- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-07
- Bylos Nr.
- A-502-1443-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00980-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Artūras Drigotas (pran.)
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 4 019,05 Lt turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Ž. Š. 2012 m. kovo 11 d. vairuodamas transporto priemonę BMW ir važiuodamas T. Masiulio g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu. Atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą. Vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo jie nenustatė, nes vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti pilnos vandens duobės ir ją apvažiuoti. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyti šie apgadinimai: keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, važiuoklė. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija, toliau – ir Taisyklės) I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.1 punktą, nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Vadovaujantis Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5 punktu transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Draudėjas pateikė pareiškėjui 2012 m. kovo 14 d. preliminarią sąmatą Nr. 00011227, 2012 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AF012111. Pareiškėjas įvertino ir apskaičiavo, kad dėl 2012 m. kovo 11 d. eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio, sudaro 4 019,05 Lt ir jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Išmokant draudimo išmoką eismo įvykio kaltininkas buvo žinomas, todėl besąlyginė išskaita nebuvo atskaičiuota iš draudimo išmokos (Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.11.3 ir 9.11.3.2 p.). Sugadintos transporto priemonės dalys buvo pakeistos neoriginaliomis, todėl vadovaujantis Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.6.2.2 punktu jos nenuvertintos dėl nusidėvėjimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12.1 punktu T. Masiulio g., Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje T. Masiulio g., Kaune, privalo savininkas, t. y. atsakovas. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad nėra rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, Tvarka), 3 ir 28 punktuose numatyta, kad vertinti transporto priemones (tame tarpe ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (Tvarkos 29.1. 29.2, 29.3, 30, 32 ir 33 p.) privalo būti pateikiami raštu. Taigi siekiant žalos atlyginimo turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tariamo eismo įvykio metu padarytus sugadinimus (būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę), su tariamu įvykiu susijusias konkrečias detales. Taip pat turėtų būti pateikta atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio, ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu (13.20 val.), yra pagrindas daryti išvadą, kad vairuotojas, būdamas atidus, atsargus, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti neigiamų padarinių. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos AB „Lietuvos draudimas“.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino ir priteisė jam iš Kauno miesto savivaldybės 4 019,05 Lt žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 4 019,05 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugpjūčio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismas priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės AB „Lietuvos draudimas“ naudai 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 16–23).
Išanalizavęs Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, 3 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, CK 6.266 straipsnio ir Aprašo 6, 12 ir 42 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė įrodymų, jog 2012 m. tinkamai vykdė T. Masiulio gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta, o pareiškėjo atstovo paaiškinimai, liudytojo Ž. Š. parodymai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 11 d. nutarimas, patrulio nubraižyta eismo įvykio vietos schema, tarnybinis pranešimas šią civilinės atsakomybės sąlygą visiškai įrodo ir tai lėmė žalos atsiradimą, t. y. Ž. Š., teisėtai vairuodamas automobilį BMW, įvažiavęs į įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino priekinę ir galinę dešinės pusės padangą, ratlankius bei važiuoklę. Kelių eismo taisyklių pažeidimas vairuotojo veiksmuose nebuvo nustatytas. Vairuotojo teigimu, buvo šlapia, duobė buvo apsemta vandens su aštriais kampais. Be to, pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį. Policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą duobę, jos išmatavimus (10–15 cm gylio), dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi įvykio faktas byloje yra įrodytas. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija) bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą (draudimas neišskaitant nusidėvėjimo), pasirinktą draudėjo UAB „ŠOMIS“. Taisyklių 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Atsižvelgiant į tai pripažinta, jog žalos dydis buvo tinkamai apskaičiuotas bei pagrįstas. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad padarytai žalai nustatyti turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas), kurio paskirtis nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, CK normų ir draudimo sutarties sąlygų. Vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A756-2195/2010, A492-3550/2011, A662-1673/2012 ir A146-1265/2013 teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas.
III.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas (b. l. 24–30) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Byloje nėra atliktas privalomas transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio, o techninės apžiūros aktai, kuriais rėmėsi teismas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, schema nubraižyta vadovaujantis tik vairuotojo teiginiais, liudytojai nebuvo nustatyti ir apklausti. Tvarkos 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (14.1 punktas), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 punktas).AB „Lietuvos draudimas“, prieš išmokėdama draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 punktas), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2 ir 29.3 punktai), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 punktai), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5 ir 29.3 punktai).Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės), 15 punkte numatyta, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas, tačiau šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto, o užfiksuoti neaišku kada atsiradę transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę.Teismas neatsižvelgė į tai, kad remontuojant automobilį buvo keičiamos detalės, nuo kurių turėjo būti išskaičiuotas nusidėvėjimas (automobilis yra 2007 m.). Pagal teismų praktiką, gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.Nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinumą įsigyti naujus ratlankius.Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas priklauso ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo atveju neturėtų būti taikomos.Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taigi šių palūkanų priteisimui būtina sąlyga – termino praleidimas, tačiau Kauno miesto savivaldybė nepraleido konkretaus termino piniginei prievolei įvykdyti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 33–34) pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, todėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatos netaikytinos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, priteisimo. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 11 d., apie 14.00 val. T. Masiulio g., Kaune Ž. Š., vairuodamas UAB „ŠOMIS“ priklausančią transporto priemonę BMW, įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 11 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Kadangi automobilis buvo apdraustas, AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 4 019,05 Lt draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. balandžio 19 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją dėl 4 019,05 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 4 019,05 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 4 019,05 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugpjūčio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.
Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.
Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).
Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).
Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.
Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado Ž. Š. įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, T. Masiulio gatvėje, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.) darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio, savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią Ž. Š. įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.
Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į T. Masiulio g., Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 11 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog kadangi duobė buvo neaptverta ir nepažymėta kelio ženklais, bei apsemta vandens, automobilio vairuotojas to numatyti negalėjo, jo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog tai, kad eismo įvykis įvyko vairuotojui gerai žinomoje gatvėje, ne piko metu, rodo, kad vairuotojas šio įvykio galėjo išvengti. Atsižvelgiant į byloje nustatytas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes (duobės dydį ir gylį, tai, kad duobė buvo apsemta vandens, nepatverta ir nepažymėta) darytina išvada, kad automobilio vairuotojas negalėjo numatyti eismo įvykio ir jo masto bei iš anksto imtis veiksmų, kad jo išvengtų.
Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).
Byloje esančiame AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad transporto priemonė sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nustatyti su įvykiu susiję transporto priemonės sugadinimai: keičiamos ir remontuojamos dalys. Bylos medžiaga patvirtina, jog dėl ginčo įvykio buvo apgadintos dešinės pusės priekinės ir galinės automobilio padangos su ratlankiais bei važiuoklė. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratais įvažiavusiai į kelio duobę. Byloje esančioje UAB „Autofortas“ Preliminarioje sąmatoje bei sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyti remonto darbai ir jų atlikimo kainos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini. Taip pat pažymėtina, kad Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, kuriomis remiasi atsakovas, teikdamas argumentus dėl dokumentų, kurie pagrįstų būtinas remonto išlaidas, nagrinėjamoje situacijoje yra netaikomos. Šiuo atveju sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, o minėtos taisyklės yra siejamos su Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 4 019,05 Lt, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.
Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kurios pagrindiniai veiklos tikslai susiję su valstybinės reikšmės kelių priežiūra. Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, nepatvirtina jos atsakomybės už Kauno miesto gatvių priežiūrą.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos) nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.