Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-12-11 · Administracinė byla Nr. A-2238-756/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-05-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-12-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-11
Bylos Nr.
A-2238-756/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00760-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
Ž. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2238-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00760-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja Ž. B. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Šiaulių TI periodiškai buvo laikoma nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. kovo 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja buvo kalinama 18 kv. m – 21 kv. m kamerose po 3–5 asmenis, kur vienam asmeniui gyvenamojo ploto tekdavo gerokai mažiau, nei numatyta teisės aktuose, ypač išskaičiavus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, ji negalėjo tinkamai sportuoti lauke, taip pat negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, ji, būdama sveikas žmogus, buvo priversta gulėti arba sėdėti. Kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti daužant į duris. Kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langą, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į kamerą, o dirbtinė apšvieta buvo per didelė, nes lempos be apsauginių gaubtų. Čiužiniai pūdavo, užsiveisdavo parazitai. Kamerose žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 14 iki 16 °C, o vasarą karšta – iki 32°C, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, drėgnos, kameros neremontuotos. Privatumas kamerose naudojantis tualetu neužtikrinamas, sklisdavo nemalonūs kvapai.

2.2. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiška, grubi, užsidariusi. Tuo pačiu ji patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 2 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:

Atsiliepimas

3.1. Pareiškėja Šiaulių TI buvo laikoma nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. kovo 6 d.: kameroje Nr. 70, kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,53 iki 4,77 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 45, kurioje ji buvo laikoma viena ir jai teko 18,5 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 108, kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,87 iki 3,94 kv. m. kameros ploto; kameroje Nr. 107, kurioje buvo laikomi 2–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,91 iki 3,95 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 71, kurioje buvo laikomi 2–3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,55 iki 5,03 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 81, kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,35 iki 3,68 kv. m kameros ploto.

3.2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Esant galimybei sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nėra, o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros erdvės sienele yra tinkamas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą.

3.3. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas yra nuo 1,81 cm (kamerose Nr. 71, Nr. 81) iki 2,31 cm (kameroje Nr. 45). Nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, todėl pareiškėjos teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini.

3.4. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) įtvirtino analogiško pobūdžio nuostatą, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas yra įrengtas iki HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjos laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjos argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę).

3.5. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos bei kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui HN 134:2015 netaikoma. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius ir valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).

3.6. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkto reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

3.7. HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pareiškėjos pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos. Be to, Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja, todėl negali būti atsakinga už tariamą nepakankamą šildymą kamerose.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisę jai iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. 104 paras, pareiškėjai tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Tačiau išskaičiavęs kamerose buvusio sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas nustatė, kad 3 dienas (kamera Nr. 81) pareiškėjai buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja skunde teigė, jog buvo laikoma perpildytose kamerose po 3–5 asmenis, tačiau iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 60/09-13141 „Dėl Ž. B.“ matyti, jog kamerose buvo ne daugiau kaip 4 asmenys (kartu su pareiškėja).

6. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad kamerose nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langą, buvo drėgna ir tamsu, neužtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į kamerą, o dirbtinė apšvieta buvo per didelė, nes lempos be apsauginių gaubtų, kamerose žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 14 iki 16 °C, o vasarą karšta – iki 32°C, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, drėgnos, kameros neremontuotos, teismas atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių departamento 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-378 (16.3.187. 6.12), 2018 m. kovo 21 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA.-1190 išvadas, pagal kurias higienos normos HN 134:2015 pažeidimų kamerose Nr. 45 ir Nr. 81 nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai teismas atmetė minėtus pareiškėjos argumentus, nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI administracijos veiksmų.

7. Teismas kaip nepagrįstus taip pat vertino pareiškėjos argumentus, jog į kameras nebuvo tiekiamas karštas vanduo, pažymėdamas, jog higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, tačiau ne į kameras. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus ir dėl pūvančių čiužinių ir parazitų, kadangi byloje nėra duomenų, jog dėl to pareiškėja būtų kreipusis į Šiaulių TI administraciją, be to, minėti pažeidimai nenustatyti ir NVSC Šiaulių departamento patikrinimų metu.

8. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentus dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų, judėjimo laisvės neužtikrinimo, nesudarymo galimybės sportuoti vertino kaip abstrakčius, kadangi duomenų, jog pareiškėja būtų kreipusis į Šiaulių TI administraciją dėl tvarkos pakeitimo, leidimo išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose, nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys.

9. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pirmo, antro ir trečio aukšto gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl pareigūnus reikia kviesti daužant į duris, teismas pažymėjo, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 60/09-13179 „Dėl pagalbos mygtuko įrengimo“ matyti, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Teismas, atsižvelgdamas į Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalies rekomendacijas, pagal kurias laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta aliarmo sistemą, leidžianti kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, pripažino, jog tokios aliarmo sistemos neįrengimas galėjo pareiškėjai sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors pareiškėja tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priversta daužyti į duris, ji įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jai kilo dėl minėtos aplinkybės.

10. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentų dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir kamerose tvyrančio nemalonaus kvapo, pagrįstumą, nustatė, kad kameroje Nr. 45 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė (aukštis 2,31 m), kamerose Nr. 70, Nr. 71 įrengta OSB plokštė (aukštis 1,81–1,82 m), kamerose Nr. 108, Nr. 107 – mūrinė OSB plokštė (aukštis 1,82–1,83 m), kameroje Nr. 81 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra OSB užuolaida (aukštis 1,81 m). Teismas akcentavo, kad nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, toks praėjimo atitvėrimas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nėra tinkamas privatumo užtikrinimas. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas, o dėl ventiliacijos tualete nebuvimo argumentai dėl kamerose tvyrančio blogo kvapo vertinti kaip pagrįsti.

11. Teismas, pripažinęs, kad 104 dienas pareiškėjai tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus, tačiau atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, sprendė, jog pareiškėjai 3 dienas (kamera Nr. 81) buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Įvertinęs, kad pareiškėjos argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti iš dalies pagrįstais, o duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėja nenurodė, teismas sprendė, jog pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

III.

12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodo:

Žemesnės instancijos teismas

12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su drėgme kamerose, oro trūkumu, netinkama ventiliacija, apšvietimu, pūvančiais čiužiniais, per žema temperatūra žiemos metu ir per aukšta temperatūra vasarą, pelėsiais padengtomis sienomis ir lubomis. Teismas netinkamai parinko neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisė per mažą pinigų sumą pareiškėjos patirtiems nepatogumams kompensuoti.

Atsiliepimas

13. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

13.1. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodomi nei ginčijami klausimai, nei įstatymai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, o tik kartojami abstraktūs teiginiai. Pareiškėja iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėja visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jos nurodytų pažeidimų ir jai padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. kovo 6 d.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad: 3 dienas kameroje Nr. 81 pareiškėjai buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl nepakankamo kameros ploto; ginčo laikotarpiu buvo pažeistas pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; iš sanitarinio mazgi sklido nemalonus kvapas. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

17. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus susijusius su drėgme kamerose, oro trūkumu, netinkama ventiliacija, apšvietimu, pūvančiais čiužiniais, per žema temperatūra žiemos metu ir per aukšta temperatūra vasarą, pelėsiais padengtomis sienomis ir lubomis.

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

19. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, susijusius su drėgme kamerose, oro trūkumo, netinkama ventiliacija, apšvietimu, pūvančiais čiužiniais, per žema temperatūra žiemos metu ir per aukšta temperatūra vasarą, pelėsiais padengtomis sienomis ir lubomis, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

21. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

22. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

23. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai 3 dienas kameroje Nr. 81 buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl nepakankamo kameros ploto, o visą ginčo laikotarpį buvo pažeistas pareiškėjos privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išskyrus nustatytą 3 dienų minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimą, kurį teismas nustatė iš bendro kameros ploto išskaičiavęs sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostata paprastai aiškinama kaip nereikalaujanti taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Šiuo atveju visu ginčo laikotarpiu pareiškėjai teko ne tik daugiau nei 3 kv. m., bet ir daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovo atstovas 3 dienas neužtikrino pareiškėjai minimalaus gyvenamojo ploto. Tačiau vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, nesant byloje pateiktam Šiaulių TI apeliaciniam skundui, pareiškėjos padėtis negali būti bloginama, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti sprendimo argumentus.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, dėl kurių pareiškėja jautė išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjos sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjai priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga ir pakankama.

26. Nors pareiškėja skunde prašė, kad jai būtų priteistas 2 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jai turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė