Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2011-12-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-1014-557-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-01
Bylos Nr.
1A-1014-557-2011
Teisminio proceso Nr.
1-84-1-00094-2011-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Zigmas Pocius
Nuteistasis
P. J.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudž. byla Nr. 1A-1014-557/2011Teisėjas H. A. Markavičius Proceso Nr. 1-84-1-00094-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija (S) 1.1.8.3.; 1.2.9.9.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 1 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,gynėjai Danguolei Žilinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. nuteistas pagal BK 164 str. už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką V. J. laisvės atėmimu 5 mėn., pagal BK 164 str. už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką P. J. laisvės atėmimu 8 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. paskirtos bausmės dalinai sudėtos, ir paskirta subendrinta bausmė 10 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2009 m. vasario 12 d. Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 3 m. 5 mėn. laisvės atėmimo bausme, ir skirta galutinė bausmė 3 m. 10 mėn. laisvės atėmimo. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2009 m. sausio 17 d.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. J. nuteistas už tai, kad jis:

Žemesnės instancijos teismas

1) vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaiko V. J. išlaikymui. Skuodo rajono apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimu iš P. J. buvo priteisti alimentai L. J. naudai dukters V. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui 1/4 dydžio visų rūšių uždarbio, bet ne mažiau kaip 0,4 minimalaus gyvenimo lygio vaikui kas mėnesį, pradedant mokėti nuo 1995-12-01. P. J., žinodamas apie pareigą pagal šį nutarimą mokėti lėšas dukters V. J. išlaikymui, nuo 1995-12-01 iki 2011-06-30 turėdamas 9033,79 Lt įsiskolinimą, laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2003 m. gegužės 31 d., nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2004 m. gegužės 31 d., nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. balandžio 31 d., nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2009 m. sausio 17 d. būdamas darbingas ir niekur nedirbdamas, darbo biržoje kaip ieškantis darbo neįregistruotas, o laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 9 d. iki 2003 m. liepos 22 d. dirbdamas (duomenys neskelbtini) viešuosius darbus bei gaudamas 494,83 Lt pajamų, visiškai vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas dukters V. J. išlaikymui;

2) vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką P. J.. Skuodo rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu iš P. J. buvo priteista sūnaus P. išlaikymui po 200 Lt periodinė išmoka kas mėnesį iki sūnaus P. J., gimusio (duomenys neskelbtini), pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pradedant skaičiuoti nuo 2005 m. kovo 1 d. Periodinę išmoką mokėti D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) Po D. K. mirties nuo 2006 m. birželio 13 d. periodinę išmoką mokėti P. J. globėjai Z. K.. P. J., žinodamas apie pareigą pagal šį sprendimą mokėti lėšas sūnaus P. išlaikymui nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., turėdamas 16296,73 Lt įsiskolinimą, būdamas darbingas ir niekur nedirbdamas, darbo biržoje kaip ieškantis darbo neįregistruotas, laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gegužės 25 d., ir nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2009 m. sausio 17 d. visiškai vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas sūnaus P. J. išlaikymui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, paskiriant vietoje laisvės atėmimo bausmės viešuosius darbus ar kitą švelnesnę bausmę. Nurodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog jis vengė išlaikyti savo vaikus - liudytojų parodymų, jo parašu patvirtintų antstolių ar teisėsaugos pareigūnų pateiktų dokumentų. Byloje yra vienintelis antstolių kontoros raštas, kuriame neva yra jo parašas, tačiau šis parašas yra ne jo. Jis prašė teismo atlikti rašysenos ekspertizę, tačiau teismas jo prašymą nemotyvuotai atmetė. Tuo tarpu teismas turi įrodyti nusikaltusio piliečio kaltę, o ne kaltinamas asmuo turi įrodinėti savo nekaltumą. Asmens kaltė turi būti grindžiama nenuginčijamais įrodymais, o ne spėlionėmis ir prielaidomis. Mano, kad aiškinantis, ar jis iš tiesų vengė išlaikyti vaikus, teisme turėjo būti apklausti jo mama, sesuo, brolis, kaimynai. Kitas tariamo jo vengimo išlaikyti vaikus įrodymas yra tai, kad dirbdamas (duomenys neskelbtini) viešuosius darbus nuo 2003-06-09 iki 2003-07-22 gavo pajamas, iš kurių nebuvo išskaičiuoti alimentai dukters V. J. išlaikymui. Tačiau jis kasininkei – buhalterei sakė (užsiminė), kad iš jo yra priteisti alimentai ir seniūnijoje turi būti vykdomasis raštas, o pastaroji jį patikino, kad viskas tvarkoje, ir jam nereikia jaudintis. Tačiau ši jo versija ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo tikrinama, kasininkė – buhalterė apklausta nebuvo. Nurodo, jog grįžęs iš įkalinimo įstaigos, neturėjo darbo, gyvenamosios vietos, glaudėsi pas gimines, pažįstamus, dirbo atsitiktinius darbus, gautų pajamų vargiai užtekdavo pragyvenimui. Teismas rėmėsi vien samprotavimais, jog jis nesistengė įsidarbinti, darė išvadą, jog tyčia vengė darbintis, kad jis mažai įdėjo pastangų ieškodamas darbo. Mano, kad apylinkės teismas nuteisė jį neteisingai ir skyrė per griežtą bausmę. Kol jis atliks laisvės atėmimo bausmę, pinigų jo sveikatos priežiūrai, maitinimui, saugojimui ir pan. bus išleista daugiau, nei turėtų būti skirta jo vaikų išlaikymui. Nurodo, kad mirus sugyventinei D. K., sūnų P. J. negalėjo auginti, nes neturėjo nuolatinio darbo ir negalėjo užtikrinti minimalaus vaiko išlaikymo. Teigia, kad jis nevengė išlaikyti vaikų, o neturėjo ir neturi pinigų vaikų išlaikymui. Tuo tarpu policija ir antstoliai, žinodami jo nemokumą, eilę metų nedėjo jokių pastangų priversti jį išlaikyti vaikus.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o pagal Konstitucijos 39 straipsnio nuostatas nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnyje numatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamas tik sąmoningas vengimas išlaikyti savo vaikus, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui mokėti nustatyto dydžio išlaikymą savo vaikui ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui.

BK 164 str. numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Vengimas – tai jei asmuo turi turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikia išlaikymo vaikui, tyčia nedirba ar dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas, jas iššvaisto, panaudoja kitur nevykdydamas teismo sprendimo. Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ir kitokios materialinės paramos išieškojimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Tokiomis svarbiomis ir minėtos pareigos nevykdymo priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis šeimoje. Tačiau jei asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti priteistą išlaikymą, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-491/2005).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino P. J. kaltu dėl vengimo mokėti pagal Skuodo rajono apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimą ir 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą lėšas savo dukrai ir sūnui išlaikyti. Aplinkybė, jog nuteistasis vengė teikti vaikams išlaikymą, patikimai nustatyta liudytojų L. J. ir Z. K. parodymais, antstolės E. M. pažymomis (b. l. 5, 15), tyrėjo V. L. sudaryta P. J. dukters V. J. išlaikymui lėšų mokėjimo lentele (b. l. 39-45) ir P. J. sūnaus P. J. išlaikymui lėšų mokėjimo lentele (b. l. 63-65). P. J. vengimas išlaikyti savo vaikus pasireiškė tuo, kad vengė pareigos mokėti lėšas išlaikymui ilgą laiką, t.y. jis