Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Vilniaus kredito unijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4016-467/2016 pagal ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovams M. P. ir R. P. (R. P.) (trečiasis asmuo – I. P. (I. P.)) dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė Vilniaus kredito unija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų M. P. ir R. P. 47 046,18 Eur negrąžintos paskolos sumos, 2 974,53 Eur palūkanų, 3 896,77 Eur delspinigių, 13 proc. dydžio procesines palūkanas ir 513 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –nepranešus atsakovams, ieškinio sumos ribose areštuoti jiems priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, pas atsakovus grynaisiais pinigais ir (ar) esančias pas trečiuosius asmenis, o, jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovams priklausantį turtą ar turtines teises, uždraudžiant minėtu turtu ir (ar) lėšomis disponuoti. Ieškovė nurodė, kad, atsakovams nevykdant prievolės, ji patyrė nuostolių, todėl, atsižvelgiant į didelę skolos sumą ir vengimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovė pažymėjo, kad paskolos gavėjos (M. P.) pajamos, remiantis Valstybės socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenimis, yra sumažėjusios, palyginus su kredito sutarties sudarymo metu buvusiomis pajamomis, o jos įsipareigojimai kitiems kreditoriams taip pat nėra vykdomi laiku. Ieškovė nurodė ir tai, kad laiduotojas (R. P.) turi įsipareigojimų finansų įstaigoms, kurių terminai yra praleisti, o laiduotojo pajamos yra nepakankamos. Be kita ko, ieškovės reikalavimams užtikrinti įkeistam turtui (butui, esančiam (duomenys neskelbtini)) taikomi trys turto areštai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad šioje civilinės bylos stadijoje yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.

Teismas, pažymėjęs, kad ieškinio suma fiziniams asmenims laikytina didele, nurodė, jog iš sutarties kylantiems atsakovų įsipareigojimams užtikrinti jau yra įkeistas trečiajam asmeniui I. P. nuosavybės teise priklausantis turtas – butas, adresu (duomenys neskelbtini), be to, atsakovei M. P. nuosavybės teise priklauso ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), ji turi ir kito turto. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, šioje bylos stadijoje sudaro pakankamą ir pagrįstą pagrindą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė Vilniaus kredito unija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Atsakovų įsipareigojimai yra nevykdomi labai ilgą laiką (ilgiau nei vienerius metus), atsakovams raginamojo pobūdžio korespondencija siunčiama nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio, iš viso pateikta net 16 pranešimų, informuojančių apie nevykdomus įsipareigojimus, numatomą paskolos sutarties nutraukimą ir galimas to pasekmes. Paskolos gavėjos turtui taikytų turto areštų suma sudaro mažiausiai 202 356,58 Eur, laiduotojas tai pat turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kuriems mokėjimo terminai yra nuolat praleidžiami. Paskolos gavėjos pajamos, lyginant su pajamomis, buvusiomis paskolos sutarties sudarymo dieną, yra sumažėjusios, o laiduotojo pajamos apskritai nepakankamos (sudarančios 85 Eur laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. vasario 17 d.). Taigi teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus ir (ar) argumentus. Teismo argumentai nepaneigia grėsmės, kad ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar taps neįmanomu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.Turėtų būti vertinamas ne tik pats nekilnojamojo turto (buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini)) įkeitimo ieškovei faktas, tačiau ir įkeitimo objekto vertė bei galima ieškovės patenkintų ir (ar) nepatenkintų reikalavimų suma priverstinio šio turto realizavimo atveju. Įkeitimo objekto vertė, nustatyta šalių susitarimu maksimaliosios hipotekos sandoryje – 63 716,40 Eur, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sandoris yra sudarytas prieš daugiau nei 2 metus, o nekilnojamojo turto rinkos kainos yra pasikeitusios, labai tikėtina, jog reali turto vertė gali gerokai kisti palyginus su verte, nustatyta šalių susitarimu. Be to, hipotekos sandoryje nurodyta turto rinkos vertė bet kuriuo atveju būtų mažesnė šį turtą realizuojant priverstine tvarka, taigi turi būti vertinama likvidacinė turto vertė, į kurią turi būti įskaičiuotos visos su įkeisto turto priverstiniu realizavimu susijusios išlaidos, kurios bet kuriuo atveju būtų padengiamos pirmiausiai. Nagrinėjamu atveju priverstinai parduodant turtą varžytynėse, jo vertė būtų nepakankama ieškovės reikalavimams patenkinti.Neturėtų būti vertinamas vien tik faktas, kad paskolos gavėja turi kito nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Būtina įvertinti kito turimo turto rinkos vertę, jam taikomus apribojimus, kreditorius, kurių reikalavimų patenkinimui yra taikomi to turto areštai ir kreditorių reikalavimų dydžius. Paskolos gavėjos butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), yra taikomi turto areštai, kurių bendra suma sudaro net 201 673,51 Eur, kai turto vertė – 40 500 Eur. Šis turtas apsunkintas ir hipoteka. Kreditorių reikalavimai, kuriems užtikrinti pritaikyti turto areštai, yra taip pat didesni nei atsakovės autotransporto priemonių bei atsiskaitomųjų sąskaitų vertės. Nutartyje nebuvo atsižvelgta į teismų praktikoje suformuotas taisykles bei suteiktas nepagrįstas pranašumas atsakovams (pažeistas proporcingumo principas), kaip galintiems be jokių apribojimų ir toliau nevykdyti įsipareigojimų ieškovei ir (ar) imtis prieinamų priemonių tam, kad įsipareigojimai ieškovei taip ir liktų neįvykdyti. Visos aplinkybės, teismų praktikoje nurodytos kaip reikšmingos, vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, yra nagrinėjamoje byloje nustatytos – ieškinio suma įvertinta kaip didelė, atsakovų turtinė padėtis kaip labai bloga, turtinės padėties pokyčio perspektyvos neigiamos. Ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas nėra didesnis nei ieškinyje keliami reikalavimai, taigi byloje būtų užtikrintas ekonomiškumo principo tinkamas įgyvendinimas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo, tuo labiau, kad 2016 m. kovo 4 d. preliminariu sprendimu Vilniaus apygardos teismas ieškovės ieškinį tenkino ir šis sprendimas 2016 m. birželio 1 d. įsiteisėjo.

Tačiau apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs jos nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nepagrįstai pripažino, kad nėra grėsmės, jog ieškovei palankaus teismo spendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės pozicija nesutinka.

Byloje nustatyta ir ieškovė to neginčija, kad iš paskolos sutarties kilusiems atsakovų įsipareigojimams ieškovei užtikrinti yra įkeistas trečiajam asmeniui I. P. nuosavybės teise priklausantis turtas – butas, adresu (duomenys neskelbtini). Maksimalios hipotekos sandoryje yra nustatyta 63 716,40 Eur šio turto (buto) vertė. Savo ruožtu ieškinio, kuris jau yra patenkintas, suma sudaro 53 917,48 Eur, t. y. beveik 10 000 Eur mažesnė nei ieškovės reikalavimams užtikrinti įkeisto turto vertė.

Nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad įkeisto objekto vertė laikui bėgant gali kisti (hipotekos sandoris sudarytas 2013 m. spalio 14 d.), ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), bent tikėtinai pagrindžiančių, jog įkeisto buto vertė pakito ieškovei nenaudinga linkme, t. y. sumažėjo, o ne, pavyzdžiui, atvirkščiai padidėjo, ir sumažėjo tiek, kad neužtikrina ieškovės reikalavimų įvykdymo.

Ieškovė taip pat teisi, teigdama, kad įkeistą turtą realizuojant priverstine tvarka iš varžytynių, jo nustatoma pirminė pardavimo kaina bet kuriuo atveju bus mažesnė nei to turto rinkos vertė (CPK 718 straipsnis). Tačiau akcentuotina, kad pirmiau nurodyta aplinkybė savaime nereiškia, kad būtent už tokią kainą (pirminę, o ne didesnę) turtas bus nupirktas. Taigi ieškovės argumentas, kad buto vertė, jį realizuojant priverstine tvarka, nebūtų pakankama ieškinio reikalavimams patenkinti, yra deklaratyvus, pagrįstas tik apeliantės spėlionėmis apie galbūt vyksiančių buto pardavimo iš varžytynių eigą bei rezultatus. Tačiau toks argumentas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas konstatuoti grėsmės, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, pasunkės ar pasidarys neįmanomas, egzistavimą.

Kadangi ieškovės reikalavimams užtikrinti įkeisto buto vertė pagal byloje esančius duomenis yra didesnė nei ieškinio suma (Nekilnojamojo turto registre šio turto vidutinė rinkos vertė nurodyta net dar didesnė (68 350 Eur) nei hipotekos sandoryje), o ieškovė, kaip minėta, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šio turto vertė sumažėjo ar buvo neteisingai nustatyta, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, kiti ieškovės dėstomi argumentai – dėl paskolos gavėjos nedidelės kito turimo turto vertės ir kur kas didesnės tam turtui taikomų areštų bendros sumos, niekaip nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, nes hipotekos kreditorių reikalavimai iš jiems įkeisto hipoteka turto patenkinami pirma eile (CPK 664 straipsnio 1 dalis). Pati savaime aplinkybė, kad fiziniams asmenims pareikšto ieškinio suma yra didelė, o atsakovų turtinė padėtis nėra gera, tačiau atsakovų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti yra įkeistas net didesnės vertės turtas nei pareikštas reikalavimas, nesudaro pagrindo teismui vertinti, jog yra tikėtina ieškovės reikalavimų nepatenkinimo rizika ir egzistuoja būtinybė dar labiau varžyti atsakovų teises.

Pažymėtina, kad esant nustatytai hipotekai ir atsakovų turto areštams, atsakovai negalės perleisti to turto ar kitaip jį apriboti, todėl, skirtingai nei teigia ieškovė, skundžiama nutartimi atsakovams nėra suteikiamas prioritetas prieš ieškovę ir tuo labiau nesudaromos sąlygos imtis nesąžiningų veiksmų, užkertančių ieškovės galimybes gauti jos reikalavimų patenkinimą. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos tik kaip sankcija atsakovams už tai, jog jie laiku nevykdė savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo nagrinėjamu atveju, nereiškia, jog atsakovams suteiktas nepagrįstas pranašumas, kaip galintiems be jokių apribojimų ir toliau nevykdyti įsipareigojimų ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant pirmiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms, ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik neatitiktų CPK 144 straipsnyje nustatytų šių priemonių taikymo sąlygų, bet ir akivaizdžiai pažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principus.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.