Kauno apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjo G. G. įgaliotam atstovui D. G. ir jo atstovui advokato padėjėjui D. R.,

viešame teismo posėdyje, organizuotame mišriu būdu, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. G. pareiškimą dėl termino valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties teisinei registracijai atlikti atnaujinimo, suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė pareiškimą tenkinti. Papildomai nurodė, jog žemės sklypo pirkėja neturėjo teisinio išsilavinimo, todėl nežinojo, jog sutarčiai būtina teisinė registracija, o pareiškėjas apie sutarties neįregistravimą ir to pasekmes sužinojo tik gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Pareiškėjo įgaliotas atstovas teismui nurodė, jog jo močiutė nesuprato, kad reikia sutartį registruoti, naudojosi sklypu kaip savo nuo 1996 m., jo parduoti neketino, visą laiką sakė, jog sklypas liks anūkams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 1996 m. birželio 7 d. S. K. ir A. G. sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kuri buvo patvirtinta Kauno rajono II-ojo Notarų biuro notarės. Sutarties baigiamojoje dalyje nurodoma, kad ji per tris mėnesius turi būti įregistruota Žemėtvarkos tarnyboje. A. G. (duomenys neskelbtini) mirė. Dėl palikėjos turto paveldėjimo į notaro biurą kreipėsi paveldėtojos sūnus pareiškėjas G. G.. 2021 m. lapkričio 12 d. VĮ Registrų centrui buvo pateiktas prašymas įregistruoti nuosavybės teisę žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau prašymas buvo atmestas ir paaiškinta, kad sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 255 straipsnis nustatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Palikėjos sūnus pateikė teismui pareiškimą dėl termino atnaujinimo. Pareiškime nurodė, jog pagrindė priežastis, kodėl sutartis nebuvo įregistruota – teisinių žinių neturėjimas.

1964 m. CK 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai; tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Pažymėtina, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatose privalomos teisinės registracijos nenustatyta. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, kasacinis teismas formavo praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009).

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos. Teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams. Nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka. Tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 straipsnis), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodęs, kad nurodytame kontekste paminėtini ir išaiškinimai dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo atstovų paaiškinimus, kad sklypo pirkėja palikėja nesuprato, jog reikalinga atlikti registraciją, įsigijusi sklypą juo rūpinosi, naudojosi kaip savo, niekas jokių pretenzijų dėl to jai nereiškė, paveldėtojas apie sutarties neįregistravimą ir registravimo būtinybę taip pat sužinojo tik gavęs paveldėjimo teisės liudijimą; palikėja neturėjo teisinių žinių, be kita ko, sutartyje nurodyta, kad sutartį per tris mėnesius reikia įregistruoti Žemėtvarkos tarnyboje, tačiau nebuvo nurodytos šios pareigos neatlikimo teisinės pasekmės, todėl teisinių žinių neturinčiam asmeniui šis punktas galimai neatrodė svarbus ar privalomas, taip pat įvertinus suinteresuoto asmens poziciją, kad iš esmės jis neprieštarauja termino atnaujinimui, darytina išvada, kad nors sandoris nebuvo įregistruotas (1964 m. CK 255 straipsnis), tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią ir prievolės sutarties šalių buvo visiškai įvykdytos: pardavėjas siekė parduoti, o pirkėja – pirkti žemės sklypą, pardavėjas gavo iš pirkėjo sutartą daikto kainą, turtą perdavė įgijėjui, kurį jis priėmė, daugiau nei 20 metų naudojosi ir valdė kaip savo (1964 m. CK 253 straipsnis). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).

Įvertinus išdėstytą darytina išvada, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių pareiškėjo mama nustatytu terminu neįvykdė pareigos įregistruoti Sutartį viešajame registre dėl svarbių priežasčių, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, sutarties stabilumo principais, pareiškimas tenkintinas, atnaujintinas praleistas terminas pareiškėjui atlikti teisinę registraciją 1996 m. birželio 7 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, registro Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre (CK 1.5 straipsnis, 5.57 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 578 straipsniais,

nutaria:

pareiškimą tenkinti.

Atnaujinti terminą pareiškėjui G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1996 m. birželio 7 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, registro Nr. (duomenys neskelbtini), teisinei registracijai valstybės įmonėje Registrų centre atlikti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.