Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama, pareiškėjo teigimu, iš Vilniaus PN veiksmų neišleidžiant jo į tėvo laidotuves.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2017-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-246-602/2017, 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3122-520/2019). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz. LVAT 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr.eA-659-602/2017, 2019-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-966-1062/2019).

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017-09-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti neturtinę žalą. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą sieja su atsakovės atstovo neteisėtais veiksmais, nurodęs, kad Vilniaus PN administracija neteisėtai neišleido jo į tėvo laidotuves. Pareiškėjas teigia dėl to patyręs dvasinius išgyvenimus, stresą.

Nuteistųjų teisę į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigų ribų reguliuoja BVK 105 straipsnis. Minėto straipsnio l dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus atliekančius laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, gali būti leidžiama išvykti už šių pataisos įstaigų ribų ne ilgiau kaip dešimčiai parų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos nuteistajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė jį išleisti namo dėl tėvo mirties. Specialiuose bausmės vykdymą reguliuojančiuose teisės aktuose atskirai artimojo giminaičio sąvoka nėra apibrėžta, todėl teismas vadovausis bendrosios CK normos nuostatomis. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais yra pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Šis sąrašas yra baigtinis, tad tėvas yra priskiriamas artimųjų giminaičių grupei. Be to, BVK 105 straipsnio 2 dalis nustato nuteistųjų teisės į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigų ribų įgyvendinimo sąlygas. Leidimo išdavimas išvykti už pataisos įstaigos ribų priklauso nuo nuteistojo asmenybės, elgesio bausmės atlikimo metu, kokia bausmės dalis atlikta. BVK 105 straipsnyje yra reglamentuotos sąlyginės nuteistųjų teisės, kurių įgyvendinimas priklauso ne tik nuo nuteistojo valios, bet ir jo elgesio laisvės atėmimo metu, kurį vertina bausmę vykdanti pataisos įstaiga bausmės atlikimo metu.

Tvarką, pagal kurią nuteistiesiems leidžiama išvykti už pataisos įstaigos ribų, nustato Vidaus tvarkos taisyklių XLVII skyrius. Minėtame Vidaus tvarkos taisyklių skyriuje nustatyta, jog nuteistajam gali būti leista išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu yra pateikta: pareiškimas apie nuteistojo artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija (290.1 punktas). Pataisos įstaigos administracija, gavusi dokumentus, privalo nedelsdama apie tai pranešti nuteistajam. Nuteistojo rašytinį prašymą suteikti išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų pataisos įstaigos administracija turi išnagrinėti per vieną dieną (291 punktas). Be to, nurodyta, jog pataisos įstaigos direktorius, prieš priimdamas sprendimą leisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, privalo įvertinti nuteistojo asmenybę ir šias aplinkybes: kokią teismo paskirtosios bausmės dalį atliko nuteistasis (292.3. punktas); kaip nuteistasis elgėsi per visą kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo ir bausmės atlikimo laiką (292.4 punktas); už kokias nusikalstamas veikas buvo anksčiau teistas nuteistasis (292.5 punktas). Pataisos įstaigos direktoriui atsisakius leisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, direktorius arba jo pavaduotojas per dieną nuo dokumentų, nurodytų šių taisyklių 290 punkte, pateikimo privalo asmeniškai ir pasirašytinai supažindinti nuteistąjį su išvada dėl atsisakymo leisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų (298 punktas).

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1791 redakcijos) 5 straipsnį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos (pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį tardymo izoliatoriai yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos) savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu, Baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais. Šiaulių tardymo izoliatorius, be minėtų specialiųjų teisės nuostatų, savo veikloje privalo laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, pavyzdžiui: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Teismas įvertinęs ginčo santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad nuteistajam gali būti leista išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu yra pateikta pareiškimas apie nuteistojo sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija, taip pat mirties liudijimas arba jo kopija, jei mirusiojo asmens duomenys nėra tvarkomi Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Teisės aktai nenustato Vilniaus PN pareigos suteikti nuteistajam trumpalaikes išvykas, tačiau sprendimai nesuteikti trumpalaikių išvykų turėtų būti motyvuoti ir nekelti abejonių dėl to, kad institucija piktnaudžiauja valdžia.

Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, nei pareiškėjas, nei jo artimieji, o konkrečiai jo mama, nepasirūpino, kad iki nustatyto laiko įstaigoje būtų gautas pareiškėjo tėvo mirties faktą patvirtinantis dokumentas (kaip pagrindas pareiškėjui suteikti trumpalaikę išvyką) bei nebuvo gautas paties pareiškėjo rašytinis prašymas dalyvauti tėvo laidotuvėse. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN atsiliepime pateiktais paaiškinimais ir daro išvadą, kad Vilniaus PN neturėdami pareiškėjo tėvo mirtį patvirtinančių dokumentu, taip pat ir paties pareiškėjo raštiško prašymo išleisti jį į tėvo laidotuves, neturėjo nei pagrindo, nei teisės svarstyti klausimo dėl leidimo pareiškėjui išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, todėl ir nepriėmė išvados dėl pareiškėjo vykimo/nevykimo į tėvo laidotuves.

Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad jo mama buvo atvykusi į pataisos namus ir prašė išleisti pareiškėją į tėvo laidotuves ir teikė mirtį patvirtinančius dokumentus, bei, kad nei Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus viršininkas, nei budintys pamainos pareigūnai neregistravo jo prašymų dalyvauti laidotuvėse, vertina kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, nepagrįstą įrodymais.

Teismas pažymi, kad konkrečiu atveju, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs vykti į tėvo laidotuves. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą Vilniaus PN administracijai dėl trumpalaikės išvykos organizavimo. Kadangi pareiškėjas nebuvo išreiškęs valios vykti į tėvo laidotuves, negalėjo kilti ir neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo dėl pareiškėjo neišvykimo į trumpalaikę išvyką, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos atveju, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.