nuo 1995-12-01 iki 2011-06-30 vengė pareigos mokėti lėšas dukters V. J. išlaikymui, o nuo 2005-03-01 iki 2011-06-30 vengė pareigos mokėti lėšas sūnaus P. J. išlaikymui. P. J. teisme pripažino savo kaltę dalinai ir parodė, jog žinojo, kad turi mokėti lėšas dukters ir sūnaus išlaikymui, tačiau teigia, kad jam nepavyko rasti darbo per laikotarpį nuo 2002 m. liepos mėn. iki 2009 m. sausio mėn. Jis dirbo tik pavienius, atsitiktinius darbus pas ūkininkus, gaudavo už darbą per dieną pavalgyti ir pinigais 20-40 Lt. Keletą kartų yra davęs nedideles sumas pinigų dukters išlaikymui ir 100 Lt sūnaus išlaikymui (b. l. 145-146). Tai patvirtino liudytojos L. J. ir Z. K.. Liudytojos L. J. teigimu P. J. per keletą metų davė apie 300 Lt (b. l. 146), liudytoja Z. K. parodė, kad nuo 2006 m. birželio mėn. P. J. yra vieną kartą davęs 100 Lt sūnaus išlaikymui (b. l. 146). Byloje nustatyta, kad L. J. kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją ir šio fondo sprendimu nuo 2008-01-24 jos dukrai V. J. kas mėnesį paskirta mokėti po 52 Lt išmokų. Minėtas fondas nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. išmokėjo 1989,42 Lt (b. l. 1-3). Nustatyta, kad Z. K. kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją ir šio fondo sprendimu nuo 2008-02-07 P. J. kas mėnesį paskirta mokėti po 195 Lt išmokų. Minėtas fondas nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2011 m. kovo mėn. išmokėjo 7369,66 Lt (b. l. 11-13). Darbo biržos duomenimis, P. J. laikotarpiu nuo 2003-02-01 iki 2003-05-31, nuo 2003-08-01 iki 2004-05-31, nuo 2004-08-01 iki 2006-04-31, nuo 2006-11-04 iki 2009-01-17 darbo biržoje, kaip ieškantis darbo nebuvo registruotas (b. l. 94), kaltinamasis taipogi pripažino, jog ne visuomet registruodavosi darbo biržoje. Centrinės duomenų bazės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis P. J. nuo 2003-06-09 iki 2003-07-22 dirbo (duomenys neskelbtini), o nuo 2006-05-25 iki 2006-11-04 augino vaiką iki trejų metų (b. l. 93). Šie duomenys patvirtina, kad P. J. tam tikrais laikotarpiais turėjo pajamų šaltinį ir gaudavo tam tikras pajamas. P. J. nurodytos aplinkybės, kad jis dirbdavo atsitiktinius darbus rodo, kad jis turėjo galimybę teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau pareigos išlaikyti vaikus nevykdė ir nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti. Nustačius, jog per nuosprendyje nurodytą laikotarpį nuteistasis oficialiai nedirbo ir nebandė oficialiai (stodamas darbo biržos įskaiton) įsidarbinti nesant tam jokių pateisinamų priežasčių, nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis neturėjo lėšų iš ko mokėti išlaikymą yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. J. nuo 2003-06-09 iki 2003-07-22 (duomenys neskelbtini) dirbo viešuosius darbus. Jo darbo užmokestis per nurodytą laikotarpį buvo 494,83 Lt (b. l. 33). Apeliantas teigia, jog buhalterei buvo pranešęs, kad yra priteistas išlaikymas vaikams, bet buhalterė neišskaičiavo išlaikymo iš uždirbtų lėšų. Kolegija pažymi, jog P. J. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusius teismo sprendimus išlaikyti vaikus ir turėdamas galimybę tą pareigą įvykdyti, pats turi rūpintis ir stengtis savanoriškai tą pareigą atlikti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistasis nurodytų laikotarpiu dirbdamas, būtų stengęsis sumokėti nors dalį išlaikymo, nors tokią galimybę turėjo. Kolegija konstatuoja, jog P. J., žinodamas apie savo pareigą mokėti lėšas dukrai ir sūnui išlaikyti iki pilnametystės, sąmoningai vengė išlaikyti vaikus. Baudžiamasis įstatymas nesieja baudžiamosios atsakomybės už vengimą išlaikyti vaikus kilimo su tuo, ar kaltininkas antstolio buvo įspėtas dėl atsakomybės už pareigos išlaikyti vaikus nevykdymą, todėl apelianto keliamos abejonės dėl jo parašo antstolio įspėjime autentiškumo nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad P. J. vengimas išlaikyti vaikus pasireiškė (išskyrus darbo (duomenys neskelbtini) laikotarpį) tuo, jog jis, būdamas darbingas, nesistengė oficialiai įsidarbinti ir gauti oficialių pajamų, iš kurių būtų galima išskaičiuoti lėšas vaiko išlaikymui. Šios aplinkybės yra neginčijamai patvirtinamos darbo biržos duomenimis apie P. J. nesiregistravimą ieškančiu darbo atitinkamais laikotarpiais, ko iš esmės neneigia ir nuteistasis. Patikimai nustačius minimas reikšmingas bylai aplinkybes, jų patvirtinimui papildomai apklausinėti nuteistojo giminaičius ir kaimynus, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pamatuoto pagrindo, tokio prašymo pirmosios instancijos teisme nuteistasis net ir nebuvo pareiškęs.