t., b. l. 98-99). Teisminio bylos nagrinėjimo metu E. M. atsisakė duoti parodymus, paaiškindamas, kad pasilieka prie ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (5 t., b. l. 61-62). Toks E. M. prisipažinimas nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis nepripažino visų esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę padarytų veikų kvalifikavimui bylos aplinkybių, o ikiteisminio tyrimo institucijoms nedavė teisingų parodymų – nepripažino prieš I. J. vartojęs smurtą ir ją gąsdinęs, o prieš G. Ž. atlikęs kokius nors veiksmus, išskyrus savo lytinio organo rodymą. Tokio turinio prisipažinimas nepripažinus teismo inkriminuotų veiksmų visumos ir kitų aplinkybių, iš tikrųjų yra dalinis ir akivaizdžiai nulemtas surinktų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų.

Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kad nuteistasis E. M. dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, kritiškai vertina savo veiksmus. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus apie jam inkriminuojamus nusikaltimus, jis gailėjosi tik dėl savo padėties, apie veiksmus prieš mažamečius kalbėjo lakoniškai, pernelyg nesureikšmindamas jiems padarytos žalos, nors dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų mažamečiai patyrė šoką, išgąstį, dvasinius sukrėtimus. Bylos nagrinėjimo teisme metu E. M., kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, prisiimdamas atsakomybę už savo veiksmus bandė teisintis, nurodydamas, jog negali nurodyti savo veiksmų priežasties, tuo metu nesivaldė. Nors nuteistasis ir apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nusikalto dėl staiga kilusio ir nepaaiškinamo potraukio, t.y. bando įteigti, jog serga ir gydysis, kad daugiau nebenusikalstų, kompleksinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, E. M. ekspertizės atlikimo metu buvo nustatyti mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai, ekshibicionizmas, psichikos ir elgesio sutrikimai, sąlygoti žalingo opiatų vartojimo, tačiau jis nusikalstamos veikos darymo metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmus ir juos visiškai valdyti, nebuvo fiziologinio afekto būsenoje (4 t., b. l. 133-135). Todėl E. M. gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių visumoje, yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoširdžiu. Kolegijos nuomone, vien nuteistojo formalus pareiškimas, kad jis gailisi dėl padarytų nusikaltimų kreipiantis į teismą paskutiniu žodžiu, nėra pakankamas konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Skirdamas bausmės rūšį ir dydį, apygardos teismas taip pat vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos pirmiau minėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apygardos teismas motyvuotai paskyrė bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 150 straipsnio 4 dalyje už šio nusikaltimo padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurio dydis nustatytas nuo trejų iki trylikos metų. BK 153 straipsnyje numatytas laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki penkerių metų, o BK 178 straipsnio 2 dalyje už šio nusikaltimo padarymą numato - bauda, areštas, laisvės apribojimas ir laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtų bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. M. už nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, savo dydžiu mažesnės nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis - 8 metai, o E. M. už pasikėsinimą seksualiai prievartauti I. J. paskirta 4 metų, už L. K. seksualinį prievartavimą - 5 metų, už G. P. seksualinį prievartavimą -5 metų 6 mėnesių ir už U. L. seksualinį prievartavimą – 6 metų laisvės atėmimo bausmės. Tuo tarpu, E. M. už BK 153 straipsnyje numatytus nusikaltimus paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu atitinkamai artima ir atitinkanti sankcijoje nustatytam šios bausmė vidurkiui. BK 153 straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis - 2 metai 6 mėnesiai, o E. M. už M. R. tvirkinimą paskirta 2 metų, už K. M. tvirkinimą - 2 metų ir 3 mėnesių ir už G. Ž. tvirkinimą - 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą E. M. paskirta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima sankcijoje numatytai minimaliai bausmei (BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai, o E. M. paskirtas laisvės atėmimas 3 mėnesiams). Tokios E. M. paskirtos bausmės atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Dar kartą atsižvelgti į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios jau buvo tinkamai įvertintos apygardos teismo nuosprendyje, ir tuo pačiu pagrindu švelninti paskirtas bausmes apeliacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo.

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistos bausmių bendrinimo taisyklės. BK 63 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu skiriant galutinė bausmę dalis paskirtų gali būti apimamos, o kitos - tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu.

Nors apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti bausmių bendrinimo būdai nėra aprašyti, tačiau tai nesudaro pagrindo keisti nuosprendį šioje dalyje. Už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtos bausmės teisingai subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nes visos nusikalstamos veikos sudaro realią sutaptį, dalis jų labai skiriasi pagal pavojingumą: BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 153 straipsnyje ir 178 straipsnio 2 dalyje - apysunkių nusikaltimų kategorijai.

Taigi, E. M. paskirtos bausmės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (prieš U. L. padaryta veika), BK 153 straipsnį (3 veikos) ir BK 178 straipsnio 2 dalį teisingai subendrintos tarpusavyje bausmių apėmimo būdu, nes padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą bei priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Paskirta subendrinta bausmė tinkamai subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį bei BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikaltimai prieš L. K. ir G. P.), jas iš dalies sudedant, nes padarytos veikos sudaro realią sutaptį, pagrįstai nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi nuteistajam bausmės bendrintos palankesniais - apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais, dar labiau švelninti nustatytą galutinę bausmę nėra jokio pagrindo.

Nepagrįstas skundo argumentus, kad E. M. inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, sutaptis turėtų būti vertinama kaip ideali ir bausmės turėjo būti bendrinamos taikant apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką, kur išaiškinta, kad ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas, įgyvendindamas vieningą sumanymą, viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinės nutartys Nr. 2K-92/2005, 2K-493/2005, 2K-131/2007, 2K–26/2008, 2K-355/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje E. M. skirtingu laikotarpiu prieš skirtingus asmenis padarė atskirus nusikaltimus, kurių sutaptis, kaip jau buvo minėta, vertinama kaip reali. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas galutinę subendrintą bausmę ir taikydamas tokį bausmių subendrinimo būdą, BK 63 straipsnyje esančias normas taikė teisingai.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 dalies 1 punktu

nutaria:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.