- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-905-555/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00614-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- N. J. D.
- Atsakovas
- J. C., A. T.
- Trečiasis asmuo
- notarei R
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. J. D. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. J. D. ieškinį atsakovams J. C., A. T., tretiesiems asmenims notarei R. V., Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui, dėl pažeistų teisių gynimo, atsakovės A. T. priešieškinį ieškovei N. J. D. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti negaliojančia Vilkaviškio rajono Pilviškių apylinkės viršaičio 1992 05 22 dienos Pažymą Nr.385, pripažinti negaliojančiu Vilkaviškio rajono valdytojo 1992 05 29 dienos Potvarkį Nr.338p, pripažinti negaliojančiu VĮ Registrų centras padarytą įrašą Nr.70/49076 adresu Vilkaviškio rajono savivaldybė, Pilviškių seniūnija, Paežerių kaimas, panaikinti 2003 m. gegužės 9 dienos notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei jos mama 1980 m. lapkričio 19 d. Dovanojimo sutartimi padovanojo 1/3 dalį medinio vieno aukšto gyvenamojo namo, kurio viso bendras naudingas plotas 130 kv. m., iš jų 90 kv. m. gyvenamojo ploto ir molinę bulvinę (5x6x2,2m.), buvusius (duomenys neskelbtini) Pilviškių apylinkėje. Dovana buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) kaimo E. D. ir O. K. ūkinėse knygose, taip pat padarant atžymą pačioje dovanojimo sutartyje kas atitiko tuo metu egzistuojančiai nuosavybės teisės į pastatus, esančius kaimo vietovėje registravimo tvarkai pagal 1964 m. CK ( CK 255 str.). 2003 m. sausio 20 d. mirus ieškovės mamai, O. K., ieškovei ir jos seserims 2003 m. gegužės 9 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į mirusiosios turtą. Notarė, išduodama paveldėjimo teisės liudijimą, neatsižvelgė į ieškovės pastabą, kad mirusioji trečdalį medinio vieno aukšto gyvenamojo namo ir bulvinę buvo padovanojusi ieškovei. Dovanojimo faktas buvo žinomas ieškovės seserims - A. T. ir O. C. (mirusi). Kadastro duomenų byloje esantys duomenys byloja, kad O. K. nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio rajone buvo įregistruotas 1992 m. birželio 2 d., o registracijos juridiniu pagrindu buvo Vilkaviškio rajono valdytojo 1992 m. gegužės 29 d. potvarkis Nr. 338 p. Užklausus VĮ Registrų centro Marijampolės filialą, be minėto potvarkio buvo pateikta ir 1992-05-22 Pilviškių apylinkės Viršaičio pažyma Nr. 385, kurioje be kita ko pažymėta, kad „ Pilviškių apylinkės ūkinėje knygoje Nr. 34, asmeninės sąskaitos Nr. 1541 K. O., J. .... užregistruoti pastatai...", tačiau į teikiamą pažymą neįtraukti duomenys apie ūkinėse knygose įregistruotą 1980 m. lapkričio 19 d. dovanojimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teises į trečdalį medinio namo ir molinę bulvinę Paežerių k., Pilviškių apylinkėje Vilkaviškio r. Atsakovė A. T. nesutinka, kad taikiu būdu ištaisytas paveldėjimo teisės liudijimas.