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog P. J. būdamas, sveikas ir darbingas, turėdamas elektriko ir šaltkalvio specialybes, oficialiai niekur nedirbo, neįsiregistravo darbo biržoje, neieškojo jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio, gyveno iš neoficialių atsitiktinių pajamų, nesiekė susirasti darbo ir nedėjo jokių realių pastangų, kurios liudytų jo ketinimus prisidėti prie vaikų išlaikymo, dėl ko L. J. ir Z. K. buvo priverstos kreiptis į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją, šią pareigą perkeliant valstybei. Kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai tokius veiksmus įvertino kaip vengimą išlaikyti savo vaiką. Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu nuteistasis, neteikdamas lėšų vaikų išlaikymui, dalį gaunamų pajamų skyrė girtavimui, yra eilę kartų baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešose vietose.

Nuteistasis nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimus negalėjo teikti vaikams išlaikymą, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teisėjų kolegija. Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis P. J. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikų išlaikymui, t.y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti pagrindai ir jų norėjo. Kolegija konstatuoja, jog byloje esančiais įrodymais įrodyta, kad nuteistasis P. J. kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimus savo nepilnamečiams vaikams iki jų pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 str. Aprašytos veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Nesant kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo vengimas išlaikyti savo vaikus yra akivaizdus, ir jo kaltė įvykdžius inkriminuotą nusikaltimą abejonių nekelia, todėl naikinti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistojo P. J. apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte išaiškino teismams, jog teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam P. J. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nusikaltimo padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę matyti, kad nuteistojo P. J. padarytas nors ir nesunkus, tačiau tyčinis nusikaltimas nėra atsitiktinis neigiamas jo poelgis. P. J. teistas 6 kartus, 2009-02-12 yra teistas už tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei, šiuo metu atlieka bausmę, 2003-2009 metų laikotarpiu keletą kartų buvo baustas administracinėmis nuobaudomis už girto pasirodymą viešoje vietoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, už vengimą išlaikyti vaikus skirdamas jam griežčiausią BK 164 straipsnio sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Paskirdamas nuteistajam P. J. už tyčinį nesunkų nusikaltimą švelnesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į tai, kad jis savo kaltę pripažino dalinai, gailisi, dalinai mokėjo išlaikymą dukrai ir sūnui, pataisos namų administracijos patenkinamą charakteristiką, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. J. bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui P. J. yra aiškiai per griežta. Bendrindamas šią bausmę ir su ankstesniu Skuodo rajono apylinkės teismo 2009-02-12 nuosprendžiu paskirta bausme, teismas pasirinko nuteistajam palankiausią įstatymo numatytą bausmių bendrinimo daliniu sudėjimu būdą, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Zigmas PociusDalius Jocys