Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunduose pareiškėja paaiškina, kad VSDFV Vilniaus skyrius atsisakymą skirti jai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) grindžia Socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 11 dalimi, Sprendime nurodydamas, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, t. y. į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitomi nemokamų atostogų laikotarpiai, vaiko priežiūros atostogos, pravaikštos, prastovos ir pan. Pareiškėjos toks formalus, paviršutiniškas ir išplėstinis nurodytos teisės normos aiškinimas netenkina.

Pareiškėja pažymi, kad Pensijų įstatyme (2022 m. liepos 1 d. suvestinė redakcija) laikotarpiai, neįskaitomi į darbo laiką kompensacijai gauti, nėra konkrečiai apibrėžti, tik nurodyta, kad darbo laiko kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiavimo, šių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Pensijų statymo 62 straipsnio 11 dalis). Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (ginčui aktuali Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-422 redakcija (toliau – Nuostatai), kuriais, be kita ko, VSDFV Vilniaus skyrius rėmėsi, priimdamas Sprendimą, jokių nuorodų į darbo laiko kompensacijai gauti neįskaitomus laikotarpius taip pat nėra.

Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendime nepaaiškinta, kokie laikotarpiai patenka į apskaičiuotą 4 metų 2 mėnesių 18 dienų stažą, įgytą laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., nepatikslinta, kokie būtent per šiuos šešis metus laikotarpiai yra neįskaityti į darbo stažą.

Atsakydamas į pareiškėjos skundo argumentus, kad pagal Pensijų įstatymo 2 priedo nuostatas į darbo laiką kompensacijai gauti turi būti įskaitytas vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas, VSDFV Vilniaus skyrius pažymi, kad Pensijų įstatymo 2 priede nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai, į kuriuos yra atsižvelgiama apskaičiuojant socialinio draudimo pensijos (senatvės, netekto darbingumo) dydį, o ne darbo laiko kompensacijai gauti prilyginami laikotarpiai. Pensijų įstatyme įtvirtinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nėra socialinio draudimo pensijų rūšis, tai papildoma speciali socialinė garantija, kompensacijos skyrimo tikslas – kompensuoti asmenims dėl ilgalaikio darbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis patirtą riziką gyvybei ir sveikatai, todėl į darbo ypatingomis sąlygomis laiką įskaitytinas tik faktiškai dirbtas laikas, t. y. laikas, kai asmenį tiesiogiai veikė kenksmingi faktoriai, kai jis patyrė riziką sveikatai. Siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama faktiškai egzistavusi situacija, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo pobūdis ir vieta), kurioje dirbantį asmenį realiai veikė kenksmingi faktoriai, t. y. faktiniam darbui ypatingomis darbo sąlygomis priskirtinas tik darbo laikas, per kurį asmuo faktiškai dirba ypatingomis darbo sąlygomis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, VSDFV Vilniaus skyrius mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl kompensacijos skyrimo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 1998 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu nuo 2022 m. spalio 1 d. skirti jai kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis (b. l. 35-36).

VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (10.12)VPE_SP5-2126 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas E. K.“ nusprendė neskirti pareiškėjai kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes ji neatitinka teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse (b. l. 4, 37). Atsakovo sprendime nustatyta, kad E. K. nuo 1982 m. gruodžio 1 d. iki 1984 m. gruodžio 15 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 1985 m. sausio 22 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini) telefonininkės pareigose, t. y. dirbo darbus ypatingomis sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2.

Sprendime taip pat nurodyta, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmę. Remiantis šia nuostata, į E. K. stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįskaityti laikotarpiai, kai jai buvo suteiktos nemokamos atostogos ir dalinai apmokamos atostogos vaikų priežiūrai.

Sprendime nustatyta, kad visas E. K. stažas ypatingomis darbo sąlygomis yra 8 metai 3 mėnesiai 5 dienos, stažas įgytas laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. yra 4 metai 2 mėnesiai 18 dienų, todėl padaryta išvada, kad skirti kompensaciją ar kompensacijos dalį, proporcingai išdirbtam laikui, taip pat nėra teisinio pagrindo.

Fondo valdyboje 2023 m. vasario 28 d. buvo gautas pareiškėjos 2023 m. vasario 20 d. skundas, kuriuo ji nesutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 26 d. sprendimu neskirti jai kompensacijos, nes, pareiškėjos manymu, į jos darbo laiką kompensacijai gauti nepagrįstai neįskaityti vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai (b. l. 5, 55).

Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, 2023 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (18.2)I-3390 konstatavo, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalimis, pagrįstai neįskaitė į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti vaiko priežiūros atostogų (b. l. 6-8, 40-42).

