- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-13
- Bylos Nr.
- 2-1062/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00035-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SJ baldai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“, „Skolų departamentas" "SJ baldai"
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „SJ baldai“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų departamentas“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SJ baldai“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „SJ baldai“, įmonės bankroto administratoriumi skirti Giedrių Mikulį. Nurodė, kad turi reikalavimo teisę į atsakovą, perimtą iš UAB ,,Pirklio baldai“ 2013 m. rugsėjo 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SP/13/09/18/1 pagrindu. Skolos mokėjimo terminai suėję, tačiau atsakovas skolos nepadengė ir po ieškovo raginimų.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su prašymu dėl bankroto bylos iškėlimo, nes neegzistuoja nei vienas bankroto bylos iškėlimo pagrindas, įmonė moki, nedidele dalimi vėluojamas išmokėti darbo užmokestis nėra pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Atsakovo teigimu, bankroto procesas inicijuotas nuo reikalavimo teisės ieškovui perėjimo praėjus tik 2 mėnesiams ir netgi nebandžius skolos išsiieškoti ginčo teisenos tvarka, todėl prašė ieškovui skirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi iškėlė UAB „SJ baldai“ bankroto bylą; įmonės administratoriumi paskyrė Giedrių Mikulį.
Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad vykdo savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, juridinių asmenų registrui neteikia įmonės metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, laiku neatsiskaito su darbuotojais (skolos darbuotojams nuo 2012 m.), antstolių kontorose iš atsakovo turto vykdomi išieškojimai 88 893,34 Lt sumai, todėl darytina išvada, kad atsakovo finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Nors pagal atsakovo pateiktus duomenis jo pradelstos skolos ir įsipareigojimai (361 632,98 Lt) ir neviršija pusės įmonės balanse įrašyto turto vertės (375 576 Lt), tačiau atsižvelgiant į tai, kad įmonė nekilnojamojo turto neturi, įmonės turto didžiąją dalį (660 583 Lt) sudaro išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, o turimas ilgalaikis turtas (įranga) nėra pakankamas kreditorių skoloms bent iš dalies padengti, teismas sprendė, kad UAB ,,SJ baldai“ finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio, jis neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais ir yra nemokus, todėl šiai įmonei keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), paskirtinas bankroto administratorius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą UAB „SJ baldai“; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas iš esmės pripažino, kad apelianto pradelstos skolos ir įsipareigojimai neviršija pusės įmonės balanse įrašyto turto vertės, tačiau vis tiek iškėlė bankroto bylą. Bylos duomenys patvirtina, kad į balansą įrašyto turto vertė iš viso siekia 751 152 Lt, o pradelsti įsipareigojimai pagal kreditorių sąrašą sudaro tik 299 164 Lt, kartu su skola darbuotojams, Sodrai ir VMI bendra pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 361 632,98 Lt. Pažymi, kad per 2013 m. įmonė turto mastą padidino apie 25 proc., o aplinkybė, kad tuo metu patyrė ir 43 743 Lt dydžio nuostolius, neturėtų būti vertinama kaip pakankamas pagrindas iškelti bankroto bylą, nes finansiniai sunkumai laikini, gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kuri aktyviai tęsia sėkmingą ūkinę komercinę veiklą, vykdo sutartis su užsakovais, gamina ir montuoja baldus. Todėl ĮBĮ nustatytas įmonės nemokumo pagrindas neegzistuoja. Apeliantas per paskutinių dviejų mėnesių laikotarpį sumažino pradelstus įsipareigojimus, dalinai atsiskaitydamas su kreditoriais, todėl teikia aktualų kreditorių sąrašą 2014 m. balandžio 11 d., patvirtinantį, jog pradelsti įsipareigojimai sudaro 249 574,49 Lt, kas reiškia, jog įmonė dirba sėkmingai. Apeliantas tik nedidele dalimi vėluoja išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas bankroto bylos iškėlimui. Skola darbuotojams einamoji, su jais suderinta, nei vienas darbuotojas pretenzijų nereiškia. Taip pat atsakovas nėra pareiškęs, kad negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 7 d. 2 p.).Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Iš visų bylos aplinkybių matyti, kad apeliantas moki įmonė, turinti laikinų sunkumų, todėl teismas nepagrįstai nesuteikė prioriteto reabilitaciniam tikslui.Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas nepateikė duomenų apie gaunamas pajamas iš pardavimų 2013 m. Iš preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad finansiniais metais (2013) pardavimo pajamos sudarė 882 864 Lt, jos buvo panašios 2012 m. bei 2011 m., kas reiškia, jog įmonė turi užsakymų, kuriuos sėkmingai vykdo. Šiuo metu preliminariai susitarta dėl kelių didelių objektų darbų, vykdomos ir seniau sudarytos sutartys.Kitų asmenų, norinčių inicijuoti bankroto bylą apeliantui, nėra. Ieškovas nėra kreipęsis į teismą ginčo teisenos tvarka, nėra atlikęs jokių skolos išieškojimo veiksmų, o iš karto siekia iškelti bankroto bylą, neteikdamas jokių įrodymų apie apelianto nemokumą. Apelianto nuomone, ieškovas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jo reikalavimai ne tik atmestini, bet ir skirtina jam iki 20 000 Lt bauda, pusę jos priteisiant apeliantui.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Apeliantas tik formaliai matematiškai bando įrodyti, kad neatitinka ĮBĮ 2 straipsnyje įtvirtintos nemokumo būsenos, kai pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką nemokumo nustatymui svarbu ir objektyvios aplinkybės, iš kurių galima spręsti apie faktinį mokumą, nes nustačius, kad įmonė ilgą laiką nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia net ir tais atvejais, kai pradelsti įsipareigojimai neviršija ½ balansinės turto vertės. Apeliantas vėluoja mokėti darbo užmokestį, turi augantį įsiskolinimą VSDFV, VMI, kurie net nebuvo įtraukti į kreditorių sąrašą; į jį nebuvo įtraukta ir Lietuvos kredito unija. Pats apeliantas pripažino, kad neturi apyvartinių lėšų atsiskaitymui. Ilgalaikio turto vertė nedidelė, abi transporto priemonės areštuotos, o įrangos vertė nėra pakankama kreditorių skoloms bent iš dalies padengti. Antstolių kontorose vykdomi 88 893,34 Lt sumų išieškojimai. Didžiąją dalį įmonės turto sudaro trumpalaikis turtas: atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, apeliantas nepateikė įrodymų apie sudarytas sutartis dėl ilgalaikių darbų vykdymo, planuojamų užsakymų; tik deklaratyviai nurodo susidūręs su trumpalaikiais sunkumais. 2013 m. baigti su nuostoliu. Pažymi, kad apeliantas nuo pat įkūrimo nevykdo Akcinių bendrovių įstatyme numatytos pareigos ir neteikia juridinių asmenų registrui metinių finansinių ataskaitų rinkinio, verčia abejoti pateikto balanso duomenų patikimumu. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantas yra nemokus rinkos dalyvis, todėl nepagrįsti argumentai dėl reabilitacinio tikslo nesuteikimo. ĮBĮ nenustatyta apribojimų, kurie neleistų iškelti bankroto bylą įmonei, jei yra tik vieno kreditoriaus pareiškimas, taip pat nenurodyta, kad skolos buvimo faktas gali būti įrodinėjamas tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui. Nei skolos mokėjimo pradelsimo terminas, nei perleidimas neturi įtakos teisės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimui ir toks asmuo negali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).
Apeliantas teisus, jog ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teismų praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, įvertinant jo svarbą procesinių sprendimų, kurie yra itin reikšmingi tiek įmonės likimo, tiek kreditorių interesų gynimo aspektais, priėmimui, kiekvienu atveju šalių teikiami duomenys apie įmonės finansinę padėtį, kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimtis, jų (ne)tinkamą vykdymą, prievolių vykdymo pradelstų terminų kiekį, trukmę, priežastis, įmonės veiklą, perspektyvas ir pan. turi būti įvertinami ne formaliai, o pagal maksimaliai surinktus šioje stadijoje duomenis apie realią įmonės situaciją (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2670/2013, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2643/2013, 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-221/2014 ir kt.). Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo pateiktus finansinės atskaitomybės už 2012 ir 2013 metus duomenis – balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, ir iš jų bei kitų objektyvių bylos duomenų sprendė apie įmonės faktinį nemokumą. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad įmonės finansinė veikla ir balansas buvo įvertinti formaliai bei neatsižvelgta į bankroto procese taikomą reabilitacinį tikslą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais.
