Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-05 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-12307-545/2013 pagal ieškovės T. N. ieškinį atsakovei O. M. dėl 45 702,94 Lt piniginės kompensacijos už atidalintą bendrą nuosavybę priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atidalijo ieškovei priklausančias 3/8 dalis buto iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove ir priteisė jas atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o iš atsakovės – 43 500 Lt kompensaciją ieškovės naudai, taip pat, ar pagrįstai teismas nusprendė atmesti atsakovės prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą penkeriems metams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Iš esmės pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo vadovaudamasi apeliantė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-05 sprendimą dalyje, kuria patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, yra tai, jog apeliantė neturi finansinių galimybių išmokėti ieškovei priteistą 43 500 Lt kompensaciją. Pasak apeliantės, įsigaliojus skundžiamam sprendimui, minėtos kompensacijos išieškojimas gali būti nukreiptas į atidalintą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Apeliantės nuomone, nesant galimybės padalinti ginčo butą natūra ir apeliantei neturint jokių galimybių išmokėti ieškovei kompensaciją, naudojimosi tvarkos nustatymas yra tinkamiausias bendraturčių santykių išsprendimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, kurie gali būti realizuojami atskirai vienas nuo kito, t. y. įgyvendinęs vieną iš minėtų būdų, bendraturtis išsaugo teisę į kito būdo įgyvendinimą. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2889-933/2013 2013-04-22 priimtas sprendimas (kuris įsiteisėjo 2013-05-23) dėl naudojimosi ginčo butu tvarkos nustatymo nepaneigia ieškovės teisės kreiptis į teismą dėl jos dalies atidalijimo iš ginčo buto. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais. Nors, apeliantės nuomone, abi ginčo šalys galėtų kartu gyventi ginčo bute, juo naudodamiesi pagal teismo nustatytą tvarką, tačiau vien faktas, jog ieškovė kreipėsi į teismą dėl savo buto dalies atidalijimo, reiškia, jog tarp buto bendraturčių kilęs ginčas liko neišspręstas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčo šalys sutaria, jog neįmanoma buto atidalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Ieškovė, siūlydama savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantą, prašė jai priteisti iš apeliantės (kito bendraturčių) kompensaciją pinigais. Grįsdama šį reikalavimą, ieškovė pateikė įrodymus dėl bendros buto vertės ir jai priklausančios dalies vertės (dėl to ginčo byloje nėra). Apeliantė, nesutikdama su ieškovės pasiūlymu, prieštaravo ginčo buto atidalijimui, ieškovės siūlomam variantui, tačiau nepateikė savo pasiūlymo, tenurodydama, jog nori likti gyventi ginčo bute, tačiau išmokėti ieškovės prašomą priteisti kompensaciją apeliantė neturės finansinių galimybių (b. l. 47). Taigi apeliantė nesutiko išmokėti ieškovei kompensacijos, o ieškovė neprašė iš jos priteisti kompensaciją apeliantei. Kaip teisingai nurodo apeliantė, nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, pavyzdžiui, bendro daikto pardavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 32, AC-32-1). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ne kartą nurodė, kad siūlė apeliantei kartu parduoti butą ir atitinkamai pasidalinti gautus pinigus, tačiau apeliantė niekada nesutiko su šiuo pasiūlymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nei paneigė, nei patvirtino minėtą ieškovės teiginį, tačiau išreiškė aiškią poziciją, jog ji nenori išsikelti iš ginčo buto, bet neturi pinigų, kurių užtektų išmokėti ieškovės prašomą priteisti kompensaciją. Taigi nagrinėjamu atveju yra labai maža tikimybė, jog ginčo šalims pavyktų pasiekti bendrą susitarimą kartu parduoti ginčo butą. Nors skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei viena iš ginčo šalių nedirba, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 179 straipsnio 3 dalimi, nustatė, jog apeliantė nuo 2013-10-08 įsidarbino įmonėje ir jos pajamos už 2014 m. rugpjūčio mėn. siekė 2 034,26 Lt. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pagal viešų registrų duomenis apeliantei šiai dienai priklauso tik 5/8 dalys ginčo buto, tačiau anksčiau apeliantei priklausė trys nekilnojamojo turto objektai (vienas butas ir 2 žemės sklypai), kurie visi buvo parduoti, o ginčo buto 5/8 dalis apeliantė paveldėjo. Be to, viešų registrų duomenys patvirtina, kad apeliantė disponavo keliomis transporto priemonėmis. Priešingai nei apeliantė, ieškovė jokio kito nekilnojamojo turto be 3/8 dalių ginčo buto neturi ir niekada neturėjo. Ieškovės vardu nėra ir nebuvo įregistruota jokia transporto priemonė. Ieškovė ir šiai dienai yra bedarbė. Tokiu būdu anksčiau nurodytos faktinės aplinkybės paneigia apeliantės teiginį, jog ji neturi finansinių galimybių išmokėti ieškovei 43 500 Lt kompensaciją. Apeliantei iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai neigiant ieškovės poziciją, tačiau nepateikiant kitokių pasiūlymų dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo ir šalims nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, ginčo atveju pirmosios instancijos teismo taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas pripažintinas tinkamu, todėl šioje dalyje skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl apeliantės prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą penkeriems metams, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, yra aktualūs šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko (atsakovo), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo vykdymą skolininko (atsakovo) nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo vykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo (ieškovo) lūkesčiai. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK18 straipsnis). Anksčiau nurodyti faktiniai duomenys patvirtina, kad apeliantės turtinė padėtis yra žymiai geresnė nei ieškovės, tačiau nepakankama tam, jog iš karto sumokėti 43 500 Lt kompensaciją, todėl šios kompensacijos ir ieškovei iš apeliantės priteistinų bylinėjimosi išlaidų mokėjimas turi būti išdėstytas. Nustatydama sprendimo išdėstymo terminą, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į aktualiausius oficialius duomenis apie apeliantės pajamas iš darbinės veiklos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ankstesnis disponavimas kitu nekilnojamuoju turtu ir transporto priemonėmis, tikėtinai sąlygojo tam tikrų apeliantės santaupų susiformavimą, be to, pati apeliantė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad sutiktų įvykdyti sprendimą per 5 metus, t. y. nors apeliantė nedirbo, tačiau pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad turėtų galimybę kas mėnesį ieškovei išmokėti 725 Lt (43 500 Lt / 60 mėn.) sumą. Aplinkybė, kad apeliantė yra vieniša mama ir išlaiko nepilnametį vaiką, nepaneigia fakto, kad vaikui išlaikymą taip pat turi teikti jo tėvas, kuris pagal bylos duomenis gyvena kartu su apeliante ginčo bute. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą ir ieškovės teisėtus lūkesčius, yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje pakeisti ir jo vykdymą (t. y. 43 500 Lt kompensacijos ir ieškovei iš apeliantės priteistinų bylinėjimosi išlaidų) mokėjimą išdėstyti 36 mėnesių laikotarpiui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Iš esmės atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš atsakovės ieškovei priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (už advokato padėjėjo parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 1 000 Lt (b. l. 105)), kurios, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintus kriterijus (byla nėra priskirtina prie sudėtingų, joje sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji, ieškovę apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats atstovas kaip ir pirmosios instancijos teisme), yra mažintinos iki 500 Lt. Taigi viso ieškovei iš atsakovė yra priteistina 1 600 Lt (1 000 Lt ir 500 Lt už advokato padėjėjo pagalbą bei 100 Lt žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-05 sprendimo dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei T. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės O. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimo vykdymą išdėstyti 36 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant O. M. po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti T. N. po 1 250 Lt (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt litų) kas mėnesį iki kiekvieno sekančio mėnesio pirmosios dienos; paskutinį kalendorinį mėnesį mokėtina suma sudaro 1 350 (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt litų)“.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-05 sprendimą palikti nepakeistą.