Fondo vadyba sprendime nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį, darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, t. y. į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitomi nemokamų atostogų laikotarpiai, vaiko priežiūros atostogos, pravaikštos, prastovos ir pan. Fondo valdyba, remdamasi kompensacijos bylos dokumentais, nustatė, kad laikotarpiais nuo 1985 m. gruodžio 12 d. iki 1986 m. lapkričio 18 d. ir nuo 1991 m. gegužės 10 d. iki 1994 m. vasario 21 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl padarė išvadą, kad šiais laikotarpiais ypatingomis sąlygomis pareiškėja nedirbo, todėl minėti laikotarpiai neįskaitomi į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti.

Fondo valdyba sprendime taip pat detalizavo, kad į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti įskaitomi laikotarpiai nuo 1982 m. gruodžio 1 d. iki 1984 m. gruodžio 15 d., nuo 1985 m. sausio 22 d. iki 1985 m. gruodžio 11 d., nuo 1986 m. lapkričio 19 d. iki 1991 m. gegužės 9 d. ir nuo 1994 m. vasario 22 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 metai 3 mėnesiai 6 dienos. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba konstatavo, kad šios trukmės darbo laiko nepakanka teisei gauti kompensaciją (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalis). Kompensacijos daliai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip 5 metai 1988-1994 metų laikotarpiu. Pareiškėja 1988-1994 metų laikotarpiu dirbo 4 metus 2 mėnesius 19 dienų (nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1991 m. gegužės 9 d. ir nuo 1994 m. vasario 22 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.), todėl teisės gauti kompensacijos dalį taip pat neturi.

Atsakydama į pareiškėjos skundo argumentus, kad pagal Pensijų įstatymo 2 priedo nuostatas, į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti turi būti įskaitytas vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas, Fondo valdyba sprendime paaiškino, kad Pensijų įstatymo 2 priede nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant socialinio draudimo pensijos (senatvės, netekto darbingumo) dydį, o ne darbo laikui kompensacijai gauti prilyginami laikotarpiai.

Fondo valdyba sprendime taip pat nurodė, kad tikrindami VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-2126 teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad skyrius nepagrįstai į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitė laikotarpio nuo 1991 m. balandžio 19 d. iki 1991 m. gegužės 9 d. Be to, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundo argumentus, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendime nenurodyta, kurie darbo laikotarpiai įskaityti į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti, kurie – neįskaityti, t. y. nepaaiškinta, kaip apskaičiuota 8 metų 3 mėnesių 5 dienų ir 4 metų 2 mėnesių 18 dienų darbo trukmė, vadovaudamai Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31.3 papunkčiu, pavedė VSDFV skyriui ištaisyti E. K. darbo laiko kompensacijai gauti apskaičiavimo klaidą ir šia apimtimi pakeisti sprendimą 2022 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-2126, bei papildyti 2022 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-2126 ta apimtimi, kuria jame nenurodyti į E. K. darbo laiką kompensacijai gauti įskaityti ir neįskaityti laikotarpiai.

Vykdydamas Fondo valdybos sprendimą, VSDFV Vilniaus skyrius 2023 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (10.8E)VPE_SP5-350, kuriuo ištaisė Fondo valdybos sprendime nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo trūkumus ir klaidas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnyje ir Nuostatų (aktuali redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A1-422) 41.2 punkte įtvirtintos specialiosios teisės normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos.

Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kompensacija už ypatingas darbo sąlygas skiriama asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 m., o moterims – ne mažiau kaip 7,5 m. darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 m., o moterims – ne mažiau kaip 10 m. darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 m.

Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 m. (moterims – 7,5 m.), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988–1994 m.; jei reikia išdirbti ne daugiau kaip 15 m., ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986–1994 m.; jei reikia išdirbti 20 m., ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1983–1994 m.; jei reikia išdirbti 25 m., ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1980–1994 m.; jei reikia išdirbti 30 m., ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1978–1994 m.

Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę; darbo laiko kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiavimo, šių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Nuostatų 41 punkte nustatyta, kad kompensacijos asmenims, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2–4 dalyse nustatytą laiką darbus, numatytus atitinkamuose Lietuvoje galiojusiuose darbų ir profesijų sąrašuose, skiriamos ir mokamos šia tvarka: vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 10 m., o moterims – ne mažiau kaip 7,5 m. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, numatytus Sąraše Nr. 1, kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą už 10 m. (Nuostatų 41.1 papunktis); vyrams, dirbusiems ne mažiau kaip 12,5 m., o moterims – ne mažiau kaip 10 m. kitus darbus sunkiomis darbo sąlygomis, numatytus Sąraše Nr. 2, kompensacijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą už 5 m. Į šių asmenų darbo laiką kompensacijai gauti prireikus įskaitomas jų požeminių darbų, darbų kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose darbo laikas, nurodytas Nuostatų 41.1 papunktyje (Nuostatų 41.2 papunktis).