Apelianto į bylą pateikto balanso duomenimis, 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė turto turėjo už 751 152 Lt, jį sudarė: ilgalaikis turtas – 51 999 Lt, trumpalaikis turtas – 699 153 Lt, iš kurio pinigai ir jų ekvivalentai – 30 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 38 540 Lt, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 660 583 Lt, o įmonės finansiniai įsipareigojimai sudarė 747 250 Lt, iš kurių mokėtini per vienerius metus – 654 112 Lt (47 b. l.). Iš preliminarios 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė per 2013 metus patyrė 43 743 Lt nuostolį (8 b. l.). Pateikto kreditorių sąrašo duomenimis, pradelsti įsipareigojimai sudaro 299 164 Lt (50-51 b. l.). Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu būtų vadovaujamasi vien minėto atsakovo pateikto preliminaraus 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis ir kreditorių sąrašu, būtų galima sutikti su apeliantu, kad įmonės būsena neatitinka nemokumo kriterijų. Rėmimasis balanso duomenimis nustatant įmonės mokumą (nemokumą) paprastai yra pakankamas, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos duomenis, sutiktina su ieškovo argumentais, jog kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovo pateiktų finansinių dokumentų patikimumo.
Kaip minėta, sprendžiant dėl atsakovo mokumo, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jo santykį su įmonės turto verte. Šiuo aspektu svarbu nustatyti tikrąją įmonės turto vertę ir tiksliai nustatyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Pateiktų balansų duomenimis, ilgalaikio turto vertė santykinai nedidelė, pagrindinę turto masę sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, kurių nei sąrašo, nei vykdymo terminų apeliantas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai atkreipė dėmesį, kad VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovas UAB ,,SJ baldai“ nuo įregistravimo Juridinių asmenų registre 2009 m. vasario 6 d. registrų tvarkytojui nėra pateikęs jokių finansinės atskaitomybės dokumentų (28-29 b. l.); pateiktame kreditorių sąraše iš viso nėra įtraukta 93 138 Lt skola Lietuvos kredito unijai (46 b. l.), kuri, kaip teigia atsakovas patikslintuose rašytiniuose paaiškinimuose, dar nėra pradelsta, bei skolos, kurių mokėjimo terminai jau suėję – 7 448,16 Lt skola Sodrai (83 b. l.), skola VMI – 46 190,19 Lt (90, 109 b. l.), skola įmonės darbuotojams 8 830,97 Lt (99 b. l.). Nurodytos aplinkybės leidžia abejoti pateiktų balanso ir kreditorių sąrašo patikimumu. Apeliantas skunde akcentuoja įmonės sėkmingą ūkinę komercinę veiklą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad jokių sutarčių su užsakovais, kurias įvykdžius, įmonė gautų pajamas, bei įrodymų, kad turi nebaigtų vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovas nepateikė, taip pat nepateikė duomenų, kad vykdo debitorinius išieškojimus ir tokiu būdu siekia gauti pajamų (CPK 178 str.). Tokie duomenys nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Apeliantas, siekdamas įrodyti, kad atsiskaitinėja su kreditoriais, pateikė teismui kreditorių sąrašą, kuriame nurodyta, kad kai kuriems kreditoriams įsiskolinimas yra nepradelstas, kai kuriems sumažėjęs (122-123 b. l.), tačiau nepateikia įrodymų apie pasirašytas su kreditoriais atidėto mokėjimo sutartis, nei įrodymų, patvirtinančių atliktus mokėjimus (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos įmonės nemokumo būsenos apeliantas nepaneigė (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Apelianto teigimu, ieškovas, nebandęs išsiieškoti skolos ginčo teisena ar kitais būdais, piktnaudžiavo procesine teise kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuotos taisyklės, kad tik tas kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-719/2007; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1015/2013, kt.). Teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Kai kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir skolininkas šį reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus gauti įrodymus. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Nagrinėjamu atveju, apeliantas ieškovo reikalavimo teisės iš esmės neginčija, ieškovas pateikė tiek pirminio kreditoriaus reikalavimą atsakovui patvirtinančius dokumentus (14-17 b. l.), tiek reikalavimo perleidimą patvirtinančius dokumentus (8-11 b. l.), todėl nėra pagrindo abejoti, kad ieškovas yra atsakovo kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo pats pasirenka savo pažeistų teisių gynimo būdus, vadinasi, ieškovas, vadovaudamasis CPK ir ĮBĮ nuostatomis, turi teisę pasirinkti vieną iš galimų alternatyvių savo teisių gynimo būdų: kreiptis į teismą ir reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka ar inicijuoti skolininkui bankroto bylos iškėlimą, ką šiuo atveju ir pasirinko ieškovas.
Iškėlus bankroto bylą, nėra pagrindo spręsti dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.