Ieškovė su priešieškiniu sutiko dalinai, tačiau A. T. turtas turi būti atidalintas iš bendros dalinės nuosavybės ne konkrečiais pastatais, bet kiekvienas pastatas turi būti atidalintas po 1/3 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovė A. T. priešieškinyje nurodė, kad A. T., N. J. D. ir O. C., kurios turtinių teisių perėmėjas J. C., bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/3 dalį. Pastatas-gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 30800 Lt vertės, pastatas-sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 109 Lt vertės, pastatas-sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 201 Lt vertės, pastatas-klėtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 297 Lt vertės, pastatas-klėtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 142 Lt vertės, pastatas-tvartas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 3850 Lt vertės, kiti statiniai (inžineriniai)-kiemo statiniai (šulinys, lauko tualetai - 2 vnt., rūkykla, tvora, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 194 Lt vertės, esantys (duomenys neskelbtini) , Vilkaviškio rajono savivaldybėje, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) . Iš viso turto vertė -35593 Lt, 1/3 dalies vertė - 11864,33 Lt. Kadangi atsakovė gyvenamajame name negyvena, tvartu nesinaudoju, todėl nėra tikslinga ir nebūtų bendraturčiams patogu naudotis pastatais atidalinus kiekvieno pastato atskirą jai priklausančią 1/3 pastato dalį. Taip pat nurodė, kad atitiktų protingumo kriterijus ir visiems bendraturčiams būtų priimtinas atsakovės priklausančios dalies atidalinimo variantas, jei atsakovės nuosavybės teise būtų pripažinta pastatas-sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 109 Lt vertės, pastatas-sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 201 Lt vertės, pastatas-klėtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 297 Lt vertės, pastatas-klėtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 142 Lt vertės, iš viso 749 Lt vertės. Kompensacijos iš bendraturčių už atsakovei tenkančią mažesnės vertės turto dalį nereikalavo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, suėjus ieškinio senaties terminui, priešieškinį tenkino visiškai, atidalino atsakovei A. T. asmeninėn nuosavybėn dalį iš bendros dalinės su ieškove N. J. D. ir atsakovu J. C. (kaip O. C. turtiniu teisių perėmėju), nuosavybės teise priklausančių pastatų – pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato-klėties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato-klėties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiti statiniai (inžinieriniai)-kiemo statiniai ( šulinys, lauko tualetai – 2 vnt., rūkykla, tvora, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančių (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio rajono savivaldybė, pagal Valstybės įmonės Registrų centras Marijampolės filialo parengtą Nekilnojamo turto registre įregistruotų pastatų, statinių, kadastro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (archyvinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ) registro Nr. (duomenys neskelbtini) – priskyrė jai asmeninėn nuosavybėn kadastro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , registro Nr. (duomenys neskelbtini) , pažymėtas sekančias patalpas su unikaliais numeriais: pastatas-sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 109 Lt vertės, pastatas-sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 201 Lt vertės, pastatas-klėtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 297 Lt vertės, pastatas-klėtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 142 Lt vertės. Taip pat priteisė iš ieškovės N. J. D. bylinėjimosi išlaidas. Dėl ieškinio senaties. Atsakovei A. T. pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad ieškovei nebuvo jokių kliūčių (ką ieškovė nurodė ir pati), tinkamai ir laiku kreiptis su ieškiniu į teismą, nors ieškovė norėjo išspręsti ginčus gera valia, tačiau to nepadarė, ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo ir kt. reikalavimų teismui įteikė aiškiai praleidus be svarbių pateisinamų priežasčių. Nurodė, kad ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir įgijo teisę į ieškinį atitinkamai 1991 metais ir dar kartą 1996 metais, net ir laikant, kad gruodžio mėnesio paskutinę kalendorinę dieną (1964 m. LR CK 86 str., CK 1.127 str. 1, 2 ir 5 d.), todėl paskutinė ieškinio senaties termino pradžios diena yra 1999 m. gruodžio 31 d. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžiai, šio termino galimam sustabdymui ar nutraukimui taikytina teisė – 1964 m. CK 83-93 str., o nagrinėjant dėl ieškovo prašomo ieškinio senaties termino atnaujinimo – CK 1.131 str. 2 d. Teismo vertinimu, pagal ieškovės reikalavimų ir ginčo pobūdį ieškiniui šioje byloje taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 str. 1 d.), kuris bendra tvarka, nenustačius, jog buvo sustabdytas ar nutrauktas, yra pasibaigęs. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad ieškinio senatis šioje byloje ir pasibaigė bendra tvarka, t.y. dar iki CK įsigaliojimo 2001-07-01, nors pagal CK 1.125 str. 1 d. bendrasis ieškinio senaties terminas tokiems reikalavimams yra jau 10 metų (ilgesnis), tačiau ir jis yra pasibaigęs. Dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Sprendė, kad atsakovė A. T. vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, CK 4.80 str. įtvirtintą bendraturčio teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, gali realizuoti laikantis minėtame įstatyme nustatytos daiktų formavimo atidalinimo būdu procedūros. Nurodė, jog A. T. dėl turto atidalinimo statiniais (patalpomis) kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją, kurios iš principo neprieštaravo siūlomam atsakovės atidalinimui iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas iš visumos byloje nustatytų faktinių aplinkybių sprendė, jog ginčo pastatai gali būti padalinti natūra ir būtent pagal A. T. pateiktą parengtą atidalinimo siūlomus sprendinius: ginčo pastatai pagal savo pobūdį (vidaus išplanavimo ypatumus ir kt.) yra dalūs, atsakovei faktiškai atidalinama dalis neviršija jai juridiškai priklausančiąją, ir yra netgi žymiai už pastarąją mažesnė (visas turtas vertinamas 35593 Lt, 1/3 sudaro 11864,33 Lt, prašomo atidalintino turto vertė sudarytų 749 Lt), alternatyvių atidalinimo projektų byloje nepateikta, o atsakovės pateiktasis leidžia realiai atlikti natūrinį atidalinimą be neproporcingos žalos ginčo pastatų paskirčiai, - elektros ir vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo vidaus sistemų atskyrimo kaštai teks tiek ieškovei, tiek likusiems 2 bendrasavininkams, t.y. iš esmės nepažeis jų interesų derinimo pusiausvyros, šie kaštai nebus labai dideli ir iš esmės nepadarys žalos pastatams, o tuo labiau tokiu mastu, kad ją būtų galima vertinti kaip neproporcinga šių statinių paskirčiai.
Teismas, tenkinęs atsakovės priešieškinio reikalavimas visiškai, o ieškovės ieškinį atmetęs pasibaigus ieškinio senaties terminui, iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas: 1163,50 Lt atsakovei A. T., 44,40 Lt valstybei.
Šalies argumentai
Ieškovė N. J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-01-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliantės nuomone byloje pritaikius ieškinio senaties institutą buvo pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisės principai. Nurodo, kad ieškinys buvo pareikštas dviems atsakovams - A. T. ir J. C., tačiau tik A. T. prašė ieškinį atmesti suėjus senačiai, tuo tarpu J. C. tiek pasirengimo bylos nagrinėjimui metu tiek teisminio nagrinėjimo metu sutiko su ieškiniu, tačiau teismas dėl tokios atsakovo J. C. pozicijos nepasisakė ir jos nevertino. Mano, kad teismo išvada, kad ieškinio senatis ieškovės reikalavimui prasidėjo 1991 m., pagrįsta akivaizdžiai vienpusišku įrodymų vertinimu, atmetant ieškovės, atsakovo, liudytojų paaiškinimus, taip pat teismas nepasisakė ir nevertino tų aplinkybių, kad ginčas yra kilęs tarp pačių artimiausių giminaičių (seserų), dovanojimo sutartimi padovanoti objektai niekam nėra perleisti, jais naudojasi apeliantė, o atsakovė būdama geriau išsilavinusi, turėdama daugiau teisinių žinių, pasinaudojusi apeliantės teisiniu neišprusimu, savo aktyviais veiksmais sudarė tokias sąlygas, kurių pasėkoje, mamos O. K. notariškai patvirtinta dovanojimo sutartis, liko paprastu popieriaus lapu. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad ji – apeliantė, turėdama dovanojimo sutartį nesuvokė susidariusios situacijos ir buvo įsitikinusi, kad dovanotojos valiai niekas negali prieštarauti. Taip pat mano, kad teismas, tenkindamas atsakovės priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, buvo šališkas, netinkamai taikė CK 4.80 straipsnį. Teigia, kad nors teismas pripažino, kad ginčo pastatai yra dalūs pagal savo pobūdį, vidaus išplanavimo ypatumus, tačiau atsakovei vienai priteisė kultūrine verte reikšmingiausią sodybos pastatą - klėtį, kurio unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) . Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ginčo pastatai randasi istorinėje vietoje Vinco Kudirkos tėviškėje, todėl sodybos vieta, klėtis (paskirta atsakovei), ir paminklinis akmuo yra inicijuoti skelbti Valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini) . Teigia, kad šalių interesų derinimo pusiausvyra patenkinus atsakovės reikalavimą jos prašomu būdu bus pažeista, nes atsakovei atitenka kultūrinę-istorinę reikšmę turintis pastatas - klėtis ir pastatas sandėlis, kuris yra suremontuotas apeliantės lėšomis. Nurodo, kad teismas nevertino, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčių valdomam gyvenamajam namui reikalingas remontas, o pastatas - tvartas yra nebaigtas statyti, be to bylos nagrinėjimo metu apeliantė, atsakovas nurodė, kad pastatas tvartas buvo statomas už jų asmenines lėšas, atsakovė teismo posėdžio metu (t. 1 b.1.158) šią aplinkybę pripažino, kartu nurodydama kad apeliantės ir atsakovo pajus panaudojo savo interesams. Teigia, kad visis sodyboje esantys pastatai nesunkiai gali būti padalinti tarp bendraturčių nustatant naudojimosi tvarką. Apeliantės nuomone, teismas turėdamas pareigą ginti viešąjį interesą nesilaikė detalios nekilnojamojo daikto atidalinimo procedūros, kurią reglamentuoja LR Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymas NR. D-l-825 „Dėl statybos techninio reglamento STR1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas" - nesant Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos išvados, atsakovės reikalavimas dėl atidalijimo negalėjo būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. T. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Bylą nagrinėjęs teismas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo ir atitinkamai įgijo teisę ginti savo teises 1991 metais. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta 1979 m. liepos 18 d. (b.l. 54, 1 t.), tarp Paežerių kolūkio, esančio Vilkaviškio rajone ir ieškovės bei atsakovės motinos K. O. ir E. D., minėti asmenys iš kolūkio nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio rajone – O. K. 1/3 ir E. D. 2/3 šio namo dalis. Byloje pateikti kvitai (b.l. 55, 1 t.), kad už įsigytą turtą O. K. sumokėjo 800 rb., E. D. 1200 rb. Dovanojimo sutartimi, sudaryta 1980 m. lapkričio 19 d. O. K. padovanojo 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio rajone, bei molinę bulvinę dukrai D. N.-J. (b.l. 7, 1 t.), sutartis sutinkamai su 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatomis įregistruota Pilviškių apyl. LDT VK. Vilkaviškio rajono valdytojo 1992 m. gegužės 29 d. potvarkiu Nr. 338p nuspręsta įregistruoti K. O., J. vardu namų valdą, esančią Vilkaviškio rajone (duomenys neskelbtini) , susidedančią iš gyvenamojo namo, kurio bendras naudingas plotas 132,51 kv.m., gyvenamas plotas 98,46 kv.m. ir penkių ūkio pastatų, esančių 21 000 kv. m žemės sklype (b.l. 18, 90-92, 1 t.). Vilkaviškio rajono Pilviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. rugsėjo 8 d. išvada (b.l. 142, 1 t.) nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę į 37,52 ha žemės priklausiusią P. K., buvusią (duomenys neskelbtini) , Vilkaviškio apskrityje. 2003 m. gegužės 9 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (b.l. 6-7, 1 t.) po O. K. mirties turtą lygiomis dalimis po 1/3 paveldėjo jos dukterys - šios bylos ieškovė D. N. J., atsakovė T. A. bei O. C..
Nustačiusi faktines bylos aplinkybes, kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio teismo nustatytu ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad tiek ieškovė, dovanojimo sutarties pagrindu įgijusi nuosavybės teises į namo dalį bei jame gyvendama, priėmus įstatymo nuostatas dėl nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo), tiek kiti pretendentai, siekdami nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kuri pagal nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas (Lietuvos Respublikos 1991-06-18 įstatymo Nr. I-1454 Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnis) yra joje esančių statinių priklausinys, siekė teisinio rezultato, jog nuosavybės teisės į ginčo namą būtų registruotos jų motinos O. K. vardu. Ginčo potvarkiu nuosavybės teises įregistravus O. K. vardu, bylos šalys, kurias sieja artimos giminystės ryšiai, sudarė susitarimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sutiko, jog nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos jų motinos vardu, iki O. K. mirties nekėlė jokių ginčų, po O. K. mirties priėmė ir pasidalijo palikimą. Į teismą teisminės gynybos ieškovė kreipėsi tik iškilus nesutarimams tarp paveldėtojų dėl paveldėto turto naudojimo. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apginti pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano jog jo teisė yra pažeista. Todėl įsisenėjus ginčijamam subjektinės teisės pažeidimui, valstybės prievartos taikymo galimybės apribojamos. Byloje nustačius, kad ieškovės motina O. K. dovanojimo sandoriu perleido nuosavybę, pradėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesus turėjo būti žinoma, jog visa ginčo namų valda buvo įregistruota jos motinos O. K. vardu. Kadangi ieškovė dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė savo reikalavimams pareikšti praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84, 85 straipsniai). Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog taikius ieškinio senaties institutą bus pažeisti CK 1. 5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisės principai. Darytina išvada, jog situacija, kai sandorio pasekmių anuliavimas būtų galimas neribotą laiką, nesuderinama su teisinio tikrumo principu, nes anuliavus ginčo aktą, kurio pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės O. K. vardu, teisinės pasekmės kiltų ir vėliau atsiradusiems tiek nuosavybės teisių, tiek paveldėjimo teisių santykiams.
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šia įstatymo nuostata įtvirtinta bendraturčių teisė reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Skundžiamu sprendimu nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės bylos šalių (seserų) paveldėtus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus nekilnojamuosius daiktus. Kolegijos vertinimu, kiekvienas iš daiktų yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, šalims įregistruota nuosavybės teisė po 1/3 dalį į kiekvieną objektą (b.l. 8-11, 1 t.). Daiktas bus laikomas padalytu be neproporcingos žalos jo paskirčiai, jeigu po padalijimo bus galima kiekvieną padalyto daikto dalį naudoti pagal pirminę paskirtį, išskyrus atvejus, kai atidalijamas bendraturtis siekia naudoti atidalyto daikto dalį pagal kitokią paskirtį ir toks daikto paskirties keitimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Vadinasi, natūra galima padalyti daliuosius daiktus (CK 4.6 straipsnio 1 dalis). Jeigu dalijamas pagrindinis daiktas ir jo priklausinys, pagrindinio daikto daliai turėtų tekti ir dalis priklausinio, jeigu be priklausinio dalies pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad pagrindinis daiktas negali būti naudojamas be atidalintų statinių, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nesant savivaldybės išvadai reikalavimas dėl atidalijimo negalėjo būti tenkinamas. Teisėjų kolegija, vertindama kiemo įrenginių padalijimą, pažymi, kad tie kiemo įrenginiai, kurie yra fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems bendraturčiams tam, kad galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe (pagal šios bylos aplinkybes pastatai sandėliai ir klėtis nepriklauso šiai kategorijai), negali būti dalijami natūra. Jeigu kiemo įrenginiai neatitinka šių kriterijų, jie gali būti dalijami natūra.
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Minėta, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. Taip ši norma aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo ir valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai kooperuotųsi; siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B., E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. N. S. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-964/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti iš bendro turto, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitokius atidalijimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M., G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovė, kreipdamasi į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašė jai atidalyti pastatą-sandėlį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 109 Lt vertės, pastatą-sandėlį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 201 Lt vertės, pastatą-klėtį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 297 Lt vertės, pastatą-klėtį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 142 Lt vertės. Teismo sprendimu konstatuota, kad šalys nesutaria dėl turto valdymo ir atidalijimo būdo, bei tai, kad ieškovė N. J. D. ir atsakovas J. C. nesutiko su atsakovės reikalavimu atidalinti turtą, tačiau savo atidalijimo pasiūlymo tiek ieškinio reikalavimų, tiek atsikirtimų forma neteikė, nurodydami, jog tikslinga nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad visi sodyboje esantys pastatai nesunkiai gali būti padalinti tarp bendraturčių nustatant naudojimosi tvarką. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi kaip jau minėta atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra, tik nesant galimybės atidalinti turtą, spręstinas klausimas dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo. Apeliacinio skundo argumentai, jog klėtis ir pastatas-sandėlis yra suremontuoti už apeliantės lėšas, byloje nesant ginčo dėl šių statinių nuosavybės (kiekvienai iš šalių įregistruota po 1/3 dalį šių statinių), nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo atidalintas atsakovei nuosavybės teise nepriklausantis turtas.
Bylą nagrinėjęs teismas, atidalydamas šalių nurodytą turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, vertino šalių paaiškinimus dėl atidalytino turto naudojimo, turto vertę, bei siekė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausantis turtas būtų atidalytas natūra. Teismas atidalijo natūra savarankiškus nekilnojamuosius daiktus kaip nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turtą natūra atidalijo, atsižvelgdami į atidalytiną turtą sudarančių atskirų objektų vertę.
Kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatęs, jog šalys nesusitarė dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo, laikydamasis proporcingumo principo bei siekdamas išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą, tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo santykiams atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuoti. Apeliacinio skundo argumentai dėl materialiosios teisės taikymo ginčo santykiams nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu (CPK 330 straipsnis).
Esant aukščiau išdėstytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei A. T. priteistina iš ieškovės N. J. D. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. T. iš ieškovės N. J. D. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.