Pagal Sąrašo Nr. 2 XXXI skyrių „Ryšiai“, teisę gauti kompensaciją turi tarpmiestinių telefono stočių, visą parą veikiančių pokalbių punktų ir miesto telefonų stočių, turinčių 300 ir daugiau numerių, telefonistai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 1982 m. gruodžio 1 d. iki 1984 m. gruodžio 15 d. pareiškėja dirbo tarptautinių telefono ryšių telefoniste (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 1985 m. sausio 22 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – tarpmiestinių telefono ryšių telefoniste (duomenys neskelbtini) (vėliau – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėja dirbo Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus.

Pareiškėja nesutinka su tokia VSDFV Vilniaus skyriaus pozicija. Skunde pažymi, kad Pensijų įstatymo antrojo priedo nuostatas, asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę šie laikotarpiai: „<...> apdraustų (dirbančių) asmenų, nurodytų šio priedo 2.1 papunktyje, socialinio draudimo ligos (laikinojo nedarbingumo), motinystės (nėštumo ir gimdymo) ir vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas; <...>“. Teigia, kad po motinystės atostogų ji grįžo į ankstesnį darbą ir tęsė darbą kenksmingomis sąlygomis, kas galiausiai turėjo įtakos jos sveikatai. Mano, kad minėtų laikotarpių neįskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti yra diskriminacinio pobūdžio.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad faktinis darbas ypatingomis sąlygomis Pensijų įstatymo (1996 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1438 redakcija) 56 straipsnio ir Aprašo (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1034 redakcija) 7 punkto prasme reiškia tokį darbą, kurio metu kenksmingi darbo faktoriai (kenksmingos arba sunkios darbo sąlygos) asmenį veikia tiesiogiai, t. y. atlikdamas jam pavestas darbo funkcijas asmuo turi tiesioginį sąlytį su šiais faktoriais. Tikslas kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas pagrįstas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo, ir būtent tai pateisina jam suteikiamą atlygį už kenksmingų ar sudėtingų darbo sąlygų keliamą riziką jo gyvybei ir / arba sveikatai. Kita vertus, tam, kad asmuo galėtų dirbti darbą tam tikrą laikotarpį kenksmingomis sąlygomis, jam turi būti užtikrinama expressis verbis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės, kaip antai, konstitucinė teisė į poilsį, teisė kasmetines mokamas atostogas (Konstitucijos 49 straipsnis), Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta socialinė apsauga nedarbo atveju, t. y. apmokamas nedarbingumas, kuris susietas su liga darbo laikotarpiu; Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, kad tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo nėščiai ir pagimdžiusiai moteriai būtų suteikta tinkama fiziologinės būklės apsauga, t. y. saugoti vaiko motinos sveikatą specifinėje dėl nėštumo ir gimdymo pažeidžiamumo situacijoje.

Pasisakydama dėl laikotarpių, kai asmeniui buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, įtraukimo į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija tame pačiame sprendime, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, nurodė, kad, atsižvelgiant į vaiko priežiūros atostogų tikslinį pobūdį, į tai, kad vaiko priežiūros atostogos nėra tokios, kurių negalima numatyti, ir daugeliu atveju jos priklauso nuo darbuotojo valios, vaiko priežiūros atostogos, kuriomis per darbo laikotarpį pasinaudojo darbuotojas, nelaikomos faktiniu darbu nustatant darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti.

Iš Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies turinio matyti, kad vaiko priežiūros atostogos nėra įskaitomos į darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Tikroji įstatymo leidėjo pozicija buvo atspindėta ir Pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, iš kurio turinio matyti, jog įstatymo projektu siūloma ,,aiškiai apibrėžti, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos tik už faktiškai ypatingomis sąlygomis dirbtą laiką. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesant aiškaus teisinio reguliavimo, žmonės reikalauja į kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas laiką įskaityti, pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogas“.

Atitinkamai pagrįstai nustatyta, kad 8 metų 3 mėnesių 6 dienų (į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai gauti įskaitomi laikotarpiai nuo 1982 m. gruodžio 1 d. iki 1984 m. gruodžio 15 d., nuo 1985 m. sausio 22 d. iki 1985 m. gruodžio 11 d., nuo 1986 m. lapkričio 19 d. iki 1991 m. gegužės 9 d. ir nuo 1994 m. vasario 22 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d.) darbo laiko nepakanka teisei gauti kompensaciją (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalis).